Griežtėjant pastatų energinio naudingumo reikalavimams, vis didesnis dėmesys skiriamas pastatų vėdinimui, kuris stipriai lemia tiek pastato eksploatacines sąnaudas, tiek komforto lygį patalpose. Vėdinimas su rekuperacija tapo savaime suprantamu dalyku ir norma.
Šiame straipsnyje aptarsime patalpų vėdinimo normas Lietuvoje, optimalią oro drėgmę, temperatūrą, oro apykaitą ir kitus svarbius aspektus, reglamentuojamus Lietuvos higienos normų.
Vėdinimo sistema, sistemos komponentai (LT)
Optimali Oro Drėgmė Patalpose
Dažnas žino, kad šildymo sezono metu ji gali sumažėti net 30% ir ne tik sukelti diskomfortą, bet ir sveikatos problemų. Optimali drėgmė gyvenamosiose patalpose yra 40-60%. Esant neoptimaliai drėgmei, visai kaip ir per drėgname ore, greičiau veisiasi bakterijos, virusai, didėja kvėpavimo takų infekcijos ar alerginės astmos tikimybė.
Tai, kaip efektyviai oras gali būti drėkinamas, priklauso nuo oro temperatūros. Kuo vėsesnis oras, tuo mažiau drėgmės jis gali sugerti, kuo šiltesnis - tuo daugiau. Todėl žiemos mėnesiais lauko oras yra sausesnis ir paduodami jį į patalpas, mažiname jų drėgmės lygį.
Santykinė oro drėgmė numatyta oficialiame higienos normų dokumente: šaltuoju metų laikotarpiu ji turėtų būti 35-60 proc., šiltuoju - 35-65 proc.
Nesiimant priemonių, gyvenamosiose patalpose komforto lygis gali labai stipriai svyruoti: žiemą vėdinamose patalpose oras būna pernelyg sausas, santykinė drėgmė gali nukristi net žemiau 10 proc. Jautresni žmonės jaučia didelį diskomfortą - džiūsta oda, akių ir nosies gleivinės, jutiminė aplinkos temperatūra yra žemesnė už faktinę temperatūrą.
Vasarą dažnai iškyla kita problema - kai lauke didelė santykinė drėgmė ir gana šilta, patalpose taip pat pakyla drėgmė, dėl ko pablogėja savijauta ir krinta produktyvumas. Išlaikyti santykinę drėgmę komfortišką nėra paprasta.
Vienas jų - tai sorbcinis rotacinis šilumogrąžis, kuris ne tik efektyviai taupo šilumą ir šaltį, bet ir geriau kontroliuoja patalpų drėgmę - žiemą regeneruoja šalinamame ore esančią drėgmę ir ją grąžina tiekiamam šviežiam orui, o vasarą - atvirkščiai - nepraleidžia į patalpas perteklinės drėgmės, esančios lauko ore. Yra ir kitas pasirinkimas - projektuojant pastatą numatyti vėdinimo įrangą, sujungiančią pažangiausius technologinius sprendimus.
Tam, kad procesai, kontroliuojantys drėgmės lygį, būtų tinkamai valdomi, vėdinimo įrenginys turi turėti pažangią ir išmanią automatikos sistemą, kuri atitiktų vartotojo poreikius ir visada palaikytų patalpose komfortišką mikroklimatą su mažiausiomis energijos sąnaudomis. Būtent tokią automatiką UAB „Komfovent“ integruoja į savo vėdinimo įrenginius, siekdama sukurti kuo geresnį komfortą šios įrangos naudotojams. Intuityvi vartotojo sąsaja aiškiai atvaizduoja veikimo parametrus ir leidžia paprastai valdyti sudėtingus termodinaminius procesus. Vartotojui pakanka suvesti norimus mikroklimato parametrus, o automatika atliks likusį darbą.
Oro Drėgnumo Poveikis
Normalaus drėgnumo palaikymas. Oro drėgnumas yra svarbus oro kokybės parametras. Kai drėgnumas pradeda viršyti 60%, žmonės labiau prakaituoja, skundžiasi dėl prastos savijautos ir "blogo" oro. Drabužiai ne džiūsta, o atvirkščiai - net sausi daiktai prigeria drėgmės. Senos, grindys ir kiti daiktai - taip pat. Padidėja pelėsio atsiradimo pavojus. O jei drėgnumas nukrenta žemiau 40% - irgi negerai. Džiūsta gerklė bei oda, dėl kuo stipriai padaugėja susirgimų, susijusių su kvėpavimo takais. Daiktai pradeda kibirkščiuoti, o tie kurie bijo perdžiovinimo - trūkinėti.
Lauke oro drėgnumas nėra pastovus. Žiemą, kai temperatūra ~0ºC, lauko ore drėgmės yra vos 2g/m³, o šiltuoju laikotarpiu - gali siekti 10g/m³ (būtent tiek reikia turėti patalpoje, kad prie +22ºC drėgnumas neviršytų 60%). Jei turite vėdinimo sistemą su rotacinių rekuperatoriumi, žiemą jis sugeba drėkinti tiekiamą orą ir galima ištisą sezoną palaikyti vienodą oro apykaitą, kuri užtikrina ne tik optimalų režimą natūralių drėgmės perteklių šalinimui, bet ir norimą oro kaitą oro švarumui palaikyti.
O jei namo ventiliaciją atlieka plokštelinis rekuperatorius, kondicionierius ar kokios orlaides, tai, norint palaikyti optimalų oro drėgnumą, žiema oro kaitą teks stipriai pamažinti, dėl kuo nukentės oro švarumas. Pvz. Žmogus vidutiniškai išskiria ~100g drėgmės per valandą. Prie +22ºC patalpoje, oro drėgnumas bus 60%, jei oras turės 10g/m³ drėgmės. Žiemą lauko ore yra 2g/m³. Kai skirtumas yra 8g/m³, užtektu oro apykaitos 12.5 m³/h, tam kad pašalinti, vieno žmogaus išskiriamą perteklinę drėgmę. O pavasarį ar rudenį, tarkim, prie +14ºC, tiekiamame ore bus net 8g/m³ drėgmės. Jei, dėl išjungto šildymo, temperatūra name nukris iki 18ºC, net padidinus oro kaitą iki 36m³/h/žmogui, drėgnumas patalpose pašoks iki 80%. Norint sumažinti drėgnumą iki 60%, reikia iš anksto rekuperatoriuje įjungti oro pašildymą, kad neleistų patalpoms atvėsti žemiau nei 23ºC.
Oro Temperatūra ir Judėjimo Greitis
Higienos normoje šaltuoju metų laikotarpiu nustatytos gyvenamųjų ir visuomeninių patalpų mikroklimato ribinės vertės yra: oro temperatūra 18 - 22O C, santykinė drėgmė 35 - 60%, oro judėjimo greitis 0,05 - 0,15 m/s.
Vertinant patalpų temperatūrą, svarbu, kad temperatūrų skirtumas 0,1 m ir 1,1 m aukštyje nuo grindų būtų ne didesnis kaip 3O. Esant didesniam temperatūros skirtumui, į aplinką perduodama žymiai daugiau šilumos, ir jaučiamas diskomfortas.
Žema aplinkos temperatūra sutrikdo kraujotaką, dėl to nukenčia sąnarių ir galūnių aprūpinimas maisto medžiagomis, paūmėja sąnarių ir nervų ligos, sumažėja imunitetas, dažniau sergama kvėpavimo takų ligomis. Patalpose, kuriose yra žema temperatūra, dažniausiai būna drėgna. Tai sudaro sąlygas atsirasti pelėsiui, kuris užteršia namų orą.
Vaikų ugdymo įstaigoms mikroklimato parametrai yra reglamentuoti Lietuvos higienos normoje HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir Lietuvos higienos normoje HN 21:2017 „Mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas. Mokyklos patalpų mikroklimato reikalavimai: mokymo klasėse, kabinetuose, aktų salėje oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18O C ir šaltuoju metų laiku ne aukštesnė kaip 22O C, o šiltuoju metų laiku ne aukštesnė kaip 28O C, sporto salėje oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 15O C ir šaltuoju metų laikotarpiu ne aukštesnė kaip 17O C, o šiltuoju metų laikotarpiu ne aukštesnė kaip 24O C. Persirengimo kambariuose, dušuose oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20O C. Visose vaikų ugdymo įstaigų patalpose turi būti užtikrintas natūralus vėdinimas per atidaromus langus, kuris atliekamas nustatyto režimo tvarka.
Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr.
Rotacinio šilumogrąžio schema
Patalpų Vėdinimas ir Oro Apykaita
„Patalpų vėdinimo esmė yra paprasta - oro pritekėjimas į vidų ir jo ištekėjimas į išorę. Jeigu viena iš dalių neveikia - patalpa nevėdinama.
Viena iš dažniausiai naudojamų patalpų vėdinimo sistemų yra rekuperacinė. Jo teigimu, alternatyvų rekuperacinei oro vėdinimo sistemai gali būti įvairių, pavyzdžiui, natūralios vėdinimo sistemos arba mechaninės vėdinimo sistemos be rekuperacijos įrenginio. Norint, kad šios sistemos veiktų, tai yra kad patalpos vėdintųsi, būtina užtikrinti oro pritekėjimą į šias patalpas iš lauko. Tokį pastovų pritekėjimą užtikrina orlaidės.
Patalpas patariama taip pat vėdinti tiek vasarą, tiek žiemą, o ypatingą dėmesį skirti vonios ir virtuvės erdvėms. Vonioje dažniausiai kaupiasi drėgmė, o virtuvę visuomet gaubia ruošiamo maisto kvapas.
R. Grigalis atkreipia dėmesį, kad vasarą, jeigu būstas vėdinamas su rekuperacine sistema, patartina naudoti „Bipap“ funkciją, kurią turi daugelis šiuolaikinių rekuperacijos įrenginių.
Vėdinamose patalpose judantis oras skatina odos kraujagyslių refleksus ir normalią šilumos reguliaciją, nuo to priklauso odos temperatūra, pulso dažnumas bei šiluminis komfortas. Ilgai nevėdinamose patalpose ore sumažėja deguonies kiekis, kuris lemia nuovargio atsiradimą, galvos skausmą, nervingumą.
Lietuvoje CO2 koncentracijos ribinių normų gyvenamosios paskirties patalpose nėra reglamentuota, tačiau ją galima išmatuoti specialiu prietaisu.
Oro Apykaitos Normos
Yra dešimtys įvairių variantų, kaip galima vėdinti patalpą, kokius būtent teršalus labiausiai reikia pašalinti ir kiekviename jų oro apykaita skaičiuojasi skirtingai. Tarkim, kalbant apie gyvenamojo namo vėdinimą vėdinimo sistemą gali atlikti šias funkcijas: Tik namo ventiliacija.
Kai atliekamas sistemos montavimas, skirtos tik namo ventiliacijai, oro apykaita apskaičiuojama sumuojant kiekvienos patalpos oro poreikį, nustatytą pagal hienos normas arba - atsižvelgiant į individualius reikalavimus oro kokybei. Dažniausiai taikomos šios oro apykaitos "normos":
- Optimalus higienos reikalavimai. Skaitoma, kad optimali oro kokybė pasiekiama, kai į patalpą, kur žmonės būna nuolat (ilgiau nei 2 val. be pertraukos), paduodama po 36m³/h šviežio oro kiekvienam žmogui. Ši higienos norma yra taikoma beveik visoms patalpų kategorijoms, išskyrus tas, kur reikalingos ypatingos sąlygos. Tokia oro apykaita užtikrina tokias deguonies ir CO2 koncentracijas ore, kurie nekenkia nei žmogaus sveikatai, nei savijautai. Tai pat užtikrinama pakankama oro apykaita pagal kitus faktorius: mikrobų ir virusų koncentracija bei pavojingų ir kenkiančių sveikatai medžiagų koncentracija (kurie nedideliais kiekiais išsiskiria iš namo konstrukcijų, apdailos medžiagų, baldų, drabužių... bei intensyviai garuoja kai naudojate buitines chemijos ir kai kurias kosmetikos priemones). Tik su kvapais tokia apykaitą ne labai efektyviai susitvarko ir oro gaivumui reikėtų rinktis kur kas didesnė apykaitą.
- Lietuvos STR reikalavimai gyvenamojo namo vėdinimui. Paskutinėje Statybų reglamento redakcijoje, kas liečia gyvenamųjų namų vėdinimo sistemų, įprasta higienos norma yra sumažinta iki ~18m³/h šviežio oro vienam žmogui, tad formaliai leistina sutaupyti ir butuose įrenginėti dvigubai mažesnę ventiliaciją, nei viešosiose įstaigose. Reik manyt, kad giminių virusai ne tokie pavojingi, o prie savo namo kvapų greitai priprantama. Faktiškai, ~18m³/h yra vidurkis tarp optimalios oro kokybės normos higienos požiūriu ir minimalios fiziologinės normos (kai pradeda trukti deguonies o nuo per didelės CO2 koncenracijos po kurio laiko pradeda skaudėti galva). Šią, minimaliai leistiną, normą naudojama taupumo sumetimais.
- Pilnas komfortas - kai įrengta vėdinimo sistema užtikrina tokią oro kokybę, kad įėjus iš lauko praktiškai nejaučiate skirtumo. Vėdinimo sistema spėja pašalinti visus išsiskiriančius kvapus, kurios gali užuosti žmogaus uoslė. Tai pasiekiama, kai oro kaitą patalpose yra ~3-4 kart/val.
- Ypatingi reikalavimai atskiroms zonoms: pvz. - kad į saloną nepatektų joks kvapelis iš virtuvės, ar drėgnas oras iš saunos, dūmai iš biliardinės, ar prakaito kvapas iš mankštos patalpos. Tokių atveju pirma parenkama speciali oro judėjimo schema, o antra - ištraukiamas iš užterštos zonos oro kiekis apskaičiuojama taip, kad durų angoje (tiksliau - visame galimų oro judėjimo kelių skerspjūvyje) užtikrinti didesnį oro judėjimo greitį, nei judėjimas, kuri gali sukelti natūralus faktoriai. Ekonomijos sumetimais galima numatyti galimybė, kad toks režimas įsijungtu tik reikiamu momentu.
- Minimalus fiziologiniai reikalavimai. Žinoma, kad reikiamą deguonies kiekį valandai žmogus gautu iš ~2 m³ oro. Tačiau, tai būtu jei žmogus tą šviežią orą įkvėptu iš atskiro rezervuaro, o iškvėptų į aplinką. Kai iškvepiamą į tą pačią patalpą iš kur įkvepiama, tiekiamas į patalpą šviežias oras tik šiek tiek atskiedžia bendrą užterštą mišinį, susikaupusi patalpoje. Tam, kad visoje patalpos ertmėje palaikyti tinkamas deguonies ir CO2 koncentracijas, reikia kur kas didesnės oro apykaitos - 10m³/h šviežio oro vienam žmogui. Šį norma naudojama tolimųjų reisų transporte.
- Minimalus (budintis) ventiliacijos režimas. Visi daiktai išskiria tam tikrą lakiųjų medžiagų kiekį. Nors tas kiekis yra niekingai mažas, jei patalpą visai ne vėdinama, bėgant laikui, joje gali susidaryti pavojinga vienokių ar kitokių kenksmingų medžiagų koncentracija. Kad tuo išvengti, absoliučiai visose patalpose, įskaitant sandėlius ir rūsius, net tuomet kai jose nėra žmonių turi būti užtikrinta oro kaita ne mažesnė kaip 1.3m³/h į 1m2 grindų ploto (arba 0.3-0.5 karto/val., priklausomai nuo patalpos aukščio).
- Pagal ištraukiamą iš WC ir kitų patalpų oro kiekį. Siekiant užkirsti kelia mikroorganizmų plitimui iš WC, dušo, vonios, virtuvės bei kitų "nešvarių" patalpų, išvardintuose patalpose įrengiamas oro ištraukimas, kuris be sustojimo veikia 24 val. per parą. Oro kiekiai nustatomi ne mažesni nei minimaliai leidžia higienos normos ir STR. Tiekiamo oro kiekis turi būti lygus oro kiekiui, ištraukiamam iš minėtu patalpų. Toks metodas taikomas pastatuose, kur yra didesnis nei įprasta ištraukimo taškų skaičius ir bendro vėdinimo sistemos galingumo neužtektų, jei parinkti jį pagal į kambarius tiekiamo oro normas.
- Namo šildymas arba vėsinimas. Kai kalbama apie kanalinės vėdinimo-kondicionavimo (ir orinio šildymo) sistemos įrengimą, tiekiamas į kiekvieną patalpą oro kiekis skaičiuojamas pagal jos vėsinimo (arba šildymo) poreikį, proporcingai paskirstant kondicionieriaus šaldymo/šildymo galią po visas patalpas. Bendras sistemos tiekiamas oro kiekis parenkamas pagal kondicionieriaus (ar kitokio šildytuvo) šildymo galią, taip, kad tiekiamo ir patalpos oro temperatūrų skirtumas ne viršytų komfortinės ribos. Kaip taisyklę, reikalinga šildymui ar šaldymui oro apykaita yra ~3 kartus didesnė už šviežio oro poreikį patalpų ventiliacijai, tad projektuojama sistema, dirbanti recirkuliacijos principu, kai didesnė dalis oro paimama iš patalpų, nufiltruojama, pašildoma (arba atšaldoma) ir vėl grąžinama į patalpas. Prie šio recirkuliuojamo oro pamaišoma dalis paimamo iš lauko šviežio oro. Lauko oro kiekis šio atvejų skaičiuojamas taip, kad paskirstant orą po patalpas pagal pasirinktas šaldymui ar šildymui proporcijas, šviežio oro dalis kiekvienoje patalpoje būtų ne mažesnė nei reikia, kad užtikrinti norimą patalpos ventiliaciją.
- Pasyvaus vėsinimo funkcija. Kai vėdinimo sistemos projektas numato gamtinę atsinaujinantį energiją panaudoti patalpų vėsinimui, tai vadina - pasyvaus vėsinimo funkcija. Patalpos atšaldomos be kompresorių ar kitų elektrą naudojančių prietaisų. Pvz., pasinaudojant tuo kad, naktį oro temperatūra yra ~10ºC žemesnė nei diena, vėdinimo sistema naktį įsijungia pilnu pajėgumu (kelis kart padidina oro apykaitą) ir, tiekiant didelius kiekius šalto oro, per naktį atvėsina vidines senas, baldus ir viską kas yra patalpoje. Dieną ventiliacija persijungia į minimalias apsukas, kad kuo mažiau karšto oro patektų į patalpas, o sienos atiduoda sukauptą "vėsuma", neleisdamos orui patalpose per daug įšilti. Šaldymo efektas priklauso nuo tuo, kiek gerai sistema sugebėjo per naktį atvėsinti senas. Tad, norint pasiekti juntamo efekto, oro apykaita turi būti didinama 3-4 kartus. Orientacijai: kai oro kaita yra 1200 m³/h, pasyvaus vėsinimo efektas bus lygus, 12 val. veikiančiam kondicionieriui, kurio šaldymo galingumas yra 2kW.
- Geoterminis šildymas ir namo kondicionavimas. Gali būti suprojektuotas namo kondicionavimas, panaudojant kanalinį šildytuvą ir šaltą vandenį, cirkuliuojantį požeminiame geoterminio šildymo sistemos kontūre, arba orui vėsinti panaudojant žemės šilumokaitį (ŽŠ). Rengiant tokį vėdinimo projektą, bendra oro apykaitą taip pat skaičiuojama, vertinant patalpų šaldymo poreikį. Tik už pagrindą priimamas ne kondicionieriaus galingumas kaip orinio šildymo atveju (žr. p.1) , ir ne dienos/nakties vidutinis temperatūrų skirtumas, kaip pasyvaus vėsinimo sistemoje (žr. p.2) , o žiūrima į tai, kokia yra šaldymo nešėjo temperatūrą pasirinktame variante ir iki kiek pasirinktas šilumokaitis sugeba atšaldyti lauko orą.
Vėdinimo sistemos schema
Oro Paskirstymo Principai
Reikia atkreipti dėmesį, kad pagal visas išvardintas metodikas namo vėdinimo sistemos našumas apskaičiuojamas kaip visų patalpų apykaitų sumą (atskirai - padavimo ir ištraukimo). Gaunasi taip, kad jei name gyvena 2 žmonės, tačiau name yra 5 kambariai, kuriose jie dažnai ir ilgą laiką būna kartu - oro kaitą turi būti ne 2x36=72, o 5x2x36=360 m³/h.
Galima pasirinkti kompromisą, kai tam tikrose pasirinktose patalpose bus taikomos mažesnės apykaitos normos (ir atitinkamai- mažesni reikalavimai oro kokybei). Šis variantas gaunasi kiek geresnis to atveju, jei name veikia recirkuliacinė sistema (žr. p.1), arba kitokiu būdu užtikrinamas pakankamai intensyvus oro maišymas tarp patalpų. Tuomet „šviežio“ oro dalis kiek padidėja nes iš kitų patalpų priteka, pavadinkim - ne iki galo sugadintas oras, kuris kiek atskiedžia per prastą orą šioje patalpoje.
Kai kurie taiko supaprastintą metodiką, kai bendrą oro apykaitą skaičiuojama pagal tai, kiek žmonių yra visame name, nekreipiant dėmesio į faktą kad šviežias oras kartais paduodamas visai ne į tas patalpas, kuriose tuo metu randasi žmonės, tačiau priimant maksimalią rekomenduojamą normą: vienam žmogui - 36m³/h. Suprantamą, kad tam tikrais momentais, kai žmonės susirinks tam tikroje patalpoje - realiai gausis, kad oro kokybė vos atitinka mažiausių medicininių reikalavimų - 10m³/h.
Apykaita galima mažinti įvertinus natūralią oro infiltraciją per langų nesandarumus, tačiau naudojant šiuolaikinius langus, infiltracija nėra didelė. Be to, jos reikšmę sunku patikimai įvertinti, nes ji priklauso nuo vėjo greičio, lauko temperatūros, langų orientacijos ir t.t. Priimama, kad infiltracija nėra reikšminga ir ji gali tik truputi pagerinti pasitrenktą oro kokybę.
Rekomenduočiau į visus paminėtus metodus, kurie kaip ir leidžia pasirinkti mažesnę oro apykaitą atsižvelgti tik tuomet kai dėl ekonomijos sumetimų norima žiema iki minimumo sumažinti vėdinimo našumą. O sistemą reikėtu rinktis tokia, kuri leistų efektyviai vėsinti patalpas vasaros naktį (žr. p.2).
Praktiniai Patarimai
Patalpų vėdinimas - vienas svarbiausių mikroklimatą lemiančių veiksnių. Gyvenamąsias patalpas reikia vėdinti reguliariai, bent kelis kartus per dieną. Jei nėra galimybės tai atlikti reguliariai, patalpas reikėtų vėdinti ryte ir vakare prieš miegą.
Renovuotų daugiabučių gyvenamųjų namų, kurių langai yra itin sandarūs, gyventojai susiduria su vėdinimo problema, kadangi nėra pratę vėdinti patalpų atidarant langus žiemą. Tokiais atvejais siūloma dažniau naudoti taip vadinamą „mikroventiliacinę“ langų padėtį. Planuojant langų keitimą, rekomenduojama pagalvoti, ar nevertėtų pasikeisti langų su orlaidėmis.
„Pirmasiais gyvenimo metais naujuose butuose natūraliai gali jaustis nedidelė drėgmė. Tuomet norisi, kad būtų šilčiau, mažiau vėdinti patalpas. Taip sudaromos palankios sąlygos kauptis pelėsiui. Rekomenduočiau pirmaisiais metais naujuose namuose neužstatyti aklinai kampų, palikti laisvos erdvės, nuolat pasižiūrėti, ar kampai švarūs“.
„Teko matyti laisvas medinių langų juosteles, kurios laiko stiklą. Kiekviename vonios kambaryje yra oro pašalinimo iš patalpų anga. Jei, pavyzdžiui, vėdinimo angos ar jos grotelių dydis yra 10×15 cm (150 kv. cm), tai ir plyšys tarp durų varčios ir grindų irgi turi būti ne mažesnio ploto kaip 150 kv. cm.
R. „Žmonėms svarbu ir kaip rekuperacinė sistema bus valdoma. Vieniems pakanka valdymo pultelio su trimis mygtukais, kurie reguliuoja greitį, kiti nori valdyti viską išmaniuoju telefonu. Taigi patarčiau atsižvelgti į savo technologines žinias ir valdymo patogumą.
Dirbtinių nagų priauginimo darbo vieta turi būti įrengta atskiroje uždaroje patalpoje. Darbo vietoje turi būti užtikrintas paslaugos teikimo metu išsiskiriančių dulkių surinkimas. Individualiuose ar daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, visuomeninės paskirties pastatuose, turi būti atskiros oro šalinimo sistemos, izoliuotos nuo kitų pastato patalpų vėdinimo sistemų. Vanduo turi atitikti geriamojo vandens kokybės reikalavimus HN24:2003 “Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai.