Vaikų problemos dažnai kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Ar kada nors bandėte paklausti savęs, kam jums reikalingas vaikas? Dažnai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Tačiau paklausinėjus, paaiškėja, kad vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti.
Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas.
Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai. Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu.
Nusivylimas ir Tuščio Lizdo Sindromas
Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“.
Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Šį sąrašą galima tęsti be galo. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume?
„Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Skaitome šiuos teiginius ir viduje kyla susierzinimas bei nepritarimas: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo.
Leiskite Vaikams Augti
Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas. Žinoma, galbūt filosofai ir poetai nieko nenusimano apie vaikų auklėjimą ir laikai dabar visai ne tie, ir vaikai dabar visai kitokie. Dabartinių laikų pedagogas ir pedagogų mokytojas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos supranta panašiai kaip ir pirmiau minėtas autorius. Abu šie autoriai byloja tą patį - tėvai turi leisti vaikams augti.
„Kaip teisingai auklėti vaikus?“ - dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių.
Savo santykius su vaiku paramstę intelektualiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriu savo kabinete, t. y. Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė.
Laiminga šrima - 5 Kaip paskatinti savo vaiką? Girti ar drąsinti?
Kaip Pasiekti Santykį AŠ-TU su Savo Vaiku?
Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas.
Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4-5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo!
Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas. Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę?
Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą. Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant? Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų.
Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlei jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą. Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais.
Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti.
Vaikų Auklėjimas: Būkite Sąžiningi ir Reiklūs Sau
Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“
Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra.
Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu. Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius.
Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan. Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį.
Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.
Prievarta Gimdo Prievartą
Kas yra tie „sparnai“, kuriuos reikia duoti? Pasak psichologo A. Per televizorių teko stebėti džiaugsmingą reportažą apie patobulėjusią vaikų sekimo sistemą mokyklose. Dabar tėvai galės ne tik žinoti, kokius pažymius jų vaikas gauna, bet ir gauti informaciją, kada jis atėjo ir išėjo iš mokyklos, kuriose pamokose buvo. Įdomu, kaip jaustųsi pati mama ar tėvas, jei jo artimieji ar vaikas galėtų žinoti, kada jis ateina į darbą, o kada išeina, kokia jo viršininko nuomonė apie jo darbo rezultatus, kokius darbo pažeidimus padarė šiandien ir už ką buvo nubaustas?
Kartais tėvų norui kontroliuoti vaikus nėra ribų. Dar yra manipuliacijos, kai iš vaiko reikalaujama gerų rezultatų ar drausmės, skatinant arba baudžiant. Lazdos ir saldainio metodas gal ir buvo tinkamas Ivano Pavlovo šunims dresuoti, bet ar mes norime iš savo vaiko padaryti dresuotą gyvūną? Pavyzdžiui, už dešimtuką gauni 10 litų, už aštuntuką - 8 litus, už neigiamą pažymį - minus 5 litai.“ Puiki buhalterinė sistema? Tačiau ką iš tiesų perka tėvai?
Prievartai priskiriamos ir bausmės (mušimas, rėkimas, laisvės apribojimas, nesikalbėjimas ir pan.). Psichologinei prievartai galima priskirti taip pat vertinimą ir lyginimą su kitais, lepinimą, apleistumą, net ir maksimalų vaiko užimtumą, kai vaikas nebeturi laisvalaikio, nes visas jo laikas skiriamas būreliams ir kokiems nors socialiai populiariems gebėjimams lavinti. O prievarta gimdo prievartą, pasipriešinimą, kovą.
Kaip Užauginti Laimingus ir Sveikus Vaikus: Pradėkite Nuo Savęs
Daug tėvų kelia klausimą, kaip užauginti laimingus ir sveikus vaikus. Svarbiausia - patiems tapti sveikiems. Kai tik tėvai liaujasi būti aukomis arba agresoriais, su vaikais viskas bus gerai. Psichologas teigia, kad svarbiausia investuoti į santykius su pačiu savimi. Ir tuomet santykiai su kitais bus tinkami ir geri. Profesionalas siūlo suprasti, kad ne perskaitytose knygose yra esmė.
Žmonės, kurių psichika veikia liguistai, tiesiog negali kitaip elgtis. Jie daro klaidų ne todėl, kad nežino vienos ar tos informacijos, o todėl, kad jų psichika dar vaikystėje buvo žalojama. Ieškokime žmonių, kurie galėtų mums pagelbėti. Neverta lankytis pas psichologą ilgai. Su specialistu turi būti malonu bendrauti, žmogus neturi mums kelti įtampos. Ir bent po kelių susitikimų mes turime jausti palengvėjimą. Turime jausti, kad situacija sprendžiasi. Jei nenorime eiti pas psichologus dėl savęs, padarykime tai dėl savo vaikų.
Vaiko Nuomonė Yra Svarbi
I. Norkutės-Mueck teigimu, visi vaikai nori būti savo tėvų mylimi ir teigiamai vertinami ir visiems jiems tiek vaikystėje, tiek paauglystėje tėvų nuomonė yra svarbi: „Kai ji labai kritiška, tai labai apriboja, kerta per pasitikėjimą savimi, savivertę, troškimą ir drąsą išbandyti naują veiklą.
Esminis skirtumas - pagarba vaikui, kaip asmenybei, ir jo asmeninių interesų supratimas. Pagrindinis vaiko interesas - atrasti save ir tai, kas patinka, kas sekasi. Blogiau, jei tėvai kreipia vaikus į vieną ar kitą pusę vien tam, kad įgyvendintų savo pačių nerealizuotas svajones. Pavyzdžiui, mama kažkada norėjo būti balerina ir dabar to tikisi iš savo dukros.
Per dideli reikalavimai psichologinei vaiko sveikatai gali atsiliepti tikrai labai stipriai. Net ir paauglystėje. Tada draugai daro didelę įtaką, todėl, žinoma, norisi sekti draugais, bet visi vaikai nori būti savo tėvų mylimi ir teigiamai vertinami. Visiems vaikams ir vaikystėje, ir paauglystėje tėvų nuomonė yra svarbi. Kai ji labai kritiška, tai labai apriboja, kerta per pasitikėjimą savimi, savivertę, troškimą ir drąsą išbandyti naują veiklą.
Kiekvienas vaikas yra asmenybė, todėl visi yra skirtingi. Vienam galbūt reikia kažkokių tvirtesnių ribų, tvirtesnio nurodymo, paraginimo, padrąsinimo. Kitas vaikas gali būti kūrybiškesnis, iniciatyvesnis, jis lengviau randa įvairios veiklos. Jei suaugusiojo požiūris labai neatitinka vaiko poreikių, tada galima prieiti iki blogiausių variantų. Gali būti, kad vaikas susirgs kažkokia psichikos liga - ne vien dėl to, kad turėjo tam polinkį nuo pat gimimo, bet ir dėl suaugusiųjų elgesio.
Gali būti, kad vaikas norės aplinkiniams įrodyti, kad gali daugiau, kad yra vertas jų pasitikėjimo. Pavyzdžiui, jei tau, mama, reikia, kad aš pabaigčiau mokyklą puikiais pažymiais, tikrai galiu tai padaryti. Dažnai iš suaugusių pacientų girdžiu - ir veltui taip stengiausi, veltui eikvojau tiek jėgų, nes laimė ne ten. Iš tikrųjų laimė slypi visai kituose dalykuose, pavyzdžiui, geruose santykiuose su draugais, su pačiu savimi, su tėvais, aplinka.
Tikrai tikiu, jog visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų laimingi, ir turi lūkesčių tik apie pozityvius dalykus. Be to, svarbu prisiminti, kad didelį spaudimą, ir vidinį, ir iš aplinkos, patiria ne tik vaikai, bet ir tėvai. Juk turbūt ir kolegos klausinėja - ką nusprendė taviškis, o kur tavoji važiuos studijuoti... Kaip gi elgtis tėvams, kad vaikas būtų laimingas? Juk vaiko laimė - tai ne tik švarios sauskelnės, vėliau - madingi apdarai, sveikas maistas ir krūva žaislų… Kokių poreikių turi vaikas?
Svarbiausia - Meilė ir Saugumas
Svarbiausia, ką tėvai turėtų duoti, suteikti vaikui yra ne stogas, ne maistas, ne drabužiai ar šiuolaikinės priemonės, o žinia, kad jis yra mylimas toks koks yra, saugus, ten kur yra, kad kartais dėl jo elgesio tėvai gali pykti, bet niekuomet nenustos jo mylėti. Bet koks tėvų elgesys, ne tik tiesioginis pamokymas ar perteikiama informacija, kiekvienas veiksmas ar žodis turi tam tikrą užslėptą informaciją.
Dažnai tėvai norėdami gero ir pabardami vaiką jam sako - tu negeras, blogas ar pan. Vaikas iš šių žodžių išgirsta, kad jis visas, pilnai ir nedalomai yra vienas didelis neigiamas sutvėrimas. Konsultacijų metu stebėjau, kaip mama labai kantriai savo 3 metų besiožiuojančiai dukrai sakė, kad ji yra negera, turi pagalvoti, ką daro… Rezultato nebuvo. Tik tuomet, kai mama pasakė: „tu juk esi visai kitokia, bet šiuo metu tavo elgesys yra netinkamas“, vaiko reakcija kardinaliai pasikeitė. Kad mažas vaikas nejaučia didelio skirtumo tarp formuluojamų žodžių, atrodo tik suaugusiems.
Ko niekada neturėtų daryti, sakyti savo vaikams tėvai? Kaip ir prieš tai minėta klaida, yra dar kelios, dažnai pasikartojančios, reikšmingos vaikams ir visai nepastebimos tėvams. Pats blogiausias dalykas, ką tėvai gali pasakyti savo vaikui - jei tu … aš tavęs nemylėsiu. Dar viena grubi klaida yra lyginimas su kitais. Tikiu, dažnai iš gerų paskatų, norėdami, kad vaikas pasistengtų, dėtų daugiau jėgų, pasitikėjimo savimi į kažkokį sunkiau besisekantį dalyką, tiesiog parodome jam pavyzdį, kuriuo, mūsų galva, jis galėtų sekti. Tačiau pasakymas - pažiūrėk, Petriukas tai …., o tu …. Tėvai ne skatina vaiko savigarbą ir pasitikėjimą savimi, o priešingai ją mažina. Vaikas palyginimus girdi - „Norėčiau, kad mano vaiku būtų Petriukas“. Ar tikrai norime būtent tai pasakyti savo vaikui?
Kita klaida - bet koks atstūmimas ar nuvertinimas vaiko problemų. Kai užsiėmę, suirzę, pavargę tėvai atstumia vaiką, neišklauso jo arba sumenkina jo išsakytą problemą (nėra čia ko taip nervuotis, tai yra smulkmena, praeis). Vaikas tikrai gali pasijausti ir pats esantis nereikšmingas. Šiuo atveju siūlau prisiminti save vaikystėje, paauglystėje. Juk ir patiems draugo piktesnis žvilgsnis ar negautas saldainis atrodė didžiausia pasaulio tragedija.
Siūlau atsisakyti palyginamojo principo, kad jei man tas nėra svarbu ir atrodo nereikšminga, nereiškia, kad ir vaikui yra ar turi būti taip pat. Yra ir kitų klaidų, tik jos rečiau arba ne taip aštriai pasireiškia ar turi mažiau liekamųjų reiškinių. Iš tiesų, neįmanoma tobulai užauginti vaiką, nesuteikus nei vienos psichologinės dilemos, blogumo ar traumos.
Kitas niuansas, viskas ką minėjau, nėra panacėja ir nereiškia, kad su vaiku turime elgtis kaip su „mėlynąja gėlele“. Jei tuomet, kai vaikas kreipiasi pagalbos, mes tikrai neturime laiko ar esame pernelyg išvargę, netūrėtume per prievartą bendrauti su vaiku ir sukandę dantis klausytis subjektyviai jam svarbių išgyvenimų. Jokios traumos vaikas nepatirs, jei tėvai šiuo metu negalėdami skirti jam pakankamai savo laiko ir dėmesio, draugiškai apie tai jam pasakys ir informuos, kada, po kiek laiko galės su juo pabendrauti.
Vaikai Mokosi Iš Mūsų
Sakoma, kad vaikai mokosi iš tėvų elgesio. Ar tikrai taip? Juk kartais matome geras šeimas, kurių vaikai blogai elgiasi? Tai yra viena pagrindinių taisyklių tėvams. Dažnas pavyzdys - tėvai mokina vaiką valgyti prie stalo, vaikas stengiasi atitikti reikalavimus, tuomet ateina tėtis (brolis, mama, kt. namiškis), įsideda maisto į lėkštę ir nusineša prie kompiuterio, televizoriaus ar kitur. Kas tokiu atveju turi formuotis vaiko mintyse, ką mes norime tuo pasakyti? Dažniausiai tai dvigubų standartų pavyzdys.
Dažnai, kai tėveliai kreipiasi pagalbos į specialistus dėl vaiko elgesio, jie išgirsta keistą pasakymą, kad vaikas yra tarsi veidrodis namie vykstančių procesų, tik tai kartais gali būti kreivas veidrodis, iškreipiantis vaizdą kategoriškai priešingai. Papildoma klaida daroma tėvų, tai bandymas būti autoritetu ir visažiniu visame kame. Pavyzdys: vedamas skiepyti vaikas visuomet klausia ar skaudės. Dažniausias mamos/tėčio atsakymas yra ne. Taip, šiuo atveju mes norime pasaugoti ilgiau vaiko ramybę. Bet neapsigaukime, iš tiesų saugome save, nuo jo ašarų ir baimių. Tačiau taip meluodami vaikui, mes tampame melagiais jo akyse ir labai greitai galime netekti autoriteto įvaizdžio, kurio taip užsispyrę siekiame.
Pastebėjau ir kitą momentą - tėvai bando mokinti vaiką atsiprašyti, tačiau retai, o gal net niekada to nedaro patys. Ar tikrai taip tobulai viską žinome, niekad nesuklystame, kad neturime už ką atsiprašyti? Netyčia išsprūdus piktesniam žodžiui, pakėlus toną ar pan. yra labai sveika tiek vaikui, tiek kuriamam ryšiui su juo, tiesiog, nuoširdžiai atsiprašyti. Tokiu atveju nušaunami keli zuikiai iškart. Mokiname vaiką reikiamoje situacijoje atsiprašyti ir kitas - parodome, kad esame žmonės, ne dievai ir ne visažiniai.
Kaip Pastebėti Jo Gabumus ir Padėti Jam Atsiskleisti?
Svarbiausias uždavinys tėvams yra kiek įmanoma atsiriboti nuo savo vaikystės svajonių ir nebandyti jų įgyvendinti per vaiką. Dažnai matome, kaip mamytė norėjusi vaikystėje lankyti baletą, bet dėl kažkokių priežasčių to nedariusi ar to netekusi, šiandien veda apsiašarojusią savo dukrą į baleto mokyklą ir pasakoja noro, o gal ir talento baletui neturinčiam vaikui, kaip tai yra nuostabu.
Svarbu pastebėti ir kitą medalio pusę - jei vaikas pats pasirinko būrelį/užsiėmimą, o iškilus pirmam sunkumui nori jo atsisakyti, tuomet jau tėvai turi įsitraukti ir galbūt neleisti to padaryti. Tai yra labai slidus ir trapus vidinis balansas. Pasiūlyčiau apsidairyti aplinkui ir pagalvoti, kas subjektyviai jums yra „apsileidę tėvai“ ir kas yra „hiperglobojantys tėvai“. Abi šios priešingybės yra blogis, o geriausias auklėjimas slypi auksiniame viduriuke.
Iš tiesų, yra labai pravartu žinoti savo vaiko gebėjimus pagal amžių. Pasidomėti literatūroje, apsižvalgius aplinkui. Tuomet skatinti tai, ką jis jau geba ir mokinti to, ko jam jau laikas mokintis. Iš tiesų, tobuli tėvai yra tie, kurie nesiekia tokiais būti, bet nuoširdžiai stengiasi, atsakingai ugdo vaiką ir ruošia vaiką išėjimui iš gimto lizdo.
Žaidimai Yra Svarbi Vaikų Vystymosi Dalis
Kokių žaidimų žaisti? Pvz., nemažai žaidimų (ypač berniukų) yra kariniai, jie šaudo, kariauja, žudo ir pan. Vaidmenų žaidimai yra visiškai natūralus ir netgi reikiamas užsiėmimas. Berniukai, kaip ir priklauso lyties identifikacijai, imituoja kovos veiksmus. Mergaitės, imituoja žaidimus susijusius su namų ūkiu, vaikų auginimu. Visa tai tarsi repeticijos prieš tikrą gyvenimą.
Stebint vaikų žaidimus galima gauti ne mažai informacijos apie besiformuojančias schemas ir būsimus, reikalingus gyvenimui modelius. Kaip ir „namų“ žaidimai, taip ir „kovos“ žaidimai, tai perkeltine prasme susiformavęs požiūris, nuomonė, savęs ir savo vietos, pozicijos pajautimas. Berniukų kovos, tai nėra tiesioginis kariavimas, tai labiau pasiruošimas konkurencijai, su kuria ir susiduria užaugę. Kaip maži kačiukai žaisdami su siūlų kamuolėliais tobulina medžioklės instinktus, taip ir mūsų mažieji, tobulina sau ateityje reikiamus įgūdžius.
Tėvų vaidmuo vaikų žaidimuose tūrėtų būti labiau prižiūrintis ir nukreipiantis. Svarbu stebėti, kad vaiko žaidimai nebūtų vienalyčiai, t.y. tik kariavimas ir dar grubiai, siekiant nuolat laimėti bet kokia kaina ir pan. Nūdienos didžiausia problema yra kompiuteriniai žaidimai. Ten taip pat tūrėtume sekti ir kokius žaidimus vaikas žaidžia, ir kiek laiko praleidžia prie tų žaidimų. Per ilgai „paskendus“ kompiuteryje, gresia atsiribojimas nuo realaus socialinio bendravimo. Be pamokų ruošos, laisvalaikiui praleisti, prie kompiuterio ekrano tikrai pakaktų praleisti ne daugiau kaip 1 val.
