Jurgio Gečo sodyba Mingės kaime: istorija ir dabartis

Minijos kaimas, dar vadinamas Mingė, o istoriškai - Minė, yra unikalus gamtovaizdžio kampelis Lietuvoje. Tai vienintelis toks mūsų krašte 19-os autentiškų sodybų žvejų kaimas, dar vadinamas lietuviškąja Venecija, nes vienintelę gatvę atstoja upė, o susisiekimo priemonė - valtis.

Sodybos išsidėsčiusios abipus Minijos krantų, fasadais į upės pusę, prie kiekvieno namo įrengtos prieplaukos valtims. Urbanistikos paminklu paskelbtame kaimelyje aplankysime etnografinę vietinio žvejo Jurgio Gečo sodybą. Ši sodyba - tai ne tik pastatas, bet ir gyvas istorijos liudijimas, atspindintis šio krašto tradicijas ir kultūrą.

Jurgis Gečas: žmogus, įkūnijantis Mingės dvasią

Trečiadienį istoriniame, kasdien vis labiau besikeičiančiame Mingės kaime sutiktas vienas jo senbuvių Jurgis Gečas pasitiko santūriai šypsodamasis. Jis tik ką pasitiko iš Nidos atplaukus svečius, kurie apėję dalį kaimo apžiūrės viename iš atkurtos senosios sodybos pastatų jo įkurtą Mingės muziejų. O kita, anksčiau atvykusi turistų grupė, jau buvo išvykusi į Ventę. Grįžusių jų pavėsinėje laukė žuvienė.

Tiesa, ne J.Gečo ar jo šeimos narių virta, tačiau keletą kilogramų žuvies jis jau buvo tik ką nuvalęs - tą dieną jis minėjo savo šešiasdešimtmetį ir laukė atvykstančių svečių. Mingės kaime nemažai išlikusių ar nesenai atstatytų sodybų. Tačiau čia gyvenančių senbuvių, deja, vos keletas. Bet ir tie atsikėlę į Mingę jau po karo.

Tik kairiajame krante gyvenusią Irmą Šukienę galima pavadinti tikrąja senbuve. Dabar Šilutėje gyvenanti garbingo amžiaus šišioniškė šiame kaime su vyru gyveno dar iki karo. Tad paklaustas ar jį, Jurgį Gečą, galima laikyti senbuviu, jis ėmė lankstyti pirštus, vardindamas senuosius, nuo seno čia gyvenančius. Suskaičiavęs save pavadino vienu iš senbuvių: į antrąją klasę jis pradėjo eiti jau Mingės pradinėje mokykloje. Drauge nusprendėme, kad tai galėjo būti apie 1964 - 65 metus. Dabartinę dailiai jo paties iš po gaisro atstatytą sodybą jis įsigijo jau vėliau.

Dirbti jam gyvenime taip pat visko teko. Tačiau jau keletą pastarųjų metų su žmona Onute verčiasi teikdami kaimo turizmo paslaugas. O pageidaujančius plukdo laivu po Nemuno deltą ar po Kuršių marias. Iki šiol turėjo labai mielą nedidelį 12 vietų laivelį, pavadintą „Minge“.

Praėjusiais metais iš Klaipėdos įsigijo gerokai didesnį, kuriuo, pertvarkius ir pritaikius, bus galima plukdyti žymiai daugiau svečių. Tačiau tai bus jau kitais metais.

Muziejus, kuriame atgyja praeitis

Senbuvis J.Gečas gali pasigirti ir, kaip pats sakė, nedideliu kaimo muziejumi, kurio eksponatus rinko 10 -15 kilometrų spinduliu. Nors vietos jame iš ties nėra daug, tačiau įėjus akys raibsta nuo įvairių senovinių viens šalia kito išdėliotų daiktų. Čia yra visko, tačiau žvilgsnį labiausiai traukia su žvejyba susiję eksponatai. Labai senais laikais šiuose kraštuose mediena į Klaipėdą būdavo plukdoma sieliais. Net Minijos žiotys buvo tam pritaikytos bei pati upės vaga XIX amžiaus antroje pusėje ištiesinta.

Tačiau iki šiol niekur neteko matyti su sieliais susijusių eksponatų. O čia jų net keletas. Ne tik apie juos, bet ir visus čia esančius muziejaus įkūrėjas gali pasakoti nesustodamas. Jis ne tik renka praeitį liudijančius dalykus, bet ir pats bando rekonstruoti. Taip jo atkurtas Mingės kaime buvusios karčemos butelio kamščio įrašas. Pagerbiami ir senbuviai - ant didžiulės „šeivos“ (tinklų siuvimui bei adymui naudojamos šaudyklės) išpjaustyti sovietmečio Mingės žvejų vardai. Tokių būta apie 50.

Senuosius Mingės kaimo žvejus J.Gečas pagerbė savo paties išdrožtoje milžiniškoje šeivoje. Daugiau apžiūrėti J.Gečo eksponatų surinktų tuokart nepavyko, nes sugužėjo būrys vokiečių turistų. Tačiau čia išties vertės apsilankyti dar kartą ir neskubant susipažinti su unikaliais tik Mingės kaimui būdingais bei su žvejyboje anksčiau naudotais daiktais.

Mingės kaimas šiandien

Minijos (Mingės) kaimas dvelkte dvelkia ramybe. Lazdele pasiramščiuodama senolė keliauja naujai įrengtais laipteliais link upės įmerkti kojas, jachtklubo nariai zuja aplink savo laivelius - tai varžtą įsuka, tai kelionei ruošiasi, tai klubo teritorijoje žolę pjauna. Į geidžiamiausių Lietuvos kaimo turizmo sodybų dešimtuką patekusi kauniečių - mingiškių Ingos ir Žygimanto Šarakauskų sodyba „Ėvė“ žavi ir autentika, ir naujomis spalvomis. O Inga ir Žygimantas, tik atvažiavę iš Kauno, iš karto puola prie darbų. Netoliese senosios priešgaisrinės aikštelės girdisi plaktuko dūžiai. Prie statomo namo besidarbuojantis ir gyventi Minijoje svajojantis klaipėdietis Augustinas Jankevičius pasidalina ir džiaugsmais, ir vargais. Aprodęs gražius, jau 13-us metus skaičiuojančius ąžuoliukus, pasodintus tik gimus sūnui, pasiguodžia, kad nuo 1999-ųjų negali čia įsikurti ir mėgautis gyvenimo ramybe. O nuo vienerių metukų tėvų sodyboje gyvenančio ir geros nuotaikos nestokojančio Minijos kaimo seniūnaičio Jurgio Gečo klausiame, gal sveikatai naudinga nuolat būti prie vandens?

Klaipėdiečio A.Jankevičiaus gyvenimo gija su Minija susipynė dar prieš 1999 m. Tik pradėjus domėtis, kaip įsigyti nužiūrėtą sklypą, kuriame kadaise buvo namas, jis susidūrė su pirmosiomis problemomis. Visus nuosavybės dokumentus 1986 m. buvo pasiglemžusi ugnis. 1999 m. naujieji sodybos dokumentai jau buvo Augustino rankose. O ir teismui reikėjo įrodyti, kad šiame sklype tikrai anksčiau stovėjęs pastatas. Tad klaipėdietis su žmona, atsiraitoję rankoves kasė žemes ir, laimei, surado namo pamatus.

Po šių radybų ir įrodymo teisme buvo galima jau patiems pasidaryti detalų būsimojo statinio planą ir suderinti projektą. Išmatuoti pastato pamatus atvažiavę matininkai rado klaidą, kuri daugiau nei 2 metams sustabdė statybas ir tolyn nupūtė būsimojo jaukaus namelio viziją. Ta klaida viso labo buvo tik 20 cm pamato nuo sklypo ribos neatitikimas. Klaipėdietis įsivėlė į teismų maratoną, nes svajonių namuko pamatuose nepastebėta klaida buvo pripažinta kaip piktavalė statyba. Ir tik po 2 metų laimė atsisuko į A.Jankevičiaus pusę - pasikeitus įstatymams, buvo leidžiama koreguoti patvirtintus projektus. Vyras stengiasi savo namą statyti pats, į kiekvieną pjaustomo medžio lentelę meilę įdėti. Tačiau prisipažįsta, kad perkant sklypą negalvojo, jog taip sunku bus Minijoje įsikurti.

Pavyzdžiui, prie sodybos esančioje krantinėje stovi 3 laivai - visi ne Augustino. O Augustino laiveliui vietos nebėra. Pagal projektą ir pagal įstatymus numatyta, kad didieji laivai čia gali įplaukti ir išplaukti. Tik nusipirkęs sklypą vyras galvojo, kad Minijoje įsikurs žymiai greičiau. Ne veltui ir 16 ąžuoliukų jis pasodino gimus sūnui. Vėliau, rekonstruojant Minijos krantines, keli medeliai buvo nupjauti, keli neišgyveno. Užtat 2 liko. Sūnus, kaip ir ąžuoliukai, skaičiuojantis 13-tus gyvenimo metus, kasmet vis prie jų įsiamžina nuotraukose. Klaipėdietis prisipažįsta, kad buvo akimirkų, kai gailėjosi, jog nusipirko sklypą šiame kaime.

Kauniečiams Ingai ir Žygimantui Šarakauskams įsikurti Minijoje sekėsi geriau. Pasivaikščioti Minijos krantinėmis ir žavėtis kaimo autentiškumu sutuoktiniai atvykdavo dažnai. 1998 m. per pažįstamus iki Kauno nuskriejo žinia, kad Šilutės savivaldybės skelbtame aukcione parduodamas senosios mokyklos pastatas. Inga ir Žygimantas jį ir nusipirko, brandindami idėją apie kaimo turizmo sodybą. Šarakauskų pirkinys buvo visiškai nuniokota Mingės kaimo mokykla - buvęs tradicinis pievininko - laukininko namas su ūkiniais pastatais ir rūsiu. Kibę į statybas, pastatą šeimininkai restauravo ir vėliau pritaikė etnografiniam kaimo turizmui.

Nuo 2003 m. sodyba „Ėvė“ yra kaimo turizmo asociacijos narė ir neliko nepastebėta turistų, turizmo specialistų: šįmet sodyba pateko į 2012 m. geidžiamiausių Lietuvos kaimo turizmo sodybų dešimtuką, pernai „Ėvė“ pripažinta draugiška gamtai sodyba. Pasak Ingos, tokie įvertinimai skatina veikti ir toliau. Kauniečių ateities planuose dabar sukasi ambicingas projektas - sklype, kur šiuo metu auga žolė, jie ruošiasi atgaivinti Mažosios Lietuvos gyvenimą. Todėl ant išlikusių 4 pastatų pamatų Inga ir Žygimantas nori atkurti sodybų kompleksą - vadinamąjį skanseną, t.y. etnografinį muziejų po atviru dangumi, atspindintį XVIII-XX. a. Minijos kaimo gyvenseną. Čia atsirastų XVI a. klėtis, XVII a. žvejo namas, XVIII a. puošnusis namas.

„Ši kaimo turizmo sodyba buvo vyro svajonė“, - pripažįsta I.Šarakauskė. Tačiau ir moteris ją pamilo, nes Mažosios Lietuvos kultūra jai taip pat įdomi. Kiekvieną savaitgalį kauniečiai važiuoja į Mingę, į „Ėvę“, ir tik atvykę iš karto puola prie darbų. Ir šį kartą teko išdykusias savo avis partempti namo. Visus nuolatinius ir vasaroti atvažiuojančius gyventojus pažįsta, pakalbinti nevengia tvirtai Minijoje savo šaknis įleidęs kaimo seniūnaitis Jurgis Gečas.

Vyras sako, kad kaime šiuo metu yra registruota apie 60 sodybų savininkų, tačiau daugelis jų tik vasarą sulaukia gyventojų. O Jurgis Minijoje gyvena jau nuo 1958 metų. Pragyventi Minijoje jauna šeima bandė ūkininkaudama. Su iš Juknaičių kilusia žmona Ona Jurgis 15 metų augino daugiau nei 40 raguočių. Bet 2003 m.

Įsilieti į kaimo turizmą paskatino kaimynas, pataręs, kad pirma reikia pirtelę įsirengti. Jurgis netrukus pradėjo statybas, įrengė pirtelę, salę, vėliau virš pirties porą kambariukų įrengė, kitais metais - dar porą, galiausiai užbaigė koridoriuką. Pradėjus nuomoti pirtelę, šeima suprato, kad gyventi bus jau lengviau. Su šypsena veide Jurgis mena, kad dar prieš ekonominę krizę pirmą kartą sulaukęs nuomininkų gavo 60 rublių. Dabar sodyboje J.Gečas įrengia vis daugiau kambarių, nes kai užplūsta žvejai, nakvynės pritrūksta. Vyras interjerą kuria pats iš medžio, jį išdrožinėja. J.Gečo kaimo turizmo sodyboje užsieniečių apsistoja nedaug, daugiausia žvejai ją atakuoja, ypač - žiemą. Vasarą laivais atplaukia svečiai iš Nidos, susitarę jie kieme ir žuvienę verda.

Sodybos šeimininkui įsiminė krepšininkas Eurelijus Žukauskas, buvo ir Seimo narių apsistoję. Vyras kuria planus, kaip dar sodybą pagražinti ir lankytojus nustebinti. Jurgis nori, kad pas jį atvažiavęs žmogus ne tik pailsėtų, bet ir pamatytų, kokiais įrankiais anksčiau žvejai darbuodavosi. Šeimininkas sukaupė nemažai senienų, bet apgailestauja, kad neturi kur jas parodyti. Visus įrankius Jurgis dar vaikystėje žvejų rankose matydavo. O ir verslinėje žvejyboje seniūnaičiui teko dirbti. Žiemą J.Gečas pasidarbuoja iš vytelių pindamas bučiukus. Rodydamas savo darbą, Jurgis pasakoja, kad rimti žvejai pindavo didelius bučiukus, jei norėdavo daugiau žuvies pagauti.

Į rankas paėmus kiekvieną eksponatą, iš Jurgio lūpų liejasi pasakojimai apie juos: kaip žvejai tinklus kišdavo po ledu, kaip žiemą su žeberklu, kurį vyras gavo iš Krokų Lankos žvejų, ungurius gaudydavo. Žvejai jau žinodavo tas vietas, tad, išsikirtę eketę, žeberklu baksnodavo. Kai pasigirdavo duslus garsas, reiškia laimikis yra. Ekspoziciją sudaro ne tik žvejybos, bet ir žemės ūkio įrankiai bei senieji buities daiktai. Pavyzdžiui, grandinės sieliams rišti ir žnyplės juos traukti. Yra vokiečių kareivių Minijos krašte palikti tvirti žąslai arkliui suvaldyti bei didžiulės replės, skirtos… arklio dantims traukti. Ant stalų stovi ir vokiška 1939 m. vaistinėlė, ir „Heydekrug“ bei „Mingės“ užrašais papuošti butelių kamščiai.

Šilutėje J.Gečui teko gyventi 6 metus. Sako, mieste kaip inkile gyveno. Minijoje Jurgis tiesiog mėgaujasi gyvenimu, turi savo kiemą, pievą, laivą, čia sukus apsukus susirenka visa šeima.

Ekspedicija "Nemunu per Lietuvą" ir "Nėgių baras"

Liepos 2-ąją, atplaukę Atmatos raibuliuojančiais vandenimis, į Rusnės prieplauką, išpuoštą nendrėmis, išsilaipino ekspedicijos „Nemunu per Lietuvą“ dalyviai. Žygeiviai, prieš kelias dienas startavę Kaune, lankė Lietuvai istoriškai ir kultūriškai svarbias vietas, keliavo didžiausia šalies upe ir gyveno pagal autentiškus projektus atkurtame buriniame laive - kurėne. Toks savaitę trukęs žygis Lietuvoje surengtas pirmą kartą.

Nors ir pavargę, išlipdami į Rusnės salą keliautojai šypsojosi. Etnomuzikologė Zita Kelmickaitė, kreipdamasi į tautiniais rūbais pasipuošusius rusniškius, sakė: „Kokie jūs gražūs, o mes jau neturime prekinės išvaizdos“. Tarp dešimties atplaukusiųjų ištvermės ir drąsos reikalaujančio iššūkio vykdytojų, buvo ir istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas, žurnalistas Edmundas Jakilaitis, atlikėjas Gabrielius Liaudanskas - Svaras, gamtininkas Selemonas Paltanavičius ir kiti.

Liepos 3-ąją senovinio Kuršių marių žvejų laivo komanda aplankė Ventės ragą, bet prieš tai neaplenkė ir Lietuvos Venecijos - Mingės, nes čia jų laukė „Nėgių baras“. Vos krantinę pasiekė ekspedicijos dalyviai, netrukus prie prieplaukos prisišvartavo venterine burvalte „Rusnietis“ atplaukusi Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė. Skambant folkloro ansamblio „Sklada“ žvejiškoms dainoms, žygeiviams į kišenes įdėta po česnako skiltelę. Seniūnė D.Drobnienė negailėjo svečiams pagyrų. Kviesdama žurnalistą E.Jakilaitį seniūnė nustatė, kad šis gyvai atrodo gerokai didesnis nei televizijos ekrane. Šermukšnių vainikais, puokštėmis bei knygomis apie salos istoriją, gamtą ir žmones apdovanoti visi žygeiviai. Išskirtiniu, saloje surinktų žolelių vainiku pagerbta jau ne pirmą kartą šiame krašte viešinti Z.Kelmickaitė. Ansamblio „Sklada“ nariai sakė visur ieškoję ypatingų žolynų. Primindama svečiams, kad sala turi išskirtinių galių, seniūnė sakė, jog būtent Rusnėje gimsta gražiausi vaikai.

LRT projekto komandą Mingės kaimo seniūnaičio Jurgio Gečo sodyboje pasitiko etnografė Indrė Skablauskaitė ir Monika Dobrovolskytė, įkūnijusios senųjų laikų Mingės moteris. Nespėjus įgulai išlipti iš laivo, ji jau buvo vaišinama „meškiniu“ - tradicine tiršta aukso spalvos medaus aromato degtine. Senąja lietuvininkų tarme I.Skablauskaitė šnekėjo viso kurėno komandos pasibuvimo Mingėje metu. Tai sukėlė įgulos susižavėjimą, nes ne kiekvienas jų buvo girdėjęs, kaip kalba lietuvininkai. Svečių komanda pakviesta aplankyti specialiai jiems paruoštą nėgių, vietinių vadinamų devynakėmis, barą. Čia juos pasitiko raudona vėliava, iš kurios žvelgė dvi akys ir skaičius „9“.

Ankstesniais laikais vieta, kurioje ši vėliava būdavo iškelta, skelbė, kad būtent ten bus galima paragauti šių delikatesinių žuvų. „Nėgių baro“ šefė, žuvėja M.Dobrovolskytė išalkusiems svečiams parodė, kaip paruošti devynakes. Pirmiausia buvo uždegtas laužas, ant jo uždėta skarda, kuri saugojo žuvis nuo tiesioginės laužo liepsnos. Kepant nėges, sunkiausia yra jas vartyti. Kai kurios šeimininkės kepamas nėges varto rankomis, tačiau tam reikia drąsos ir įgūdžių. Tądien Monika nebuvo tam pasiruošusi, todėl jas vartė medinėmis mentelėmis. Taip pat reikia turėti puikią nuojautą, kuri padėtų suprasti, kada žuvis bus iškepusi. „Nėgių baro“ šefė išdavė paslaptį, jog tai suprasti galima pagal nėgių akis: kai vietoje devynių akių pradeda matytis tik dvi, tai reiškia, kad žuvis paruošta.

Kol įgula laukė vaišių, sodybos šeimininkas J.Gečas pademonstravo, kaip pinamas bučiukas - nėgių gaudymo įrankis. Iš karklų vytelių nupintas bučiukas kai kam gali atrodyti kaip pinta vaza ar įmantrus skėčių laikiklis, tačiau juo pavasarį ir rudenį Nemune ir kitose šio krašto upėse gaudomos nėgės. Vaišių laukimą paįvairino ir „šinkorka“ Indrė. Vaišindama svečius karštu Rusnės punšu, ji pasakojo, ką reiktų daryti, kad žvejyba būtų sėkminga. Visų pirma, laive negalima keiktis, nes gali išlįsti jūros, audros ir vėjo jūroje dievas Bangpūtys ir sukelti audrą. Antra, jei pakeliui į žvejybą sutinkama moteris, tai negeras ženklas, nors ir žuvėjos jos yra neprastos. Trečia, visada reikia prisiminti, kokie sapnai aplankė prieš žvejybą: jei sapne pasirodo lapė, žiurkė ar šuo, nieko gero nelauk. Ketvirta, reikia stebėti, kaip tvarte elgiasi kiaulės: jei jos neramios, šoka į sieną - į žvejybą geriau neplaukti, nes gali užklupti audra. O didžiausią sėkmę žvejyboje užtikrina vienas itin keistas dalykas - pakaruoklio kairiosios rankos mažasis pirštelis. Jei kada kelyje žvejui teks pamatyti pasikorusį žmogų, tai didelė sėkmė jį aplankys nupjovus pakaruoklio pirštelį.

Vaišių stalas

Alkaniems svečiams sulaukus delikateso, visi skubėjo prie stalo, kur laukė karštos bandelės ir šaltas alus - porteris, be kurių nėgių skanavimas neįsivaizduojamas. Prie stalo netrūko geros nuotaikos, o ir vaišės svečiams paliko gerą įspūdį. Po tradicinių pietų profesoriui A.Bumblauskui padovanotas bučiukas. Gaila, jog pakilęs nuo stalo jis jį pamiršo, tačiau S.Paltanavičius jį paėmė ir saugiai nugabeno iki kurėno. Atsisveikinę su „Nėgių baro“ šeimininkais, LRT projekto „Nacionalinė ekspedicija.

tags: #jurgio #geco #sodyba #minges #kaime