Sovietų Sąjungos laikais, ypač Lietuvoje, KGB (Valstybės saugumo komitetas) energingai vykdė veiklą, siekdama kontroliuoti visuomenę ir slopinti bet kokius laisvės siekius. Ši milžiniška represinė organizacija skverbėsi į visas gyvenimo sritis, sekdama ir persekiodama nepaklusniuosius, šmeiždama, įkalindama ir kitomis priemonėmis susidorodama. Daug rūpesčių KGB turėjo Lietuvoje, kur laisvės ir nepriklausomybės troškimas buvo ypač gyvybingas.
KGB kova prieš Bažnyčią buvo ypač arši, nes ji buvo vienintelė organizuota institucija, nepavaldi sovietiniam režimui. Pogrindinė spauda, ypač Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, atskleidė nuo visuomenės slepiamus nusikaltimus prieš teisingumą, žmogaus teisių pažeidimus ir religijos laisvės varžymą.
Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip KGB vykdė pasiklausymo operacijas butuose ir kitose patalpose, kokią įrangą naudojo ir kokius metodus taikė.
Operatyvinis Techninis Skyrius
Operatyvinis techninis skyrius Lietuvoje veikė jau nuo 1945 metų. Pasiklausymo aparatūrą aptarnavę vertėjai ir kontrolieriai daugiausia turėjo aukštąjį filologinį ar humanitarinį išsilavinimą. Veikusi Centrinė laboratorija atlikdavo ekspertizes. Kiekvienais metais tokių ekspertizių buvo atliekama apie šimtą: tiriami dokumentai, jų popierius, rankraštiniai ir mašinraščio tekstai, dokumentų dauginimo technika.
Taip buvo stengiamasi nustatyti Katalikų bažnyčios kronikos, „Alma mater“ ir kitų savilaidos leidinių autorius. Tam labiausiai pasitarnavo ekspertai V. Žalinas ir Z. Liauksminas.
Operatyvinė technika tuo metu buvo skirstoma į:
- Slapto pasiklausymo įrangą
- Slaptos kontrolės ir telefoninių pokalbių įrašymo įrangą
- Slapto vizualaus stebėjimo uždarose patalpose įrangą
- Objekto fotografavimo ir filmavimo įrangą
- Objekto stebėjimo nematomais spinduliais (esančiais ant agento ar su agentu, t. y. radioaktyvaus spinduliavimo) įrangą
- Radijo kontržvalgybos priemones
Pasiklausymo technika buvo stacionari ir kilnojama. Stacionarią įmontuodavo įvairiausiose vietose, net į statybines konstrukcijas. Pasiklausymo techniką įrengdavo patalpose (butuose, kartais - virš tiriamo asmens arba gretimame bute), įmontuodavo į telefono aparatus.
KGB dokumentuose ši technika ir priemonės vadintos literinėmis, turinčiomis atitinkamus raidžių kodus. Pavyzdžiui, pasiklausymo technikos įrengimas bute KGB dokumentuose vadintas literine priemone „T“ (KGB darbuotojų žargonu „Tatjana“ - pasiklausymas, o „Sergej“ - sekimas).
Pavyzdys KGB pasiklausymo įrangos
Slapti Pokalbių Pasiklausymai
Slaptus pokalbių pasiklausymus nuo 1959 m. rugpjūčio mėn. vykdė tuo metu įsteigto LSSR KGB Operatyvinio-techninio skyriaus (OTO, rus. operativno-techničeskij otdel) 2-asis poskyris. Jame dirbo kariniai, operatyviniai ir specialios paskirties vertėjai, operatyviniai ir specialios paskirties kontrolieriai, operatyviniai įgaliotiniai, inžinieriai, vairuotojai, mašininkės.
LSSR KGB Operatyvinio-techninio skyriaus 2-ajame poskyryje 1959 09 05-1991 11 30 laikotarpiu dirbo maždaug 150 kadrinių darbuotojų, iš jų apie 100 moterų.
Vos tik susikūręs Operatyvinis-techninis skyrius 1959 m. vykdė vadinamąsias literines priemones (vėliau jos keitėsi) „N“, „M“, „E“, „EF“ ir „VN“ (per metus - 430 užduočių), grafines ir daktiloskopines ekspertizes, padirbtų dokumentų ekspertizes, slaptaraščių paieškas (buvo net 1617 dokumentų apdorota chemiškai, tačiau jokio slaptaraščio nerasta).
Skyrius per metus išryškino 69 gautus mikrofotografinius agentūrinius pranešimus iš užsienio, įvykdė 850 slapto fotografavimo užduočių ir pagamino tūkstančius nuotraukų.
Slapti operatyviniai darbuotojai galėjo sekti agentus naudodami išorinį stebėjimą (jų metodai: „cepočka“ (grandinėlė), „vilka“ (šakutė), aplenkimas, stebėjimas iš paralelinių gatvių, stebėjimas iš uždarų postų, stebėjimas zonose), agentus, patikimus asmenis ir t. t.
Operatyvinis-techninis skyrius kaip įmanydamas stengėsi maskuoti taikomas pasiklausymo ir išorinio sekimo priemones (buvo slapta filmuojama, fotografuojama, daromi video ir garso įrašai). Tai turėjo garantuoti KGB sekimo tinkamą konspiravimą.
Stebėjo Užsieniečius, Atliko Slaptas Kratas
Be Kauno ir Klaipėdos miestų skyrių naudotų operatyvinių-techninių priemonių, kiekvienais metais KGB pasiklausydavo kelis šimtus telefonų pokalbių ar organizuodavo sekimą. Visus skyrius aptarnavo išorinio sekimo (7-asis ir operatyvinis-techninis skyrius. Lietuvoje veikęs KGB 8-9 dešimtmečiais buvo geriau apsirūpinęs techninėmis priemonėmis negu ankstesniais metais.
Operatyvinis-techninis skyrius 1972 m. atliko 1488 užduotis. Išorinio sekimo tarnyba įvykdė 273 užduotis, atlikta 71 pasiklausymo operacija. Nustatyta apie 2500 asmenų, su kuriais susitiko sekami asmenys. 1975-1976 m. priemonių „T“ buvo įvykdoma apie 340, „S“ - daugiau kaip 500, slapta padaryta ir apie 5 tūkst. operatyvinių fotonuotraukų.
Kaip tik tuo laiku dešimtadalį visų šių priemonių (ypač įvykdytų su specialia technika) panaudojo iš labiausiai patyrusių darbuotojų sudaryta 7-ojo skyriaus operatyvinė-techninė grupė. Ties Vilniaus „Neringos“ viešbučiu (jame užsieniečiai pirmiausia buvo apgyvendinami) įrengė televizijos kameras, o patys slapta filmuodavo, be to, naudojo vaizdo ir klausymosi techniką.
Reikia pasakyti, kad taikyti šias priemones rajonuose buvo labai sunku dėl mažų galimybių ir nedidelio poreikio. Visai kita padėtis buvo miestuose, kuriuose leista lankytis užsieniečiams - Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
Pirmiausia objektuose „50“ (taip vadino viešbučius, o numeriai buvo skirti dokumentuose užšifruotoms operatyvinių-techninių priemonių vykdymo vietoms nurodyti: Nr. 10 reiškė restoranus, kavines, barus, Nr. 20 - atviras vietas (parkus, skverus, gatves ir t. t.), Nr. 25 - viešas vietas (teatrus, muziejus, vestibiulius, holus, skaityklas ir pan.), Nr. 50 - viešbučius, Nr. 100 a - transporto priemones) buvo nuolat įrengiami numeriai su „T“, „S“ ir „O“ priemonėmis.
Tai buvo telefoninis pasiklausymas (priemonė „T“ vykdoma per laidines priemones, teikiant informaciją ir į centrinį kontrolės punktą KGB pastate), slaptas įsilaužimas į patalpas ir slaptos kratos. Pastarasis metodas buvo užšifruotas raide „D“ (rus. dosmotr). Į Lietuvą atvažiuodavę užsienio turistai beveik visada tapdavo slaptųjų kratų aukomis.
Ieškodavo kokių nors užrašų, adresų ir telefonų. Kai kada, jei būdavo sudarytas atitinkamas planas, ieškodavo tinkamos medžiagos sekamam asmeniui ar kitiems žmonėms kompromituoti. Jei nepavykdavo slaptos kratos metu pabaigti perfotografuoti reikalingų dokumentų - juos pagrobdavo.
KGB 7-asis skyrius gamino originalius komufliažus priemonėms „Zakaz“ ir „Znak“, priedangas radijo kanalais vaizdą perduodančioms televizijos kameroms. 1975-1976 m. 7-asis skyrius 20 atvejų sekimui naudojo priemonę „Sputnik“, 17 kartų „Zakaz“, 7 - „MN“. Buvo sudaromos sąlygos slapta patekti į jų patalpas „D“ priemonei (slaptai kratai) vykdyti.
Ties „Neringos“ viešbučiu buvo įrengta televizijos priemonė „Žim“. 8-ajame dešimtmetyje buvo sudarytos sąlygos visa parą kontroliuoti tarptautinius telefoninius ryšius su Vakarų valstybėmis.
Skirtingai nuo kitų skyrių, 7-ajam seklių skyriui tiko darbuotojai ir su viduriniu išsilavinimu. Svarbiausia, kad turėtų teigiamą charakteristiką, nepalaikytų jokių ryšių su užsieniečiais, neišsiskirtų ypatingais veido bruožais ir būtų geros sveikatos.
Viešbučiai ir Restoranai
Jau statant „Lietuvos“ viešbutį KGB operatyvinis-techninis skyrius gavo techninę dokumentaciją ir 1972 m. pradėjo įrenginėti pasiklausymo įrangą. 1983 m. prieš „Lietuvos“ viešbučio atidarymą KGB operatyvinis-techninis skyrius jau turėjo iš anksto instaliuoti tam tikrą skaičių viešbučio kambarių pasiklausymo ir kitomis „literinėmis“ sekimo priemonėmis.
Net ir numatytą statyti jaunimo centrą su viešbučiu „Sputnik“ (dabartiniame Konstitucijos prospekte, tarp nr. 14 ir 16) jau buvo numatyta įrengti pasiklausymo įrangą.
1986 m. buvo įrengta 10 anteninių stiprintuvų „MAK-75s“ priemonei „Zakaz“:4 - fojė, po du - restorane „22 aukštas“, „šviesiojoje salėje“, „Seklyčioje“.
„Turisto“ viešbutyje, kuriame apsistodavo profsąjungų kviečiami užsieniečiai, tebuvo 3 numeriai su pasiklausymo aparatūra (priemonė „T-50“ čia buvo iki 1988 m.).
Viešbutyje „Astorija“, kuriame taip pat buvo apgyvendinami diplomatai ir žurnalistai, „T-50“ įrengta 8 numeriuose (visuose - liukso), „O-50“ - 4 numeriuose.
Kauno viešbutyje „Neris“ numatyta įrengti 3, „Baltijoje“- 10 numerių, o Klaipėdoje „Klaipėdos“ viešbutyje - 6 numeriuose.
Labiausiai pagarsėjusiame tarp kūrybinės inteligentijos „Neringos“ restorane buvo įrengta pasiklausymo aparatūra 6 „boksuose“, prie esančių keturviečių staliukų, ir dar prie 5 „Neringos“ kavinės keturviečių staliukų.
Reikia pasakyti, kad pasiklausymo „blakės“ buvo įrengiamos taip, kad jų nebūtų galima aptikti ir vizualiai apžiūrėjus staliukus.
1986 m. didėjant užsieniečių srautui priemonę „T-10“ buvo numatyta įrengti restorano „Dainava“ naktiniame bare, „Senojo rūsio“ ir „Bočių“ restoranuose.
1988 m. lapkričio mėn. jau buvo įrengtas pasiklausymas „Astorijos“ ir „Bočių“ restoranuose (po 3 staliukus su prietaisu nr. 50), „T-10“ - „Dainavos“ restorano naktiniame bare.
Viešbutis "Lietuva" Vilniuje, kur KGB buvo įrengusi pasiklausymo įrangą
Studentų Bendrabučiai
Nebuvo be dėmesio palikti ir studentų bendrabučiai: 1-ojo skyriaus viršininkas V.Karinauskas pasiūlė įrengti pasiklausymui „T“ priemonę Saulėtekio g. 25 esančiame bendrabutyje.
Agentai ir Informatoriai
Vis dėlto technikos panaudojimas sekimui tebuvo svarbi, tačiau papildoma priemonė, šalia agentų panaudojimo. Štai 1987 m. gegužės mėn. iš JAV atvykus grupei turistų visus atvykėlius numatyta sekti nuo pirmosios pasirodymo akimirkos. Ieškota antisovietinės literatūros.
„Inturist“ gidai, tuo pačiu metu ir KGB agentai, „Daiva“, „Belka“, „Anna“ ir „Bronte“, „Tėviškės“ draugijos darbuotojai ir agentai „Žemaitis“, „Juodupis“, „Tichonova“, „Justina“ ir „Kairys“ turėjo tirti atvykėlių elgesį. Jų susitikimuose (kuriuos organizuoti patikėta agentui „V. Kudirkai“) turėjo dalyvauti agentai „Švyturys“, „Gintaras“ ir „Žilvitis“.
1988 m. KGB rengėsi galimam buvusių uždarų rajonų atidarymui. Tačiau čia turėta priekaištų KGB 7-ojo skyriaus vykdomoms priemonėms - gaunami žemos kokybės pokalbių įrašai.
Veikiančio Rezervo Karininkai
Buvo tam tikra veikiančiojo rezervo karininkų kategorija. Kai kuriose įmonėse, įstaigose, viešbučiuose specialias pareigas nuolat užimdavo KGB karininkai. Pirmiausia jie rūpinosi valstybinių paslapčių saugojimu slaptuose, gynybos ministerijai priklausančiuose objektuose (40 proc. veikiančio rezervo karininkų).
Taip pat buvo naudojami specialios technikos kūrimo (apie 27 proc.), sekamų žmonių profilaktinio įspėjimo („moralinio šantažo“), užsienio piliečių sekimo (dirbant ministerijose, žinybose; apie 20 proc. veikiančio rezervo karininkų) užduotims vykdyti.
Dauguma šių karininkų buvo patyrę KGB darbuotojai, dažniausiai 40-50 metų amžiaus, beveik visi - su aukštuoju išsilavinimu. Kiekvienam jų buvo parenkamos priedangos legendos, kurios neleisdavo jų susieti su KGB.
Lietuvoje veikiančio rezervo karininkai pirmiausia buvo įsitvirtinę Užsienio reikalų ministerijoje (vizų skyriuje ir kt.), Vidaus reikalų ministerijoje, Kultūros ministerijoje, „Tėviškės draugijoje“, karinėse įmonėse ir karinio pobūdžio tyrimus atliekančiuose institutuose.
Tai leido panaudoti legalias minėtų įstaigų galimybes ir kontroliuoti iš vidaus. Veikiančiojo rezervo karininkai pabaigė uždarą KGB darbuotojų grandinę.
Išvados
KGB pasiklausymo įranga butuose ir kitose patalpose buvo tik viena iš daugelio priemonių, kuriomis sovietų režimas siekė kontroliuoti visuomenę ir slopinti bet kokius laisvės siekius. Šios priemonės buvo naudojamos prieš disidentus, Bažnyčią ir visus, kurie nepakluso komunistinei ideologijai. Nors technikos lygis nebuvo labai aukštas, tačiau agentų ir informatorių tinklas leido KGB vykdyti veiksmingą sekimą ir represijas.
tags: #kgb #pasiklausimas #butuose