Lietuvos partizanų bunkeriai - svarbi šalies istorijos dalis, liudijanti apie ginkluotą pasipriešinimą sovietinei okupacijai. Per visus pasipriešinimo metus visoje šalyje būta partizanų bunkerių, tačiau tikriausiai neįmanoma suskaičiuoti tikslaus jų skaičiaus. Daugelio jų jau seniai nelikę nė žymės: požeminiai statiniai buvo apleisti arba sunaikinti pačių partizanų, sovietų saugumo. Istorikai jau susitaikė su mintimi, kad niekada nesužinos tikslaus partizanų slėptuvių skaičiaus. Net ir pradėjus bunkerius registruoti remiantis archyviniais duomenimis, kitais šaltiniais, lauktų milžiniškas darbas.
Šiame straipsnyje aptarsime pokario partizanų bunkerius, jų įrengimą ir žmones, kurie rizikuodami laisve ir gyvybe, leido savo sodybose įrengti slėptuves, išlaikė požeminiuose bunkeriuose gyvenusius partizanus bei visokeriopai juos rėmė.
Partizanų bunkeris Minaičiuose
Bunkerių Evoliucionavimas Partizaninio Karo Metais
Gyvenamųjų bunkerių ar kitos paskirties partizanų slėptuvių evoliucija neatskiriama nuo partizaninio karo evoliucijos. Kaip savo prisiminimuose rašė daugelis partizanų, pirmaisiais kovos metais gyventa dideliais būriais ir dažniausiai atviro tipo žeminėse su aplink iškastais apkasais, netgi įtvirtintais kulkosvaidžių lizdais ir pan.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas daktaras Darius Juodis pasidalija įdomiu faktu: pirmajame pasipriešinimo etape, iki 1945-ųjų, bunkerių praktiškai nebūta - tuomet partizanų būriai dar buvo dideli. „Kai būriuose būdavo po 20-30 ir daugiau žmonių, partizanai gyveno miškų stovyklose, - pasakoja istorikas.
Nedidelius, vadinamuosius „kiaulinius“ bunkeriukus, skirtus 2-3 žmonėms pasislėpti, masinių NKVD kariuomenės siautėjimų atvejais partizanai kasdavo atokesnėse vietose, dažniausiai niekaip jų nesutvirtindami. Tie bunkeriukai atlaikydavo masines kratas.
Tačiau ilgainiui gyventi dideliais būriais tapo neįmanoma tiek dėl minėtų masinių kariuomenės siautėjimų, tiek dėl vis didėjančio įvairių saugumo informatorių ar agentų skaičiaus, sustiprėjusio sekimo ir pan. Partizanai ėmė skirstytis mažesniais būriais ir pradėjo dažniausiai miškuose įrenginėti slaptus bunkerius, tinkamus ir ilgesniam gyvenimui, štabų veiklai ar pogrindžio laikraščių leidybai. Dar vėliau, ypač žiemą, partizanai sudėtingų konstrukcijų bunkerius pradėjo įrenginėti rėmėjų sodybose ar šalia jų - šuliniuose, tvartuose, daržinėse, bulvių rūsiuose ir t.t.
Atstatytas partizanų bunkeris Skaistgirio seniūnijoje
Bunkerių Įrengimo Principai ir Gudrybės
Pogrindžio vadovybė jau pasipriešinimo kovų pradžioje buvo išleidusi ne vieną instrukciją, net su konkrečiais brėžiniais, kaip įsirengti gyvenamąsias ar kitokios paskirties slėptuves. Pavyzdžiui, Lietuvos laisvės armija (LLA) dar 1944 m. parengė praktinius nurodymus, kaip įrengti slėptuves. Nurodymuose buvo paaiškinta, kaip parinkti slėptuvių vietą, ją įrengti ir maskuoti. Tos slėptuvės, sąlygiškai buvo pavadintos: „Rūsys po malkų krūva“, „Fiktyvus kapas“, „Rūsys po daržine“, „Šulinys“, „Lauko kelio tiltas“, „Slėptuvės upių šlaituose“, „Slėptuvės miesto ir kaimo griuvėsiuose“, „Slėptuvė geležinkelio katastrofos vietoje“ ir kt.
Nurodymuose buvo pateikiamas ir darbo laikas, kurio reikia slėptuvei įrengti. Buvo statomos paprastos ir tarpusavyje sujungtos slėptuvės, kurios sudarė slėptuvių sistemas. Slėptuvės būdavo įvairaus dydžio - vienvietės, dvivietės ir daugiavietės. Paprastai didesnės būdavo tranzitinės slėptuvės, kuriose apsistodavo ryšininkai ir keliaujantys partizanai. Dalis šių slėptuvių išliko iki partizaninio judėjimo pabaigos. Daugelio įrenginių čekistai taip ir nerado.
Įrengiant bunkerį po žeme labai svarbu įvertinti, koks yra gruntas. Kad žmogus galėtum gyventi po žeme, turi turėti oro ir šiek tiek erdvės. Galiausiai statydavome bunkerius pačiose netikėčiausiose vietose. Bunkerio angą įrengdavome net kelio ar tako viduryje, o tunelis nuvesdavo jau į šalia esantį patį bunkerį. Bet reikėdavo turėti patikimą žmogų, kuris užmaskuodavo angą iš viršaus.
Labai svarbu yra ventiliacija. Anksčiau darydavome paprastas ventiliacijas, išeinančias į viršų, bet bunkeris vėdindavosi labai prastai, ypač jei būdavo iškastas molėtoje žemėje. Jei smėlingoje, vėdindavosi geriau. Patogiausia įrengti gerą ventiliaciją, jei bunkeris įrengtas prie šlaito ar kokios nuokalnės. Tada vieną ventiliacijos angą reikia įrengti viršuje, kitą - apačioje, ir visada bus oro cirkuliacija, bunkeryje nepritrūksi deguonies.
Pasak daktaro D. Juodžio, partizanams tekdavo naudoti tokias statybines medžiagas, kokių turėdavo po ranka ar parūpindavo rėmėjai. Dažniausiai sienas, lubas klodavo lentomis, nors pasitaikydavo ir rąstinių bunkerių. Bunkeriui įrengti reikėdavo ne tik inžinerinių žinių, bet ir paprasto sumanumo. Pavyzdžiui, rasti, kur paslėpti iškastas žemes. D. Juodis sako pats klausinėjęs gyvų išlikusių partizaninio karo dalyvių, kaip jiems pavykdavo išlikti nepastebėtiems. Paaiškėjo, kad miške tas žemes dažniausiai suversdavo į kokią daubą ir vėliau užmaskuodavo, prie sodybų - išbarstydavo laukuose ir apardavo, kad nė žymės neliktų.
Gyvenimas bunkeryje buvo sudėtingas. Pirmiausia - dėl ankštumo. Net jei po žeme slėpėsi tik vienas žmogus, erdvės vos pakakdavo. Žiemą bunkeriuose būdavo šalta ir drėgna, o vasarą trūkdavo oro gurkšnio.
Žadeikių miško partizanų bunkeris
Partizanų Rėmėjai ir Bunkerių Laikytojai
Norisi prisiminti ir tų bunkerių šeimininkus bei laikytojus - partizanų rėmėjus. Vis dėlto, kas skatino juos sutikti išlaikyti kelis partizanus tais tikrai sunkiais pokario metais? Ne visi patriotiškai nusiteikę lietuviai galėjo išeiti į miškus ir imtis ginklo. Šie minėti rėmėjai ir bunkerių laikytojai dažniausiai turėjo gausias šeimas, kurias reikėjo išmaitinti.
Kita vertus, partizanai tokiais atvejais stengdavosi pasinaudoti pačių bolševikų sukurpta teorija apie klasių kovą ir dažniausiai įsirengdavo savo slėptuves vargingai gyvenančiose šeimose. Paradoksas, bet tokių šeimos narių sutikimą įsirengti bunkerį buvo net lengviau gauti, nei vadinamųjų buožių šeimų. Kodėl? Matyt, todėl, kad patys vargą vargdami tokie žmonės sugebėjo labiau atjausti ne mažiau vargstančius partizanus. Kita vertus, tokių nuskurdintų gyventojų to meto Lietuvoje buvo dauguma, jie, be savo sąlygiškos laisvės, nelabai ką turėjo prarasti.
Tačiau kaip tuomet išspręsti maisto trūkumo klausimą? Partizanai stengdavosi maistu apsirūpinti patys, tarkime, „nubuožindami“ besikuriančius kolūkius ar kitus valdiškus ūkius, atimdami maisto produktus ar gyvulius iš „bolševikuojančių“ gyventojų bei sovietinių pareigūnų, net uždėdami pyliavas sovietinių ūkių pirmininkams. Negalima atmesti galimybės, kad tai tiems vargingiesiems gyventojams, sutikusiems priglausti partizanus, buvo taip pat savotiškas motyvas, savotiška parama - juk tais produktais naudojosi ir visa alkstanti šeima. Tačiau pagrindinis motyvas, žinoma, buvo sąmoningas apsisprendimas, sąmoningas susitapatinimas su visos tautos kova už laisvę.
Bunkerių Aptikimo Iššūkiai ir Išdavystės
Laikui bėgant sovietinis saugumas išaiškino visus partizanų laikymosi ypatumus, bunkerių įrengimo subtilybes, atitinkamus gyventojų sluoksnius, kurie rėmė partizanus ir t. Bet nepakanka vien išaiškinti tuos ypatumus. Dar reikia nustatyti tikslią bunkerio buvimo vietą, o to, kaip minėta, be išdavysčių padaryti beveik nebuvo įmanoma. Čekistai net naudojo specialią pasiklausymo įrangą, aptinkančią menkiausius požeminius garsus, ir vis tiek vien savo pajėgų ar technikos nepakako išaiškinti partizanų slėptuvių vietas.
Atstatyti Bunkeriai ir Jų Išsaugojimo Problemos
Lietuvoje įvairiose vietose atstatyta nemažai partizanų slėptuvių, tačiau svarbiausias rūpestis - kaip jas išsaugoti. Iš tikrųjų įvairiose Lietuvos vietose dažniausiai buvusių partizanų ar tremtinių pastangomis yra atkurta ne viena tokia slėptuvė. Tačiau nuolatinė drėgmė, lietūs ar sniegas, pagaliau vandalai nepadeda tų bunkerių išsaugoti autentiškose vietose.
Pasak daktaro D. Juodžio, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas skaičiuoja, jog per visą laikotarpį nuo 1990 metų atstatyta apie pusšimtį bunkerių ar net daugiau. „Bunkerį atstatyti ir išlaikyti labai sudėtinga, - aiškina D. Juodis. - Sąlygos blogos, juose negyvenama, o tik apsilankoma retkarčiais. Nėra jokio vėdinimo. Gailestingesnis laikas tik muziejams priskirtiems bunkeriams, nes jie yra nuolat prižiūrimi. Kaip kad Radviliškio rajone atkurtas Minaičių bunkeris, į istoriją patekęs dėl čia 1949 metų vasario 16 dieną paskelbtos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos.
Per nepriklausomybės dešimtmečius šis tas pasikeitė. Tiesa, originalių bunkerių - tokių, kaip jie atrodė anais laikais, - nėra išlikę: visi sugriuvo arba buvo sunaikinti.
D. Juodžio aiškinimu, sovietų saugumas iš aptikto partizanų bunkerio paprastai paimdavo tik du daiktus - ginklą ir dokumentus. Visa kita palikdavo. Vėliau apleisti bunkeriai užgriūdavo žemėmis arba tiesiog būdavo sunaikinami. Jeigu partizanai patys apleisdavo bunkerį, visus reikalingus daiktus pasiimdavo su savimi. „Tokių bunkerių, kuris būtų rastas lygiai toks, koks buvo partizanų laiku, Lietuvoje nėra“, - apgailestauja daktaras D. D.
Daktaras D. D. Juodžio nuomone, sunku būtų įvertinti, kokias vietas partizanai dažniau pasirinkdavo bunkeriams įsirengti - šalia sodybų ar miškų gilumoj. Jų randama visur. Tačiau logiška manyti, jog bunkerių kasimą miške ribojo gamtos sąlygos. Drėgnose, pelkėtose vietovėse apie tokias slėptuves negalėjo būti nė kalbos - bunkeryje būtų nuolat telkšojęs vanduo.
Atstatytų Partizanu Bunkerių Pavyzdžiai
- Minaičių bunkeris (Radviliškio rajone)
- Partizanų stovyklos fragmentas Pašilių miške (Panevėžio rajonas)
- Balelių miške atstatytas bunkeris
- Bunkeris Žaliojoje girioje
- Bunkeris Druskininkų rajone, Ratnyčios upelio šlaite
- J. Jakavonio-Tigro bunkerį Kasčiūnų kaime
- Žadeikių miško partizanų bunkeris (Pasvalio rajone)
Radiniai Žadeikių miško bunkeryje
| Radinio Tipas | Pavyzdžiai |
|---|---|
| Šaudmenys | Tūtelės, kulkos |
| Konstrukcijos elementai | Nežinoma |
| Buitiniai reikmenys | Puodeliai, šaukštai, peiliai |
| Uniformos detalės | Tarpukario Lietuvos kariuomenės uniformos saga su Vyčiu, laivyno uniformos saga su pavaizduotu inkaru |
| Kita | Bato pasagėlė, karabinas su grandimi |
Partizanų bunkeriai - tai ne tik statiniai, bet ir gyvos istorijos liudijimai. Jų išsaugojimas ir priežiūra yra svarbi užduotis, siekiant įamžinti laisvės kovotojų atminimą ir perduoti šią istoriją ateities kartoms.