Kas gali būti bažnyčios patarnautojais: reikalavimai ir funkcijos

Šventoji liturgija neapima viso Bažnyčios veikimo, nes žmonės, dar prieš galimybę dalyvauti liturgijoje, turi būti pašaukti įtikėti ir atsiversti. Todėl Bažnyčia netikintiesiems skelbia išganymo žinią, kad visi žmonės pažintų vienintelį tikrąjį Dievą bei tą, kurį jis pasiuntė, Jėzų Kristų, ir grįžtųsi nuo savo kelių, darydami atgailą.

Liturgija yra viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė. Pati liturgija skatina tikinčiuosius, kad, „velykinių sakramentų pasotinti“, jie taptų vienos maldingos širdies; meldžia, kad „gyventų tuo, ką priėmė tikėjimu“. O Viešpaties sandoros su žmonėmis atnaujinimas įtraukia tikinčiuosius į karštą Kristaus meilę ir ja uždega.

Šventoji liturgija pirmiausia yra dieviškosios didybės garbinimas. Pagaliau neregimiems dieviškiems dalykams išreikšti šventoji liturgija vartoja regimus ženklus, kuriuos jai parinko Kristus arba Bažnyčia. Todėl ne tik kai skaitoma, kas „parašyta mums pamokyti“.

Motina Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų pilnai, sąmoningai ir aktyviai, kaip reikalauja pačios liturgijos prigimtis. Krikšto dėka taip dalyvauti yra visos krikščionių tautos „išrinktosios giminės, karališkosios kunigystės, šventosios tautos, įsigytosios liaudies“ teisė ir pareiga. Atnaujinant ir ugdant šventąją liturgiją, tuo pilnu ir aktyviu visų dalyvavimu reikia labiausiai susirūpinti.

Liturgija seminarijose ir vienuolių studijų namuose turi būti priskirta prie būtinųjų ir svarbesniųjų dalykų, o teologijos fakultetuose - prie pagrindinių. Ji turi būti dėstoma tiek teologiniu ir istoriniu, tiek dvasiniu, pastoraciniu ir teisiniu požiūriu.

Sielų ganytojai uoliai ir kantriai tesirūpina liturginiu auklėjimu ir aktyviu tikinčiųjų dalyvavimu liturgijoje vidumi ir išore, atsižvelgiant į jų amžių, sąlygas, gyvenimo būdą ir religinio apsišvietimo lygį. Taip ganytojai atliks vieną pagrindinių ištikimo Dievo slėpinių dalytojo pareigų.

Maldingoji Motina Bažnyčia, idant krikščionių tauta liturgijoje garantuotai gautų gausių malonių, trokšta uoliai pasirūpinti bendru pačios liturgijos atnaujinimu. Liturginėse apeigose labai svarbi vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo imami ir paskui pamoksle aiškinami skaitiniai, giedamos psalmės; jo įkvėpimu ir paakinimu, radosi įvairių maldų ir liturginių giesmių; juo remiasi veiksmų ir ženklų reikšmė.

Liturginiai veiksmai priklauso visam Bažnyčios kūnui, jie išreiškia jį ir kartu jį veikia. Ir ministrantai, skaitovai, aiškintojai bei tie, kurie priklauso chorui, atlieka tikrą liturginę tarnybą. Tad tevykdo jie savo uždavinį su tokiu nuoširdžiu pamaldumu ir taip tvarkingai, kaip tinka tokiai kilniai tarnybai ir kaip to pagrįstai iš jų laukia Dievo tauta.

Siekiant aktyvaus dalyvavimo, tebūnie skatinami žmonių aklamacijos, atliepai, psalmių giedojimas, priegiesmiai, giesmės, taip pat veiksmai arba gestai ir kūno laikysena.

Nors šventoji liturgija pirmiausia yra dieviškosios didybės garbinimas, ji daug ko turi ir tikinčiąją tautą pamokyti. Be to, maldos, kuriomis kreipiasi į Dievą kunigas, vadovaująs bendruomenei Kristaus vardu ir jo vietoje, kalbamos visos šventosios liaudies bei visų dalyvaujančiųjų vardu. Pagaliau neregimiems dieviškiems dalykams išreikšti šventoji liturgija vartoja regimus ženklus, kuriuos jai parinko Kristus arba Bažnyčia.

Ten, kur neliečiamas tikėjimas arba bendras visos bendruomenės gėris, net liturgijoje, Bažnyčia nenori nustatyti griežto vienodumo. Priešingai, ji palaiko ir iškelia įvairių genčių bei tautų dvasios savybes ir talentus. Išlaikant esminę Romos apeigų vienybę, tebūnie skirta vietos teisėtai įvairovei ir prisitaikymui prie įvairių bendrijų, vietovių, tautų, ypač misijų kraštuose, net jei reikėtų peržiūrėti liturgines knygas.

Todėl visi turi labai vertinti liturginį vyskupijos gyvenimą, sutelktą apie vyskupą, ypač katedros bažnyčioje. Todėl reikia siekti, kad liturginis parapijos gyvenimas ir jo ryšys su vyskupu būtų palaikomas tikinčiųjų ir dvasininkų sąmonėje bei veikloje.

Uoli pastanga palaikyti ir atnaujinti liturgiją pagrįstai laikomas tarsi ženklu, rodančiu Dievo apvaizdos užmojį mūsų laikais, tarsi Šventosios Dvasios veikimu savo Bažnyčioje.

Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Todėl apeigos, deramai išlaikant jų esmę, tepasidaro paprastesnės. Tebūnie išleisti ilgainiui atsiradę pakartojimai arba mažiau reikalingi priedai.

Labai rekomenduotina homilija, kaip pačios liturgijos dalis, kurioje per liturginius metus, remiantis šventuoju tekstu, aiškinami tikėjimo slėpiniai ir krikščioniškojo gyvenimo taisyklės. Mišiose, kuriose dalyvauja tikintieji, laikantis šios Konstitucijos 36 sk., gali būti skirta derama vieta gimtajai kalbai, ypač skaitiniuose, bendrojoje maldoje ir pagal vietos sąlygas apskritai žmonėms skirtose dalyse pagal šios Konstitucijos 36 sk.

Labai rekomenduojamas toks tobulesnis Mišiose dalyvavimo būdas, kai tikintieji po kunigo komunijos priima Viešpaties kūną iš tos pačios aukos. Dvi tam tikros sudedamosios Mišių dalys, būtent Žodžio liturgija ir Eucharistinė liturgija, yra taip glaudžiai susijusios, kad sudaro vieną dievogarbos veiksmą.

Sakramentai skirti žmonėms šventinti, Kristaus kūnui ugdyti, pagaliau Dievui garbinti; būdami ženklai, jie tarnauja ir mokymui. Jie ne tik remiasi tikėjimu, bet tą tikėjimą žodžiais ir daiktų bei veiksmų kalba gaivina, stiprina, išreiškia, todėl vadinami tikėjimo sakramentais.

Šventoji Motina Bažnyčia yra įsteigusi sakramentalijas. Tai šventi ženklai, kuriais, panašiai kaip sakramentais, išreiškiamas ir Bažnyčios prašymu gaunamas ypatingas dvasinis poveikis. Taigi sakramentų ir sakramentalijų liturgija padaro, kad beveik kiekvieną gerai pasirengusių tikinčiųjų gyvenimo įvykį pašventintų Dievo malonė, plaukianti iš Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo velykinio slėpinio, iš kurio kyla visa sakramentų ir sakramentalijų galia. Beveik kiekvienas garbingas naudojimasis medžiaginiais dalykais gali būti nukreiptas į žmogaus šventinimą ir Dievo garbinimą.

Neretai, teikiant sakramentus ir sakramentalijas, žmonėms gali būti labai naudinga vartoti gimtąją kalbą. Tebūnie atnaujintas suaugusiųjų katechumenatas, padalytas į keletą pakopų ir įvedamas vietos ordinaro nuožiūra.

Kūdikių krikšto apeigos tebūna peržiūrėtos ir tikrai pritaikytos vaikams. Krikšto apeigose tebūna numatyta pakeitimų, taikytinų vietos ordinaro sprendimu, kai dalyvauja daug krikštijamųjų. Vietoj „Skubiame kūdikių krikšte praleistų apeigų papildymo“ tebūna parengtos naujos apeigos, kuriose būtų aiškiau ir tinkamiau pasakyta, jog trumposiomis apeigomis pakrikštytas kūdikis jau yra priimtas į Bažnyčią.

Taip pat tebūna peržiūrėtos Sutvirtinimo apeigos, idant aiškiau atsiskleistų šio sakramento ryšys su visu įkrikščioninimu. Jei tai patogu, sutvirtinimas gali būti teikiamas per Mišias.

Bažnyčios patarnautojai ir jų funkcijos

Šventasis popiežius Paulius VI Apaštališkuoju laišku motu proprio MINISTERIAM QUAEDAM 1972 m. rugpjūčio 15 d. įvykdė Bažnyčios tarnysčių pertvarkymą. Vienas iš tų pertvarkymų buvo subdiakonato, kaip atskiro laipsnio, panaikinimas. Panaikinus subdiakonatą, lektoriaus ir akolito tarnystėms sugrąžinta jų pirminė paskirtis ir funkcijos. Todėl „prieš priimdami pačius [diakono] šventimus, kandidatai privalo priimti lektoriaus bei akolito tarnystes ir jas vykdyti atitinkamą laiką“.

Lektorius

Lektoriais vadinami gyvojo Dievo žodžio tarnautojai. Vykupų ceremoniale rašoma: „tarp asistuojančių [vyskupui], lektoriaus pareigybė atsirado pirmiausia. Ši pareigybė niekada nebuvo išnykusi ir tebėra visose bažnyčiose“. Pirmą kartą lektoriaus pareigybė paminėta šv. Justino Apologijoje (~165 m.) ir Klemenso Romiečio laiške Korinto bendruomenei.

Lektoriaus pareiga gali būti patikėta tik tam, kuris tinkamai paruoštas ir sugebės tinkamai atstovauti šią pareigybę. Svarbu, kad lektorius būtų praktikuojantis katalikas turintis aiškią tikėjimo tiesų ir ypatingai Šv. Rašto sampratą. Turėtų suvokimą, kad gyvasis Dievo žodis veikia žmonijos istorijoje ir pilnutinai išsipildė Jėzaus Kristaus asmenyje, Žodyje, kuris tapo kūnu.

Skelbdami Dievo žodį kitiems, lektoriai turi patys Jį romiai priimti ir pamaldžiai apmąstyti, kad būtų to žodžio liudytojai gyvenime:

• Šv. Mišių metu lektoriai turi skaityti Šventojo Rašto skaitinius išskyrus Evangeliją, o nesant diakono, skaityti Visuotinės maldos maldavimus.
• Jei būtina, lektorius turi pareigą paruošti kataliką pasaulietį skaityti Šventąjį Raštą šv. Liturgijos metu.
• Šv. Mišių metu lektoriai turi praktikuoti savo oficiją, net jei tarp patarnaujančių yra turinčių aukštesnį laipsnį (pvz. akolitas).
• Procesijos metu link altoriaus (nesant diakono) lektorius gali nešti Evangelijų knygą.
• Šv. Mišių metu lektorius, kaip ir kantorius ar akolitas turi būti tokioje vietoje, kad prireikus galėtų padėti kunigui celebrantui.

Reikalingas Dievo žodžio garbingumo ir lektoriaus pareigų svarbos suvokimas, todėl lektoriai turėtų siekti išmokti kaip galima geriau skaityti ir skelbti Dievo žodį, kad tie, kurie jo klausys, jį aiškiai girdėtų ir suvoktų.

Akolitas

Akolitais vadinami diakonų pagalbininkai.

• Procesijos metu link altoriaus (nesant diakono) akolitas gali nešti Evangelijų knygą, kryžių, žvakes, smilkytuvą, taip pat ekstraordinariniu atveju dalyti tikintiesiems šventąją Komuniją.
• Be to, ypatingais atvejais akolitas yra atsakingas išstatyti Švenčiausiąją Eucharistiją viešam garbinimui tikintiesiems ir adoruoti, tačiau ne suteikti palaiminimą Švenčiausiuoju Sakramentu.

Iš visų akolito pareigų, labiausiai išsiskiria viena: „Tam, kad akolitas galėtų garbingai vykdyti savo pareigas, kaskart Eucharistijoje turi dalyvauti su vis didesniu atsidavimu ir žinių gilinimu.

Akolitas gali atlikti įvairių rūšių pareigas; daugelis iš jų gali atsirasti tuo pačiu metu. Aukos liturgijoje, Atnašavimo metu, akolitas arba, nesant jo, kitas patarnautojas padeda ant altoriaus korporalą, purifikatorių, taurę ir mišiolą. Diakonas, jei jo nėra - kunigas, padedamas akolito arba kito patarnautojo, priima tikinčiųjų aukas. Jei smilkoma, paduoda kunigui smilkytuvą ir asistuoja, smilkant atnašas, kryžių ir altorių.

Akolitas, jei reikia, ekstraordinariniu būdu gali padėti žmonėms padalyti šv. Komuniją, arba, jei, nesant diakono, Švč. Sakramentas tikintiesiems teikiamas abiem pavidalais, palaikyti šalia kunigo taurę. Akolitas, kai Šv. Komunija išdalinta, padeda kunigui ar diakonui išvalyti ir sutvarkyti šventuosius liturginius indus. Jei nėra diakono, akolitas vykdo šventųjų liturginių indų išvalymą ir sutvarkymą kaip įprasta.

Tai, kas lieka po Šv. Komunijos, Kristaus Kraujas, suvartojamas prie altoriaus kunigo, diakono arba akolito ir tuomet, įprastu būdu yra išvalomi ir sutvarkomi šventieji indai. Šv. Mišių metu akolitas turi būti tokioje vietoje, kad prireikus galėtų padėti celebrantui.

Ministrantas

Ministrantas - dvasininko pagalbininkas, padedantis atlikti liturgijos apeigas. Sekmadieniais prie altoriaus stovi jie, baltom kamžom, sutanom ar albom pasipuošę, gražiai rankas susidėję, smilko, skambina varpeliais, kunigui nuplauna rankas - iš visų jėgų stengiasi, kad šv. Mišios gražiai atrodytų, kad žmonės labiau pakylėti iš bažnyčios išeitų.

Pačioje Katalikų Bažnyčioje ministrantais gali būti tiek mergaitės, tiek ir berniukai, pasiryžę išmokti naujų dalykų bei atlikti savo pareigas. Patarnautojas nelieka tik patarnautoju sekmadieniais prie altoriaus. Jis kasdien auga ir kasdien stengiasi užaugti vis geresniu žmogumi. Tai iššūkis būti kitokiam, nei yra bendraamžiai. Iššūkis išlikti stipriam prieš bendraklasius, kurie su kiek pašaipia gaidele balse klausia: „Kam tu eini į tą bažnyčią?“ Iššūkis rodyti pavyzdį.

Ministrantai turi veiklų, kurios sujungia ir augina jaunimą kaip bendruomenę - juk visada drąsiau būryje nei po vieną. Didesnėse parapijose, kur daugiau ir patarnautojų, vyresnieji ministrantai ar kunigai veda pamokėles, katechezes jaunesniesiems, jie kartu gilinasi į tikėjimą, meldžiasi, organizuoja išvykas, susitinka su bendruomene. Taip pat jie gilinasi ir į pačią ministranto tarnystę bei praktiškai lavina patarnavimo įgūdžius.

Svarbu ne tik išmokti, kaip, pavyzdžiui, reikia smilkyti, kaip laikyti smilkytuvą, tačiau ir suvokti pačią smilkalų simboliką, kam viso to reikia (smilkalai - iškilmingumo ženklas, jų simbolinė reikšmė: aukštyn kylantys dūmai primena mūsų maldas pagal psalmės žodžius: „Priimk mano maldą kaip smilkalų atnašos dūmus…“). Skelbiant Evangeliją, tai Kristaus, Dievo Žodžio garbinimo ženklas, o daiktų smilkymas kaip ženklas, kad jie priklauso Dievui.

Mažesnių miestelių ar kaimelių parapijų bažnytėlėse kartais būna vos keli ar net vienas ministrantas (jeigu Mišiose iš viso nėra patarnautojo - jo pareigas atlieka zakristijonas). Todėl vasaromis skirtingose arkivyskupijose yra organizuojamos ministrantų stovyklos, kuriose turi galimybę dalyvauti tiek ministrantai iš didesnių miestų, tiek ir iš miestelių ar kaimų. Tokių stovyklų tikslas yra suburti patarnautojus, sujungti ir suvienodinti skirtingose parapijose patarnaujančių ministrantų liturgines žinias bei patarnavimo kokybę, skatinti patarnautojus bendradarbiauti, bendrauti tarp parapijų ir padėti suprasti, kokią vietą bei reikšmę bendruomenėje ir Bažnyčioje užima jų atliekama tarnystė.

Svarbu ir tai, kad adoracijoje, bendroje maldoje ir Šv. Dažnai organizacijos, bendruomenės turi tam tikras taisykles, kurių svarbu laikytis. Štai viena iš ministrantų taisyklių: „Patarnautojas visur sėja tikrą džiaugsmą“. Net kai ir užauga, net kai ir kamža jam nebetinka.

Apibendrinant, bažnyčios patarnautojai atlieka svarbų vaidmenį liturgijoje, padėdami kunigui ir įtraukdami tikinčiuosius į aktyvų dalyvavimą. Nuo jų reikalaujama pamaldumo, tinkamo pasirengimo ir nuoširdaus įsipareigojimo tarnystei.

Lentelė: Bažnyčios patarnautojų funkcijos

tags: #kas #gali #buti #baznycios #patarnautojais