Juodojo gandro buveinė Lietuvoje

Juodasis gandras (Ciconia nigra) - didingas paukštis, garsėjantis įspūdinga išvaizda ir išskirtiniu elgesiu. Kitaip nei dažniau sutinkamas giminaitis baltasis gandras, juodasis gandras yra sunkiai pastebimas, bailus ir mėgsta nuošalias buveines.

Panašiai, kaip baltieji gandrai, juodieji gandrai yra dideli ir tvirto kūno sudėjimo paukščiai, sveriantys apie 3 kilogramus. Jie yra 95-100 cm dydžio, o sparnų plotis siekia 144-155 cm. Jie turi ilgus kaklus, snapus ir kojas, trumpas uodegas ir plačius sparnus.

Gandrų kūno plunksnos juodos su žaliu ir violetiniu blizgesiu. Be to ant krūtinės ir pilvo yra baltos spalvos plunksnos. Snapai ir kojos yra skaisčiai raudonos spalvos, ir ši spalva net suintensyvėja poravimosi sezono metu. Žiemos mėnesiais juodųjų gandrų snapai ir kojos paruduoja. Patinai yra didesni už pateles, tačiau abi lytys išoriškai yra panašios.

Juodasis gandras veisiasi kasmet balandžio arba gegužės mėnesį. Patinai ir patelės bendrauja kilnodami galvą „aukštyn žemyn“. Gandras pakelia galvą ir atverčia ją atgal atsiremdamas į savo nugarą. Šį veiksmą lydi gandro vokaliniai garsai, vadinami snapų kalenimu. Paukštis spragsi viršutiniu ir apatiniu žandikauliu, taip sukuriant kalenimo garsą. Skirtingai nuo baltųjų gandrų, šis juodasis gandras nuolat nekalena. Garsas išleidžiamas retai, gan tyliai, tačiau tai gali tęstis ir visą naktį.

Juodieji gandrai gyvena ir veisiasi ramiose, miškingose vietose, kurios yra arti vandens. Jie krauna lizdus aukštai medžiuose ir ieško maisto pelkėtose vietose ir upėse. Patelės padeda nuo 3 iki 5 baltų, ovalo formos kiaušinių į didelius lizdus, padarytus iš šakų ir purvo. Šie lizdai dažniausiai naudojami daugelį metų. Kiaušiniai išsirita per 32-38 dienas, o jaunikliai palieką lizdą maždaug po 71 dienos. Po išsiritimo jaunikliais rūpinasi abu tėvai.

Juodasis gandras žinomas dėl savo drovaus ir vienišių primenančio elgesio, todėl yra linkęs likti toli nuo žmogaus. Juodieji gandrai gyvena pavieniui ne veisimosi sezono metu. Tai yra migruojantys paukščiai, kurie aktyvūs dienos metu. Paukščiai tikslingai vaikšto žeme, tolygiu žingsniu. Jie tupi ir stovi vertikaliai, dažnai ant vienos kojos.

Juodieji gandrai yra migruojantys paukščiai, kurie žiemą leidžia šiltesniuose regionuose. Europoje veisimosi sezono metu gyvenantys juodieji gandrai dažniausiai žiemoja Afrikoje, į pietus nuo Sacharos dykumos. Jie keliauja per Viduržemio jūrą ir toliau į Vakarų, Rytų ir Pietų Afrikos dalis. Šie paukščiai kasmet keliauja tūkstančius kilometrų iš savo veisimosi vietų, kur yra palankesnės klimato sąlygos.

Juodieji gandrai yra mėsėdžiai (žuviaėdžiai). Jie daugiausia minta žuvimi, įskaitant mažus ungurius, ešerius, vėgėles. Juodasis gandras yra viena iš nedaugelio gandrinių paukščių rūšių, kuri nėrai tiek susijusi su žmonėmis savo gyvenimo būdu.

Juodojo gandro paplitimo arealas

Nors juodieji gandrai daugiausia randami Europoje, bet jų arealas taip pat apima didelę dalį Azijos ir Afrikos. Jie gyvena įvairiuose klimatuose, nuo Europos miškų iki Afrikos savanų.

Juodojo gandro buveinės Lietuvoje

Juodieji gandrai vengia žmogaus ir lizdus suka miško gilumoje senuose medžiuose, natūralioje jiems aplinkoje. Dėl to mes nepamatysime juodojo gandro, susisukusio lizdą miesto parke. Juodiesiems gandrams išlikti būtini miškų masyvai su senais medžiais.

Juodieji gandrai gyvena visoje Lietuvos teritorijoje, nors ir pasiskirstę nedideliu tankumu. Ilgą laiką nebuvo žinoma, kokias buveines renkasi šios rūšies paukščiai teritorijos lygmenyje, o lizdavietės ir lizdiniai medžiai aprašyti anksčiau keliuose straipsniuose.

Juodojo gandro poros teritorija yra ~ 2800 ha dydžio, nustatyta remiantis vidutiniu atstumu tarp kaimyninių juodųjų gandrų porų lizdų, kuris Baltijos šalyse yra ~ 2,5-3 km. Miškai užima ženklų, nors ir ne patį didžiausią, dalį juodųjų gandrų teritorijų - vidutiniškai 43%: vyrauja mišrūs (19%) ir lapuočių (15%) miškai, tačiau spygliuočių yra mažiau (9%). Intensyvios (t.y., arimiama žemė) ir ekstensyvios (pvz., pievos, ganyklos) žemdirbystės plotai užima didžiausią dalį juodųjų gandrų gyvenamosios aplinkos - 26% ir 22% atitinkamai.

Vietose kur peri juodieji gandrai, upių ir kanalų tinklas beveik pusantro karto tankesnis nei šalies vidurkis, o tai rodo šių kraštovaizdžio elementų svarbą juodojo gandro veisimuisi, daugiausia, žinoma, mitybai. Tačiau juodieji gandrai maitintis gali skristi ir toli už savo teritorijų ribų: siųstuvais žymėtų paukščių tyrimai Prancūzijoje, Vengrijoje ir Estijoje parodė, kad jauniklius auginantys gandrai ieškodami maisto gali skristi į skirtingas puses.

Juodieji gandrai lizdams krauti medžius dažniausiai renkasi miško gilumoje - vidutiniškai 635 metrus nuo masyvo pakraščių ir didelių vidinių laukymių. Gali sėkmingai perėti ir pamiškėse - atstumas iki pamiškės nuo vienos gandrų poros lizdo buvo vos 29 metrai. Tačiau tokių atvejų nėra daug, vis tik šie paukščiai yra tipiški miško gilumos gyventojai - ¾ visų gandrų porų lizdų sukrauti medžiuose, esančiuose toliau nei 190 metrų nuo pamiškių.

Kadangi ežerų juodųjų gandrų buveinėse yra mažai, tai ir atstumas nuo lizdaviečių iki jų didelis - vidutiniškai 2,5 km, tuo tarpu upės ar kanalai yra kur kas arčiau lizdų - vid. ~ 500 m.

Juodieji gandrai vengia žmonių artumo: lizdiniai medžiai nutolę nuo pagrindinių (žvyrkelių, asfaltuotų) kelių vidutiniškai 1,8 km ir 900 metrų nuo gyvenamųjų vietų - sodybų ir gyvenviečių.

Juodųjų gandrų perėjimui svarbiausi yra lapuočių medynai: 27% juodųjų gandrų lizdinių medynų užima eglė ir pušis, 20% plačialapiai, o likusią - beržas, drebulė, juodalksnis, liepa. Dažniausia peri sklypuose, kuriuose dominuoja beržai ir eglės - po 26%. 11% gandrų porų peri medynuose, kuriuose dominuoja juodalksniai, 10% - ąžuolai, 9% - drebulės, 8% - uosiai ir pušys ir tik 3% porų pasirenka liepynus.

Juodieji gandrai renkasi pribręstančius ar brandžius medynus: vidutinis jų amžius yra 80 metai, o ¾ porų peri medynuose, senesniuose nei 65 metai. Beja, kuo medynuose daugiau pušies ar ąžuolo, tuo medynai yra senesni. Šios rūšies paukščiai mėgsta pertekligo drėgnumo vietas: 73% lizdinių medžių.

Lizdus gandrai dažniausia krauna plačialapiuose: ąžuoluose net 76%, uosiuose 6%. Beržuose, drebulėse ir pušyse yra po 5%, eglėse 2% ir liepose tik 1% visų šiuo metu užimtų lizdų. Kaip taisyklė gandras lizdą krauna pačiame storiausiame medyno medyje: vidutinis lizdinio medžio skersmuo krūtinės aukštyje siekia net 84 cm. Be to, medžiai, kuriuose lizdai sukraunami ant šoninių šakų, yra dar storesni - jų vidutinis skersmuo net 91 cm. Tokio medžio apimtis yra kiek mažiau nei trys metrai.

Baltijos šalyse juodojo gandro lizdinis medis paprastai yra 24-77 metais vyresnis nei supančio medyno amžius. Šie faktai rodo, kad gandrai lizdus krauna ankstesnės generacijos medžiuose, nei kad yra juos supantys medynai.

Dar viena būdinga gandro savybė - lizdus krauti neaukštai, dažniausiai po medžių lajomis, vidutiniškai 12 m aukštyje, daugiausia (¾) ant šoninių šakų prie, ar atokiau nuo kamieno.

Būtina paminėti, kad pastaruoju metu gandrai peri senesniuose medžiuose, bet jaunesniuose medynuose nei prieš 15-30 met?. Be to, dabar ženkliai daugiau lizdų yra ąžuoluose ir kur kas mažiau pušyse. Be to, Lietuvoje perintiems gandrams būdinga, kad ąžuoluose peri kur kas daugiau porų nei Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje - šiose šalyse lizdai dažniausia aptinkami pušyse.

Iki šiol turimi duomenys leidžia manyti, kad pasikeitęs lizdinių medžių ir medynų pasirinkimas - šių paukščių reakcija į suintensyvėjusį miškų naudojimą. Juodiesiems gandrams tinkamų lizdinių medžių gausa miškų kraštovaizdyje yra kur kas mažesnė, nei kad gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes dėl įvairių ekologinių poreikių gandrai neperi bet kur, kur tik yra tinkamų storų medžių.

Apibendrinus juodųjų gandrų buveinių poreikius akivaizdu, kad ateityje juodųjų gandrų populiacijos būklė priklausys nuo žmonių gyvenamųjų vietų, rekreacijos, infrastruktūros plėtros, upių, upelių vandens kokybės, miško naudojimo intensyvumo, plynose kirtavietėse paliekamų, taip vadinamų bioįvairovės, medžių gausos.

Sengirė - svarbi juodojo gandro buveinė

Sengirė yra miškas (buveinė), kurio didžioji dalis medžių yra subrendę, seni, sulaukę apie 150 ir daugiau metų. Toks miškas yra be didelių žmogaus veiklos įsikišimo žymių, pvz., jame nėra ir nebuvo vykdyti medžių kirtimai. Sengirėse paprastai būna didelių, įvairių rūšių ir amžiaus stovinčių gyvų ir negyvų medžių, gulinčių negyvų medžių, aplūžusių, parvirtusių, skylėtų, apaugusių kerpėmis, lijanomis, grybais medžių ir rąstų.

Juodasis gandras Lietuvoje apsigyvena toli nuo miško pakraščio - jų lizdai yra vidutiniškai 500 metrų nutolę nuo palaukių. Senieji miškai, kuriuose auga medžiai „senoliai“, lemia išlikimą. „Jei būtų iškertamas miškas aplink senuosius ąžuolus, o „senoliai“ paliekami, tai būtų beprasmiška, nes juodieji gandrai peri lizduose, dengiamuose aplinkinių senų medžių, ūksmėje“, - akcentuoja dr. R. Treinys.

Retieji gyvūnai pasirenka pačius seniausius medžius, žaliuojančius miško glūdumoje. Tačiau pasirinkimas nėra lengvas - lizdus jie krauna tik tam tikrame aukštyje esančiose šakose (apie 12 metrų nuo žemės). „Šios storos šakos dažnai yra sausos, dažnai lūžta, dėl to tinkamų medžių lizdams krauti nėra daug“, - pastebi ornitologas ir priduria, kad net ir šakų forma svarbi, nes turi būti Y raidės formos, kad jame paukščiai galėtų sukrauti didelį ir sunkų lizdą.

„Juodieji gandrai labiausiai „mėgsta“ ąžuolus, dauguma porų renkasi perėti būtent šiuose medžiuose. Galima būtų pajuokauti, kad tai toks lietuviškas paukštis, jog net ir nacionalinius medžius ypač myli“, - šypsosi dr. R. Treinys.

Sengirė

Juodojo gandro populiacijos mažėjimas ir apsaugos priemonės

Juodųjų gandrų Lietuvoje mažėja, likę apie 400 porų. Vertindamas mokslinius duomenis, dr. R. Treinys vis dėlto nėra optimistiškas: „Juodųjų gandrų, kaip rūšies, perspektyvos yra liūdnos. Mažėja jaunų paukščių išgyvenamumas ir naujųjų gimstamumas“.

Ornitologas dr. Rimgaudas Treinys pabrėžia, kad juodųjų gandrų populiaciją reikšmingai veikia kertami miškai. Prarandami seni medynai. Kirtimai trikdo paukščius.

„Kartais nutinka taip: juodųjų gandrų pora, sugrįžusi iš Afrikos, suranda tinkamą lizdą, sudeda kiaušinius ir pradeda perėti. Jei netoliese vyksta miško kirtimas, paukščiai išbaidomi ir palieka lizdą. Jų kiaušinius tuomet greitai sudoroja grobuonys“, - sako dr. R. Treinys.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad didelį pavojų juodiesiems gandrams kelia netiesioginis gyvenamosios erdvės skurdinimas, pavyzdžiui, taip vadinama paslėptoji melioracija. „Tarkim, per mišką tiesiamas naujas kelias - tam įrengiami kanalai, kurie mažina miško vandeningumą ir kartu sumažina juodųjų gandrų maisto išteklių“, - sako dr. R. Treinys.

Todėl siekiant išsaugoti į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktą rūšį, svarbiausia yra rūpintis buveinėmis - saugoti senuosius miškus nuo kirtimų ir kitos žmogaus veiklos.

Svarbu, kad plotai būtų dideli. Juodieji gandrai miško upeliuose, šlapynėse ieškodami žuvų, varliagyvių ir bestuburių, nuo lizdų nuskristi gali nuo kelių iki kelių dešimčių kilometrų, tad ir jų gyvenamasis plotas yra itin didelis.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad iškritus lizdui ar žuvus lizdo medžiui, gandrai siekia įsitaisyti netoliese. „Palyginkime: žmogus, įsikūrusi daugiabučio trijų kambarių bute pamato, kad viename iš kambarių pro lubas laša vanduo. Tačiau dėl to žmonės neišsikels į kitą miesto galą gyventi, o tiesiog daiktus perkels į kitą kambarį. Taip ir gandras - jeigu senasis medis tampa nebetinkamas lizdui, vyksta kraustynės į kurį nors iš greta esančių ąžuolų. Dėl to juodieji gandrai yra išskirtinai jautrūs bet kokiems miško aplinkos pokyčiams“, - paaiškina pašnekovas.

Juodasis gandras

Išlikus seniesiems medynams, ornitologai gandrams gali dar padėti - sutvirtina natūralius lizdus ar jų vietose įrengia dirbtinius, kad šie „protezai“ padėtų išsaugoti juodųjų gandrų poras, jeigu jų senieji natūralūs lizdai suirtų. Kaip ir baltasis „pusbrolis“, juodasis gandras yra itin prieraišus tam pačiam lizdui.

Anot mokslininko, buveinės pasirinkimas vyksta pagal tam tikras taisykles, erdvinę hierarchiją. Pirma, juodieji gandrai turi skirtingus veisimosi ir migracijos arealus: veisiasi Europoje, o žiemą leidžia Afrikoje. Antra, kaip vyksta teritorijos pasirinkimas - pasirenkami miškai su maža antropogenine apkrova, t. y. mažai žmonių gyvenviečių, taip pat reikia tankaus hidrologinio tinklo - gausūs šlapynių resursai užtikrina mitybą.

Pasak ornitologo, lizdo statybos trunka ilgai, o laiko tarp pirmosios meilės apraiškų iki kiaušinių sudėjimo nedaug - vos pora savaičių. Jeigu tinkamo lizdo nėra, juodieji gandrai neretai negali perėti. „Lizdas yra gyvenimo investicija. Į tą patį lizdą gandrai grįžta metai po metų arba tol, kol yra pabaidomas“, - pasakoja dr. R. Treinys.

Todėl svarbiausi šios rūšies apsaugos tikslai, anot mokslininkų, yra neleisti gimstamumo rodikliams kristi, o mirtingumo - kilti.

Lietuvos žmonės palaiko idėją saugoti gamtą išperkant senųjų miškų plotus. VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) iniciatyva „Keisk tarą į šlamančius“ sulaukia didelio ir nuoseklaus visuomenės palaikymo. Dešimt į taromatą įmestų skardinių ar butelių virsta vienu kvadratiniu metru išsaugoto senojo miško - retoms ir nykstančioms rūšims svarbios buveinės.

Gyventojų per taromatus paaukotą užstatą „Sengirės fondas“ panaudoja senųjų miškų plotams išpirkti.

Juodojo gandro buveinių charakteristikos

tags: #juodasis #gandras #namu #bendrija