Daug kartų gyvenime žiūrėdama filmą norėjau būti ar jaučiausi esanti vieno ar kito personažo vietoje. Kai kada norai / pojūčiai, kad esu tas ar kitas ekrane gyvenantis personažas, pasibaigdavo pažiūrėjus filmą ir išsisklaidžius jo įspūdžiams. Kai kada - tęsiasi labai ilgai, o gal ir niekada neišnyksta. Todėl ir dabar negaliu atsakyti į šį klausimą, pasirinkusi vieną personažą. Dar vieniems metams baigiantis geriau prisiminti, kada šiemet norėjau įžengti į ekraną.
Labiausiai, matyt, tada, kai (per)žiūrėjau Ingmaro Bergmano juostas ar filmus apie jį. Noriu nutilti lyg Liv Ullmann „Personoje“ (1966). Protestantiško rūbo nesivilkčiau, bet dabar norėčiau atsidurti tarp dievobaimingų „Babetės puotos“ (rež. Gabriel Axel, 1987) svečių. O jei ne Babetės vakarienės svečiu, tuomet norėčiau nors trumpam pabūti kuriuo nors Wimo Wenderso kelio filmų trilogijos („Alisa miestuose“, „Klaidingas judesys“, „Kelio karaliai“) herojumi, klajojančiu po Vokietijos, Europos ir JAV platumas traukiniais, furgonais ir automobiliais.
Turbūt nuskambės be galo banaliai, bet jei turėčiau katiniškų galių, norėčiau tapti katinu Marčiu Paulo Verhoeveno filme „Ji“ (2016). Leistis jos glostomam, maitinamam, kalbinamam ir galinčiam miegoti jos lovoje. Be to, Martis baisiai elegantiškas ir įkūnija visą kačių padermės graciją bei pozą.
Kai pirmoje scenoje girdisi neaiškūs ar malonumo, ar sukeliamo skausmo garsai, režisierius stambiu planu filmuoja kiek prisimerkusį Martį. Jo išraiška tokia, kad tik jam pačiam žinoma, ką jis mato ir galvoja, o kai pakėlęs uodegą nueina - parodoma Huppert herojės Mišelės prievartos scena. Akivaizdu, kad jam visiškai nusispjauti į žmonių gyvenimo peripetijas. Pasirodo filme Martis ir dar kelis kartus: vienąkart paskui save įleidžia prievartautoją ir vėl nutipena savais keliais, nors prasideda jo šeimininkės (tikslumo dėlei vertėtų sakyti žmogaus-vergo) grumtynės su prievartautoju, antrąkart labai įdėmiai jos klausosi, kai ši jam aiškina: „Nereikėjo jam išdraskyti akių, bet galėjai bent jau įdrėksti. Tiesiog sakau.“ Tada jis miaukteli, ir suvoki, kad abu jie bendrininkai ir sąmokslininkai, abu prievartautoją traktuoja kaip pelę. Abu puikiai žino, ko nori ir kada. Tačiau kas yra tas „kas“ - aišku tik jiedviem.
Skaičiau, kad Stanley Kubrickas taip pat buvo kačių mylėtojas - įsileisdavo į savo montažinę ir net dalindavosi vandeniu. Gal katinai ir negauna pagrindinių vaidmenų (nes kam patinka, kai nurodinėjama, kaip reikia elgtis?), bet kartais ir antraplaniai jų pasirodymai yra būtini filmo istorijos vystymui. Juk jei siaubo filme katė pradeda šiauštis ir šnypšti - vadinasi, netoliese esama piktųjų dvasių. Jau George’as Albertas Smithas - kino pionierius, priklausęs vadinamajai Braitono mokyklai, 1901 m. sukūrė filmuką „Sergantis katinėlis“, Jeano Vigo „Atalantoje“ Michelio Simono herojus Pjeras Žiulis be kačių būtų ne tas, - jų gausa ir chaotiškas, nenuspėjamas judėjimas kadre perteikia nežabotą Pjero laisvę.
Tačiau turbūt vienas garsiausių katinų, neva dresuotas aktorius (sunku patikėti), - tai Orangey, suvaidinęs Blake’o Edwardso filme „Pusryčiai pas Tifanį“ (1961). Tuomet „ryžasis“ herojus buvo pagerbtas „Patsy“ apdovanojimu, t. y. gyvūnų „Oskaru“. Nors sklando gandai, kad Orangey vaidino net devyni katinai. Labiau tikiu gandais, nes paskutinėje bučinio scenoje merkiant lietui kaip sumuštiniui kentėti suspaustam tarp mylimųjų... reikia turėti geležinius nervus. Be to, katinas yra lyg Audrey Hepburn Holės metafora - ji nepriklausoma ir kiek atsiribojusi nuo realybės.
Norėčiau būti gyvūnu, kuris turėtų charakterį ir sielą. Nors gyvūnai ekrane atsirado kartu su kino gimimu, nes buvo patogu naudotis jų judesiu, suteikti jiems prasmę užtruko ilgiau. Tiesa, herojiškų savybių jie netruko įgauti - jau 1905 m. britų filme „Išgelbėta Roverio“ (rež. Cecil Hepworth, Lewin Fitzhamon) atpažįstame vėlesnių lesių, komisarų reksų ir kt. prototipą, tačiau suteikti gyvūnams charakterį ir sielą iki šiol sau leidžia retas režisierius. Girdėjau, kad Viktoras Kosakovskis šiuo metu kuria filmą apie karvių, kiaulių ir vištų intelektą. Įtariu, kad filmo mintis bus prasminga ir paveiki. Pavyzdžiui, Denis Côté filmas „Bestiariumas“ (2012) mane iš tikrųjų sukrėtė - tokių gilių portretų, skvarbaus žvilgsnio ir intymumo niekada nebūčiau tikėjusis iš dokumentinio filmo apie gyvūnus. Vis dėlto įvairiapusiškiausias ir giliausias kino personažas gyvūnas lieka Nicolas Phillibert’o dokumentinio filmo „Nénette“ (2010) orangutanė.
Kokie filmai apie kates yra teisingi (ir neteisingi)
Kai kada norisi kažko paprasto ir patogaus. Norėčiau būti Džefriu „The Dude“ Lebovskiu iš Ethano ir Joelio Coenų komedijos „Didysis Lebovskis“ (1998). Šiame senstančiame hipyje, Sietlo išlaisvinimo fronto (SLT) ir boulingo kovų veterane susiliejo du mano mėgstami personažai - Ilja Oblomovas iš Ivano Gončiarovo romano „Oblomovas“ ir Raymondo Chandlerio romanų detektyvas Filipas Marlou. Likimas, įgijęs dviejų banditų pavidalą, ištraukia Lebovskį iš palaiminto nieko neveikimo ir priverčia šį bedarbį pacifistą tapti detektyvu, ieškoti pagrobtos bendrapavardžio milijonieriaus Lebovskio žmonos, kovoti su vokiečių nihilistais ir net padaryti vaiką feministei „vaginos menininkei“ Mod. Viskas atsitinka tik todėl, kad du kvaili banditai supainiojo Džefrį su milijonieriumi, o vienas jų apšlapino kilimą, kuris Džefris - dvasios ramybės ir harmonijos su savimi simbolis. Kilimas jam svarbus, nes „užduoda viso kambario stilių“. Visiškai sutinku.
„Didysis Lebovskis“ gali vykti tik Kalifornijoje, kuri asocijuojasi su psichodelija ir amžina vasara. Hipertrofuota Holivudo įtaka čia pastebima visur, tad brolių Coenų filmas tampa iš ten po visą pasaulį pasklidusios populiariosios kultūros tyrinėjimu. Ją tiksliai perteikia ne tik Lebovskio sapnai ir vizijos, bet ir filmo interjerai, personažai ir jų žodynas. Deja, Džefris ir jo draugai Valteris (John Goodman) bei Donis (Steve Buscemi) - „išeinanti natūra“. Ypač Džefrrio nuostata, kad svarbiausia gyvenime yra turėti paprastą savo taisyklių sąvadą. Jų Lebovskiui pavydžiu labiausiai. Coenų filmas skamba tarsi himnas nevykėliams, svajotojams, senamadiškai teisingiems žmonėms, kurie visiškai nepritampa prie naujųjų laikų su jų turto, spindesio, sėkmės kultu. Neatsitiktinai taip jautriai filme nuskamba atsisveikinimo su staiga mirusiu Doniu scena, kai pelenai padengia Džefrrio veidą. Coenai moka sujaudinti, lyg kokteilyje sumaišydami ironiją, sarkazmą ir gryną liūdesį. Tačiau nepaisant nieko, Lebovskis, pasak mįslingojo filmo naratoriaus, išliks „ištikimas sau“. Tai jau skamba beveik kaip tostas. Todėl didžiųjų švenčių išvakarėse pasidalysiu mėgstamo Lebovskio kokteilio (filme jis išgeria net devynis stiklus) „Baltasis rusas“ receptu. Jis paprastas: 2 dalys degtinės, viena dalis kavos likerio ir viena dalis grietinėlės.
Taileris Dardenas („Kovos klubas“, 1999) - įsivaizduojamas personažas, bet, pripažinkim, šiaip visi personažai įsivaizduojami, tad ir Taileris nėra išgalvotas labiau nei bet kuris kitas. Jis, nėra tinkamesnio žodžio, labai kietas. Tikras paskolą atidirbinėjančio vidutinio amžiaus ką tik vaikus į būrelį nuvežusio ir Geležinio Vilko gatvės spūstyje įstrigusio klerko antipodas (čia ne apie mane konkrečiai, bet kai kas atitinka). Tai bet kurios vidutinybės, kurios gyvenimo planas apsiriboja pirkinių sąrašu, vidinė, bet neįvardyta svajonė. Ištrūkti, būti labiau laukiniam. Nors kartą iš tiesų paprieštarauti visam tam pilkumui. Nustoti būti pataikūnu. Tai gali tik įsivaizduojamas personažas. Tikrame gyvenime per daug rizikos, nepatogu miegoti name su kiauru stogu, žmonės mato mėlynę. Tos visos reklamos, skatinančios gyventi gražiau, tvarkingiau. Visuotinis sėkmės teismas. Taileriui nusispjauti. Jis turi savo - taip, labai banalią, kvailą ir popsinę - bet filsofiją. Na, bet ji jo, neprimesta. Jis bent kovoja. Taileris yra drąsi nedrąsaus žmogaus versija. Tai savotiškas sugrįžimas į paauglystę, tik dabar nebeužtenka pabėgti iš namų ar grįžti valanda vėliau nei sutarta. Tai maištas.
Norėčiau būti Pont Neuf tiltas. Sena man kutentų nugarą. Maskaronai perpasakotų praplaukiančių žvejų istorijas, kad prisnūdęs nieko nepraleisčiau. Vadintų mane Naujuoju, nors esu pats seniausias Paryžiuje. Ilsėčiausi ištisus metus, kęsdamas tuščius mano šaligatviais lyg įtemptomis petnešomis vaikštančiųjų plepalus. Tąkart buvau ir tikrasis aš, ir personažas - kai ant aptrupėjusių mano turėklų salto atliko Denis Lavant’as, arba Aleksas, kai Juliette Binoche, arba Mišelė, kvatojosi atsirėmusi į žibintus, kai jiedu apgirtę šoko. Iš tikrųjų, visuomet būčiau personažas. Kaip ir tada, kai kiek mažesnį vaidmenį atlikau Roberto Bressono „Keturiose svajotojo naktyse“ (1971). O kaip džiūgavau, kai Richardas Linklateris pro mane praplukdė savosios trilogijos įsimylėjėlius Džesį ir Seliną. Būta ir karjeros duobių, kai, galima sakyti, priverstinai gavau darbelį filme „Bornas: sunaikinta tapatybė“ (2002). Neišsisukau nešmėkštelėjęs Woody Alleno komedijoje „Vidurnaktis Paryžiuje“ (2011). Šiaip būčiau tiltas svajotojas. Išgirdęs Lietuvos vardą, fantazuočiau apie po manimi tekančią Nerį, įsikūnyčiau į stabų tragediją išgyvenusį Žaliąjį tiltą ir gal net tapčiau personažu Deimanto Narkevičiaus 3D filme. Vietoj Eifelio matyčiau Pizos bokštą vis labiau primenančią Gedimino pilį.
Kokiu filmo personažu norėtum būti? - toks klausimas visuomet išlaisvina vaizduotę ir prikelia atminties spintose uždarytus prisiminimus, išgyvenimus, įspūdžius. Nors, tiesą pasakius, vienus prikelia, o kitus ištrina. Atrodo, lyg žiūri į savo prisiminimą ir matai, kaip išnyksta vietos ir frazės, žmonės tampa nebeatpažįstami praeiviai. Jausmas toks, lyg kažkas kitas nusprendė pasirausti tavo atminties kartotekoje. Jausmas primena filmą. Tad galbūt net ne savo noru jau esu šio fikcinio pasaulio įkaitė? Skubant per užmirštus darbus ar nesibaigiančius puslapius, stovint eilėse ar skaitant pradžios titrus - galbūt jau esu tas kažkada ir kažkieno sukurtas personažas? Dar vienas „Trumeno šou“ (1998). Bet kaip įsitikinti, kuris pasaulis netikras? Laukiu, kol jis pats išsiduos. Kartais pakanka kiek ilgiau užsibūti kino salėse. Jautiesi lyg ekrane pirmą kartą pamatęs judančius paveikslėlius ir vos savam kūne sulaikantis sumišusius jausmus - baimę, nuostabą - ir adrenaliną. Norėčiau būti personažu, žiūrovų salėje stebinčiu užfiksuotą gyvenimo ir fikcijos akibrokštą.
Kažkodėl pirmiausia pagalvojau apie tokį labiau literatūrinį personažą - Falkorą, sėkmės drakoną iš vokiečių rašytojo Michaelio Ende’s metafikcinio fantasy romano „Begalinė istorija“ (1979). Knygą prariau būdama kokių aštuonierių metų amžiaus, kai riba tarp „tikrovės“ ir „fantazijos“ pasaulio praktiškai neegzistavo, tačiau išvydau drakoną tik 1984 m. rusiškai dubliuotame filme (rež. Wolfgang Petersen) iš vaizdajuosčių nuomos punkto pavadinimu „Eliksyras“. Skaitydama nesugebėjau jo įsivaizduoti - tokio gražaus ir didingo, šviesiai rožinio ir švelnaus, draugiškomis tamsiomis šuns akimis, su stulbinančiu malonumu ir lengvumu alsuojančio milžiniško kūno, spinduliuojančio ramybe ir palaima. Drakonas skraidina knygos herojų, yra pagrindinis jo pagalbininkas ir nė karto nesuabejoja berniuko sėkme (juk jis - sėkmės drakonas). Aišku, iš tiesų norėčiau būti abu - ir drakonas, skraidinantis berniuką nakties dangumi virš debesų, dykumų ir tyrų, ir tas berniukas, prisiplojęs prie pūkuoto, rožiniais žvynais žibančio kaklo, keliaujantis į savo nuotykį.