Kartaginos Istorija: Nuo Finikiečių Įkūrimo Iki Romos Imperijos Įtakos

Tuniso istoriją geriausia pradėti nuo pažinties su Kartagina. Tai vienas seniausių ir žinomiausių pasaulyje Tuniso miestų. Iš Tuniso Kartaginą galima pasiekti priemiestiniu traukinuku. Kartaginos griuvėsiai plyti netoli sostinės. Būti Tunise ir nepamatyti šio miesto - didelis praradimas keliautojui. Čia viskas alsuoja praeitimi ir čia geriausiai pajunti istoriją.

Kartaginos žemėlapis

Legendos apie Kartaginos Įkūrimą

Apie Kartaginos įkūrimą pasakoja legendos. Viena jų byloja, kad finikiečių princesė Heraklio žynio Akerbo (arba Sichėjo) žmona Didonė buvo Tyro, viešpatavusio senosios Finikijos saloje prie žemyno, karaliaus Pigmaliono sesuo. Atvykusi į dabartinę Kartaginos teritoriją, Didonė susidūrė su vietinių gyventojų berberų pasipriešinimu, tačiau jai pavyko čia įsitvirtinti. Ji apgavo patiklų berberų valdovą Jarbą, pasiūliusį jai pasiimti tiek Kartaginos žemės, kiek jos uždengs viena jaučio oda. Pakrantėje ant uolos ji pastatė mūrinę tvirtovę Birsą, didingą miestą ant Šiaurės Afrikos kranto - Kartaginą.

Po ilgų klaidžiojimų į Kartaginą pas karalienę Didonę užklydo iš Trojos pasitraukęs karo didvyris Enėjas. Per Veneros, Enėjo motinos, intrigas Didonė įsimylėjo Enėją. Enėjas norėjo čia amžinai įsikurti, vesti Didonę ir tapti Kartaginos valdovu, bet dievai buvo nusprendę kitaip. Jupiterio pasiuntinys Merkurijus liepė Enėjui keliauti toliau, kadangi ne čia jam buvo skirtoji šalis. Todėl Enėjas buvo priverstas slaptai išplaukti iš Kartaginos, o Didonė iš nevilties nusižudė. Skaudžią meilės istoriją papasakojo romėnų poetas Vergilijus (70-19 m. pr. m. e.) epinėje poemoje „Eneida“.

Šios poemos pirmoje giesmėje „Teukrai Kartaginoje“ rašoma: „Senas Kartaginos miestas, gyvenamas Tiro išeivių, / Priešais Italų krantus ir Tiberio žiotis dunksojo. Pertekęs turtų jis buvo ir kruvino karo išalkęs“ (Vergilijus „Eneida“. Iš lot. kalbos vertė A. Dambrauskas. V.: „Vaga“, 1989, p. 2011 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje buvo atlikta anglų baroko kompozitoriaus Henry Purcello opera „Didonė ir Enėjas“. Ši karališkoji opera pasakoja apie Kartaginos karalienės Didonės ir Trojos karo didvyrio Enėjo nelaimingą meilę, kuri negailestingų dievų intrigomis buvo sužlugdyta.

Kartaginos (lot. Carthago) karalystė devintajame amžiuje pr. m. e. tapo vienu iš pūnų centru. Kartagina, finikiečių įkurtas miestas Šiaurės Afrikoje (dabartiniame Tunise), buvo labai patogioje, idealiai tinkančioje jūrinei prekybai vietoje. Iš pradžių finikiečiai jai davė Karjat Hadaša (finikiečių kalba Qart-hadaš - „Naujasis miestas“) pavadinimą. Vėliau graikai ją vadino Kartago, o romėnai Carthagina. Tradiciškai manoma, jog Kartaginą („naująjį miestą“) įkūrė finikiečiai 814 metais pr. m. e.

Kartaginos uostai

Kartaginos Klestėjimas ir Pūnų Karai

Pastatyta Šiaurės Afrikos (dabartiniame Tunise) pakrantės iškyšulyje, Kartagina buvo puikioje strateginėje vietoje ir galėjo daryti įtaką bei kontroliuoti praplaukiančius laivus Viduržemio jūroje. Dėl geros geografinės padėties Kartaginoje vykdavo intensyvi prekyba, todėl miestas turtėjo. Ypač Kartagina sustiprėjo apie IV a. pr. m. e. Pūnų (jais buvo vadinami finikiečiai) karų metu, trečiajame ir antrajame amžiuose pr. Kr. Kadangi netoli Kartaginos buvo Roma, šių miestų interesai ilgainiui susikirto. Iki 264 m. pr. m. e. Romos ir Kartaginos santykiai buvo palyginti taikūs.

Buvo sudaryta sutartis, pagal kurią Kartagina įsipareigojo neturėti valdų Apeninų pusiasalyje, o Roma įsipareigojo neturėti valdų Sicilijoje. Per karą su graikų karvedžiu Pyrru Roma ir Kartagina netgi laikinai bendradarbiavo. Tačiau viskas pasikeitė, kai Sicilijoje netikėtai išsilaipino romėnų tribūnas Gajus Klaudijus ir iš Mesanos miesto išvijo kartaginiečių įgulą. Šis žingsnis buvo toks netikėtas, kad jį sunku paaiškinti vien karinėmis ambicijomis.

Hanibalo kampanija, surengta III a. pr. m. e., laikoma vienu didžiausių antikos laikų karo žygių. Hanibalas vadovavo Kartaginos kariuomenei per Antrąjį pūnų karą su Roma (218-201 m. pr. m. e.). Kartaginiečių karvedys Hanibalas kėlė grėsmę Romai, tačiau 146 m. pr. Kr. Katonas Vyresnysis kiekvieną savo kalbą Romos senate baigdavo žodžiais: „Kartagina turi būti sugriauta“ („Delenda est Carthago“).

Garsusis posakis „Kartagina turi būti sunaikinta“ („Delenda est Carthago“) žinoma visiems žmonėms, kurie domisi senovės istorija. 150 m. pr. m. e. romėnai apkaltino kartaginiečius taikos sutarties pažeidimu ir trečią kartą paskelbė jiems karą. Tai buvo Trečiasis pūnų karas, kuris turėjo visiškai sunaikinti Kartaginą. Po trejų metų apgulties Kartaginos gynėjai pasidavė romėnų malonei. Vieni buvo nužudyti, kiti parduoti į vergiją. Miestas buvo sugriautas iki pamatų. Jo teritorija suarta ir užberta druska, kad net žolė neaugtų.

Hanibalas ir Jo Žygis Per Alpes

Hanibalas gimė karingoje aristokratų šeimoje. Tuomet, jau pasibaigus I Pūnų karui (264-241 m. pr. Kr.), Kartagina išgyveno ne pačias geriausias dienas. Profesorius, karo istorikas Barry Straussas pažymi, kad būdamas vos 26 metų, Hanibalas jau vadovavo didžiulei samdinių kariuomenei, kurią subūrė jo tėvas Hamirkalas. Nors buvo jaunas, bet armijos vyrai matė jame nuožmų lyderio charakterį, ryžtą, stiprybę, nuostabų protą ir jautė pagarbų pasitikėjimą. Labiausiai Hanibalą išgarsino jo žygis per Alpes ir triuškinanti pergalė Kanuose.

Su didžiule kariuomene ir 37 karo drambliais, 218 m. pr. Kr., Hanibalas per Pirėnus leidosi į mirtinai pavojingą kelionę Alpių link. Romėnai net baisiausiam košmare nebūtų susapnavę, kad kažkoks barbaras išdrįstų kone myriop siųsti savo vyrus į kalnus. Istorikės teigimu, šie faktai sutampa ir su ano meto graikų istoriko Polibijaus pasakojimais. Įrodymai, padėję mokslininkams atrasti galimą Hanibalo kelią, slypi Col de la Traversette dirvoje. Čia archeologų grupė aptiko gausų kiekį užsikonservavusių arklių išmatų ir gyvulių girdyklų, o bendram kontekste tai panėšėja į didžiulės kariuomenės poilsio vietą.

Pasak mokslininko Chris Allen iš Belfasto universiteto, yra didelė tikimybė aptikti ir dramblių kaspinuočių kiaušinėlių. Kadangi Hanibalui Alpes reikėjo įveikti su didžiule kariuomene, kavalerija ir karo drambliais, neišvengiamai kyla klausimas: iš kur yra žinomi generolo armijos pajėgumai? Pasak dr. Eve MacDonald, mums sufleruoja Polibijus. Paskui karvedį sekė apytikriai 40 - 50 tūkst. vyrų kariauna, kavalerija ir 37 karo drambliai.

Kartaginos Atgimimas ir Žlugimas

Praėjo geras šimtmetis, miestas vėl ėmė atgimti, tačiau šį kartą jau pačių romėnų iniciatyva. Julijus Cezaris nusprendė įkurti „Julijaus Kartaginos koloniją“. Ji buvo įkurta jau po Cezario mirties, valdant Oktavianui Augustui. Romos inžinieriai nustūmė apie 100 tūkstančių kubinių metrų žemių, Birsos kalvą sulygino su žemės paviršiumi ir taip visiškai sunaikino praeities pėdsakus. Šioje vietoje buvo pradėtos statyti romėnų šventovės ir visuomeniniai pastatai.

Buvo pastatytas cirkas, kuriame tilpo 60 tūkstančių žiūrovų, teatras, amfiteatras, didžiulės termos (pirtys) ir 132-jų km ilgio akvedukas. Pirmaisiais mūsų eros metais buvo gerai žinomos kartaginiečių retorikos, gramatikos ir filosofijos mokyklos. Afrikos Roma vadinama Kartagina savo turtais ir išsilavinimo lygiu varžėsi su Aleksandrija. Tačiau 439-ais metais miestą užgrobė ir apiplėšė vandalai. Apie 100 metų Kartagina buvo jų karalystės sostinė. VII amžiaus pabaigoje musulmonai arabai labai greitai užkariavo beveik visą Šiaurės Afriką. Didis miestas su garbinga istorija vėl buvo nušluotas nuo Žemės paviršiaus ir daugiau nebeatgimė.

Derlingos žemės pavirto dykuma, prieplaukos, kuriose dar neseniai stovėjo laivai, buvo užneštos dumblu. Miesto marmuras ir granitas buvo panaudoti Tuniso statybai. Iš Kartaginos atgabenti akmenys ir dabar guli Genujos ir Pizos bažnyčių pamatuose. Pasakojama, kad plokštės buvo panaudotos ir Kenterberio (Anglija) katedros statybai.

Kartaginos Tofetas

Religija ir Kultūra

Religinis Kartaginos gyvenimas, glaudžiai susijęs su finikiečių ir kanaaniečių tradicijomis, buvo politeistinis, turtingas ritualų ir kontroversiškų praktikų, tokių kaip galimi vaikų aukojimai. Kartaginos religija buvo finikiečių religijos tąsa, paveldėta iš motininio miesto Tyro (dabartinis Libanas). Ji rėmėsi kanaaniečių mitologija, žinoma iš Ugarito tekstų (XIV-XIII a. pr. Kr.), tačiau įgavo vietinių bruožų, įtraukdama Šiaurės Afrikos ir Viduržemio jūros elementus. Svarbiausias Kartaginos dievas, siejamas su saule, vaisingumu ir kosmine tvarka. Vaizduojamas kaip barzdotas vyras su ragais ar saulės disku. Kartaginos globėja, mėnulio, motinystės ir vaisingumo deivė, dažnai vadinama „Dangaus veidu“ (Pane Ba‘al). Tanit dažnai garbinama greta Baal Hamono kaip jo sutuoktinė.

Senovės Kartagina, kaip jūrų prekybos centras, buvo vieta, kur susijungė įvairios maisto kultūros, ir kuskusas tapo vienu iš pagrindinių kasdienio maisto elementų. Kartaginoje kuskusas buvo gaminamas tiek iš kviečių, tiek iš miežių, nes šie grūdai buvo lengvai prieinami ir plačiai auginami Viduržemio jūros regione. Kartaginoje kuskusą ypač mėgdavo derinti su prieskoniais ir sausais vaisiais, pavyzdžiui, razinomis, džiovintomis abrikosais ar granatais, suteikiant šiam patiekalui saldžių ir rūgščių atspalvių.

tags: #kartagina #turi #buti #sugriauta