Aukštaitija - regionas, garsėjantis ne tik savo gamta, bet ir tradicine architektūra. Aukštaitiški namai, ypač gyvenamieji, turi savitų bruožų, atspindinčių šio krašto kultūrą ir istoriją. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kuo pasižymi aukštaitiškas gyvenamasis namas, kokie jo architektūriniai elementai ir kaip jis skiriasi nuo kitų regionų statinių.
Aukštaitijos regionas Lietuvos žemėlapyje.
Aukštaitiškos Sodybos Istorija ir Tradicijos
Norint suprasti aukštaitiško namo esmę, svarbu pažvelgti į praeitį. Lietuvoje buvo laikmetis, kai nemažai žemės, virš 100 ha ir daugiau, nusipirkdavo tik labai turtingi gyventojai, vadinamieji ponai. Palivarko savininkas, ponas Kostantinas Kačinskas pasistatydavo daug didesnį pastatą, panašų į dvarelį ar net į visą dvarą, o šalia jo - dar visą pastatų-statinių kompleksą, t. y. tvartą, klojimą ir kt.
Ne dėl grožio juk statydavo. Paprastai viename ūkiniame pastate glausdavosi tarnai ir padėjėjai, kitame derlių laikydavo, trečiame kas nors mūkdavo ar kriuksėdavo. Dvaras tarnaudavo kaip ūkinis vienetas. Laiko ratas apsisuko, žemes pagaliau grąžino giminaičiams, bet ką jiems daryti su tais pastatais? Ypač, jei nėra kam atstatyti, rekonstruoti, nebėra kam nustatyti architektūrinę vertę. O juk keletą dešimtmečių nieko nebeįveiklinus, pastatas irsta ir griūva…
Tad dauguma tokių dvarelių Lietuvoje nyko, sunyko ir visai išnyko. Liko tik kelių žmonių atsiminimuose, vienoje kitoje nuotraukoje. „Kačinskų dvaras“ - būtent taip Jusiškio kaimo (Kavarsko sen., Anykščių r.) gyventojai kadais vadindavo šią erdvią, bet seniai išnykusią sodybą, kuri turi savo istoriją, ničniekur neužrašytą, bet dar gyvą Stasio Kačinsko, dabar gyvenančio Kupiškyje, prisiminimuose.
Lietuvos etnografiniai regionai.
S. Kačinskas (g. 1947 m.), paklaustas, kokia Kačinskų giminės atsiradimo Jusiškyje istorija, papasakojo apie atrastas bajoriškas giminės šaknis. „Pirmosios šaknys yra iš Ukrainos - Kačko. Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas atsivežė du išsilavinusius ukrainiečius. Esame ieškoję savo kilmės šaknų, protėvių pėdsakų. Pavyko rasti archyviniuose dokumentuose užfiksuotą bajoriškų šeimų herbą. Prosenelis, miręs 1906-aisiais, Traupio kapinėse palaidotas, visi užrašai ant paminklo lenkiški. Macei Kačinski - Motiejus Kačinskas-Kačionis".
1936 m. Jusiškio I kaimas išskirstytas į vienkiemius. Taip atrodė Kačinskų dvaras. Stogas dengtas čerpėmis. Bėgant laikui, kai buvęs ūkinis vienetas tapo niekam nereikalingas, pastatą nusipirkę giminaičiai jį išsivežė rąstais ir dalimis, o žemė dabar dirbama vietinių ūkininkų.
S. Kačinskas pamena juokingą atvejį, kai rugsėjo pirmąją susiruošė pasiekti Kavarsko mokyklą, užsėdęs ant arklio: „Jokių kelių gi nebuvo. Pamenu, rugsėjo pirmoji. Šlapia, prilyta visur. Kaip man nukakt? Kumelaitę užsėdau ir jojau. Viduryje kelio kliūtis - Janės tėvas Skorulskas bulves plovė ant kelio. Kumelaitė pasibaidė, atbula, o aš balon… Kumelė namo parbėgo, aš raudodamas namo grįžau.“
Pasak Stasio, Jusiškis jam - simbolinė tėviškė, bet yra trauka, nes ten lankyta ketvirta klasė, ten likęs namų šulinys, pamatai. „Kai važiuoju į Traupį, į kapines, būtinai sustoju Jusiškyje. Jei rudenėja, vaikystės obuolių pasiskinu“, - prisiminimais dalijosi S. Stasys Kačinskas domisi giminės istorija, turi giminės herbo kopiją.
Architektūriniai Ypatumai
Aukštaitiškas gyvenamasis namas - dvigalė gryčia - priklausė vidutiniam ūkininkui, tarpukariu valdžiusiam 15 ha žemės. Namas didelis (plotis 8, 25 m, ilgis ~18 m), suręstas ant masyvių lauko akmenų pamatų. Namas išsiskiria puošniu įėjimu - dviaukščiu prieangiu. Pirmo aukšto prieangis įstiklintas (veranda), antrame aukšte - balkonėlis. Tokie dviaukščiai prieangiai paplito maždaug XX a. antrajame ir trečiajame dešimtmetyje, modernėjant tradicinei aukštaitiškai gryčiai.
Namas horizontaliai apkaltas lentelėmis, kurios saugojo medinius sienojus nuo aplinkos poveikio. Namo kertės taip pat apkaltos ir dekoruotos Aukštaitijai būdingais pagražinimais. Langai šešių dalių su puošniais viršlangiais. Pagrindinis įėjimas įrengtas pietinėje pusėje, dvi poros langų išdėstytos simetriškai pagrindiniam įėjimui - prieangiui.
75. Jaukus ir išbaigtas namo interjeras ir naujasis, įspūdingas "Elegant home" salonas Kaune
Pagrindiniai aukštaitiško namo elementai:
- Pamatas: Masyvūs lauko akmenys
- Sienos: Horizontaliai apkaltos lentelėmis
- Įėjimas: Dviaukštis prieangis su veranda ir balkonėliu
- Langai: Šešių dalių su puošniais viršlangiais
- Dekoras: Apkaltos ir dekoruotos kertės
Aukštaitiška troba Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.
Aukštaitiško Namo Išskirtinumas
Parodoje užfiksuoti aukštaitiški namai, o jie, pasak fotografo skiriasi nuo kitų regionų statinių. Aukštaitiškas gyvenamasis namas ypač kompaktiškas. Ignalinos rajone kiek aukštesnis, neprigludęs prie žemės. Langai didesni, jauku, sausa ir patogu gyventi. „Man gražūs atviri lubų balkiai, ir plačiabrylės senoviškos grindys, žymiai sveikesnės nei parketlentė iš plastiko".
Taip pat ir Lietuvos įvaizdžio, turizmo plėtojimo (kas lankys šalį, jei ji neišsaugojo savitumo) klausimai. Tai ir paskatino mane imtis šios temos. Aukštaitiška sodyba, kuo ji tau patraukli, kuo skiriasi nuo kitų regionų, pvz., nuo suvalkietiškos „stubos" ar lietuvininkų būsto?
Kalbant apie skirtumus tarp regionų, V. Juraitis pabrėžia: „Aukštaitiškas gyvenamasis namas ypač kompaktiškas. Ignalinos rajone kiek aukštesnis, neprigludęs prie žemės. Langai didesni, jauku, sausa ir patogu gyventi. Man gražūs atviri lubų balkiai, vožtinės lubos ir plačiabrylės senoviškos grindys, žymiai sveikesnės už parketlentes iš plastiko. Tai sveika aplinka, kuri buvo puoselėjama ir tobulinama ištisus dešimtmečius."
Ypač gražiai tvarko savo sodybų vidų rajono tautodailininkai, sukuria jaukų aukštaitišką stilių. Tokį jaukumą ir etnografiškumą reikėtų skleisti, propaguoti reklamos kanalais ir įvairių leidinių formomis. Jei amerikiečiai propaguoja „vesternus", tai mums nederėtų atsilikti, turėtume saugoti savąjį „easterno" aukštaitišką stilių ir nepasiduoti skandinaviškų, nebrangių „ikejiškų" baldų pagundai.
Fotografo Valentino Juraičio Įžvalgos
Fotografas Valentinas Juraitis ne tik užfiksuoja aukštaitiškų namų grožį, bet ir atkreipia dėmesį į nykstančias tradicijas. Anot jo, svarbu išsaugoti senųjų pastatų ir jų šeimininkų atminimą, nes tai yra vertinga ir nykstanti informacija.
Juraitis pasakoja: „Žymusis prieškario tautiškų tradicijų ir paveldo fotografas Balys Buračas šiandien apsilankęs Lietuvos kaime labai nustebtų pamatęs ryškias mūsų tautos genocido tendencijas: kaime: daug kur neliko tikrųjų kaimo gyventojų. Net ir vaizdingiausiuose gamtos vietovėse jų beveik nėra? Sodybos tuščios, nutilę ir išmirę. Jas lanko ir prižiūri daugeliu atvejų tik miestiečiai, įsirengę čia poilsiavietes, arba kaimo turizmo verslininkai, čia plėtojantys viešbučių, baidarių verslus".
V. Juraičio fotografijų yra įsigiję Lietuvos, Šveicarijos, JAV muziejai, privatūs kolekcininkai. Parodos autorius yra fotožurnalo ,,Vyzdys" ir svetainės www.vyzdys.com redaktorius, knygų leidėjas.,,Rytų Aukštaitijos kaimai" - mažai dar yra užfiksuotas žmonių buities gyvenimas. Buitis iš vidaus. Žmonės saugo savo privatumą, bijo vagių. Su draugų ir bendranimčių pagalba fotografui pavyksta prisijaukinti herojus, nufotografuoti jų namus ir tvartus iš vidaus, kur kepami blynai, bliauna avys ir ožkos...
Autorius sau kelia tikslą rodyti namo šeimininkus ir erdvę, kur jų giminė pragyveno kelias kartas, kur beveik kiekvienas daiktas mena senuosius gyvenimus atskleidžia savitą aukštaitišką stilių. Taip gimė fotografijų lakštai, pasakojimai Guntauninkų kaimas. Virginija; Makšiūnų kaimas. Gintutė; Stalgonių kaimas Stanislava ir kiti.
Fotografas dalinasi mintimis apie pasirinktą tematiką ir įspūdžius lankantis Rytų Aukštaitijos namuose: „Kraštovaizdis yra Lietuvos įvaizdžio dalis, kiekvienas tą įvaizdį supranta skirtingai, vieniems reikia fasadinio reklaminio blizgesio, kitiems etnografinio dokumentalumo. Mane domino realistinė aplinka, žmogus ir vieta, kur jis gyvena".
Jis priduria, kad šiandien, pučiant globalizacijos vėjams, ryškėja ypač pavojingos tendencijos naudojant naujas statybines medžiagas ir statybos metodus industrializuoti, o tuo pačiu ir naikinti unikalų Lietuvos etnografinį kaimą. Fiksavau audėjų, kalvių, bitininkų ir kitų amatų specifiką ir sąlygas. Įrankiai, maisto gaminimo (pvz.: duonos kepimo, žuvų rūkymo) procesas... ir t.t. Jų sukurti ir naudojami buities, meno dirbiniai puošia ne vieną erdvę ar kiemą, bet neretai atsitinka, kad išsibarsto po Lietuvą, iškeliauja į užsienį.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos specialistai yra išleidę keletą katalogų - rekomendacijų, kaip reikėtų naujai statyti ar rekonstruoti sodybas, kad išsaugotume regiono etnografiškumą. Svarbiausia, patys namų šeimininkai, turėtų norėti suvokti, kas brangu, kas vertinga. O tai yra žymiai gilesnis, daugiasluoksnis, švietimo ir savivokos klausimas.
Šiandien fotografijų herojams Ignalinos, Utenos, Švenčionių, Šalčininkų krašte, namų šeimininkams ir šeimininkėms yra apie 70-80 metų amžiaus. Kas jų turtą ir tradicijas perims po kelerių metų, kai dauguma jų atžalų jau emigravo į užsienį duonos užsidirbti...Perims miestiečiai, atėjūnai? Kaip jie pritaikys namus šiandienos poreikiams? Tai etnografijos vertybių, o ne vien fotografavimo klausimas. Taip pat ir Lietuvos įvaizdžio, turizmo plėtojimo (kas lankys šalį, jei ji neišsaugojo savitumo) klausimai. Tai ir paskatino mane imtis šios temos.
V. Juraitis pastebi, kad aukštaitiškas namas jam patrauklus, nes jis ypač kompaktiškas, aukštesnis Ignalinos rajone, neprigludęs prie žemės, su didesniais langais, jauku, sausa ir patogu gyventi. Man gražūs atviri lubų balkiai, vožtinės lubos ir plačiabrylės senoviškos grindys, žymiai sveikesnės už parketlentes iš plastiko. Tai sveika aplinka, kuri buvo puoselėjama ir tobulinama ištisus dešimtmečius.
tags: #kaip #aukstaitijoje #vadinamas #gyvenamasis #namas #vikipedija