Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse vaiko sunkumai mokantis skaityti anksčiau buvo tapatinami su žemu intelektu. Jei nesugebi išmokti skaityti - esi kvailas ir taškas. Per šį laikotarpį radikaliai keitėsi tiek disleksijos samprata, tiek skaitymo gebėjimų mokslinis modelis apskritai.
Nors ganėtinai greitai buvo suprasta, jog disleksija yra genetinio pagrindo raidos arba mokymosi sutrikimas, dar iki 20 amžiaus vidurio disleksija daug kur buvo suvokiama kaip liga, kurią galima išgydyti medicininiais metodais. 1920-1960 metais, Jungtinėje Karalystėje stiprėjant plačiosios visuomenės raštingumo poreikiui bei įvedus privalomą išsilavinimą, įvairūs mokymosi sutrikimai tapo labiau pastebimi ir atpažįstami, įskaitant ir specifinius skaitymo sunkumus.
1963 metais Londone įkuriamas „Žodžių aklųjų centras vaikams su disleksija“ (angl. k. „Word Blind Centre for Dyslexic Children“, WBC) - tyrimų centras, kuriame buvo teikiama pedagoginė pagalba vaikams su skaitymo sutrikimais. Vienas pagrindinių pokyčių nuo tada yra mokslininkų požiūris į sąsają tarp intelekto ir skaitymo gebėjimų.
20-ame amžiuje sparčiai keitėsi mokslinis suvokimas apie disleksiją, prielaidos, kas ją sukelia, ir metodai, kuriais galima padėti vaikams su skaitymo sunkumais. Disleksija, kaip diagnozė, buvo atskiriama nuo „bendro pobūdžio“ skaitymo sutrikimų, kurie pasireiškia vaikams su žemesniu intelektu (dažniausiai kartu su kitais mokymosi sunkumais). Tačiau ši klasifikacija buvo paremta ne moksliškai pagrįstais faktais, o sąlygota socialinių aplinkybių: skaitymo sunkumai buvo traktuojami kaip „netikėti“, kai jie pasireikšdavo vaikams su aukštesniais intelektiniais gebėjimais, ir dėl to į juos atkreipiama daugiau dėmesio. Į pirmuosius disleksijos tyrimus daugiausiai būdavo įtraukiami pasiturinčių tėvų vaikai, dažniausiai berniukai.
20-o amžiaus viduryje skaitymo sunkumų „netikėtumas“ buvo formalizuotas kaip neatitikimas tarp vaiko intelekto (IQ) ir mokymosi pasiekimų (gebėjimų skaityti, rašyti) - tai tapo ilgą laiką naudotu „specifinės disleksijos“ apibrėžimu. Šiandien tokia interpretacija yra paneigta, kadangi vaiko intelektas ir gebėjimai (įskaitant skaitymą) yra vienas kitą įtakojantys veiksniai. Tačiau intelekto ir pasiekimų neatitikimo aspektas kartais vis dar yra akcentuojamas.
Pavyzdžiui, Tarptautinės disleksijos asociacijos disleksijos apibrėžimas (priimtas 2002 metais ir naudojamas iki šiol) įvardina, jog „[skaitymo sunkumai] įprastai kyla iš fonologinio kalbos komponento[1] nepakankamumo, kuris dažnai yra netikėtas kitų kognityvinių gebėjimų atžvilgiu“. Vis dėlto, dauguma šiuolaikinių tyrėjų mano, jog intelekto ir skaitymo gebėjimų neatitikimas neturi stipraus mokslinio pagrindo bei nėra naudingas diagnostinis kriterijus, todėl siūlo jo neakcentuoti.
Kodėl disleksijos apibrėžimas ir diagnozavimas ilgą laiką rėmėsi bendro intelekto (IQ) ir mokymosi pasiekimų neatitikimu?
20-ame amžiuje mokslininkai manė, jog disleksija turi vieną šaltinį - yra sąlygota konkretaus (bet nežinomo) genetinio faktoriaus, kuris gali būti identifikuotas ir kuris leistų atskirti skaitymo sunkumus sukeliančius defektus nuo kitų kognityvinių funkcijų. Tai teoriškai turėjo padėti atsijoti vaikus su disleksija nuo vaikų su „bendrais“ intelekto sutrikimais bei taikyti jiems specifines mokymosi priemones. Konkrečių gebėjimų (tokių kaip skaitymas) atskyrimas nuo bendro intelekto buvo svarbi dialogo apie individualius mokymosi poreikius pradžia.
Tačiau žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, IQ testų rezultatai buvo ganėtinai primityviai naudojami kategorizuojant vaikus į gabius ir negabius, neatsižvelgiant į individualius niuansus, suteiktas išsilavinimo galimybes, gretutinius sutrikimus bei mokymosi sutrikimų dimensiškumą.
Gilėjant žinioms apie kalbos sutrikimus, su laiku intelekto ir pasiekimų neatitikimo modelio buvo atsisakyta. Pirma, remiantis moksliniai tyrimais, K. Stanovich parodė, jog vaikų intelektą ir pasiekimus veikia „Mato efektas“: verbaliniai vaikų įgūdžiai gerėja besimokant skaityti ir skaitant, taigi vaikai, kurie turi skaitymo sunkumų, taip pat sunkiau įgauna ir verbalinių gebėjimų.
Antra, skaitymo sunkumai turi daugiau panašumų nei skirtumų lyginant vaikus su įvairiais intelekto lygiais (išskyrus vaikus su stipria intelekto negalia). Tai patvirtina moksliniai tyrimai, rodantys, jog tiek aukštesnio, tiek žemesnio intelekto vaikai, susiduriantys su skaitymo sunkumais, dažniausiai turi panašaus pobūdžio fonologinį kalbos funkcijų nepakankamumą.
Intelekto ir pasiekimų neatitikimo modelio po truputį atsisakoma ne tik diagnozuojant skaitymo sutrikimus, bet ir mokymosi sutrikimus apskritai. Vietoje to, diagnostikai rekomenduojama atsižvelgti į vaiko mokymosi pasiekimus bendraamžių atžvilgiu bei įvertinti, ar vaikui padeda mokymosi intervencijos. Šie pokyčiai nereiškia, jog intelekto testai nebeturi prasmės, tačiau jie nebėra laikomi vieninteliu ir vienareikšmiu kriterijumi, siekiant nustatyti individualius mokymosi poreikius.
Nors dideliam kiekiui vaikų, susiduriančių su disleksija, pasireiškia ryškus intelekto-pasiekimų neatitikimas, nemažai daliai jis nepasireiškia arba sunku įvardinti, ar jis yra „reikšmingai“ didelis.
Skaitymo sutrikimų klasifikacija paremta supaprastinto požiūrio į skaitymą (angl. k. Simple View of Reading, 1986 m.) modeliu, kuris teigia, jog skaitymo gebėjimą sudaro du elementai: žodžių dekodavimas ir (sakytinės) kalbos supratimas. Ilgą laiką disleksija buvo apibrėžiama prastais dekodavimo ir gerais supratimo įgūdžiais bei manoma, jog ją sukelia tik fonologinių gebėjimų nepakankamumas.
Nors tai ganėtinai naudingas supaprastintas modelis, tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo, jog skaitymo gebėjimui reikalinga įvairių kognityvinių gebėjimų visuma. Dažnai jų funkcijos yra susijusios tiek su dekodavimu, tiek su supratimu, todėl kartais sunku nubrėžti aiškią ribą tarp disleksijos ir kalbos sutrikimų.
Atsitraukimas nuo bendro intelekto testų atspindi ne tik naujus būdus disleksijai diagnozuoti, bet ir platesnį perversmą suvokime apie disleksiją, mokymosi sutrikimus ir „netipišką“ vaikų raidą. Remiantis 20 amžiaus pabaigoje suformuluota neuroįvairovės paradigma, į disleksiją nėra žiūrima kaip į vieną izoliuotą sutrikimą.
Ji vertinama kaip kompleksinė būklė, kuri dažnai pasireiškia kartu su kitais neurologiniais ypatumais, tokiais kaip autizmas, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas ar kalbos raidos problemos. Prie šios perspektyvos susiformavimo stipriai prisidėjo amerikiečių psichologo bei neuromokslininko Bruce F. Pennington darbas. Šiame modelyje (vėliau pavadintame „daugialypės rizikos sistema“, angl. k. multiple risk framework) fonologiniai sutrikimai yra tik vienas iš galimų rizikos faktorių, todėl modelis leidžia paaiškinti ne tik kodėl disleksija pasireiškia, kai fonologinių problemų nėra, bet ir jos sąryšį su kitas raidos sutrikimais.
Pennington‘o pasiūlytas modelis taip pat atskleidžia disleksijos dimensiškumą: skaitymo sutrikimai yra ne binarinė diagnozė, bet iš skirtingų komponentų sudarytas spektras, kuris priklauso nuo sąveikos su kitais neurologiniais ypatumais ir jų lygmens.
Pagrindiniai disleksijos požymiai šiandien yra beveik tie patys, kaip ir prieš 100 metų. Tačiau kas tiksliai sukelia disleksiją ir kaip ji turėtų būti diagnozuojama, išlieka atviru klausimu tiek tyrėjams, tiek edukacijos specialistams. Visuotinai nėra sutariama net dėl disleksijos apibrėžimo - vyksta nuolatinės diskusijos, ar disleksija ir skaitymo sutrikimai yra sinonimai bei ar disleksija yra kalbos sutrikimų tipas ar atskira būklė.
Dėl šių (bei kitų) priežasčių, skirtingose šalyse naudojami disleksijos identifikavimo ir intervencijos metodai yra labai įvairūs, o reikalinga pagalba pasiekia mažąją dalį žmonių. Kad ir kaip bebūtų, galime pasidžiaugti, jog mokslinės įžvalgos padeda vis tiksliau suprasti disleksiją ir plačiau pamatyti skaitymo sunkumų sąveiką su kitais žmogaus ypatumais.
[1]: Fonologinį kalbos komponentą sudaro garsinės kalbos sandaros suvokimas, jos atvaizdavimas atmintyje bei gebėjimas ją naudoti. Pvz., fonologinis supratimas, fonologinė (verbalinė) atmintis, greitasis vardijimas (ne visada priskiriamas prie fonologinių gebėjimų).
[3]: Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2022-2023 metais 1.6% mokinių turėjo bent vieną (specifinį) mokymosi sutrikimą. Vienas iš jų yra „specifinis skaitymo sutrikimas“, tačiau nėra pateikiama statistika tokiu lygmeniu.
Knygos apžvalga. Alison Patrick „The Memory and Processing Guide for Neurodiverse Learners“ (liet. Knygos „The Memory and Processing Guide for Neurodiverse Learners“ (liet „Atminties ir informacijos apdorojimo vadovas neuroįvairove pasižymintiems mokiniams“) tikslas - 15-os metų ir vyresniems asmenims, turintiems mokymosi sunkumų, bei jų tėvams ir mokytojams pristatyti atminties ir informacijos apdorojimo procesus ir galimas efektyvaus mokymosi strategijas. Jomis siekiama tobulinti silpnesnius įgūdžius ir veiksmingiau panaudoti stipresnius. Išsamiai aptariamos mokymuisi svarbios temos: klausos ir regimosios informacijos apdorojimas, atmintis, verbaliniai gebėjimai, vykdomosios funkcijos bei kaip tai pakinta esant mokymosi sutrikimams (disleksijai, dispraksijai, autizmui, aktyvumo ir dėmesio sutrikimui, garsinės ar vaizdinės informacijos apdorojimo problemoms).
Knygą parengė Alison Patrick - patyrusi mokinių, turinčių specifinių mokymosi skirtumų, pedagogė ir pedagoginio pobūdžio knygų autorė. Ji pateikia įvairių pavyzdžių iš savo praktikos, kaip aktyvinti mokinių mąstymą, kaip paįvairinti įprastus ugdymo metodus ir kaip įveikti stresą. Kalbėdama apie mokymosi sutrikimus, autorė ragina vartoti neuroįvairovės terminą.
Pirmiausia knygoje aptariama atmintis: apžvelgiami jos tipai, sąsajos su kitais informacijos apdorojimo procesais bei pakitimai esant mokymosi sutrikimams. Pasak autorės, dėl mokymosi sutrikimų neretai būna susilpnėjusi darbinė atmintis. Sutrikusios darbinės atminties požymiai - daiktų pametimas, ką tik gautos informacijos pamiršimas, prastas gebėjimas laikytis nurodymų ir nustatytų terminų.
Knygoje taip pat aptariami samprotavimo gebėjimai. Pastarieji ypač reikalingi sprendimų priėmimo ir informacijos apdorojimo procesams. Yra du pagrindiniai samprotavimo tipai - žodinis ir vaizdinis. Mokymosi sutrikimai gali lemti lėtesnius samprotavimo gebėjimus, todėl, norint sėkmingai įsisavinti informaciją, labai svarbu neskubėti ir skirti pakankamai laiko informacijai išanalizuoti kelis kartus skirtingais metodais.
Taigi, mokiniai, turintys disleksiją, dažniau mąsto vaizdiniais nei žodžiais. Autorė siūlo tai išnaudoti taikant mnemonikos, spalvų derinimo, diagramų kūrimo, žemėlapių braižymo ir kitus metodus. Esant regimosios-erdvinės darbinės atminties sutrikimams autorė rekomenduoja tekstą skaityti garsiai bei sekti jį pirštu, naudoti garsines knygas ir prieinamus spausdintus tekstus (su aiškiu ir stambiu šriftu) bei vaizdines priemones ir žodinį bendravimą klasėje. Tačiau norint įsiminti išgirstą informaciją, reikia turėti gerą klausą ir gebėti susikaupti. Tai būdinga mokiniams, turintiems disleksiją, autizmo spektro sutrikimą arba dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą.
Trečiojoje knygos dalyje autorė atkreipia dėmesį į tai, kad nors informacijos apdorojimą galime skirstyti pagal tai, ar ji apdorojama girdimuoju, ar regimuoju būdu, iš tiesų žmonės yra įvairiapusiški ir gali sėkmingai naudotis įvairiais apdorojimo būdais. Siekiant atsižvelgti į skirtingus poreikius ir kuo labiau pagerinti mokymosi rezultatus, siūloma derinti pasyvų klausinėjimą ir dėstymą žodžiu su vizualinėmis ir kinestetinėmis priemonėmis. Kuo daugiau mišriojo mokymosi strategijų naudojama klasėje ir savarankiškam mokymuisi, tuo lengviau išsiblaškiusiems mokiniams įsitraukti ir išlikti susikaupusiems, kadangi jiems nenuobodu.
Skaitant akademinius tekstus, pirmiausia patartina apžvelgti teksto informaciją - autorius, sukūrimo datą, raktinius žodžius ir t. t. Vėliau informacija turėtų būti susisteminta sudarant konspektą arba ją perpasakojant. Praėjus tam tikram laikui svarbu prisiminti gautą informaciją ir ją pakartoti peržvelgiant tekstą. Rašant siūloma tekstą pasakyti garsiai, pabandyti jį perfrazuoti ir įvairiais būdais modeliuoti užrašuose.
Vykdomosios funkcijos yra susijusios su dėmesio išlaikymu, sprendimų priėmimu, planavimu bei gebėjimu pr...
Norite greitai sukurti apklausą ar registraciją internete? Galite kaip visada naudotis visokiomis apklausų kūrimo svetainėmis arba tiesiog imti ir paspausti ant Google nuorodos į dokumentus. Kairėje pusėje galime pasirinkti kokį dokumentą norime sukurti. Atsidariusiame lange jau mums pateikiamas kelių klausimų pavyzdys, kurį galime redaguoti ir pritaikyti savo reikmėms. Leidžiama nurodyti klausimą, pagalbos tekstą ir nustatyti atsakymo tipą(tekstas, pastraipa, pasirinkimas iš sąrašo ir pan.). Lietuvių kalba tie pasirinkimai šiek tiek miglotai suprantami, bet sukūrus keletą anketų įprantama.
Jeigu reikia, galima padaryti atsakymą privalomą ir palikti varnelę prie atitinkamo žymens. Turėdami vieną klausimą, galime jį paprasčiausiai nukopijuoti paspausdami 3 mygtuką ir pataisę turėti antrą. Jeigu norima ką nors pakeisti, reikia spausti ant redagavimo mygtuko (nr. 2). Spausdami daug kartų ant trečiojo galime sukurti įspūdingą apklausos ar registracijos anketą, kuri gali būti peržiūrėta paspaudus ant nuorodos prie ketvirto numeriuko.
Bet ar Jus tenkina tokia sausa forma? Tikra forma turi būti graži ir spalvota, todėl renkamės pagal skonį ar poreikį iš jau sukurtų ir siūlomų šablonų, kurių šiuo metu yra net 97. Su šablonu ji atrodo daug geriau, nei paprasta. Galite išbandyti sukurtą formą. Tarkime, jau turime norimą formą ir ką toliau su ja veikti?
Pirmiausia, ją išsiunčiame visiems, kas turi atsakyti, arba patalpiname nuorodą savo svetainėje ir laukiame kol kas nors atsakys. Prieš tai galime užsisakyti pranešimus apie atsakymus. Tam reikia atsidaryti formą skaičiuoklėje, t.y. paspausti ant „Žr. atsiliepimus“ ir pasirinkti „Skaičiuoklė“.
Atsidariusioje lentelėje viršuje dešinėje ieškoti mygtuko pavadinimu „Bendrinti“. Pasirinkę pirmąjį meniu punktą galime pasidalinti rezultatais su bendradarbiais, nurodydami jų el. pašto adresus.
Ir nereikia nieko prašyti, galima viską patiems. Kaip nustatyti Word dokumento puslapio parametrus, kad jis tiktų kokybiškam spausdinimui ir įrišimui. Taip pat kaip išsaugoti Wordo dokumentą PDF formate.
Daugeliui mūsų užsakovų kildavo problemos spausdinimo metu su šriftų pasikeitimais, laupų persikėlimu, eilučių nušokimais į kitus puslapius, įrišimo medžiagų trukdymas skaitymui ir t.t... Puslapio parametrus rekomenduojame nustatyti prieš kuriant turinį.
1. Nustatyti puslapio parametrus galite meniu skyriuje “Puslapio maketas”.
3. Tinkami atstumai nuo lapo kraštų užtikrina, kad tekstas, grafikai, lentelės ir nuotraukos bus tinkamai patalpintos puslapyje. Rekomenduojame mažiausiai 2 cm atstumą iš visų pusių.
4. Nustatykite parametrą „Tarpelis“ 1cm.
5. Nustatykite lapo padėtį į „Stati“.
6. Puslapių skiltyje, parametras ‘Keli puslapiai’ priklauso nuo lapų spausdinimo metodo, t.y. ar lapai bus spausdinti iš vienos ar abiejų pusių. Ataskaitas ir diplominius rekomenduojame spausdinti iš vienos pusės, t.y. pasirinkti ‘Įprastasis’ nustatymą.
8. Dabar nustatysime puslapio dydį.
9. Pasirinkite popieriaus dydį. Standatinis dokumentų popieriaus dydis Europoje yra A4. Jei jūsų Word versija yra amerikoniška, dažnai ši reikšme yra neteisingai nusatyta į Letter formatą. Įsistikinkite kad Jūs naudojate A4 formatą dokumentams, ataskaitoms ir baigiamiesiems darbams.
13. Dokumento spausdinimui ir įrišimui išsaugokite jo kopiją PDF formate.
15. Atsidariusiame lange nurodykite „Failo vardą“, įrašomo failo tipą nustatykite į PDF.
17. Paspauskite publikuoti. Failas bus išsaugotas jūsų kompiuteryje. Atkreipkite dėmesį, kad skirtingai nuo mygtuko pavadinimo, PDF failas nebus publikuojamas be jūsų žinios.
18. Atsidarius PDF dokumentui, peržiūrėkite. Jei bus reikalingi pataisymai, juos turite atlikti MS Word dokumente o ne PDF peržiūros programoje. Atspausdinti jūsų PDF failą galėsite apsilakę Spalvotas Spausdinimas filiale.
Problema buvo tokia: parengto teisės akto projekto lyginamojo varianto (dokumentą rengiau įjungus MS Word „Keitimų sekimo“ funkciją) nepavyko gražiai importuoti į Seimo teisės aktų projektų posistemę, kurios pagalba šiandien teisės aktų projektai yra derinami su valstybės institucijomis ir gyventojais.
Rengti teisės aktų projektus su MS Word „keitimų sekimo“ funkcija labai patogu. Tiesiog taisai esantį teisės akto projektą, o programa pažymi, kas trinama, kas įterpiama. Tai ji gali daryti net mums nerodydama, kad keitimai sekami - tereikia pasirinkti norimą dokumento rodymo variantą (galutinę versiją, arba versiją su keitimais). Po to iš to „lyginamojo varianto“ gali lengvai pasidaryti patį projektą.
Plačiau apie keitimų sekimo funkciją galite paskaityti Microsoft pagalbos puslapiuose, pvz. Tačiau, kaip minėjau, yra bėda, kai prisireikia dalintis taip parengtais projektais. Tada MS Word programoje įsijungiam keitimų sekimo parinktį (angl. Ir padarome reikiamus pakeitimus. Gali būti, kad jūsų MS Word tai, ką ištrinate, rodys ne kaip perbrauktą tekstą, o kaip „balionėlį“.
Ką gi, žmonėms toks projekto lyginamasis variantas suprantamas, tačiau jis turi atitikti ir teisėkūros reikalavimus… Įterptas tekstas turi būti paryškintas, išbraukiamas - perbrauktas, be to, tekstas neturi būti spalvotas, ir greta teksto iš kairės neturi būti brūkšnio. Bet padarius šiuos pakeitimus tik atrodys, kad problemas išsprendėte. Kitas tarnautojas, gavęs jūsų projektą, spalvas vis tiek matys, nes pakeitėte tik savo MS Word programos, o ne dokumento nustatymus.
Išsaugotą failą atverkite su teksto rengykle, kuri yra kiekviename Windows kompiuteryje: Užrašinė (angl. Pamatysite tikrai bjaurų vaizdą, nes niekas taip klaikiai neformatuoja teksto, kaip MS Word 🙂 Taip pat tą patį failą atsidarykite su Interneto naršykle (aš naudojau Firefox).
Jei tiksliau, tai darome štai ką: trynimo žyma pažymėtą tekstą (žyma „del“) keičiama kiek nusenusia, bet naršyklių dar suprantama išbraukimo žyma („strike“), o įterpimo žymą („ins“) keičiame paryškinimo žyma („strong“). Atlikę pakeitimus, išsaugom dokumentą užrašinėje, tada Interneto naršyklėje atnaujiname vaizdą (spaudžiam F5). Jei viskas gerai - kopijuojame tekstą iš naršyklės lango į naują MS Word dokumentą.
Visi „keitimų sekimai“ dabar jau bus virtę paryškintu tekstu arba išbrauktu tekstu. Kaip matote, šiek tiek pasikeitė tarpai tarp eilučių, kažkiek susigadino žymos, kad tai - projektas, lygiuotė. Tai - nesunkiai pataisoma. Gal kam nors bus naudinga. Beje, manau, visa tai įmanoma padaryti ir su OpenOffice.org/LibreOffice programų paketais.
Disleksijos diagnostikos kriterijai
Šiuolaikiniai disleksijos diagnostikos kriterijai vis labiau atsižvelgia į neuroįvairovės paradigmą, pabrėždami individualius skirtumus ir gretutinius neurologinius ypatumus. Vietoj intelekto ir pasiekimų neatitikimo modelio, diagnostikai rekomenduojama vertinti vaiko mokymosi pasiekimus bendraamžių atžvilgiu bei stebėti, ar vaikui padeda mokymosi intervencijos.
- Mokymosi pasiekimai, atsižvelgiant į bendraamžius
- Reakcija į mokymosi intervencijas
- Fonologinių gebėjimų įvertinimas
- Kognityvinių gebėjimų įvertinimas
- Neurologinių ypatumų įvertinimas
Šie kriterijai leidžia tiksliau identifikuoti disleksiją ir pritaikyti individualizuotas mokymosi strategijas, atsižvelgiant į vaiko stipriąsias ir silpnąsias puses.
Mokymosi strategijos vaikams su disleksija
Vaikams su disleksija svarbu taikyti individualizuotas mokymosi strategijas, kurios padėtų kompensuoti skaitymo sunkumus ir išnaudoti stipriąsias puses. Alison Patrick knygoje „The Memory and Processing Guide for Neurodiverse Learners“ siūlomos įvairios strategijos, įskaitant mnemonikos, spalvų derinimo, diagramų kūrimo ir žemėlapių braižymo metodus. Taip pat svarbu naudoti garsines knygas, prieinamus spausdintus tekstus ir vizualines priemones.
Efektyvios mokymosi strategijos:
- Mnemonika
- Spalvų derinimas
- Diagramų kūrimas
- Žemėlapių braižymas
- Garsinės knygos
- Prieinami spausdinti tekstai
- Vizualinės priemonės
Šios strategijos padeda vaikams su disleksija geriau įsisavinti informaciją ir pasiekti mokymosi sėkmę.