Lietuva - turtingas ežerais kraštas, o jie ypač vilioja karštomis vasaros dienomis.
Juodžio ežeras
Juodžio ežeras arba Juodis - ežeras vidurio Lietuvoje, Panevėžio rajone, apie 2,5 km į pietus nuo Vadoklių. Ištįsęs vakarų - rytų kryptimi 2,3 km, plotis iki 0,4 km. Gylis siekia 5,1 m. Ežeras telkšo rininės kilmės duburyje.
Krantai žemi, pietryčiuose pelkėti. Kranto linija vingiuota, jos ilgis 5,7 km. Yra dvi mažos salelės (7 a ir 4 a). Iš pietų ir šiaurės prieina Užusienio miškas, į vakarus ir rytus plyti dirbami laukai.
Į Juodį įteka Lėnupis ir J-2 upelis iš Pilvino ežero, o šiaurėje išteka Nevėžio intakas Juoda. Dėl ant šios upės įrengtos užtvankos ežero vandens lygis pakyla 0,75 - 1 m. Šalia Juodžio įsikūrę Datūniškio ir Paežerio kaimai.
Štai keletas sodybų, įsikūrusių ant ežero kranto:
- "Natūralumas"
Kai kurios sodybos siūlo ilgalaikę nuomą:
- Sodyba ant Juodžio kranto
Kai kurios sodybos ir apgyvendinimo vietos siūlo akcijas, nuolaidas, spec. pasiūlymus:
- "Švenčius"
Legenda apie Juodžio ežerą
Seniau, kur dabar plūduriuoja Juodis, buvo laukai. Ten žmonės arė ir javus sėjo. Apie Juodį yra nederlingi laukai, todėl daugiausia sėja grikius.
Vieną kartą moterys rovė grikius ir vakare rengėsi eiti namo. Jos ir nuėjo, bet viena moteriškė užmiršo nesurištą į pėdą glėbuką. Su ja kartu ėjo maža mergaitė.
Kai tik ištarė žodį “juodas”, atsirado iš kaži kur vanduo ir, kur buvo jų grikiai, paplūdo ežeras. Tam ežere nuskendo ir ta motina su mergaite, kuri ištarė žodį “juodas”. Ežero vanduo tokis juodas, kad kaip anglis.
Upytės piliakalnis
Upytės piliakalnis (Čičinsko kalnas), minimas ir Tarnagalos vardu dabar dunkso šalia Upytės kaimo, prie kelio Kėdainiai - Krekenava - Panevėžys. Seniau šioje vietoje tyvuliavo Vešetos ežeras, o jo saloje stovėjo pilis, kuri XIII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minima kaip Upytės žemių centras - sunkiai įveikiama kliūtis ne kartą kraštą niokojusiai Livonijos ordino kariuomenei.
Čičinsko kalno šlaitai statūs, oficialių šaltinių teigimu siekia 4-5 m aukštį. Viršuje stūkso supiltas didelis pylimas, o šiaurės rytinėje dalyje plyti žymusis 6 m gylio užpelkėjęs įdubimas. Pasak legendos čia prasmego Čičinsko dvaras. Visa Čičinsko kalva dabar apaugusi senais medžiais.
Piliavietė užimama maždaug 3 ha plotą, o nuo jos viršaus matosi netoli esančios Upytės medinės bažnyčios bokštai. Čičinsko kalnas yra Krekenavos regioninio parko pasididžiavimas.
2007 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo paskelbtas, išskirtinę kultūrinę vertę turinčiu, kultūros paveldo objektu. Dabar tai yra vienas reikšmingiausių Panevėžio krašto ir Krekenavos regioninio parko kultūros paminklų.
Medinė senovės lietuvių pilis ant kalno saloje stovėjo iki XIV amžiaus, kol pasibaigus kovoms su Livonija, Upytė neteko savo gynybinės reikšmės, o apskrities centru tapo Panevėžys. Kurį laiką Upytės pilyje dar veikė bajorų kalėjimas, bet netrukus buvo palikta likimo valiai ir ilgainiui sunyko.
Vietovėje tyvuliavęs Vešetos ežeras, laikui bėgant, užpelkėjo ir galiausiai likusios pelkės buvo melioruotos XX amžiaus pabaigoje. Šiandien paliko tuščiame lauke styroti tik vaizdingas Upytės piliakalnis. Smetonos laikais šiame kalne buvo rengiamos rajono dainų šventės, gegužinės.
Legendos apie Čičinską
Lietuvių literatūroje dažnai minimas Upytės piliakalnis garsėja ne tik savo vaizdingumu ir istorine praeitimi, bet ir jį supančiais padavimais. Vienas iš jų - apie nedorą poną Čičinską, - bene populiariausią neigiamą personažą lietuvių padavimuose.
Gal dėl to Upytės piliavietė, kur kas dažniau dabar yra vadinama Čičinsko kalnu. Apie Upytėje gyvenusį ir įvairiausių veiklų turėjusį poną Čičinską sukurta daugybė būtų ir nebūtų pasakojimų, o Upytės piliavietėje esantis įdubimas užpelkėjusiu dugnu, davė pagrindą neišsenkamiems pasakojimams apie jame prasmegusį pono dvarą.
Ko tik lietuvių tautosakoje nepripasakota apie vargšą Čičinską! Per daugiau kaip šimtą metų net 26 parašyti padavimai apie Čičinską ir ant Čičinsko kalno stovėjusį jo dvarą. Juos savo kūriniuose panaudojo net žymiausi lietuvių klasikai: A. Mickevičius, Maironis, V. Misevičius ir kt.
Pasak senos legendos Čičinskas buvo labai piktas ir žiaurus, be atvangos kankindavęs savo pavaldinius. Kartą, užpelkėjusio Vešėtos ežero saloje, kur dabar stūkso kalnas, Čičinskas užsigeidė pastatyti rūmus ir liepė baudžiauninkams rieškutėmis sunešti žemių kalną.
Žmonės sunešė didelį kalną, ant kurio Čičinskas pasistatė sau didelius ir gražius rūmus. Siekdamas praskaidrinti savo dienas jis liepdavo savo mergoms lipti į medį ir kukuoti gegutėmis, kol jis į jas šaudydavo.
Kad būtų tikroviškiau, prieš tai liepdavo išsismaluoti ir išsivolioti plunksnose. Pasak žmonių, Čičinskas turėjo daugybę šunų. Būdavo, paima iš maitinančios moteriškės kūdikį, užkiša už suolo, sutreškia ir paduoda žindyti šuniuką.
Buvo jis baisus patvirkėlis, o savo nėščiai žmonai perpjovė pilvą norėdamas sužinoti, ar berniukas, ar mergaitė gims. Kiti pasakoja, kad Čičinskas raitas įjodavo į bažnyčią ir nuo žvakės prie altoriaus užsidegdavo papirosą.
Versdavo laukti kunigą ir nepradėti laikyti mišių, kol jis nepasirodys bažnyčioje. O jeigu, koks kunigas nepaklusdavo jam, tai jį nušaudavo. Kartą, išardęs šeimą, grįžo į savo dvarą ir iškėlė velnišką orgiją Kalėdų išvakarėse bei su sėbrais padegė kaimą.
Todėl visi aplinkiniai gyventojai su palengvėjimu prisimena to pono mirtį. Tą Kalėdų dieną iš giedro dangaus trenkė perkūnas ir užmušė bejojantį baisųjį poną. Žmonės norėję jį palaidoti, bet žemė jo nepriėmė, vis išmesdavo ant viršaus.
O dvaras ėmė skęsti atsivėrusioje kalno pelkėje ir pamažu grimzdo net septynerius metus. Pasak vietinių gyventojų žmonės iki dabar naktimis girdi iš daubos giedant gaidžius, baubiant jaučius ir visokiausius kitus keistus garsus.
Tikėti šiais šiurpiais pasakojimais ar ne - spręsti jums, tačiau XVI amžiuje Upytėje iš tiesų gyveno tokie bajorai Sicinskiai. Labiausiai išgarsėjo šios giminės atstovas Vladislovas Sicinskis, kuris pasinaudojęs liberum veto teise 1652 metais išardė Varšuvos šeimą, o 1655 metais, būdamas Radvilų šalininkas, pasirašė garsiąją Kėdainių sutartį su švedais, kuria norėta nutraukti uniją su Lenkija ir sudaryti su Švedija.
Tad, kaip jau suprantate, už tokius poelgius jo labai neapkentė lenkų bajorija. Negana to, Sicinskis garsėjo kaip reformatas, o tuo metu Lietuvoje reformacija jau buvo beveik užgniaužta, todėl jį prakeikė ir katalikų kunigai.
Upytės bažnyčioje iš tiesų net iki XIX amžiaus vidurio gulėjo sudžiūvęs lavonas - spėjama, kad balzamuotas V. Sicinskio kūnas, kuris tik 1865 m. generalgubernatoriaus įsakymu buvo palaidotas. Taip iš visų šių faktų vėlesniais metais galėjo susidaryti padavimas apie piktąjį poną Sicinskį, kuris lietuvinant virto Čičinsku - vietovės legendų neigiamu herojumi.
Čičinsko kalnas Kur dabar Čičinsko kalnas, seniau, kaip ir dabar, aplink buvo Vešeta. Ta bala prigulėjo dideliam ponui Čičinskui. Jis buvo labai nedoras, savo žmones labai kankindavo. Jam užsinorėjo pasistatyti rūmus toj baloj, ir liepė savo žmonėms sunešti po rieškučias, kiti pasakoja,- po sterblę, kišenę žemių.
Žmonės sunešė didelį kalną, ant kurio jis pasistatė sau didelius gražius rūmus. Tas Čičinskas liepdavo žmogui įlipti į medį ir kukuoti, o jis jį šaudavo. Jis turėdavo daugybę šunų. Būdavo, paima iš žindančios moteriškės kūdikį, užkiša už suolo, sutreškia, o šuniuką duoda žindyti.
Čičinskas raitas įjodavo į bažnyčią ir nuo žvakės prie altoriaus užsidegdavo papirosą. Be jo žinios kunigas negalėdavo laikyti mišių. Kartą jis atjojo į bažnyčią ir, radęs kunigą laikant mišias be jo leidimo, šovė ir peršovė jam dešinę ranką.
Sykį kalėdų rytą jojo jis į bažnyčią. Prieš išjojant susibarė su pačia. Čičinskas tarė pačiai: - Kad tu nueitum kiaura žeme! Pati jam atsakė: - O kad tave perkūnas šiandien užtrenktų!
Joja jis į bažnyčią, tuo tarpu perkūnas pyks ir užmušė jį, o dvaras tuo metu ėmė skęsti ir skendo per septynerius metus. Visus septynerius metus girdėdavosi gaidžiai giedant ir jaučiai baubiant. Tame daikte, kur buvo rūmai, dabar stovi dvi kūdros.
Užmušus Čičinską perkūnui, jį palaidojo, bet žemė jo neišlaikė- išmetė ant viršaus. Paskui jį buvo užkasę vėl kelis kartus, bet žemė jį vėl išmesdavo. Po to jį išbalzamavo ir pastatė spintoj bažnyčioj.
Man esant mažam, jis stovėdavo išbalzamuotas bažnyčioj trikertinėj spintoj, kertėj už durų. Jis sverdavo dvylika svarų, buvo didelis, dideliais juodais ūsais, plika kakta, užpakaly plaukai; buvo užvilktas juodu lig pat ūseliais švarku.
Per sukilimą norėjo pažiūrėti jo koks ten jenerolas. Pamatęs jį, jenerolas išsigando, nuvažiavo į Kauną ir po trijų dienų mirė. Po to atėjo popieris iš gubernatoriaus, kad jį užkastų. Kunigas Almanavičius jį užkasė po bažnyčia rūsyje.
Taisant naująją bažnyčią, užkasė ir tą rūsį.
Naujamiesčio valsčiuje yra mažas Upytės miestelis, kadaise buvęs pavieto miestas. Netoliese nuo to miestelio, mažne už versto, yra kalnas, kuris ir šiandieną vadinamas Čičinsko kalnu.
Mat, prieš kokius tris šimtus metų gyvenęs vienas dvarponis- Čičinskas. Baisus tai buvęs žmogus. Jisai liepdavęs žmogui lipti į medį ir kukuoti, o patsai šaudavo į jį.
Užėjus kokiam padūkimui, patikęs moterį, perskrosdavo peiliu vidurius. Net vietinis kunigas dideliai jo bijodavęs ir sekmadieniais tolei neidavo ant mišių, pakol jis neateidavęs į bažnyčią.
Vieną kartą sekmadienį jisai, paėmęs eglės šaką, ant jos raitas įjojo į bažnyčią. Pamatęs kunigą jau belaikantį mišias, iš piktumo šovė į jį.
Paskui išbėgęs lauk ir, taikydamas aukštyn, sakąs:- Dabar pažiūrėsiva, katras mudu vyresni! Už tokius baisius nežmoniškus darbus jis buvęs nubaustas: pirmą dieną Kalėdų jį nutrenkė perkūnas, o jo dvaras nugrimzdo į kalną.
Jo kūną žemė nepriimdavus: kai tik pakasdavę, tai vėl rasdavę ant viršaus. Taigi jį paskui laikydavę spintoje ir juomi gąsdindavę mergaites: jo kūną nešiodavę po vakarėlius ir juomi gąsdindavę.
Tik užėjus sukilimo metams, jo kūną nežinia kur padėję; mat, nuo to meto jis kažin kur pražuvo.
Vienas siuvėjas, kaip sako žmonių padavimas, yra buvęs Čičinsko kalne. To siuvėjo pavardė - Debeikis. Jis jau yra miręs, bet jo vienas brolis Naujamiestyje ir dabar tebegyvena, eina ubagais.
Tas siuvėjas dideliai norėjo žinoti, kas ten yra, tame kalne. Vieną kartą pavakare jis, laidyne, žirklėmis nešinas, ėjo pro Čičinsko kalną namo. Jis užlipo ant to kalno ir atrado tenai senelį.
Tas senelis paėmė siuvėją už rankos, ir prieš jį tuoj atsidarė durys. Jisai nužengė į kalną. Tas senelis jį visur išvadžiojęs, visa išrodęs, kaip ten gyvena tame dvare, kaip verda ir taip toliau.
Kad parodytų ženklą kitiems, kad siuvėjas tikrai buvęs tame kalne, tas senelis nuardė nuo jo visus drabužius, palikęs tik marškinių apykaklę ir juosmenį, o paskui paleidęs visiškai nuogą namo.
Siuvėjas parėjęs namo verstą kelio, vienoje rankoje laikydamas rožančių, kitoje - škaplierius, nes jam rodėsi, kad pilnas kelias žmonių. Jo žirkles ir laidynę ant rytojaus radę net medžio viršūnėje.