Kaip Tapti Atsiskyrėliu: Istorija, Dabartis ir Filosofija

Atsiskyrėlio gyvenimas - tai sąmoningas pasirinkimas atsiriboti nuo pasaulio šurmulio, siekiant dvasinio tobulėjimo, ramybės ir susikaupimo. Nors ši praktika turi gilias istorines šaknis, ji tebėra aktuali ir šiais laikais, kai žmonės vis dažniau ieško būdų, kaip pabėgti nuo greito gyvenimo tempo ir atrasti vidinę harmoniją.

Atsiskyrėlio celė Jungtinėje Karalystėje iš bažnyčios vidaus

Atsiskyrėlių Istorija ir Tradicijos

Trečiojo šimtmečio po Kristaus viduryje buvo pats krikščionių persekiojimo įkarštis. Tačiau tikintieji nemanė, kad jau pakankamai kenčia dėl Kristaus, daugelis iš jų pavydėjo kankiniams ir norėjo pasiekti šventumą bent savanoriškai apmarindami savo kūną. Trokšdami sekti evangeliniais neturto, skaistybės ir paklusnumo patarimais, jie bėgo iš pasaulio į Egipto tyrus - laukinių žvėrių, plėšikų ir demonų viešpatiją. Čia jie gyveno kaip atsiskyrėliai (anachoretai) vienatvėje ar su keliais mokiniais, tačiau greitai ėmė burtis į bendruomenes (koinobijas, iš gr. koinos bios - bendras gyvenimas), kurioms vadovavo renkamas abatas.

Kai šv. Pachomijus apie 320 m. Tabenisio vietovėje savo įkurtai koinobijai parašė regulą, ji virto pirmuoju tikru vienuolynu. Tuo metu imperatorius Konstantinas jau buvo suteikęs Bažnyčiai laisvę (311 m.), tūkstančiai atsiskyrėlių ir vienuolių pripildė Aukštutinį (Tabenisi, Tėbai), Vidurinį (Nitrija, Celės) bei Žemutinį (Sketis) Egiptą, Sinajaus pusiasalį, Palestiną, Užjordanę, Siriją. Šv. Atanazas, šv. Jeronimas bei šv. Augustinas vienuolinį gyvenimą perkėlė ir į Vakarus.

Egipto atsiskyrėlių bei vienuolių mokymą ir daugybę anekdotų iš jų gyvenimo užrašė jų mokiniai. VI a. I pusėje (dar iki šv. Benedikto Regulos parašymo 529 m.) nežinomi vienuoliai šią tradiciją sudėjo į vieną veikalą, vadinamą Apophtegmata patrum („Tėvų pamokymai“), Gerontikon („Knyga apie senius”) arba Alphabeticum (nes pasakojama apie tėvus alfabeto tvarka - nuo šv. Antano iki šv. Oro).

Šventieji tėvai ėmė pranašauti apie žmonių kartą laikų pabaigoje. „Ką mes nuveikėme?“, - klausė jie. Vienas iš jų, didysis tėvas Ischyrionas atsakė: „Mes vykdėme Viešpaties įsakymus“. Tie atsiliepė: „O tie po mūsų, ką jie nuveiks?“ Jis atsakė: „Jie pasieks pusę mūsų darbų“. Jie tęsė: „O tie po jų - ką?“ Jis kalbėjo: „Jie negalės parodyti jokių darbų, tie iš paskutinės kartos. Bet juos ištiks gundymas.

Kartą tėvas Antanas, būdamas bjaurios nuotaikos ir paskendęs niūriose mintyse, sėdėjo tyruose ir kalbėjo Dievui: „Viešpatie, aš noriu būti išganytas, bet mano mintys man neleidžia. Ką turiu daryti tokiame savo varge? Kaip aš galiu pasiekti išganymą?“ Netrukus jis atsistojo, išėjo į laiką ir pamatė žmogų, panašų į save. Šis ten sėdėjo ir dirbo, po to pakilo nuo darbo ir meldėsi, vėl sėdosi ir ėmė vyti virvę, po to vėl stojosi melstis. Išties, tai buvo Viešpaties angelas, kuris buvo pasiųstas, kad duotų Antanui pamokymą ir tikrumą. Jis išgirdo angelą kalbant: „Daryk tai, ir tu pasieksi išganymą“.

Anachoretai: Atsiskyrėlių Elitas

Anachoretus galima laikyti viena iš atsiskyrėlių atmainų, bet nuo kitų atsiskyrėlių jie skyrėsi tuo, kad ne tik atsisakydavo bendravimo su kitais žmonėmis, bet ir visam gyvenimui prisirišdavo prie vienos uždaros vietos. Tikėta, kad taip žmogus gali visiškai atsiduoti tarnystei Dievui. Ta vieta būdavo specialiai jiems įrengta celė, įprastai sumūryta šalia vienuolyno ar bažnyčios. Žmonės, apsisprendę tapti anachoretais, celėje turėdavo praleisti visą likusį gyvenimą.

Leisti žmogui tapti anachoretu ar anachorete galėjo tik vyskupas, prieš tai įsitikinęs, kad jis tikrai tam pasiryžęs ir tam yra sąlygos. Anachoretui ar anachoretei žengiant į celę, jo ar jos parapijos vyskupas sukalbėdavo laidotuvių maldą. Tada celė būdavo užmūrijama iš išorės. Bažnytiniu požiūriu įžengęs į celę žmogus baigdavo savo žemiškąjį gyvenimą ir pasauliui tapdavo miręs.

Tačiau buvo laikoma, kad jis atgimė dvasiniam gyvenimui, ką kiti krikščionys galėdavo pasiekti tik po mirties. Jis buvo laikomas savotišku „gyvu šventuoju“. Anachoretų celės dažniausiai būdavo kvadratinės, maždaug 4-5 m skersmens. Įprastai celės būdavo be durų - šios įžengus į celę anachoretui būdavo užmūrijamos - bet su trimis mažais langais.

• Per vieną jų, atsuktą į bažnyčios vidų, anachoretai galėdavo matyti altorių, mišias ir priimti komuniją.
• Kitas langas buvo skirtas vienuoliams, kurie rūpinosi anachoretų fiziniais poreikiais - atnešdavo maisto ir vandens, išnešdavo atliekų kibirus.
• Trečias langas įprastai buvo atsuktas į gatvę, bet uždengtas audeklu. Per jį celę galėjo pasiekti šviesa.

Savo dienas anachoretai leisdavo melsdamiesi, skaitydami religines knygas, taip pat dalindami dvasinius pamokymus kitiems. Jų gyvenimas buvo griežtai suplanuotas, egzistavo anachoretams ir anachoretėms skirtos knygos su detaliais nurodymais, kokio grafiko laikytis kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, melstis anachoretai turėjo maždaug 5-6 valandas per dieną, ilgiausias laikotarpis be maldų jų kasdienybėje būdavo vos 90 minučių. Miegodavo jie 3-4 valandas.

Dažniausiai tokį gyvenimo būdą pasirinkdavo moterys. Tačiau ~XVI a. jų skaičius sumažėjo, o moderniame pasaulyje šis gyvenimo būdas yra beveik išnykęs.

Vyskupas laimina anachoretę, apie 1400 m. paveikslas

Šiuolaikinė Atsiskyrėlė: Jėzaus Marija-Nazarena

Beveik, bet ne visiškai. J.Crotta tapo išimtimi. Ji - vienintelė, kiek žinoma, XX a. gyvenusi anachoretė. Savo naujajam gyvenimui ji pasirinko Jėzaus Marijos-Nazarenos vardą. Įžengusi į uždarą celę vienuolyne, Nazarena joje praleido visą likusį gyvenimą. Pro celėje įrengtas grotas ji galėjo girdėti Mišias, o vienuolyno vyresnioji ir kitos vienuolės kasdien pro angą celės duryse perduodavo jai maisto ir, kai būdavo poreikis, žinutes su informacija.

Nazarenos gyvenimas susidėjo iš trijų dalykų - miego, maldų ir darbo. Vienuolyno, kuriame ji apsistojo, vienuolės pindavo kryžius Vatikano Verbų sekmadienio procesijai, ir ji darė tą patį, kartais dirbdama net 12 valandų per dieną. Nazarena tiesiogiai nebendravo su niekuo, išskyrus vieną kunigą, kuris buvo jos nuodėmklausys. Ir su šiuo kunigu ji kalbėdavosi vos kartą per metus. Tiesa, pokalbiai būdavo ilgi - trukdavo valandų valandas.

1966 m. per Pelenų trečiadienį Nazarena sulaukė ypatingo svečio. Vienuolyną aplankė popiežius Paulius VI-asis. Jis palaimino Nazareną per jos celės grotas. Ji dėvėjo juodą šydą, kuris slėpė jos veidą. 1990 m. vasario 7 d. Nazarena mirė, sulaukusi 82-jų metų. Savo celėje ji visiškoje vienatvėje praleido 45-ius metus.

Lėtumo Filosofija: Atsiskyrimas Šiuolaikiniame Pasaulyje

Lėtumo filosofija - tai ne sekta, ne naujas mokymas ir tikrai ne skatinimas tingiai drybsoti kiauras dienas priešais televizorių ar tapti atsiskyrėliu, bėgti iš miesto. Lėtumo filosofija glūdi kiekviename iš mūsų. Tereikia sustoti, nesvaičioti apie tai, kaip būtų gerai, jeigu para turėtų dar bent tris valandas, o dirbti tiek, kad laiko užtektų viskam. Turime ne skaičiuoti minutes ir valandas, o jų sutaupyti. Viską daryti kuo geriau, o ne kuo greičiau.

Sąmoningai pasirinkite lėtą tempą, išmokite nusiraminti, sustabdyti nereikalingų minčių tėkmę. Lėtas, pagal šią filosofiją, - tas, kuris sugeba būti čia ir dabar. Dar 1989 m. kilo vadinamojo lėtojo maisto judėjimas, kaip priešprieša greitojo maisto ir vartojimo kultūrai bei nuolatiniam skubėjimui. Lėtojo maisto judėjimo atstovai ragina suprasti, kad valgymas - labai svarbi kasdienio gyvenimo dalis.

Nustoti skubėti nėra sudėtinga. Pradėkite nuo paprastų žingsnelių. Greitai pajusite, kad nelekiant kaip akis išdegus gyvenimas nušvinta visai kitomis spalvomis. Jei nebūtina, neskubėkite. Vietoj automobilio - pėstute. Tą patį atstumą įveiksite lėčiau, bet pajudėsite, pasinersite į supančius garsus, vaizdus. O jeigu niekaip neišsiverčiate be automobilio, niekada neviršykite greičio.

„Lėtieji” siūlo net keliauti neskubant. Vietoj lėktuvo rinktis traukinį, dviratį ar leistis į žygį pėsčiomis. Taip keliaudami patirsite gerokai daugiau įspūdžių. Bent vieną savaitę, o dar geriau - visas atostogas praleiskite viename miestelyje. Taip iš arčiau pažinsite vietinių gyvenimą, turėsite progų su jais pabendrauti, dalyvauti jų šventėse.

Lėtumas sraigės žingsneliu atšliaužė ir į mados pasaulį. Garsūs dizaineriai ragina nustoti šluoti drabužius nuo parduotuvių lentynų per išpardavimus ar tada, kai norisi pabėgti nuo slegiančių minčių. Pirkimo terapija tampa nemadinga. Kurkite drabužio istoriją. Prisijaukinkite kiekvieną drabužėlį. Juk sulopyti džinsai ar išblukę marškinėliai gali priminti ne vieną smagų nutikimą, romantišką nuotykį.

Viena svarbiausių “lėtųjų” skleidžiamų idėjų - kuo mažiau pirkti. Neišmeskite savo senų drabužių. Juk persiūtas ar atnaujintas jis vėl bus kaip naujas. Kartais užtenka tik pridėti naują detalę ar patrumpinti. Iš senų džinsų galite pasisiūti originalią kuprinę ar rankinę. Rinkitės pasiūtus iš natūralių medžiagų, kokybiškus. Jie brangesni, tačiau tarnauja ilgiau, turi išliekamąją vertę.

Mokslininkai jau seniai įrodė meditacijos naudą ramiai emocinei būsenai, kurioje mes jaučiamės labiau energingi ir produktyvūs. Pagrindinė kliūtis praktikuoti daugeliui - laiko trūkumas. Tačiau jums nereikia tapti atsiskyrėliu kalnuose ar vienuolyne. Šią 5 minučių meditacijos praktiką jūs galite atlikti tiesiog darbo vietoje.

Atsisėskite tiesiai, atitraukite pečius atgal, įsivaizduokite, kaip su giliu įkvėpimu energijos srautas kyla jūsų stuburu, kaklu ir pasiekia galvą, o su iškvėpimu - leidžiasi žemyn. Įsivaizduokite šią energiją savo viduje, pradėkite stebėti ją, lėtindami kvėpavimą. Nuleiskite pečius, padėkite delnus ant klubų ir atpalaiduokite rankas. Tada nukreipkite žvilgsnį į kojų pėdas, pajauskite kaip jos liečiasi su grindimis, remiasi į jas.

Sąmoningai kreipkite savo dėmesį aukštyn - pėdos, kulkšnys, blauzdos, klubai, įsiklausykite į fizinius pojūčius - komfortą, šilumą, įtampą. Stenkitės atpalaiduoti kiekvieną kūno dalį. Tarsi skenuodami kūną, kilkite vis aukštyn - pilvas, krūtinė, pečiai, kaklas. Atpalaiduokite galvą. Pajauskite, kaip nurimsta kiekviena jūsų kūno dalis. Padarykite kelis gilius įkvėpimus-iškvėpimus.

‍Jeigu jaučiate nuovargį, išsirinkite bet kurį iš šių stebuklingų žodžių-veiksmų, kurie padarys jūsų darbo procesą sąmoningesniu: sustokite;sulėtinkite tempą;išsitempkite;pailsėkite;kvėpuokite;judėkite.

Vitalis Rumša: Jogos Mokytojas ir Buvęs Atsiskyrėlis

Kambaryje, kuriame nėra nė vieno įprasto baldo, ant kilimėlio lotoso poza sėdi ilgaplaukis 33 metų vyras ir geria arbatą. Susikaupęs, labai lėtai, netgi iškilmingai. Groja meditacinė muzika. Pakėlęs akis, jis neskubriai pasisveikina ir pasiūlo prisėsti.

Kaip sekasi gyventi jogui Lietuvoje? Ar Kauno centre įmanoma ramiai medituoti, kai aplink burzgia automobiliai, Laisvės alėjoje bumbsi muzika, po langais aiškinasi santykius praeiviai? - O, tai netrukdo, - vėl nusišypso Vitalis. - Jei savyje jauti harmoniją, tai yra, jei jauti visus tris pasaulius - išorinį, vidinį ir dvasinį - tau niekas nebegali trukdyti. Kūno, proto ir dvasios harmonija sukuria ramybę. Radęs ramybę, žmogus patiria pilnatvę.

Kai būdamas devyniolikos metų jis išėjo gyventi į Kleboniškio mišką, apie jį, savanorį atsiskyrėlį, susirentusį medyje namelį, spaudoje pasirodė didelis rašinys. Po šio straipsnio Vitalį Rumšą susirado Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija ir ėmė įkalbinėti dirbti eiguliu”, - pasakoja Vitalis. Atsiskyrėlio eigulio gyvenimą šiandien jis apibūdina kaip tobulą meditaciją.

Tačiau gyvenimą, girdint gamtos ir Dievo kalbą, nutraukė ne kas kita, o meilės istorija. Taigi pirmosios meilės istoriją turėjau ir aš. - Ji pasibaigė vedybomis? - Taip, sugrįžimu į Kauną ir vedybomis. Tačiau vedęs išbuvau tik tris mėnesius. Daugiau nesugebėjau.

Vitalio pasaulyje iki Jogos namų įkūrimo visko buvo tiek daug, kad, regis, pakaktų kelių žmonių biografijoms. Jis dirbo morge ir televizijoje, buvo nekilnojamojo turto agentas ir prekiautojas paties keptais pyragaičiais. “Visa tai buvo patirtis, kurios man reikėjo”, - vertina Vitalis.

“Dabar vėl mąstau apie sugrįžimą į tylą ir vienatvę. Jaučiu, kad man to vis labiau reikia, - sako Vitalis. - Esu Kristaus amžiaus. O šis amžius labai tinkamas permainoms, virsmui”. “Nenoriu šeimos. Nenoriu užsiimti jokia materialia veikla. Matyt, man jau atėjo laikas vėl pasirinkti kelią toliau nuo žmonių ir šurmulio”, - kalba Vitalis.

Vitalis miega 3 valandas ir tiek pat laiko skiria meditacijai. Vilki tik natūralaus audinio judesių nevaržančius darbužius. Tą dieną, kai jo Jogos namuose lankėsi “Kauno dienos” korespondentai, jis dėvėjo baltas drobines kelnes ir marškinėlius su užrašu: “Joga - iškilus gyvenimo būdas”.

Kai žmonėms, atėjusiems į Jogos namus, jis sako, jog joga praktikuojama ne pratimų salėje, o gyvenime, ko gero, juo galima tikėti. “Bet jau žinau: joga yra labai siauras kelias, jis - ne kiekvienam”, - sako Vitalis.

Kaip Išlikti Savimi Būnant Jautriu Žmogumi

Dažnai girdime: "Kas jus privertė taip pasielgti?", "Įrodyk tai" ir pan. Ar kada pagalvojote, kaip kvaila stengtis įrodyti nepažįstamam žmogui, kad jūsų pozicija teisinga?

Mokykitės ignoruoti kai kuriuos dalykus. Paprasčiausiai patraukite pečiais ir pamirškite. Jeigu jums nepatinka vakarėlis, jūs galite sau pasakyti: "Visi jaučia pareigą pilstyti iš tuščio į kiaurą. Jūs galite išeiti arba mėgautis savo ramybe. Tačiau būtų kvaila kelti triukšmą, griebtis įžeidinėjimų stengiantis visus "atvesti į protą".

Nekreipkite dėmesio. Liaukitės aiškintis santykius. Jokių aiškinimų ir pretenzijų būti suprastiems. Leiskime vieni kitiems būti unikaliems. "Nedusinkime vienas kito savo glėbyje".

Gerai pagalvokite apie savo melo suvokimą. Kalbėti melo tema visada rizikinga, nes daugelis laikosi griežtos pozicijos jos atžvilgiu. Jie laiko melą smerktinu net ir tada, kai esama svarių prieštaravimų. Pažvelkite į save kaip į visuotinės inkvizicijos belaisvį ir padarykite atitinkamas išvadas. Kai plėšikas, įrėmęs jums į kaktą pistoletą, klausia, kur slepiate pinigus, jūs negalvojate apie savo ištikimybę tiesai.

Bandymas įrodyti savo teisumą supančioja jus kiekviename gyvenimo žingsnyje. Jūs susierzinate, kai aplinkiniai sumenkina jūsų dorybes, o labiausiai - kai negalite įrodyti, jog esate teisus.

Be mūsų pačių siekio suprasti save, didžiulę įtaką mus daro tai, kaip kiti supranta mums. Šis principas ypač vertingas, kai kyla konfliktas su nepažįstamais žmonėmis.

Gyvenimas kaip Žaidimas: Strategijos ir Taisyklės

Jeigu jau patekote į šį žaidimą - gyvenimą - reikia veikti, judėti pirmyn, tobulėti, nes priešingu atveju antrojo šanso niekas nesuteiks. Game is over.

Sėkmingo žaidimo taisyklės:

1. Būkite dėmesingi.
2. Nestovėkite vietoje.
3. Saikingai eikvokite jėgas.
4. Rinkitės teisingą kryptį.
5. Niekada nepamirškite, jog pagrindinis žaidėjas esate jūs.
6. Gyvenimo žaidime nėra vietos silpniems.
7. Mokėkite garbingai pralaimėti.

Gyvenimo žaidimo negalima sustabdyti ar pradėti iš naujo. Pradėjus šį žaidimą, tenka jį žaisti iki galo. Šis žaidimas nepakartojamas - įvertinkite tai.

Atsiskyrėlio gyvenimas - tai radikalus pasirinkimas, tinkamas ne kiekvienam. Tačiau lėtumo filosofija ir sąmoningumo praktikos gali padėti kiekvienam atrasti daugiau ramybės ir pilnatvės kasdieniame gyvenime, net ir nebūnant visiškai atsiskyrus nuo pasaulio.

tags: #kaip #buti #atsiskyres