Šiuolaikinis žmogus yra labai priklausomas nuo technologijų, greito gyvenimo tempo ir nuolat besikeičiančios aplinkos.
Ar praeities istorija ir kultūra svarbi šiuolaikiniam žmogui?
Jaunas žmogus apie tautos praeitį bei kultūrą vis rečiau susimąsto, o jei ir pagalvoja apie tai, tai nemano, kad istorija yra svarbi dabartinėje visuomenėje ar ateičiai.
Žmonės šiuolaikiniame pasaulyje skuba gyventi, tačiau mums reikia sustoti, pamąstyti apie tai, ar gerai elgiamės, ar neprarandame vertybių, kurios buvo svarbios senovėje: darbštumo, gerumo, bendruomeniškumo.
Svarbiausias uždavinys praeities istorijos ir kultūros yra parodyti, kokios yra svarbiausios vertybės šiuolaikiniam žmogui ir, kad istorija gali būti kaip didelis įkvėpimo šaltinis.
Praeities istorija rodo, kaip svarbu yra puoselėti ir saugoti nuo seno ugdomas vertybes.
Lietuva daug metų neturėjo savo laisvės, dešimtmečiais buvo aneksuota sovietų Rusijos, taip pat buvo ir Vokietijos dalis, todėl yra labai svarbu suprasti, kad tautos istorija, kultūra parodo, kad šiuolaikinis žmogus turi vertinti Lietuvos nepriklausomybę, vertinti tai, kas dabar atrodo paprastas dalykas.
Vasario 16-oji - svarbi valstybingumo šventė, reiškianti kur kas daugiau nei dar vieną laisvadienį.
Vasario 16-ąją buvo sukurta Basanavičiaus Lietuva - moderni nacionalinė valstybė, atitinkanti laikmečio principus ir suteikusi galimybę Lietuvių tautai pačiai tvarkyti savo gyvenimą ir skleistis tautos kultūrai ir kūrybinėms jėgoms.
Tai buvo lemtingas pasirinkimas, kurio metu atmestos beviltiškai pasenusios ATR atkūrimo vizijos - pačioje Lenkijoje, nors Pilsudskis kaip ir daug Lietuvos bajorų dar jautė nostalgiją ATR, dauguma visuomenės ir politikų jau turėjo susiformavusią modernią tautinę sąmonę ir Lietuvą įsivaizdavo nebent kaip Lenkijos valdas, bet ne kaip senųjų laikų konfederacijos atkūrimą.
Tai buvo labai teisingas ir lietuvių tautai išlikti leidęs pasirinkimas, kurio šiandien be reikalo ir gėdingai gailisi dalis Lietuvos istorikų.
Man asmeniškai Vasario 16-oji yra įvykis, lėmęs galimybę būti lietuviu, egzistuoti ne vergiškai, bet politiškai, kartu su kitais priimti sprendimus dėl savo likimo ir neišnykti kitos didesnės tautos katile.
Tautiškumas yra tautos unikalūs bruožai, tai, kuo tauta pasireiškia.
Sakyčiau, yra trys keturios principinės priežastys, kodėl būtinas tautiškumas.
Pirma, jis suteikia žmogui prie objektyvios tikrovės (kalbos, tradicijos, teritorijos) jį rišantį ir pastovų tapatumą.
Tai labai svarbu šiais laikais, kai vis stipriau diegiamas įsitikinimas, kad žmogus visiškai kuria pats save, renkasi tėvus, kalbą, pasaulėvaizdį, kultūrą.
Antra, tautiškumas yra būtina demokratijos sąlyga.
Istoriškai moderni masinė demokratija niekada negali egzistuoti be kultūriškai bent kiek vieningos bendruomenės, kuri save demokratiškai valdytų.
Teoretikai pasakytų, kad demokratijai reikia demoso.
Tai nereiškia, kad piliečiai turi būti vienodi, priešingai, žmonių pažiūros daugybe klausimų visose tautose skiriasi.
Trečia, žmogus gali atsakingai įsipareigoti tik apibrėžtai politinei bendruomenei, o ne visai žmonijai, kaip mėgina aiškinti kosmopolitai.
Iš bendro likimo ir kultūrinio bendrumo suvokimo kyla tas minimalus solidarumo jausmas, leidžiantis, pavyzdžiui, mokėti mokesčius dėl savo tautiečių gerovės arba ryžtis ginti valstybę, o ne bėgti dėl savo gyvybės.
Kai šiandien ES reikalauja iš eurozonos šalių finansuoti pensijų apmokėjimą Graikijoje, kyla natūralus klausimas, kodėl žmonės tai turėtų daryti.
Pagaliau ketvirta priežastis visai ne politinė - žmonijos kultūros lobyną sudaro atskirų tautinių kultūrų indėliai.
Kuo įvairesnė yra ši kultūra, tuo turtingesnis šis lobynas.
Populiaru manyti, kad šį turtą kuria tik atskirų žmonių įvairovė, tačiau reikia suprasti, kad joks Mikelandželas ar Wagneris neužauga kaip asmuo ir kaip kūrėjas tuščioje erdvėje vien savo valios ir vidinio genijaus vedinas.
Suprantu, kad tai nėra kasdienybėje paprastam žmogui svarbios ir lengvai į buitinę kalbą išverčiamos priežastys.
Žmonija yra istoriškai pasiskirsčiusi į tautas.
Visais laikais tautos egzistavo kaip tik kultūrinės bendruomenės, o pastaraisiais amžiais kartu su nacionalizmo sąjūdžiu tapo ir politinėmis.
Tai reiškia, kad būtent tauta yra valstybę kuriantis ir jos teisėtumą užtikrinantis pagrindas.
Tautoms būdingas skirtingas pasaulio ir savęs suvokimas, vyraujančios vertybės, tradicijos, kalba, istorinis pasakojimas (beveik niekada nebūna visų bruožų iš karto) ir siekis patiems save valdyti, kad būtų galima tą savo unikalumą skleisti ir puoselėti geriausiu laikomu būdu.
Laisva tauta siekia save valdyti, o to nesiekianti, tarkime, galvojanti, kad geriau priklausykime kam nors, kas mus valdys, kad tik būtų materialiai geriau, sočiau ar saugiau gyventi, pagal tarptautinę teisę net negali vadintis tauta.
Tai tėra etnosas, kaip nemoderniais laikais viso labo kultūrinė, bet politiškai nesusipratusi bendruomenė.
Būtent tokį mąstymą buvo sėkmingai siekiama sukurti lietuviams sovietmečiu ir to rezultatai gyvi iki šiol, nors keičiasi kartos, ugdomi taip pat laisvos tautos mąstymo ir savivaldaus suverenumo troškimo stokojantys žmonės.
Pagrindinis uždavinys šiandienos Lietuvai turėtų būti sukurti politinę tautą, kad dauguma Lietuvos piliečių sąmoningai suprastų savo tautiškumą ir siektų savarankiškai valdyti savo valstybę.
Savo šaknų žinojimas yra reikalingas, mano supratimu, kad būtų suvokiamas valstybės ir tautos ilgalaikiškumas, užčiuopiamas atsakomybės prieš buvusius ir būsimus jausmas.
Mes negyvename tik dėl savęs, o po mūsų nors ir tvanas.
Kaip tai, kas palikta mums (įskaitant tą pačią valstybę), taip ir mes atsakome, ką po savęs paliksime.
Tik šis suvokimas vedė į priekį 1918-ųjų savanorius, 1944-ųjų partizanus, 1941-ųjų birželio sukilėlius ir t. t.
Visiškai nesvarbu, kurioje tautoje gimei, nėra moralinių kokybinių skirtumų tarp vienos ir kitos tautos.
Visos tautos vienodai vertingos, visų tautų atstovai vienodai žmonės.
Skirtumas yra pačiam žmogui, nes jo gimta tauta beveik visada nulemia ir kokiomis ekonominėmis gerovės ar skurdo, taikos ar karo sąlygomis jam greičiausiai teks gyventi.
Tačiau svarbus yra sąmoningas suvokimas, kokiai tautai priklausai ir nesivaikymas iliuzijų būti „pasaulio piliečiu“.
Pasaulis neturi savo kultūros, neturi savo politinių atstovų, neužtikrins net pilietinių teisių.
Tautiškumui nesvarbu nei biologija, nei pilietinė tauta.
Tauta ne biologinė, o kultūrinė bendruomenė, jos nariais ne gimstama, o tampa augant konkrečioje aplinkoje.
Kita vertus, klaidingos ir kalbos apie pilietinę tautą.
Tauta visada yra etninė arba kultūrinė, o jei siekia valstybingumo, gali tapti politine.
Tapdama politine ji nepraranda kultūrinio bendrumo.
O pilietinė tauta - pastaruoju metu labai populiarus terminas - reiškia, kad jos narius vienija tik pilietybė, bet ne kultūra.
Tokios tautos, nepaisant problematiško multikultūralizmo projekto, Vakarų Europoje nėra pavykę sukurti: jei politinė tauta neturi kultūrinio bendrumo, visuomenėje susiformuoja tautinės skirtys kaip Belgijoje ar Latvijoje.
Sakyčiau, kad „Pro Patria“ tikslas yra visuomenėje sukurti valstybiškai mąstančiųjų kritinę masę, kuri nebūtų abejinga valstybės gyvenimui, reaguotų į partijų sprendimus ir pakankamai orientuotųsi politikoje, kad galėtų aiškiai suvokti, kas atsakingas už kuriuos sprendimus ir ką bei kaip tauta turi „spausti“, kad neveiktų prieš Lietuvą.
Lėtai, bet užtikrintai auga mūsų politinių aktualijų interneto svetainė, jos didėjančią svarbą liudija ne tiek lankomumas, kiek vis platesnis aukščiausių šalies politikų aptarimas ir dėmesys.
Tie, kam esame nepatogūs ir kieno vertybinį nenuoseklumą atskleidžia, mus, žinoma, mini blogu žodžiu, bet tai tik liudija, kad nesvyruojame ir elgiamės teisingai.
Per pastaruosius porą metų esame suorganizavę piketų, praėjusį pavasarį įvykusį mitingą prieš LLRA reikalavimus, ne vieną konferenciją ir viešą paskaitą politinėmis temomis, viešus žinomų asmenų arba masiškesnius Lietuvos piliečių kreipimusis svarbiais, „skaudančiais“ Lietuvos gyvenimo klausimais.
Štai ir vasario 20 dieną kartu su tėvų organizacijomis Seime rengiame tarptautinę konferenciją apie Vakarų ir Šiaurės šalių patirtį vaikų teisių apsaugos, o realiai - vaikų atiminėjimo iš tėvų valstybės vardu, klausimu.
Senoji lietuvių literatūra nėra labai gausi.
Rašto kultūra Lietuvoje pradėjo formuotis palyginus vėlai, todėl senosios lietuvių literatūros pavyzdžių nėra daug išlikę.
Senoji literatūra yra rašyta prieš daugybę šimtų metų ir ji buvo paveikta tuometinių istorinių ar kultūrinių aplinkybių, tad atspindi to laikotarpio žmonių mąstymą ir mintis.
Vis dėlto ši literatūra kalba apie svarbius ir įdomius dalykus, vis dar aktualius ir šiandien.
Šiame kalbėjime yra bandoma įrodyti, kodėl senoji literatūra yra vis dar aktuali šiuolaikiniam žmogui.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad literatūra praranda savo svarbą žmogui - žmonės vis mažiau skaito, keičiasi žmonių mąstymas.
O senoji klasikinė literatūra gali atrodyti kaip atgyvena, nieko neduodanti ir nebeaktuali šių laikų žmogui.
Tačiau klasikinė literatūra egzistuoja per daugybę amžių ir joje yra sukaupta svarbi išmintis.
Šiame kalbėjime yra nagrinėjama, ar gali klasikinė lietuvių literatūra būti aktuali šių dienų žmogui.
Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino ateitis - galimybė rašyti bet kokia kalba? - dėl to nuogąstauja lituanistė Dainora Eigminienė, tikinanti, jog Lietuvos švietimo politiką ištiko krizė.
Anot jos, lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimo pakeitimai ne tik sumažins mokinių atsakomybę skaityti bei domėtis lietuvių literatūriniu palikimu, tačiau pažeis ir nacionalinį orumą.
Daugiau negu 30 metų lietuvių kalbos mokytoja dirbanti D. Eigminienė mano, kad egzaminas turėjo būti atnaujintas, o didesnė pasirinkimo galimybė mokiniui yra sveikintinas dalykas.
Tačiau, priduria mokytoja, nors užsienio autoriai ir atveria platesnį pasirinkimo horizontą, tačiau kaip vienas privalomų autorių argumentuojant turi likti lietuvių literatūros autorius.
Senosios egzamino tvarkos šalininkai nuogąstauja, jog sumažinti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino reikalavimai ir galimybė remtis užsienio autoriais vietoj lietuvių kelia grėsmes pilietiniam ir tautiniam tapatumui.
Atsakysiu klausimu į Jūsų klausimą.
Kas sudaro tautinės tapatybės pagrindą, jeigu ne asmens įsišaknijimas savo krašto kultūroje, istorijoje, kalboje?
Jeigu ne kultūrinė asmens branda?
Iš ko rasis visavertė Lietuvos piliečio sąmonė?
Šekspyras ir kita užsienio literatūra nesugriaus mūsų valstybės pamatų ir nepakenks mums, nes gera literatūra prisideda prie asmens ugdymo, praturtina jį.
Bet egzaminą mokinys laiko ne anglų kalbos ir literatūros, o lietuvių kalbos ir literatūros.
Egzamine galima remtis tik programiniais autoriais, o iš visų jų 36 - ir tik keturi yra užsienio autoriai.
Ne apie jaunuolių skaitymo įpročius turime kalbėti, o apie savivoką, savivertę ir savigarbą.
Apie tai, kad negalima taip provincialiai žvelgti į save ir stokoti orumo.
Mes turime kalbėti apie pagarbą savajai, lietuvių, literatūrai.
Ji brandi ir įdomi, verta pažinimo - joje yra visko, ko reikia šiuolaikiniam žmogui.
Turime ugdyti mokinių pasitikėjimą lietuvybe - tai atvira europietiškoji kultūra.
Lietuvybė netrukdo būti visaverčiam moderniam žmogui.
Atvirkščiai - turime ir įstatymais įtvirtinti nuostatą, ir politiniais sprendimais parodyti visuomenei, kad lietuviškoji moderni tapatybė yra mūsų ir mūsų vaikų geriausias buvimo pasaulyje būdas.
Deja, dažnai nei šeima, nei mokykla jokių skaitymo įpročių nesuformuoja.
O toks švietimo ir mokslo ministrės pasirašytas egzamino programos pakeitimas paslaugiai prisideda juos silpninant.
Visuomenei siunčiama žinia, kad galima ir visai neskaityti.
Sprendimai, mano galva, pavojingi ateičiai.
Pirmiausia svarbu pabrėžti, kad atsakingi švietimo pareigūnai, priimantys tokio pobūdžio sprendimus, daro žalingą poveikį jauniems žmonėms, juos klaidina, gal net tvirkina - jie siunčia žinią visuomenei, kad Lietuvos nacionalinė literatūra gali būti kvestionuojama, kad jos nepakanka skaitymo prasmei ir malonumui patirti.
Sudaromas įspūdis, jog abiturientas gali neįsipareigoti, neturėti jokios atsakomybės savajai kultūrai, savo kraštui, nes lengva ranka pasiūloma užsienio literatūra ar net knygų neskaitymas apskritai kaip lygiavertės alternatyvos.
Vadinasi, nacionalinė literatūra yra nieko verta?
Tokiu būdu ją paniekiname, išsižadame, mandagiai apeiname, kaip apeinami mums nebesvarbūs dalykai.
Užsienio literatūra per brandos egzaminą visą laiką buvo galima remtis, ji yra nediskutuotina vertybė, bet kaip papildantis, o ne kaip pagrindinis argumentacijos šaltinis lietuvių kalbos ir literatūros egzamine.
Prioritetas Lietuvos literatūrai ir kultūrai privalo išlikti.
Negalime net leisti sau pagalvoti, kad laikant lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą Lietuvos mokyklose galima kitaip ar galimos kokios alternatyvos savajai literatūrai.
Bet egzamino programos pakeitimai kalba mums, deja, ką kita.
Kitas žingsnis, manau, bus galimybė laikyti egzaminą bet kokia kalba.
Įsiklausykime į dėstomojo dalyko pavadinimą.
Jeigu galvojama, kad rašyti galima apie bet ką, kad baigti gimnaziją galima neskaitant knygų ar perskaičius vos kelias atsitiktines, tada akivaizdi tampa dar viena - mokslo profanacijos - problema.
Egzamino vertinimo kriterijai taip pat pakeisti - supaprastinti, orientuoti į akademiškai silpną mokinį.
Aptariamas pakeitimas iš esmės keičia ir dalyko mokymą.
Po lietuvių kalbos ir literatūros egzamino bene kiekvienais metai kyla įvairaus nepasitenkinimo bangų - vieniems neįtinka temų formuluotės, kiti abejoja vertinimo sistemos metodika.
Dažnos diskusijos liudija, jog egzamino tvarka turi būti tobulinama.
Brandos egzamino rašinys yra tinkama ir laiko patikrinta forma, Vakarų Europoje egzistuojanti nuo antikos laikų.
Egzaminų sistema kaip sistema gali tokia būti, bet, kad egzaminas vyktų sklandžiai, reikia kelių labai svarbių sąlygų: akademiškai stiprių ir asmenybiškai brandžių abiturientų, kompetentingų vertintojų bei deramos švietimo politikos šalyje.
Dabartinė jos kryptis yra, deja, nukreipta ir prieš mokslo kokybę, ir prieš lietuvybę.
Ar šiuolaikiniam žmogui svarbus ryšys su tėvyne?
Tėvynė tai viskas, ką mes matome, jaučiame, kur gyvename ir gyvensime toliau.
Tai didžiulis pasaulis su įvairiais garsais, įspūdžiais ir atradimais.
Daugeliui Tėvynė prasidėjo nuo pirmųjų žingsnių, pirmųjų knygų, draugų kurie iki šiuo dienos yra su tavimi.
Iš daug gražių šalių, kurie yra mūsų pasaulyje Tėvynė yra vienintelė vieta, kur šilta ir jauku, kur yra tavo šeimos šaknys.
Kiekvieno žmogaus gyvenimas ir likimas priklauso nuo jo tėvynės likimo.
Tėvynės likimas labai priklauso nuo jos piliečių patriotinių jausmų gylio.
Kiekvienas žmogus turėtų mylėti savo tėvynę, net jei gyvena kažkur kitur.
Žmogus turi vieną tėvynę, ir jis turi nešti atsakomybę už tai, koks jis yra.
Todėl norisi užduoti klausimą ar žmogui svarbi yra tėvyne.
Kiekvienas turėtų žinoti, ką jam reiškia tėvynė.
Jis turėtų ją gerbti, nes ji suteikė mums namus ir auklėjimą.
Tėvynės atžvilgiu turime būti patriotai ir rūpintis tolimesniam jos vystymąsi.
Reikia džiuginti žmones, kurie gyvena tavo tėvynėje.
Tokiu žmogų buvo Adomas Mickevičius, jis buvo lietuvis, bet mokėjo kalbėti ir lenkiškai taip pat.
Jis labai mylėjo Lietuva, tačiau turėjo palikti šalį ir daugiau niekada negalėjo sugrįžt.
Mickevičius buvo tikru patriotu jis visada norėjo padėti ir lenkams, ir lietuviams.
Iš istorijos žinoma, kad XIX amž. buvo daug visokių revoliucijų ir jis norėjo padėti žmonėms nenuleisti rankas.
Lietuvos žemėlapis
Norint geriau suprasti, ką reiškia būti lietuviu šiuolaikiniam žmogui, svarbu atsižvelgti į šiuos aspektus:
- Istorinė atmintis: Žinojimas ir pagarba Lietuvos istorijai, ypač kovoms už nepriklausomybę.
- Kultūrinis identitetas: Puoselėjimas lietuvių kalbos, tradicijų, meno ir literatūros.
- Pilietinis aktyvumas: Dalyvavimas valstybės gyvenime, rūpinimasis bendruomenės gerove.
- Patriotizmas: Meilė ir atsidavimas savo šaliai, noras prisidėti prie jos klestėjimo.
- Globalus kontekstas: Sugebėjimas integruotis į pasaulį, išlaikant savo tautinį identitetą.
Vasario 16-osios minėjimas
Šiuolaikinis lietuvis turi būti patriotas, vertinantis savo šalies istoriją, kalbą ir kultūrą, tačiau kartu atviras pasauliui ir tolerantiškas kitoms kultūroms.
Žmogus turi vieną tėvynę, ir jis turi nešti atsakomybę už tai, koks jis yra. Todėl norisi užduoti klausimą ar žmogui svarbi yra tėvyne.
Kiekvienas turėtų žinoti, ką jam reiškia tėvynė. Jis turėtų ją gerbti, nes ji suteikė mums namus ir auklėjimą.
Tėvynės atžvilgiu turime būti patriotai ir rūpintis tolimesniam jos vystymąsi. Reikia džiuginti žmones, kurie gyvena tavo tėvynėje.
Egzaminų sistema kaip sistema gali tokia būti, bet, kad egzaminas vyktų sklandžiai, reikia kelių labai svarbių sąlygų: akademiškai stiprių ir asmenybiškai brandžių abiturientų, kompetentingų vertintojų bei deramos švietimo politikos šalyje.
Dabartinė jos kryptis yra, deja, nukreipta ir prieš mokslo kokybę, ir prieš lietuvybę.
Apibendrinant, būti lietuviu šiuolaikiniam žmogui reiškia puoselėti savo tautinį identitetą, prisidėti prie Lietuvos gerovės ir aktyviai dalyvauti globaliame pasaulyje.
Lietuvos valstybinė vėliava