Vištų plikimas: priežastys ir sprendimo būdai

Vištų plikimas - dažna ir daugelio augintojų pastebima problema. Nors nuplikusios vietos dažnai atrodo grėsmingai, daugeliu atvejų tai yra išsprendžiama, jei tiksliai nustatoma priežastis. Plunksnos yra esminė vištos sveikatos dalis: jos saugo nuo šalčio, drėgmės, traumų ir rodo bendrą organizmo būklę. Todėl svarbu suprasti, kodėl plikimas atsirado ir kaip jį efektyviai sustabdyti.

Dažniausios vištų plikimo priežastys:

• Natūralus plunksnų keitimas (molt)
• Parazitai: utėlės, erkutės, raudonieji paukščiukai
• Trūksta baltymų ar vitaminų
• Agresija pulke ir plunksnų pešiojimas
• Uždegiminės odos ligos

Vištų plikimas dažniausiai susijęs su keliomis aiškiomis priežastimis: natūraliu plunksnų keitimu, parazitais, mitybos trūkumais, stresu ar agresija pulke ir odos ligomis. Norint sėkmingai atkurti plunksnas, svarbiausia pirmiausia nustatyti tikslią priežastį, nes kiekviena jų reikalauja skirtingo sprendimo.

Natūralus plunksnų keitimas (moltas)

Tai normalus sezoninis procesas, kai višta keičia senas plunksnas naujomis. Dažniausiai vyksta rudenį ir gali trukti 4-12 savaičių. Višta tuo metu mažiau deda kiaušinių, atrodo „sutrikusios formos“, tačiau oda išlieka sveika, be paraudimų. Molto metu organizmas didžiąją dalį energijos skiria naujų plunksnų formavimui, todėl svarbu sudaryti ramią aplinką ir užtikrinti maistingą racioną.

Parazitai

Parazitai yra viena dažniausių plikimo priežasčių. Jie sukelia niežėjimą, paraudimus, odos šerpetojimą. Ryškiausias ženklas - vištos dažnai kasa galvą, peša plunksnas pati arba ją peša kitos. Raudonieji paukščiukai aktyvūs naktį, todėl patalpoje galima pastebėti rusvų taškelių. Užsikrėtus parazitais plikimas progresuoja greitai, vištai tampa sunku ilsėtis, ji praranda svorį, sumažėja dedamų kiaušinių skaičius.

Mitybos trūkumas

Plunksnos sudarytos daugiausia iš baltymų (keratino), todėl jų trūkumas greitai pasireiškia plikimu. Taip pat svarbūs vitaminas A, E, B grupė, mineralai (cinkas, siera). Višta gali atrodyti vangoka, mažiau aktyvi, prastėja kiaušinių lukštų kokybė.

Agresija pulke ir plunksnų pešiojimas

Dominanti višta gali pešti silpnesnes, ypač jei trūksta erdvės, lesalo ar paslėptuvių. Plikimo zonos dažniausiai ant nugaros, uodegos, sparnų, nors oda gali būti pažeista ir kraujuota. Tokiais atvejais plunksnos krenta ne dėl fiziologinių ar mitybos priežasčių, o dėl streso ir tiesioginio mechaninio pažeidimo.

Odos ligos

Grybeliai, bakteriniai uždegimai arba alerginės reakcijos gali sukelti plikimą su paraudimu, šašais ar žaizdelėmis. Tokiais atvejais plikimas dažnai neapsiriboja vien plunksnų kritimu - matyti odos pokyčiai, kurie kelia niežėjimą ar skausmą.

Kaip atkurti plunksnas?

Plunksnų atstatymas priklauso nuo tikslios plikimo priežasties, tačiau daugeliu atvejų procesą galima paspartinti taikant kelis pagrindinius principus. Pirmiausia būtina užtikrinti visavertę mitybą, nes plunksnos susideda iš baltymų ir mineralų, kurių trūkumas tiesiogiai stabdo jų augimą. Taip pat svarbi švari, nuo parazitų apsaugota aplinka ir ramios, nekonfliktiškos sąlygos pulke.

Tinkama mityba

Tinkama mityba yra pagrindas, nuo kurio prasideda plunksnų atsinaujinimas. Kai vištai trūksta baltymų, aminorūgščių ar svarbių vitaminų, organizmas pirmiausia taupo energiją gyvybinėms funkcijoms, o plunksnų augimas sulėtėja arba visai sustoja. Todėl būtina užtikrinti, kad racione netrūktų kokybiško lesalo, žalio pašaro ir natūralių baltyminių šaltinių. Ypač svarbu, kad plikimo metu vištos gautų daugiau maistinių medžiagų nei įprastai - tik taip plunksnos gali ataugti stiprios, blizgios ir atsparios.

Parazitų kontrolė

Svarbiausia - rasti parazitų šaltinį: lizdus, plyšius, pakratų vietas. Naudojami specialūs paukščiams skirti insekticidai, keičiamas kraikas, plaunami laktos ir sienos. Procesą reikia kartoti kas 7-10 dienų, kad sunaikintų ir išsiritusius kiaušinėlius. Siekiant efektyvaus rezultato, būtina apdoroti ne tik pačias vištas, bet ir visą aplinką, nes dauguma parazitų slepiasi paviršių įtrūkimuose.

Agresijos mažinimas pulke

Atskirkite silpnesnes vištas, pridėti daugiau lesyklų, įrengti slėptuves. Agresyvius individus kartais tenka izoliuoti kelias dienas, kad pulkas „persirikiuotų“. Pešiojimas dažnai prasideda dėl streso, ribotos erdvės ar konkurencijos, todėl, be atskyrimo, svarbu užtikrinti, kad paukščiai turėtų pakankamai vietos judėti ir galėtų pasitraukti nuo stipresnių individų.

Daugeliu atvejų plunksnos atauga per 3-12 savaičių. Jei folikulai pažeisti (gilus įkandimas, infekuota žaizda), plunksnos gali nebeataugti toje vietoje. Plunksnų augimą taip pat gali lėtinti nepašalinta pagrindinė priežastis - parazitai, mitybos trūkumai ar stresas.

Nuplikusių vištų priežiūra namuose

Nuplikusių vištų priežiūra namuose dažnai gali būti pakankama, jei plikimo priežastis yra natūrali plunksnų kaita, mitybos trūkumai ar stresas pulke.

Ką galite daryti namuose, jei vištos plinka:

• Pagerinkite baltymų kiekį racione: papildykite lesalą saulėgrąžų išspaudomis ar daigintais grūdais.
• Patikrinkite, ar nėra parazitų: apžiūrėkite odą, laktas, pakratą ir nedidelius vištidės plyšius.
• Atlikite vištidės tvarkymą: išvalykite pakratus, dezinfekuokite paviršius, pakeiskite lizdų medžiagą.
• Sumažinkite agresiją pulke: atskirkite labiausiai pažeistas vištas, pridėkite daugiau slėptuvių ir lesyklų.
• Užtikrinkite ramią aplinką: mažiau triukšmo, daugiau erdvės, pastovi šviesos ir lesinimo rutina.

Kada būtina kreiptis į veterinarą:

• Plikimą lydi kraujavimas ar gilūs pažeidimai: tai gali rodyti infekcijas ar stiprų pešiojimą.
• Oda paraudusi, su šašais ar uždegimu: tikėtinos grybelinės ar bakterinės infekcijos.
• Višta labai krito svoriu: gali būti parazitų ar medžiagų apykaitos sutrikimų požymis.
• Pulke plinka kelios vištos vienu metu: būtina patikrinti parazitų židinius ir atlikti profilaktiką.
• Plunksnos neatauga ilgiau nei 12 savaičių: reikalinga veterinarinė diagnozė ir tyrimai.

Prevencija yra paprastesnė nei plunksnų atkūrimas, todėl svarbu užtikrinti tinkamas vištų laikymo sąlygas ir subalansuotą mitybą. Reguliarus vištidės valymas, pakratų keitimas ir profilaktinės priemonės nuo parazitų ženkliai sumažina plikimo riziką. Taip pat būtina pasirūpinti, kad pulke nebūtų agresijos ir visos vištos turėtų pakankamai vietos judėti. Įvertinus plikimo vietą, odos būklę ir kitus lydinčius požymius, dažnai galima greitai nustatyti, kas sukėlė plunksnų kritimą.

Dažniausiai užduodami klausimai

• Ar plikimas visada reiškia ligą? Ne, dažnai plikimas yra natūralus plunksnų keitimo procesas. Liga įtariama tada, kai plikimas lydimas paraudimo, šašų, niežėjimo ar pastebimų parazitų.
• Per kiek laiko atauga plunksnos? Įprastai plunksnos atauga per 3-12 savaičių, jei folikulai nėra pažeisti ir priežastis pašalinta. Gilios žaizdos gali sulėtinti ar sustabdyti plunksnų atsinaujinimą.
• Kaip suprasti, kad višta turi parazitų? Dažniausi požymiai - niežėjimas, neramumas, pešiojimasis, paraudusi oda ir smulkūs parazitai aplink sparnus ar kaklą. Raudonieji paukščiukai dažniausiai pasirodo naktį.
• Ar mityba gali sukelti plikimą? Taip. Per mažas baltymų ir vitaminų (ypač A, E, B grupės) kiekis yra viena dažniausių priežasčių. Subalansuotas lesalas ir papildai padeda greitai pagerinti plunksnų būklę.
• Ką daryti, jei plinka kelios vištos iš karto? Tokiu atveju įtariami parazitai arba netinkamos laikymo sąlygos. Rekomenduojama patikrinti vištidę, pakratus, dezinfekuoti aplinką ir įvertinti lesalo kokybę.

Plunksnų būklė yra svarbus vištų sveikatingumo ir produktyvumo rodiklis. Pastebėjus, kad paukščiai staiga pradėjo mesti plunksnas, reikia nedelsiant įvertinti situaciją, išsiaiškinti ir pašalinti veiksnius, sukėlusius plunksnų netekimo priežastis, pritaikyti reikalingas gydymo ir profilaktikos priemones.

Pagrindinės plunksnų netekimo priežastys:

• Šėrimasis. Tai natūralus fiziologinis procesas, kai senos plunksnos pakeičiamos naujomis. Palaipsniui iškrenta senosios vištų kūno, sparnų ir uodegos plunksnos. Paukščių šėrimosi procesą lemia įvairūs išoriniai veiksniai, vištų paveldimumas ir endokrininės sistemos veikla. Paprastai pirmiausia plunksnos iškrenta galvos ir kaklo srityje, vėliau - kitose kūno vietose (plunksnų anatominės vietos keitimo seka gali ir skirtis). Šėrimasis yra dvejopas: jauniklių (juvenalinis) ir periodinis. Jaunikliai plunksnas pradeda keisti nuo vieno mėnesio ir baigia 5-8 mėnesių amžiaus. Periodiškai kasmet vištos šertis gali keletą kartų, nelygu amžius. Pirmą kartą gali šertis 15-18 mėnesių amžiaus višta, dažniausiai rudenį, tačiau gali pasitaikyti ir kitu metų laiku, tai priklauso nuo laikymo sąlygų, mikroklimato, viščiukų išsiritimo laiko. Šio proceso paukštidėje negalima išvengti, nors pramoninėje paukštininkystėje, siekiant padidinti produktyvumą, jis gali būti reguliuojamas. Priverstinis sparnuočių šėrimasis vyksta jiems sukėlus stresą, pakeitus laikymo sąlygas, lesalų sudėtį, sutrumpinus dienos šviesos trukmę, naudojant hormoninius ar cheminius preparatus. Išsišėrusios vištos yra jautresnės ligoms, naujoms plunksnoms išauginti reikia geresnės kokybės lesalų. Šėrimosi laikotarpiu racioną reikėtų papildyti baltymų, aminorūgščių, mineralinių medžiagų, vitaminų.
• Stresas. Pirmieji požymiai, pasireiškiantys dėl streso, yra sumažėjęs dėslumas, vištos nustoja lesti ir pradeda šertis. Paukščiams labai svarbu nusistovėjęs dienos režimas, todėl, atsiradus bent mažiausiam nukrypimui nuo įprastinės tvarkos, vištoms gali pasireikšti stresas. Pastebėjus, kad vištos pradeda netekti plunksnų, reikia nedelsiant įvertinti galimus streso veiksnius ir juos eliminuoti.
• Per dažnas poravimasis ir gaidžių agresyvumas. Gana dažna vištų plunksnų iškritimo priežastimi gali būti nesureguliuotas santykis tarp gaidžių ir vištų (per didelis gaidžių skaičius arba per mažas vištų skaičius) pulke. Vištos plunksnų gali netekti ir dėl gaidžių agresyvumo. Esant šiai problemai, agresyvius gaidžius reikėtų pašalinti iš pulko ir juos pakeisti naujais suaugusiais gaidžiais. Svarbu sparnuočių pulke įvertinti gaidžių ir vištų santykį, rekomenduojama, kad vienam gaidžiui tektų apytikriai 10 vištų.
• Plunksnų kapojimas. Plunksnų kapojimas, dažnai kartu pasireiškiantis ir kanibalizmas, labai paplitęs tarp vištų. Ši patologinė būklė paukštidėje dažniausiai pasireiškia dėl sutrikusios pulke dominuojančių paukščių elgsenos su kitais gentainiais. Pažeidus plunksnas sutrinka paukščių termoreguliacija, todėl padidėja energijos poreikis, dažnai sumažėja vištų dėslumas. Yra manoma, kad plunksnų kapojimas susijęs su paukščių genetika, nes lengvesnio tipo vištų pulkuose šis elgsenos sutrikimas nustatomas dažniau negu sunkesnio tipo. Kita priežastis, galinti sukelti plunksnų lesimą, yra stresas (pvz., transportavimas, aplinkos pakeitimas). Plunksnų kapojimas siejamas ir su ankstyvu, per greitu lytiniu subrendimu, greitu augimu ir kaulų patologijomis bei padidėjusiu dėslumu. Pastebėta, kad plunksnų kapojimas dažniau diagnozuojamas greitai augančių, ne tokių aktyvių paukščių, kurių organizme aptinkama mažiau kortikosterono, pulkuose.
• Ektoparazitai. Vištos, užsikrėtusios ektoparazitais, būna neramios, nes dirginama oda, iškrenta plunksnos. Viena iš dažniau aptinkamų vištų ektoparazitų yra kraujasiurbė rausvoji erkė (Dermanyssus gallinae), dėl kurios paukštynai patiria didelių nuostolių. Paukštidėje, kurioje yra šių erkių, vištos naktį būna neramios, nuolat kedena plunksnas, jos aplūžta, dalis iškrenta. Kita erkių sukeliama liga - knemidokoptozė, kurią sukelia Knemidocoptes mutans (žvynelinė kojų erkė) erkės. Sunkesniais, pažengusios ligos atvejais, pažeidimai nustatomi ne tik kojų srityje, bet ir plunksnuotose kūno vietose. Dėl dirginimo, niežėjimo paukščiai gali lesti, pešioti savo plunksnas ar traumuoti pažeistą odą, iš pažeistų vietų iškrenta plunksnos. Kai kuriais atvejais, dažniau šaltuoju metų laiku, vištos gali būti užsikrėtusios Mallophaga genties utėlėmis, kurios maitinasi odos ir plunksnų dalelėmis. Dėl užsikrėtimo plunksnagraužiais yra dirginama oda, sukeliamas niežulys, todėl vištos snapu traumuoja odą, peša plunksnas. Plunksnų netekimo priežastis gali būti ir kiti ektoparazitai - blakės, blusos ar uodai. Saugant vištas nuo ektoparazitų, svarbu teisingai dezinfekuoti ir dezinsekuoti patalpas, paukščiai turi būti laikomi tinkamomis sąlygomis.
• Infekcinės ligos. Plunksnų netekimas gali būti susijęs ir su kai kuriomis infekcinėmis vištų ligomis. Viena iš jų - gangreninis dermatitas, kurį gali sukelti klostridijos, stafilokokai. Išsivysčius vištų odos uždegimui, plunksnos lengvai išsipeša.
• Šėrimo paklaidos. Esant nesubalansuotam racionui, kai pašaruose trūksta maistinių, mineralinių medžiagų, vitaminų ar aminorūgščių, vištos taip pat gali netekti plunksnų. Todėl svarbu jas lesinti pašarais, kuriuose yra visų reikalingų medžiagų.
• Plėšrūnai, graužikai. Kai kuriais atvejais vištos gali netekti plunksnų, kai laikomos palaidai, ypač atokiose kaimo vietovėse, kur jas gali užpulti įvairūs plėšrūnai: lapės, vištvanagiai ar kiti plėšrieji paukščiai. Jeigu paukštidės nesandarios, naktį į jas gali įsibrauti šeškai ar kiaunės. Jeigu vištos išlieka gyvos, dėl tiesioginio fizinio kontakto su plėšrūnu netenka plunksnų arba jos pažeidžiamos, sužalojami giliau esantys audiniai. Svarbu žinoti, kad, plėšrūnui užpuolus vieną paukštį, stresą patiria visos pulko vištos, todėl gali iškristi ir jų plunksnos.
• Pasturgalinė liauka. Ši paukščio odos liauka yra antuodegyje ir išskiria sekretą, kuriuo vištos snapu tepa, tvarko savo plunksnas ir taip padeda išlaikyti jas geros būklės. Tai yra normali vištų elgsena.
• Perekšlės. Netekti plunksnų labai būdinga perekšlėms, kurios plunksnas naudoja savo lizdui formuoti. Vištos išpeša krūtinės, kartais ir pilvo sričių plunksnas, taip perinami kiaušiniai liečiasi su perekšlės oda ir palaikoma tinkama jų temperatūra, reikalinga sėkmingai išperinti viščiukus.

Kaip išvengti plunksnų kapojimo ir kitų problemų:

• Lesalų sudėtį rekomenduojama keisti pamažu, priešingu atveju, tikėtina, kad sparnuočiai bandys ieškoti alternatyvaus pašaro, dėl ko gali prasidėti plunksnų kapojimo protrūkis.
• Svarbu vištas tinkamai, kokybiškai lesinti, galima dažniau duoti negranuliuotų lesalų.
• Ligos prevencijai paukščius rekomenduojama laikyti ant kraiko.
• Reikėtų sureguliuoti apšvietimą ir sumažinti šviesos intensyvumą, vengti triukšmo, paukštidėje įrengti laktas, kad skriaudžiami paukščiai galėtų pasitraukti, turėtų saugų prieglobstį.
• Ligos profilaktikai svarbu nepamiršti papildyti paukščių aplinkos lesti skirtomis priemonėmis, kad sparnuočių elgsena būtų kuo natūralesnė, užtikrinti, kad paukščių laikymo patalpos atitiktų keliamus reikalavimus.

Plunksnų kapojimas (lesimas) yra elgsenos sutrikimas, kai vieni pulko paukščiai lesa ir sužeidžia kitus gentainius. Plunksnų kapojimas ir kanibalizmas yra paplitęs tarp įvairių naminių paukščių rūšių, dažniau tarp vištų ar kalakutų. Ydinga naminių paukščių elgsena gali pasireikšti nuo plunksnų lesimo, kapojimo iki pešiojimo. Sutrinka paukščių su pažeistomis plunksnomis termoreguliacija, todėl padidėja energijos poreikis, paprastai sumažėja dedeklių dėslumas. Jei pažeidimas yra sunkus, odoje galima pastebėti kraujosruvų, žaizdų.

Manoma, kad plunksnų kapojimas yra susijęs su paukščių genetika, nes lengvesnio tipo vištų pulkuose šis elgsenos sutrikimas nustatomas dažniau negu sunkesnio tipo. Taip pat pastebėtas ir genetinis polinkis, susijęs su paukščių plunksnų spalva. Kloakos srities audinių žalojimas, kapojimas yra siejamas su kitu elgsenos pakitimu. Pastebėta, kad ši patologija dažniausiai pasireiškia dėslumo pradžioje, kai paukščio organizme vyksta hormoniniai pokyčiai. Nustatyta, kad toks elgesys lemia apie 80 proc. kiaušintakių ir kitų pilvo ertmės organų iškritimų (prolapsų) atvejų. Jis dažniau nustatomas perpildytose paukštidėse, kai vištos deda kiaušinius ant grindų.

Dėties metu kiaušintakis atsiveria kloakoje. Jei audiniai traumuojami dėl didelio kiaušinio arba jei dedeklė yra nutukusi, atsivėrusi kiaušintakio dalis neįsitraukia ir trumpą laiką lieka neapsaugota. Tokiais atvejais gali pasireikšti kanibalizmas, kai kiti paukščiai pradės kapoti snapu, žalos dedeklės minkštuosius kloakos srities audinius. Kartu su kiaušintakiu pažeidžiamos ir žarnos, kurios gali būti ištraukiamos iš pilvo ertmės. Paprastai galima pastebėti tokių paukščių kloakos srities kraujavimą.

Plunksnų kapojimo priežastys nėra iki galo išaiškintos. Kai kuriais atvejais tai susiję su lesalo paieška. Kita priežastis, galinti sukelti plunksnų lesimą, yra stresas (pavyzdžiui, transportavimas, aplinkos pakeitimas). Plunksnų kapojimas siejamas ir su ankstyvu, per greitu lytiniu subrendimu, greitu augimu ir kaulų patologijomis bei padidėjusiu dėslumu. Pastebėta, kad plunksnų kapojimas dažniau diagnozuojamas greitai augančių, mažiau aktyvių paukščių, kurių organizme aptinkama mažiau kortikosterono (gliukokortikoido), pulkuose.

Nustatyta, kad padažnėjusį plunksnų kapojimą gali lemti per didelis apšvietimas paukštidėje, granuliuotas lesalas, didelis paukščių tankis, lesalo, mineralinių medžiagų trūkumas, ektoparazitų dirginimas (pavyzdžiui, intensyvi rausvosios erkutės invazija). Svarbu užtikrinti, kad paukščių racione būtų pakankamas baltymų, aminorūgščių (ypač metionino, cistino, arginino, triptofano) kiekis. Lesalų sudėtį rekomenduojama keisti pamažu, priešingu atveju gali prasidėti šios ligos protrūkis. Nors plunksnų kapojimo patologija dažniau nustatoma narveliuose laikomoms vištoms, palyginti su palaido laikymo paukštidėmis, narveliuose laikomų dedeklių kanibalizmo atvejai retesni negu palaidai laikomų vištų.

Plunksnų kapojimo ir kanibalizmo ligos protrūkiai dažnai kyla netikėtai, nepaisant taikomų kontrolės priemonių susirgimo rizikai sumažinti. Kad išvengtume ligos, paukščius patariama laikyti ant kraiko. Svarbu tinkamas, kokybiškas lesinimas, rekomenduojama dažniau duoti negranuliuotą lesalą. Ligos profilaktikai svarbu nepamiršti papildyti paukščių aplinkos lesti skirtomis priemonėmis, kad sparnuočių elgsena būtų Kanibalizmo požymiai vištos pilvo srities audiniuose kuo natūralesnė. Tinka tokios paprastos priemonės kaip pakabintos baltos ar geltonos virvelės. Reikėtų vengti plastmasinių lazdelių ar raiščių, taip pat daiktų, kuriuos paukščiai ignoruoja, pavyzdžiui, kamuoliukų ar motorizuotų įrenginių.

Naminių paukščių plunksnų kapojimo ir kanibalizmo kontrolei galima patrumpinti snapus, tačiau ši priemonė ne visada būna efektyvi, nepadeda išvengti ligos pasireiškimo. Dėl kapojimo sužaloti paukščiai turėtų būti izoliuojami ir gydomi, žaizdos apdorojamos antiseptinėmis priemonėmis. Masiškai gydyti paukščius nuo kanibalizmo yra sunku, todėl labai svarbios šios ligos prevencinės priemonės. Rekomenduojama subalansuoti racioną, esant reikalui padidinti baltymų kiekį, papildomai skirti vitaminų ir aminorūgščių. Norint išvengti ligos, būtina užtikrinti, kad paukščių laikymo patalpos atitiktų keliamus reikalavimus, tokius kaip paukščių tankis, kiekvieno paukščio laisva prieiga prie lesalinės ar girdyklos, kokybiškas kraikas, kontroliuojami drėgmės, ventiliacijos ir temperatūros rodikliai.

tags: #kas #gali #but #pulke