Knygnešystės istorija Lietuvoje

Knygnešystė - tai unikalus XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenas, atspindintis patriotinę veiklą, nukreiptą prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką. Šiandien, minint Knygnešio dieną, prisimename drąsius vyrus ir moteris, kurie nepaisydami pavojų į Lietuvą gabeno uždraustą lietuvišką spaudą. Daugelis jų žuvo prie Lietuvos sienų, buvo kankinami kalėjimuose arba ištremti į Sibirą. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas buvo knygnešiai, kaip jie veikė ir kokią reikšmę jų veikla turėjo Lietuvos istorijai.

Knygnešiai - lietuvių tautos didvyriai. Šaltinis: Wikipedia

Žodis "knygnešys" sunkiai verčiamas į kitas kalbas, nes kitoms tautoms sunkiai suprantamas šis terminas bei istorijos tarpsnis, kuris lėmė šio žodžio atsiradimą. Tai nulėmė tamsus istorinis tarpsnis, kuomet rusiškas imperializmas norėjo sunaikinti mūsų dvasinį ir kultūrinį pagrindą. XIX a. pabaigoje, kai caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, Lietuva pateko į tamsius kultūrinės priespaudos gniaužtus.

Knygnešių veiklos užuomazgos

Lietuviško žodžio dvasia išliko gyva vyskupo organizuotose slaptose mokyklose, knygų rašymo, spausdinimo ir platinimo darbuose. Dar neišspausdinti lietuviški rankraščiai keliaudavo į vokiečių valdomą Mažąją Lietuvą. Pasienyje reikėjo įveikti pulką kareivių, žvalgybą, seklius ir muitininkus. M. Valančiui knygnešystės darbuose aktyviai talkino Jurgis Bielinis. Knygnešių karaliumi pramintas J. Bielinis, savo gyvenimą paaukojo 30 metų trukusiam uždraustos lietuviškos spaudos gabenimui iš Prūsijos, Tilžės ir Ragainės. Jis turėjo įsirengęs net savo slaptą spaustuvę, kurioje leido laikraštį „Baltasis erelis“.

Lietuviškos spaudos gabentojus knygnešiais pirmą kartą praminė aušrininkas Jonas Šliūpas. Vyskupas M. Valančius per kunigus, inteligentus ir kaimo žmones išplėtė spaudos platinimą. Jis steigė slaptas organizacijas ir draugijas.

Vyskupas Motiejus Valančius - knygnešystės pradininkas. Šaltinis: Wikipedia

Knygnešių kasdienybė

Tamsiais laikais svarbiausia buvo tvirtas tikėjimas ir atsidavimas, o knygnešiai turėjo išskirtinį atsidavimą ir šventą tikėjimą. Atsirado tūkstančiai pasiaukojančių knygnešių, kurie suprato, kad reikia nepasiduoti primestai stačiatikybei ir rusinimui. Knygnešiai kovojo vardan to, kad jie ir jų giminaičiai galėtų melstis ne iš rusiškai spausdintų maldaknygių.

Knygnešių kelias nebuvo lengvas, pavojai jų tykodavo kiekviename žingsnyje. Knygnešiams reikėjo turėti nepaprastos drąsos, ištvermės ir sumanumo. Silpnesnis neatlaikydavo ir sunkių sąlygų, alkio, šalčio bei drėgmės. Sugauti knygnešiai buvo tremiami į Sibirą, teisiami iki penkerių metų kalėjimu. Jie buvo žiauriai mušami, kankinami, todėl ne vienas išprotėjo. Neatlaikę kančių išduodavo ir savus. Daug knygnešių neišgyveno bėgdami per sieną.

Dažnai knygas nešiojo šlubi, akli elgetos, o tiksliau, jais apsimetę knygnešiai. Pasižiūrėjęs į vargšą, neišprususį, apskurusį elgetą, juk neįtarsi. Knygnešiai knygas slėpdavo pačiose netikėčiausiose vietose: medžių drevėse, bičių aviliuose, paukščių inkiluose, šuns būdoje, žemėje išraustose duobėse, malūnuose ar net kapinėse. Laikui einant knygnešiai įgavo patyrimo gabenant knygas geriau jas paslėpti ir sumėtyti pėdas. Bet ne visuomet tai pavykdavo. Per visą spaudos draudimo laikotarpį prarasta ne viena knyga. Kartais knygnešiams tekdavo knygas kažkur palikti, kad nebūtų sugauti.

Po spaudos draudimo panaikinimo „Apžvalgos“ laikraščio (spausdinto 1911-1914 m.) darbuotojas surinko duomenis, kiek knygų konfiskuota visose pasienio muitinėse, ir juos pateikė.Štai sulaikytų knygų skaičiai:

Tai netikslūs skaičiai, nes toliau nuo sienos niekas nebuvo registruota. Kiek knygų buvo konfiskuota ar kitais būdais prarasta, dabar jau niekas nesuskaičiuos. Tačiau turimi duomenys nusako aktyvią to meto knygnešių veiklą. Per 1865-1904 metų laikotarpį platinimui buvo išleisti 1830 leidinių.

Ar būtų išgyvenęs lietuviškas žodis, jei, uždraudus lietuvišką spaudą, jo nebūtų nešę paprasti lietuvybės kareiviai - knygnešiai? Nesuskaičiuojami jų takai takeliai iš Prūsijos, Mažosios Lietuvos vedė į Didžiąją Lietuvą. Jais tamsoje per lietų ir pūgas plaukė lietuviškos maldaknygės, laikraščiai, knygos, taip laukiamos kiekvieno lietuvio namuose. Iš jų sudėti raidę prie raidės savo vaikus mokė motinos.

Knygnešystė - pelningas verslas?

Istoriniuose šaltiniuose apie tai ir tekalbama, tačiau lieka neatskleista kita - materialinė šios veiklos pusė. Knygos spausdinimas ir dabar nėra pigus užsiėmimas, o spaudos draudimo laikotarpiu (1864 - 1904) - jis buvo aukso vertės. Uždraustųjų knygų leidybos pradžią iniciavo ir finansavo vyskupas Motiejus Valančius. Manoma, kad jis persiuntė Jonui Zabermanui pinigų į Mažąją Lietuvą spaustuvės atidarymui. Kartu nusiuntė ir pirmuosius šiai leidyklai spausdinimui parengtus lietuviškus tekstus.

Kituose šaltiniuose užsimenama, kad knygnešių per sieną perneštos knygos buvo paslapčia pardavinėjamos parduotuvėse, mugių metu, apsimetus smulkiaisiais prekybininkais. Tačiau niekur apie tai neužsimenama plačiau. Žinoma, kad nelegalių knygų leidimą rėmė keletas iškilių Lietuvos asmenybių, tačiau vargu ar verta tikėtis, kad sulenkėjusioje Lietuvos bajorijoje atsirado tiek finansiškai stabiliai ant kojų stovinčių oligarchų, kad ši leidybos pramonė galėtų funkcionuoti. Per spaudos draudimo laikotarpį buvo išleista apie 600 knygų įvairiais tiražais ir 15 periodinių leidinių. Tai nemaži skaičiai, reikalaujantys nemažų išlaidų. Vadinasi, pačios leidyklos turėjo investuoti savus pinigus į šitų knygų leidimą. Kas be ko, savo knygos leidimą finansuodavo patys autoriai arba jų kolektyvas.

Prekyba knygomis klestėjo, kaip rodo padidėjusi pasiūla, vėliau atsirado tokia sąvoka, kaip periodikos prenumerata. Gauti pinigai nusėsdavo prekybininkų kišenėse. Čia pinigų už knygas kelionė pasibaigia, nepradėjus atgalinio ryšio. Yra duomenų, kad knygnešiai pradavinėdavo knygas vaikščiodami iš namo į namą, tačiau tai kito tipo knygnešiai: knygnešiai, gabenantys knygas per sieną, ir knygnešiai, išparduodantys knygas po kaimus.

Pati sistema nėra iki galo aiški: ar knygnešys iš leidyklos pirkdavo tai, kas jam atrodė turės paklausą, ar jam pagal nerašytas taisykles tiesiog sukraudavo ryšulį literatūros, kurios išleidimas jau buvo apmokėtas anksčiau. Taip pat nėra akcentuojami piniginiai knygnešių ir leidyklų ryšiai. Tačiau viskas buvo paremta gera valia ir patriotiškumu. Ta pati idėja skatino ir autorius, kurie rašė ir leido savo kūrinius. Tik jie, skirtingai nei knygnešiai, būdami labiau išsilavinę žmonės, gali būti, siekė dar ir kitų tikslų. Juk autoriai galėjo formuoti visuomenę taip, kaip jiems patiems šito norėjosi.

Spaudos draudimo metais, kiekvienas lietuvis - patriotas stengėsi jei ne skaityti lietuvišką spaudą, tai bent pasiklausyti, kas joje rašoma. Taip atsiveria plačios erdvės manipuliacijai visuomene. Tai įrodo ir trys pagrindiniai tuo metu leisti periodiniai leidiniai. Tarpusavyje besikertančios tautosakos, antisemitizmo ir katalikybės temos skaldė ir visuomenę.

Autorius, norėdamas išleisti nelegalią knygą, padengdavo išleidimo sąnaudas. Tada leidyklos arba parduodavo knygas knygnešiams, arba jie, kaip etatiniai tautos didvyriai pernešdavo jas per sieną nemokamai. Iš jų, knygas pirkdavo smulkesni knygnešiai, prekeiviai ir pardavinėdavo jas po visą Lietuvą. Atgalinis ryšys yra neminimas. Vadinasi, daugiausia pelno turėdavo tie, kurie knygą ištraukdavo iš po prekystalio mugės metu, arba šiuolaikiškai - spekuliantai. O pati sistema niekuo nesiskyrė nuo šiuolaikinės knygos leidybos. Tik knygnešių darbą dabar atlieka ryšių su visuomene specialistai, viešindami knygą visuomenei. Kaip ir spaudos draudimo metais daugiausia iš knygos uždirba knygynai, tik dabar yra aiškiai apčiuopiamas grįžtamasis piniginis ryšys.

Žinoma, tai nė kiek nemenkina jų nuopelnų.

Žymūs knygnešiai ir jų veikla Prienų krašte

Kiekvienas kraštas turėjo savo žymius knygnešius. Prienų krašte taip pat yra žinoma ne viena knygnešio pavardė. Štai keletas jų:

• Jonas Mačys-Kėkštas (g. 1867 m. Ingavangio k., Prienų r.) - publicistas, knygnešys, vienas iš aktyvių lietuviškos kultūros puoselėtojų ir lietuviškos spaudos platintojų XIX a. pabaigoje.
• Juozas Kairiūkštis (g. 1855 m. Girininkų k., Prienų r.) - tautos švietėjas ir tautos žadintojas.
• Petras Krušnauskas (g. 1875 m. Pabališkių k., Prienų r.) - lietuviškos šviesos nešėjas.
• Antanas Bajoraitis (g. 1863 m., gyv. Pakuonyje, Prienų r.) - siuvėjas, zakristijonas, knygnešys.
• Simonas Garmus (g. 1848 m. Taurakiemio k., Kauno r.) - vienas pirmųjų pradėjusių platinti lietuvišką spaudą gyvenvietėse abipus Nemuno.
• Povilas Garmus (g. 1877 m. Antakalnio k., Ašmintos sen., Prienų r.) - puikiai žinomas mokytojas, Prienų „Revuonos“ mokyklos įkūrėjas, knygnešys.
• Juozas Garmus (g. 1877 m., gyv. Bučkiemio k., Pakuonio sen., Prienų r.) - siuvėjas, knygnešys.
• Jurgis Garmus (g. 1866 m. Antakalnio k., Ašmintos sen., Prienų r.) - stalius, knygnešys.
• Kajetonas Braziukaitis (g. 1863 m. Pakrovų k., Prienų r.) - knygnešys.
• Kajatas Sviderskis (g. 1838 m.) - knygnešys.
• Juozas Kuncevičius (g. 1870 m.) - valstietis, knygnešys.
• Andrius Mickus (g. 1871 m. Leskava, Prienų r.) - knygrišys, knygnešys.
• Julius Mickus (g. 1861 m., gyv. Mieldažiškių k., Šilavoto sen., Prienų r.) - knygnešys, žemės ūkio darbininkas.
• Vincas Mickus (g. 1871 m., gyv. Klebiškis, Prienų r.) - knygnešys.
• Vincas Kairaitis (g. 1875 m. Šilavoto k., Prienai) - knygnešys.
• Juozas Laukaitis (g. 1873 m. Giniūnų k., Ašmintos sen., Prienų r.) - kunigas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas.

Knygnešių žygiai šiandien

Šiandien Lietuvoje organizuojami žygiai knygnešių keliais, siekiant atkurti istorinę atmintį ir pagerbti šių didvyrių atminimą. Šiuose žygiuose dalyviai eina autentiškais maršrutais, nešdami knygas drobiniuose maišeliuose, taip pajusdami knygnešio darbo sunkumą ir svarbą. Tokie žygiai yra ne tik fizinis iššūkis, bet ir gyva istorijos pamoka, leidžianti giliau suprasti knygnešystės reiškinį ir jo reikšmę Lietuvos kultūrai bei tapatybei.

Žygius paprastai organizuoja bendraminčių grupelė, sudaryta iš karių savanorių, žygeivių, istorija besidominčių žmonių.Pradėjus domėtis knygnešyste pirmas dalykas, kuris sujaudino, buvo tai, kad knygnešystė nebuvo tik knygų gabenimas, kaip daug kas gali pagalvoti. Tai buvo visa organizacija, sistema, tinklas, kurio tikslas buvo pasipriešinti Lietuvos surusinimui, išlaikyti ir ugdyti lietuvišką savimonę.

Spaudos draudimas buvo ne tik lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, bet ir draudimas lietuviškai vaikus mokyti mokyklose. Buvo manoma, kad ilgainiui lietuviai dėl to nutautės, taps rusais ir nekels problemų okupantams. Ir šis draudimas sukėlė ant kojų visą Lietuvą, nes kova tapo ne tik už knygas ar raštą, bet ir bendrai už lietuviškumą, savo tapatybę, tikėjimą. Ir pamačius tą platesnį paveikslą negali nesižavėti, kaip visa tauta tada susiorganizavo, susivienijo ir pakilo į kovą.

Vis dėlto, nereikia pamiršti, kad knygnešystė, nors ir neša tokį gražų patriotinį šleifą, tuo pačiu, bent jau tuo metu, buvo nusikalstama veikla. Yra žinoma visokių teorijų, kad knygnešiai būdavo ir kontrabandininkai, kad užsidirbinėjo iš tų knygų. Žiūrint techniškai, pagal to laikotarpio įstatymus, knygnešys buvo kontrabandininkas, kriminalinis nusikaltėlis. Net ir šiais laikais, pavyzdžiui, mes bendradarbiaujame su pasieniečiais, kurie mus labai palaiko ir mums padeda, bet ir jie kartais juokais pasako, kad lietuviai yra turbūt vienintelė tauta pasaulyje, kuri stato paminklus kontrabandininkams. Bet iš tiesų čia yra pajuokavimas.

Knygnešių atminimas gyvas ir šiandien. Šaltinis: Krastas.lt

Kas yra įsigilinęs į istoriją ir supranta knygnešystės procesą, supranta, kad čia yra juokai. Be abejo, tų pačių knygnešių tarpe, kurie betarpiškai gabeno knygas, buvo visokių žmonių. Buvo, kurie dirbo iš idėjos. Buvo ir tų, kurie siekė pelno. Paprasti kontrabandininkai, kurie nešė per sieną įvairias prekes - alkoholį ir kitas - kartais pernešdavo ir vieną kitą knygų. Knygos tais laikais turėjo didelę kainą - iš to galėjai uždirbti - tačiau kartu ir kėlė pavojų. Mat už nedidelę kontrabandą grėsė prekių atėmimas ir spyris į užpakalį, galbūt kažkokia bauda, o knygos jau buvo politika. Į bėgančius knygnešius buvo leista šaudyti, jiems grėsė ilgi nelaisvės metai ir katorga Sibire.

Be to, nereikia pamiršti, knygnešystė yra ne tik knygų gabenimas, bet ir visa sistema. Pirmiausia, kad jas pernešti, reikia, kad tas knygas kažkas parašytų ir kažkur ir už kažkokius pinigus atspausdintų. Po to, suorganizavus pergabenimą per sieną - išplatintų ir išvežiotų per visą Lietuvą. Nereikia pamiršti, kad ir tai yra pavojinga veikla, nes lietuviškas knygas buvo draudžiama ne tik spausdinti ar platinti, bet net ir jas turėti.

Tai pat, kad žmonės tas knygas skaitytų, reikia, kad kažkas juos mokytų skaityti lietuviškai. Beraštystė tai laikais visoje Rusijos imperijoje, o tuo pačiu ir Lietuvoje, buvo didžiulė. Tad šioje vietoje prie knygnešystės plačiąja prasme galime prijungti ir visą didžiulį nelegalių, pogrindinių mokyklų ir mokytojų, vadinamų daraktoriais, tinklą, kuris veikė praktiškai visoje Lietuvoje. Tad pažiūrėjus tokiame kontekste - jei ir buvo šioje veikloje tokių, kurie dirbo tik iš noro pasipelnyti, o ne iš idėjos, tai jų procentas tikriausiai nebuvo didelis.

Svarbiausia, šioje vietoje turbūt yra tai, kad mums pavyko. Pavyko išsaugoti lietuvybę. Lietuviškas spaudos draudimas nebuvo kažkas iš principo naujo Rusijos imperijoje. Panašiu būdu buvo bandoma kovoti ir su kitų tautų savimone. Vienur šis metodas sekėsi geriau, kitur blogiau, bet vienintelėje Lietuvoje šis draudimas davė visiškai priešingą efektą. Būtent šis draudimas mobilizavo ir suvienijo tautą, pasipriešinimas nutautinimui ir pavergimui nuo jo tik stiprėjo. Knygnešystė tapo masiniu reiškiniu ir galiausia ta pati Rusijos valdžia šį draudimą atšaukė, matydama, kad jis tik blogina padėtį. Tad galime pasididžiuoti, kad šią kovą mes laimėjome.

Knygnešių nudirbtas darbas - milžiniškas. Nei vienoje kitoje šalyje tokio reiškinio neaptikta - Lietuvos knygnešių atitikmens nerasite niekur pasaulyje. UNESCO knygnešystę paskelbė kaip unikalų tik Lietuvai būdingą reiškinį. Mes iš tiesų turėtume tuo didžiuotis, turėtume nesumenkinti, neužmiršti, neleisti prapulti masinėje šiuolaikinės informacijos jūroje.

Širdys - pilnos lietuviškų žodžių,Nesudegusių amžių ugny.

Jie iš tolimo sodžiaus į sodžiųĖjo žodžiais šitais nešini.

Baltose lankose - juodos avys …Prie naktigonės laužo blausos

Kaimo bernas maldaknygę gavęs,Dievo vardą pernakt slabizuos.

Kai raides tarsi stacijas keliaisJis apeis, kai visas prisišauks,

Prie Valančiaus klūpos lyg smūtkelisIr ilgėsis pasaulio gražaus.

Prie Žemaitės rymos, apžavėtasSavo brolių alpiais sopuliais …

Knygnešiai - tarsi dūšios be vietos -Eis per Lietuvą vargo keliais.

Tų kelių tolumoj - ne palaima:Baltos meškos urzgės, pūgos slaugę.

Ten sapnuos jie lietuvišką kaimąIr grįžimo dienos nesulauks … -

Šitaip ėjo sermėgiai vyžočiaiSu pasaulio šviesa širdyje.

Paprasti kaip lietuviški žodžiai,Ir per amžius neramūs kaip jie.

V.

tags: #ka #reiske #buti #knygnesiu #praeityje #ir