Antstolio Atsakomybė Pardavus Turtą Skolininko Pasiūlytam Pirkėjui

Šiame straipsnyje nagrinėjama antstolio atsakomybė parduodant turtą skolininko pasiūlytam pirkėjui, remiantis Lietuvos teismų praktika ir teisės aktais.

Ieškovė UAB „Aksa holdingas“ teisme pareiškė ieškinį, prašydama panaikinti antstolės S. K. 2011 m. kovo 3 d. sudarytą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kuriuo buvo perleistas G. L. priklausęs gamybinis pastatas UAB „VESPILA“.

Lietuvos žemėlapis

Ginčo Esmė

Ieškinyje nurodoma, jog BIĮ „Gilaba“ savininkas buvo atsakovas G. L.. Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 8 d. iškėlė bankroto bylą IĮ „Gilaba“.

G. L., kaip IĮ „Gilaba“ savininkas, žinodamas, kad IĮ „Gilaba“ yra nemoki ir kad jau yra paduotas pareiškimas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, pasiūlė antstolei jo turto pirkėją, t. y. išieškojimas buvo vykdomas be varžytynių, supaprastinta procedūra.

2011 m. kovo 3 d. buvo sudarytas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, kurį Ignalinos rajono apylinkės teismas patvirtino 2011 m. balandžio 12 d., t. y. po IĮ „Gilaba“ bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė UAB „VESPILA“ nuosavybės teisę į gamybinį pastatą įregistravo 2011 m. gegužės 4 d.

Ieškovės nuomone, atsakovas G. L. turėjo informuoti visus kreditorius apie įmonės nemokumą, be to, žinodamas, jog teisme yra paduotas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, apie tai informuoti antstolę ir susilaikyti nuo turimo turto mažinimo.

Savo ruožtu antstolė ir teismas privalėjo sustabdyti turto pardavimo procedūras, tačiau dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų ir galbūt netinkamo pareigų vykdymo atsakovo G. L. turtas buvo neteisėtai perleistas.

Ieškovės Argumentai

• Pareiškimas dėl bankroto bylos IĮ „Gilaba“ iškėlimo buvo paduotas 2011 m. vasario 28 d., pareiškimą padavė pats atsakovas G. L..
• G. L. privalėjo informuoti antstolę S. K. bei teismą apie IĮ „Gilaba“ nemokumą.
• Atsakovas G. L. sąmoningai nuslėpė IĮ „Gilaba“ nemokumo faktą, siekdamas užbaigti turto perleidimo sandorį.
• Turtas buvo perleistas atsakovei UAB „VESPILA“, kuri per savo valdymo organus ir akcininkus yra susijusi su atsakovu G. L..

Ieškinyje teigiama, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ir ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi norma, kuria nustatoma, jog teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas.

Pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, turėjo būti sustabdytas ne tik išieškojimas iš BIĮ „Gilaba“ turto, bet ir G. L. turto, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko, kuris, įmonei esant nemokiai, savo turtu atsako įmonės kreditoriams.

Ieškovė pažymėjo, kad Ignalinos rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 3 d. aktą patvirtino 2011 m. balandžio 11 d., t. y. jau po to, kai buvo iškelta bankroto byla IĮ „Gilaba“.

Ieškovė padarė išvadą, jog 2011 m. kovo 3 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas pažeidė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies bei 34-35 straipsnių imperatyvias nuostatas, todėl aktas turėtų būti pripažintas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Ieškovės nuomone, nagrinėjamu atveju reikia įvertinti ir tai, kad G. L. ir UAB „VESPILA“ akcininkai bei valdymo organai yra tarpusavyje susiję asmenys, vadinasi, turtas iš esmės ir toliau yra valdomas G. L..

Abejonių sandorio šalių sąžiningumu kelia ir tai, kad gamybinės patalpos buvo parduotos už mažą kainą - 148 000 Lt, kai, VĮ Registrų centro duomenimis, atlikus masinį turto vertinimą ir praėjus 3 metams po sandorio sudarymo, vidutinė turto rinkos vertė yra apie 198 000 Lt.

Ieškovė akcentavo, kad patenkinus ieškinį bus padidintos kreditorių galimybės patenkinti finansinius reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės.

Pirmosios Instancijos Teismo Sprendimas

Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad Ignalinos rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjas 2008 m. gruodžio 15 d. nutartimi Nr. 27 pagal kreditorės AB „Swedbank“ 2008 m. gruodžio 5 d. pirminį prašymą areštavo G. L. nuosavybės teise priklausantį gamybinį pastatą.

Antstolė S. K. 2009 m. gegužės 28 d. patvarkymu priėmė išieškotojos AB „Swedbank“ pateiktą vykdyti 2009 m. balandžio 22 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus išduotą nutartį Nr. 23 dėl 671 735,96 Lt išieškojimo iš skolininko G. L. išieškotojos AB „Swedbank“ naudai.

Po atliktų varžytynių procedūrų 2011 m. kovo 3 d. buvo surašytas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, kuriuo antstolė S. K. pardavė UAB „VESPILA“ ginčo turtą už 145 000 Lt sumą.

Teismas taip pat nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi iškėlė IĮ „Gilaba“ bankroto bylą.

Teismas nustatė, kad buvusios BIĮ „Gilaba“ kreditorės AB „Swedbank“ ir UAB „Swedbank lizingas“ nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. nereiškė reikalavimo ir jokių pretenzijų dėl šioje byloje ginčijamo 2011 m. kovo 3 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto.

Esant šioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas sutiko su atsakovės UAB „VESPILA“ pozicija byloje, kad bankrutavusios bendrovės naujajam kreditoriui visi veiksmai, atlikti iki jo įstojimo į bylą, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę galimi ir privalomi pradiniam kreditoriui.

Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs nuostatą, jog reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas (CPK 602 straipsnio 3 dalis).

Teismas konstatavo, kad reikalavimas dėl turto pardavimo akto ieškovės nurodomu pagrindu galėjo būti pareiškiamas per vienų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo turto pardavimo akto sudarymo dienos, t. y. iki 2012 m. kovo 4 d.

Teismas atkreipė dėmesį į CK 1.128 straipsnio nuostatas, pagal kurias prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip.

Teismas pažymėjo, kad ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 3 punkte (redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.).

Civilinio proceso kodekso 704 straipsnyje įtvirtinta, kad areštuoto turto pirkėją iki varžytynių paskelbimo specialiame interneto portale skolininkas gali surasti pats arba pavesti tai padaryti kitiems asmenims.

Parduodamas turtą savo surastam pirkėjui, skolininkas turi daugiausia galimybių išvengti nuostolių ir derėtis dėl kainos. Kai prasideda varžytynių procesas, galutinės turto pardavimo kainos iš anksto žinoti jau neįmanoma.

Varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina įprastai mažesnė už rinkos kainą dėl papildomų turto valdymo apribojimų.

Juk varžytynėse nekilnojamas turtas gali būti parduodamas 20 proc. ar net 40 proc. mažesne kaina už rinkos kainą, o skolininko pasiūlytas pirkėjas sumoka visą turto arešto akte nurodytą kainą arba kainą, kurios pakanka skolai ir priverstinio išieškojimo išlaidoms padengti.

Ieškinio Senaties Terminas

Reikalavimams dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui ar turto pardavimo iš varžytynių akto arba turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas.

Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo šioje dalyje nurodyto akto surašymo dienos, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atvejį.

tags: #antstolio #atsakomybe #parduodant #turta #skolininko #pasiulytam