Visi norime savo vaikams būti patys geriausi tėvai. Patarimus, kaip tokiais tapti, žarsto visi kas netingi - tėvai, draugai, giminės, kartais net praeiviai gatvėje. Ko gero, vykdant tokią atsakingą misiją kaip vaiko auginimas, verta išklausyti visų patarimų ir galiausiai susidaryti savo asmeninę nuomonę. Tėvystė tikriausiai yra ta sritis, kurioje privalome nuolat stengtis, tobulėti ir ieškoti įvairių sprendimų, nes nuo to, kokie tėvai esame, didele dalimi priklauso mūsų vaikų ateitis.
Tačiau šioje vietoje dažnai apninka abejonės, ar esame pakankamai geri tėvai? Ar viską darome teisingai? Kokie turėtų būti geri tėvai? Ką galime padaryti, kad padėtume vaikui augti? Savo darbe gana dažnai susiduriu su tėvų klausimu, ar mes esame geri tėvai. Ar esu pakankamai gera mama ar tėtis? Iš tiesų, tikrai matau, jog ta baimė gana stipriai veikia tėvus.
Pateikiame jums naudingų įžvalgų ir patarimų, kurie jums padės atpažinti savo vaikų poreikius, formuoti jų asmenybes ir suteikti geriausias sąlygas augti.
Sąmoningumas Ir Realybės Suvokimas
Pirmiausia norėčiau pasakyti, jog tikrai nereikia ir net neįmanoma būti tobulais tėvais. Jei norėsime būti tobulais, greičiausiai būsime nuolatinėje įtampoje, frustracijoje ir nuolatiniame nusivylime. Kai mūsų lūkesčiai neatitinka realybės, tuomet mus lydi nusivylimas, tad tobulumo tikrai nereikia siekti ir nei vienas nesame tobuli.
Visų pirma tai, jog tėvai stengiasi būti sąmoningi - sąmoningai suprasti vaiką, sąmoningai jį pažinti ir dėti pastangas, kad tie vaiko poreikiai ir jo pasaulis būtų atliepti. Tai nereiškia, kad tėvai viską padarys labai gerai. Tai nereiškia, kad tėvai turi padaryti viską iš karto ir sau tokio lūkesčio turėti nereikėtų. Svarbu pats sąmoningumas, jog tėvai mato tikslą, link kurio nori judėti ir tikria stengiasi padaryti geriausia, ką gali.
Nereta šeima išgyvena dvejones, ar galės būti gerais tėvais. Savo praktikoje nesusidūriau nė su viena šeima, kuri nekeltų sau šių klausimų. Tai normalu. Juk vaiko atėjimas į šeimą yra labai didelis pokytis visai šeimos sistemai. Todėl nerimas ir dvejonės, ko gero, yra neišvengiamos net tada, kai vaikelis labai lauktas ir planuotas.
Kiekvienas iš mūsų turime skirtingas nerimo ir susidorojimo su stresu įveikas. Vieniems pakanka žinoti, kad nerimauti tokioje situacijoje yra normalu, kitiems reikia daug skaityti ir domėtis. Kuo daugiau informacijos jie prikaupia, tuo jiems ramiau. Tretiems svarbu apie tai kalbėtis su partneriu, dalytis išgyvenimais. Dar kitiems norisi tai aptarti su kuo daugiau žmonių.
Bendradarbiavimas Ir Komunikacija
Pakankamai geri tėvai taip pat turėtų suprasti, jog dviejų netobulų bendradarbiaujančių tėvų sąjunga yra žymiai geriau, nei dviejų tobulų tėvų kovos laukas. Dažnai nutinka taip, jog įsivaizduojame, kad viską labai gerai žinome ir taip galvojame. Taip pat labai svarbu, kad tėvai stengtųsi, jog kovos lauko nebūtų ne tik tarp jų, tačiau reikėtų stengtis, jog kovos lauko nebūtų ir su vaiku.
Svarbu, kad iš tiesų būtų daroma tai, kas svarbiausia vaikui, kurie skirti vaiko gerovei, ir kad tą būtų stengiamasi daryti pozityviais būdais, tačiau nekovojant. Ypač nekovojant dėl savo galios, principų ar įsitikinimų.
Viena labai svarbu - jauni tėveliai neturėtų bijoti kreiptis pagalbos, patarimų, neturėtų bijoti pasirodyti nemokantys, neišmanantys, nebijoti priimti pagalbos, jei tokios reikia. Ypač pirmieji mėnesiai su nauju šeimos nariu gali būti tikras iššūkis visai šeimai, todėl natūralu, kad ir pagalbos tam gali tikrai labai objektyviai reikėti.
Klaidų Pripažinimas Ir Atsiprašymas
Pakankamai geri tėvai, kuriais mes turėtume stengtis būti, gali pripažinti, jog suklydo. Pripažinti sau, partneriui ir, be abejo, pripažinti vaikui. Tad, atrodytų, tokie visai nesudėtingi principai - sąmoningumas, bendradarbiavimas ir sugebėjimas pripažinti savo klaidas - jau yra tos savybės, kurios mums leidžia būti tikrai pakankamai gerais tėvais arba net labai gerais tėvais, kuriais ir turėtume stengtis būti.
Tai geriausias būdas parodyti vaikui, kaip ir kada jis turėtų atsiprašyti. Visada sakykite tiesą. Juk norite, kad taip elgtųsi ir jūsų vaikas, tiesa?
Nesmurtingas Auklėjimas
Žinoma, kad tenka susidurti su taip manančiais žmonėmis. Tačiau, kai jie išdrįsta atvirai pažvelgti į savo patirtis, prisiminti, kaip jie tuo metu jautėsi, dažnai patys pripažįsta, kad gerais žmonėmis jie greičiausiai tapo ne dėl to, kad gavo lupti, bet dėl kitų patirčių.
O va tas „lupimo“ momentas greičiausiai jiems paliko ne ką kitą, kaip nuoskaudas, menkesnę savivertę, jausmą, kad nesi svarbus ir vertinamas, ir skausmą (dažniausiai ne fizinį). Kai žmonės išdrįsta atvirai pažvelgti ir pripažįsta tikruosius jausmus, jie patys nebenori mušti savo vaikų.
Vis tik dažniau tenka susidurti su tokiais tėvais, kurie kreipiasi dėl to, kad patys, turėdami fizinių bausmių auklėjimo patirties, nenori savo vaikų auklėti tokiu būdu. Jie sako: „Mes nežinome kaip, pamokykit mus, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, nes mes nebenorime mušti savo vaikų.“ Tokių tėvelių vis daugėja ir tai, ko gero, rodo, kad vyksta rimti pokyčiai mūsų vaikų auklėjimo tradicijoje.
Žmonės fizines bausmes renkasi tada, kai nuoširdžiai nebežino, ką daryti su savo vaiku, kai pasijunta bejėgiai, tačiau nenori to pripažinti ar parodyti savo vaikui. Tai dažniausiai atsitinka tada, kai tėvai nesupranta savo vaiko elgesio motyvų, jo jausmų, kurie atvedė prie vieno ar kito pasirinkimo. Kai tėvai išmoksta suprasti savo vaikų elgesio priežastis, išmoksta už elgesio perskaityti vaiko jausmus, tada nesmurtiniai sprendimai atsiranda savaime.
Juk jei aš manau, kad mano vaikas ožiuojasi, kad pakenktų man ir mane paerzintų, aš vienaip su tuo tvarkausi, jei aš suprantu, kad mano vaikas galbūt išgyvena sunkų jam laikotarpį, nerimauja dėl ko nors, kas vyksta jo gyvenime, aš visai kitaip bandysiu jam ar jai padėti.
Fiziškai baudžiami vaikai dažnai turi:
- Žemesnę savivertę
- Sunkiau koncentruoja dėmesį
- Jiems sunkiau mokytis
- Gali vystytis netgi mokymosi sutrikimai
Kokie mūsų pagrindiniai psichologiniai poreikiai?
Ribų Nustatymas
Vaikams reikia ribų, kurios padėtų jiems suprasti ir valdyti dažnai painų pasaulį. Parodykite savo meilę nustatydami ribas, kad vaikai galėtų saugiai tyrinėti ir atrasti savo aistras. Atminkite, kad drausmė nėra bausmė. Iš tikrųjų mokydami savo vaikus laikytis tam tikrų ribų mokote juos, kaip elgtis pasaulyje.
Abejonės tėvus apima ir tada, kai jiems tenka parodyti griežtumą, autoritetą, nustatyti ribas. Ribodami vaiką, jie sielojasi, kad kartu siaurina jo interesus, tai sukelia kaltės jausmą. Visgi autoritetas yra raktinis visame auklėjime.
Atsakomybės už vaiką jausmas mažina patiriamą kaltės jausmą. Juk šiuo atveju mes prisiimame atsakomybę už savo poelgių pasekmes. Tėvai privalo suvokti savo, kaip suaugusiųjų, padėtį ir mokėti priimti svarbiausius sprendimus, nesikreipdami į vaiką, kaip į kokį arbitrą, dėl kiekvieno savo žingsnio. Tai ir turėtų būti sveikiausia priežastis teisingam tėvų autoritetui.
Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Tėvai, būkite tokie, kokie esate, gyvenkite remdamiesi vertybėmis, kurios jums brangios, o jeigu jūsų veiksmai, jūsų auklėjimo sistema atveda iki krizės ir sukelia skausmą, nepamirškite, kad visada galima ją keisti, koreguoti. Svarbiausia, ką galime perduoti savo vaikams, - tai gebėjimą įveikti išbandymus ir sunkumus.
Svarbiausi Ekspertų Patarimai Kaip Būti Gerais Tėvais:
- Nustatyti ribas
- Praleisti su vaikais kokybiško laiko
- Būti geru pavyzdžiu
- Mokėti pagirti savo vaikus
- Pasitikėti savimi
- Mokyti vaikus socialinių įgūdžių
- Mokyti juos dėkingumo
- Įprasti valgio laiką paversti visos šeimos laiku
- Nebijoti kartoti, kad mylite savo vaikus
- Skatinti fizinį vaikų aktyvumą
- Pasirūpinti įprasta vaikų sveikatos priežiūra
Rekomenduojamos Knygos Apie Tėvystę
Ruošiantis tėvystei, mano požiūriu, svarbiausia yra nepamiršti, kad vaikams nereikia tobulų tėvų. Jiems reikia pakankamai gerų tėvų, kurie klysta ir taiso savo klaidas, - tada vaikai mokosi nebijoti klysti ir sužino, ką su tomis klaidomis daryti. Nekelkime sau reikalavimo viską žinoti ir daryti tobulai. Taip įsitempsime patys ir sukursime įtampą savo mažiesiems stebuklėliams. Nepamirškime, kad mes kaip tėvai augame kartu su vaikais ir su kiekviena situacija ne vėlu ieškoti tinkamiausio mūsų šeimai atsakymo. Svarbiausia yra nepamiršti, kad vaikams nereikia tobulų tėvų.
Štai kelios knygos, kurios gali būti naudingos:
- Philippa Perry „Knyga, kurią turėjo perskaityti jūsų tėvai“
- Aušros Kurienės knyga „Kaip užauginti žmogų“
- G. Chapman ir R. Campell knyga „Penkios vaikų meilės kalbos“
- J. Senior knygą „Tėvystės paradoksai. Kaip vaikai keičia tėvų gyvenimus“
- P. Druckerman knyga „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“
Ši informacija padės jums geriau suprasti savo vaikus ir kurti harmoningus santykius šeimoje.