„Stiklių namas“ Kėdainiuose: Estetikos ir Meno Oazė

Ilgai buvau įsitikinusi, kad estetika - tai pervertintas reikalas, kol susipažinau su Kėdainių senamiestyje, istoriniame statinyje, įsikūrusio meno dirbinių salono „Stiklių namas“ savininke Jūrate GRUŽAUSKIENE. Ne ką mažiau nei gausybė salone išdėliotų menininkų kūrinių, žvilgsnį traukia ir pati Jūratė - subtiliai elegantiška net eilinę darbo dienos popietę. Jei kas paklaustų, kaip, mano akimis, atrodo tikra dama - nejučia žodžiais imčiau tapyti būtent Jūratės portretą.

Tiesa, rafinuota išvaizda nebūtų ta nustelbianti dedamoji - labiau už viską žavi į kompromisus su laiko patikrintomis vertybėmis nesileidžiantis ir visuomenės požiūrio madų neišjudinamas vidinis šios kėdainietės gyvenimo kodeksas.

Į meno dirbinių saloną užėjusį žmogų sutikti pagal išvaizdą ar stengtis įsiūlyti kuo brangesnį porceliano puodelį Jūratei svetima - ji tai laiko blogo tono ženklu. „Kiekvienas pirkėjas man kaip svečias mano pačios namuose, - požiūrį atskleidžia moteris. Ir Jūratei tai puikiai pavyksta.

Kaskart lėtai vaikštinėdama po salono erdvę, juntu ore skirtingomis kryptimis srovenančias menininkų savam kūriniui atiduotos energijos upes. Taip įsitikinu anuomet stipriai klydusi. Estetika nėra pervertinta. Visiškai atvirkščiai - jos galia žmogaus sieloje budinti trokštamam gyvenimo virsmui reikiamas jėgas kaip tik įvertinta per menkai.

Jūratė Gružauskienė „Stiklių namuose“

„Stiklių namo“ Gimimas ir Augimas

Lapkričio 23-ioji kasmet Jūratei tarsi dar vienas jos gimtadienis. „Atidaryti meno dirbinių saloną man buvo visiškai nauja gyvenimo patirtis, kurią iš pradžių lydėjo didelė nežinia. Tada nė nesvajojau, kad „Stiklių namas“ galėtų atrodyti taip, kaip atrodo šiandien, - atvirauja Jūratė.

Prisimenu, koks streso kupinas buvo tas 2004-ųjų lapkričio 23-iosios rytas. Stipriai nerimavau, nes salono lentynose buvo labai mažai daiktų. Įsivaizdavau, kad gauti meno kūrinių pavyks gerokai lengviau. Neturėjau jokio pirkimų vadybininko - viską nuo nulio dariau pati.

Prisimenu, atsivežiau pirmuosius nupirktus meno kūrinius, susidėjau - tik pusė lentynos… Praskleidžiau gaminius, kad atrodytų daugiau, - šypsosi pašnekovė.

Kelionė Į Menininkų Pasaulį

Į menininkų pasaulį žengusiai Jūratei teko perprasti daugybę nerašytų taisyklių ir išmokti užkulisinių subtilybių. „Daugelis įsivaizduoja, kad darbus atsivežu iš Kauno ar Vilniaus. Tikrai ne. Važiuoju, pavyzdžiui, į kokį užsnigtą kaimą Biržų rajone, kur menininkas po egle, žemės dugne gamina keramikos darbus ir kviečia tave viską pamatyti, - intriguoja Jūratė.

Nuvažiuoju pas Reginą, žinau, kad ant stalo visada garuos jos keptas obuolių pyragas. Atvykstu pas Antaną - jei ryte, tai bus ne nuotaikoj ar po čerkelės, turės valandą išsikalbėti. O būna, kad ir neduoda kai kurių darbų - pataupo tiems, kas atvažiuoja iš prestižinių didmiesčių galerijų. Reikia žinoti, gebėti prieiti, išsikovoti. Tad kiekvienas daiktelis mano salone yra atrinktas. Tai irgi savotiškas menas, - šypsosi „Stiklių namo“ savininkė.

„Kadangi su visais menininkais bendrauju pati, galiu pirkėjui papasakoti kiekvieno lentynoje esančio daikto istoriją.“J. Jūratė pasidalina salone prekiaujanti tokiais menininkų darbais, kuriuos jai pačiai būtų malonu matyti savo namuose ar dovanoti brangiam žmogui.

„Apžiūrinėdama menininkų dirbtuvėse jų kūrinius prisimenu, kad vienai pirkėjai patinka paukščiukai ir ji prašė kokio indo auskarams susidėti ar pasistatyti ant komodos. Kita pirkėja mėgsta žydrą spalvą, tad, galvodama apie ją, būtinai perku žydrą šaliką, žydrus auskarus, nors ta pirkėja užsuks gal tik po pusmečio“, - pasakoja Jūratė ir nusišypso apžvelgusi neaprėpiamai išaugusią „Stiklių name“ išdėliotų autorinių darbų pasiūlą: nuo papuošalų, indų, interjero detalių ar paveikslų iki drabužių, aksesuarų, rankų darbo atvirukų, suvenyrų Kėdainių miesto tematika, kavos bei šokolado.

„Dominavo keramika, oda, šilko skaros, papuošalai. Netrukus atsirado paveikslų, porceliano, - vardija ypatingos vietos šeimininkė, iki šiol taip pat ryškiai prisimenanti ir pirmą pirkėją - tarsi „Stiklių namo“ duris jis būtų pravėręs vakar. - Tai buvo dabar jau a. a. mano kaimynas menininkas Viačeslavas Čerenkovas. Jis nusipirko juodos keramikos žvakidę. Gal jam net nereikėjo to daikto, bet buvo labai smagu, kad atėjo palaikyti savas žmogus - kaimynas.

„Žmonės patys sako: „Čia tiek visko daug, kad man reikia nurimti.“ Visiškai sutinku, tad pirma pasiūlau ramiai apeiti ir apsižiūrėti, - kasdienybe salone dalijasi Jūratė. - Įvairiausių menininkų darbų gausa didelė, bet ir kainų amplitudė stipriai varijuoja. Žinoma, rankų darbas visada brangesnis negu masinės gamybos daiktai, tačiau pasirinkimo alternatyvų turime tiek mažesnes, tiek ir didesnes pajamas gaunantiems žmonėms: nuo 2-4 eurus kainuojančių mažmožių iki prabangių meno kūrinių.

„Įsivaizdavau, kad visi pirkiniai, net ir smulkiausi, turi būti gražiai įpakuoti, perrišti kaspinėliu, žiemą salone turi degti žvakės, jaustis malonus aromatas. Tokia aplinka lankytoją turi sutikti kasdien. Sau pasakiau, kad jei kada kils mintis nuleisti kartelę, nustoti puošti saloną, jei to nebenorėsiu, tada geriau išvis nebedirbti. Bet kol kas noras yra ir labai gera, kai klientai šias detales pastebi.

Man labai svarbu, kaip lankytojas jaučiasi parduotuvėje, su kokiu įspūdžiu išeina. Taip pat niekada nevertinu, kiek atėjęs pirkėjas galėtų būti mokus - ne. Ateina asmenybė, tu jam duodi erdvės. Kiekvieną žmogų priimu kaip į mano namus atėjusį svečią. Norisi jį sušildyti jaukia aplinka, maloniu pašnekesiu, - savo filosofija dalijasi Jūratė. - Kol kas toks požiūris manęs nenuvylė. Daryk žmogui gera ir tau tai sugrįš - gal ne iš karto, bet tikrai pajusi.

Du dešimtmečius Lietuvos provincijos mieste puoselėdama nišinį verslą, Jūratė jau gali išskirti ir meno dirbinių mados tendencijas: kas vienu laikmečiu buvo vertinta kaip atgyvena, dabar yra atrandama iš naujo ir atvirkščiai.

"Stiklių namo" interjeras

Jūratė prasitaria labai mėgstanti lankytis mažuose meno dirbinių salonuose Lietuvoje ir užsienyje. „Mėgstu užsukti į parodas ar mažus meno salonėlius užsienyje. Stebiu viską: ką žmonės perka, kaip juos aptarnauja, kaip bendrauja, atkreipiu dėmesį į interjerą ir netgi į kokį popierių suvynioja prekę, - pasakoja kėdainietė.

Kartais tokiose vietose netgi pavyksta užmegzti vertingų kontaktų. Kartą viena pažintis su keramiku Italijoje nuvilnijo iki vakarienės restorane, o paskui jis pakvietė apžiūrėti savo kūrinių ir mes sudarėme sutartį.

„Kažkada porcelianas buvo laikomas senelių laikų reliktu ir nenaudojamas gulėjo spintose, tačiau prieš kelerius metus prasidėjo renesansas - porceliano puodeliai tapo visiems patrauklūs. Nors jie brangesni, nes piešti rankomis, bet dabar žmonių kaina nebeatgraso - jie mato išliekamąją vertę, - paaiškina Jūratė.

Anksčiau buvo mėgstami odiniai, masyvūs papuošalai. Tad reikia pajausti, įžvelgti, ko tikisi užsukęs pirkėjas, ir laukti grįžtamojo ryšio, kuris man labai svarbus.

Grožio Pajautimas ir Įkvėpimas

„Jūrate, ar prisimenate momentą, kuris aiškiai leido suprasti, kad estetika nebus Jūsų gyvenimo paraštėse? Kas Jumyse išugdė subtilų grožio pajautimą?

„Grožis plačiąja prasme man visada buvo reikšmingas: iš kokio puodelio geriu kavą, iš kokios lėkštės valgau, ką apsivelku, - dalijasi Jūratė. - Stiliaus, subtilios estetikos pajautimui įtakos turėjo… močiutės auskarai, - netikėta detale nustebina moteris.

Mano močiutė gyveno Josvainių miestelyje. Prisimenu ją, darančią kiaulienos dešras: tokiam darbui apsirengdavo pačiais paprasčiausiais rūbais, kad nebūtų gaila išsitepti, plaukus paslėpdavo po skarele, bet segėdavo masyvius auskarus. Darau su močiute tas dešreles ir nuolat pagaunu save užsižiūrėjusią į jos ausyse blizgančius lašo formos auskarus. Nuo tada supratau, kad aksesuarai mane veža, - vaikystės istoriją atgaivina Jūratė.

Kai močiutė išėjo, buvau dar vaikas, bet atsidariusi jos papuošalų dėžutę paėmiau tuos auskarus. Nesakau, kad mano močiutė buvo modistė, bet pajautimą grožiui turėjo - net gamindama dešras segėjo tuos nuostabius auskarus.

Jūratė įsitikinusi, jog nebūtina gyventi didmiestyje, kad paprastoje kasdienybės rutinoje save galėtum apsupti skoningomis, malonią emociją kuriančiomis detalėmis.

Vieną rytą į mano parduotuvėlę atsigerti kavos atėjo prancūzų turistų pora. Vaikštinėdami po saloną svečiai aptarinėjo daiktus. Prieinu prie jų - prancūziškai pasisveikinu ir pasiteirauju, gal reikia pagalbos. Jie liko be amo, - prisiminusi svečių veidus šypsosi Jūratė.

Juk čia mažo miesto maža parduotuvėlė, kaip jūs kalbate prancūziškai? Kaip jūs čia papuolėte? - pasipylė jų klausimai.

Kiekvieną žmogų priimu kaip į mano namus atėjusį svečią. Norisi jį sušildyti jaukia aplinka, maloniu pašnekesiu. Kol kas toks požiūris manęs nenuvylė. Daryk žmogui gera ir tau tai sugrįš - gal ne iš karto, bet tikrai pajusi. Štai taip salone ir dingsta tie daiktai nuo lentynų.“J.

Prancūzų kalba bei šios šalies kultūra - Jūratės profesija ir gyvenimo aistra, o prieš keliolika metų moteris nusprendė išmokti dar ir itališkai. „Prancūzija - mano meilė visam gyvenimui, - juokiasi Jūratė. Dar seniau vienos kelionės po Italiją metu įspūdį paliko neįpareigojantis betarpiškas vietinių bendravimas. Jie mato tave pirmą kartą, bet sako „Ciao, bella!“ (liet. „Labas, gražuole!“). Ne todėl, kad būtum gražuolė, bet jie tiesiog taip bendrauja, - emocingai pasakoja Jūratė.

Šioje kultūroje puikiai jaučiuosi, man patinka šiltas Italijos klimatas, maistas. Viskas tiesiog užbūrė. Taip atsirado noras išmokti italų kalbos, todėl 2010 metais Kaune baigiau kursus.

„Daugiau kaip 20 metų bendraujame su viena italų pora - Gino ir Maria. Jie pedagogai. Susipažinome, kai abu 2006 metais su pedagogų grupe atvyko į vieną iš Kėdainių darželių. Kadangi nebuvo italų kalbos vertėjo, bet jie mokėjo prancūziškai, tad aš vertėjavau. Susibičiuliavome ir antrą pažinties vakarą pakviečiau juos į savo namus vakarienės. Paskui palaikėme ryšį susirašinėdami, jie atvažiuodavo pas mus, o mudu su vyru važiuodavome pas juos. Šiais metais Gino sutiko 80-ąjį jubiliejų. Nusprendžiau nustebinti ir nieko nesakiusi nuvykau į svečius.

„Jūrate, šiuolaikinė visuomenė iš žmogaus reikalauja siekti savo galimybių ribų - daryti greičiau, turėti daugiau, niekada nepasisotinti. Žvelgiu į Jus ir man atrodo, kad visa tai plaukia už šio salono - tarsi savito Jūsų pasaulio - durų.

„Viduje tikrai nesu rami, bet stengiuosi to siekti, - taria Jūratė. - Man labai padeda laikas su savimi. Kai pabūni vienas, apie save sužinai daug įdomių dalykų, apie kuriuos nė nesusimąstai nuolat bėgdamas ir būdamas žmonių apsuptyje. Atsikeli ryte viešbutyje, eini vienas pusryčiauti. Kaifuoji, bet išlenda ir daug klausimų: aš viena, gal man liūdna, gal reikėtų kompanijos? Manęs nuolat klausia, kaip aš nebijau keliauti viena, ar man nebaugu pasiklysti? Kartais iššūkių išties pasitaiko ir akimirką netgi gailiesi, kad galėtų su tavimi čia būti dar viena galva. Apie tai man ir yra gyvenimas. Pradėjusi keliauti solo, ėmiau kur kas labiau pasitikėti savimi, pajutau vidinę ramybę, nebaisu, jei kažkas klostosi ne pagal planą - ne tik kelionėse, bet ir gyvenime. Solo kelionės mane užgrūdino, - savais atradimais dalijasi Jūratė.

Aš esu keliautoja. Galiu gyventi Kėdainiuose, bet tik tuo atveju, jeigu kišenėje turiu bilietą į priekį. Grįžusi iš kelionės žvelgiu pro namų langą į Kėdainių gatves - gera. Bet prieš tai man reikia judesio, veiksmo, skrydžio, kad grįžusi galėčiau tarsi įsižeminti ir pajusti ramybę. O būdama namie jau dėlioju kitą kelionę. Labai mėgstu planus rašyti ranka.

Istorinis senamiesčio pastatas, kuriame teka Jūratės meno dirbinių salono bei judviejų su vyru Nerijumi gyvenimas, yra, kaip pati pašnekovė sako, vizitinė Kėdainių kortelė, todėl šeima jaučia malonią pareigą rūpestingai puoselėti šio statinio autentiką, o per šventes - ir pasipuošti.

Laimingą gyvenimą žmonės linkę vertinti materialiais matais: didelis namas, naujas automobilis, solidžios pareigos. „Jūrate, o kaip Jūs matuojate laimę?

Kad ir kaip banaliai beskambėtų, tačiau sveikata yra svarbiausias dalykas. Kai sveikas esi pats, sveiki tapo artimieji, tada ir užsidirbsi, ir visko pasieksi, - įsitikinusi kėdainietė. Toliau - tikri, gyvenimo patikrinti draugai. Aš, kaip ir italai, žinoma, itin branginu šeimą. Jei suprantame vieni kitus, tai kartais net ir draugų netrūksta.

Jūratė sako nejaučianti, kad gyvenime jai ko nors stigtų. „Bet ar daug žmogui reikia? - filosofiškai klausia moteris. - Nesvajoju apie jachtas ar kitus neįkandamus dalykus. Su amžiumi supranti, kad reikia visai nedaug: geros sveikatos, malonios aplinkos, skanios kavos, pyragėlio ir gali būti laimingas, - išdėsčiusi savąjį laimės receptą šypsosi ji.

Vertinu žingeidumą, norą pamatyti, išmokti ir pabandyti kažką nauja. Tik nereikia baimintis nesėkmių - tai mūsų bagažas. Svarbu nestovėti vietoje - skanauti ir ragauti gyvenimą. O prabangą atrandu kasdienybės mažmožiuose: kai atsikėlusi ryte neturiu lėkti, galiu atsiversti dienoraštį, pasirašyti dienos citatą, žvelgdama pro langą ramiai pasimėgauti kava, paskambinti mylimiems žmonėms.

Mūsų namas reprezentuoja Kėdainių miestą, todėl jaučiame atsakomybę tiek prieš vietinius gyventojus, tiek ir prieš turistus, - sako Jūratė. - Kadangi artėjant Kalėdoms Didžiosios Rinkos aikštė, kurioje įžiebiama miesto eglė, tampa traukos centru, tad puošiamės ir mes. Kasmet stengiuosi sugalvoti naują dekoro idėją, nustebinti ir pradžiuginti salono lankytojus bei praeivius. Kartais tik tiek tereikia, kad viduje pajustume šviesą ir norą dalintis gerumu.

„Jūrate, su kokiomis mintimis Jūs pasitinkate šventes ir naujus metus? Taip pat nepamirškime dėkingumo. Man labai patinka frazė: „Viskas bus gerai.“ Ji ir ramina, ir suteikia tikėjimo pernelyg užsitęsus juodiesiems gyvenimo etapams. Kad ir kokio amžiaus bebūtų, žmogus vis tiek tiki. O prieš šventes tas tikėjimas tik didėja. Žmogus tiki stebuklu, nelauktu skambučiu.

Pagrindinė informacija apie Jūratės Gružauskienės IĮ "Stiklių Namas":

tags: #stiglio #murinis #namas #kedainiai