Šis straipsnis skirtas prisiminti reikšmingą istorinį įvykį - Ignalinos vidurinėje mokykloje 1948-1950 m. veikusią pogrindinę antisovietinę moksleivių organizaciją, žinomą kaip Slaptoji agentų komisija (SAK). Ši organizacija, kurios nariai jau iškeliavę į Amžinybę, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Straipsnyje remiamasi archyviniais dokumentais, nuotraukomis, laiškais ir gyvų liudininkų atsiminimais.
Lietuvos etniniai regionai.
Slinko pirmieji pokario metai, sklidini nežinomybės. Okupacinė valdžia gyrėsi, kad jau dedami tvirti pamatai naujam socialistiniam gyvenimui, per trumpą laiką bus užgydytos karo žaizdos. Socializmo kūrimo teoriją ir praktiką, paremtą „klasių kovos“, „klasinių priešų“ motyvais, lietuviai netrukus perkando, ypač jaunimas, pokario metų gimnazistai.
Slaptoji agentų komisija: Įkūrimas ir Tikslai
Pogrindinę organizaciją mokykloje sumanė kurti būtent jis. Tarp jų buvo ir Ignalinos gimnazijoje besimokantis M. Matorka. Marijonas buvo gabus mokinys ir aktyvus užklasinės veiklos dalyvis, ypač aktyvus dramos būrelyje, kurį gimnazijoje įkūrė mokytojas Tomas Glodas. Stalinizmo metais tai buvo gana drąsus ir pavojingas iššūkis. Būtent jo ir buvusio direktoriaus B. Liutkevičiaus-Raudienio bei mokytojos A. Lekavičiūtės dėka, moksleiviai mokyti savarankiškai vertinti okupacinės valdžios veiklą bei brukamas komunizmo idėjas. Pažangių mokytojų idėjos skatino daugelį moksleivių mąstyti kitaip, negu juos mokė vadovėliai, žadino patriotizmo jausmus ir nepaklusnumą esamai santvarkai ir jos savivalei.
M. Matorka, iš mažens išauklėtas antitarybine ir nepriklausomos Lietuvos dvasia, vienas iš pirmųjų tarp savo bendraamžių suprato, kad negalima aklai paklusti okupantams, reikia pagal išgales priešintis. 1948-aisiais rudenį ėmė burti ištikimiausius ir priešiškai tarybų valdžiai nusiteikusius klasės draugus į grupelę. Pirmasis Marijono tikslą puikiai suprato ir jam pritarė jo artimiausias draugas ir bendramintis A. Juodagalvis. Kartu su juo į grupę buvo priimti K. Cicėnas ir P. Beinorius. Pirmasis antitarybinės slaptos organizacijos susirinkimas įvyko 1948-1949 mokslo metų pradžioje jo bute.
Pavadinimą Slaptoji agentų komisija sugalvojo M. Matorka. Pasak A. Juodagalvio, dėl pavadinimo būta ginčų, bet Marijonui nusileista ir paliktas siūlytas kiek keistokas pavadinimas, paimtas iš kažkokio detektyvinio romano. Kiekvienas SAK narys prisiekė ir pasirašė po priesaikos tekstu, kurį buvo sukūręs Marijonas ir gražiai perrašęs P. Beinorius. Priesaikos tekstas yra dingęs. Jo nėra ir KGB archyve, tačiau SAK nariai puikiai jį prisiminė. Priesaiką pasirašę prisiekė apie organizacijos egzistavimą niekam neprasitarti, netgi artimiausiems draugams, o jeigu šį pasižadėjimą kas nors išduos, tai bus griežtai nubaustas. Priesaikoje buvo įrašyta, kad svarbiausias tikslas - visokiais būdais kovoti prieš sovietinę okupaciją, kenkti jai ir rinkti medžiagą apie sovietinės valdžios aktyvistus.
Pirmajame susirinkime buvo išrinkti jos vadovai. Pirmininko pareigos buvo patikėtos A. Juodagalviui, pavaduotojo - M. Matorkai, o sekretoriaus - P. Beinoriui. K. Cicėnas paskirtas diversinės grupės vadovu. Kiek vėliau į SAK buvo priimti baigiamosios klasės moksleivis P. Žilėnas ir bendraklasis B. Petkelis.
Pagrindiniai SAK tikslai:
- Trukdymas kurtis mokykloje komjaunimo organizacijai.
- Vienybės išsaugojimas klasėje.
- Agitacija prieš stojimą į komjaunimą.
- Trukdymas kaimo kolektyvizacijai.
„Svarbiausias mūsų tikslas buvo trukdyti kurtis mokykloje komjaunimo organizacijai, stengtis klasėje išsaugoti vienybę ir neleisti, kad moksleiviai stotų į komjaunimą. Mes ne tik agitavome, bet ir grasinome sumaniusiems stoti į komjaunimą, todėl ši organizacija gausėjo labai lėtai. O pirmasis komjaunuolis mokykloje atsirado po chuliganiško poelgio. Toks Stasys Skarbauskas (vėliau buvęs kolūkio pirmininkas, ilgametis Ignalinos dujų ūkio viršininkas, jau miręs), po pamokų eidamas namo, prie geležinkelio pervažos akmeniu išdaužė pravažiuojančio traukinio Vilnius-Leningradas langą. Traukinys buvo sustabdytas, kaltininkas sučiuptas. Matyt, S. Skarbauskui buvo pasiūlyta: arba dideli nemalonumai, arba stoja į komjaunimą. Pasirinkta pastaroji galimybė“, - pasakojo P. Žilėnas.
Ryšiai su partizanais
„Palaikėme ryšius su partizanais. Aš sutartose vietose susitikdavau su Vytauto apygardos kovotojais Jonu Makausku-Šilu ir ypač dažnai su Vladu Gaideliu-Jovaru. Iš jo gaudavau užduočių, partizanų leidžiamų laikraščių ir juos atnešdavau į mokyklą paskaityti draugams. Be užduoties trukdyti kurtis komjaunimui, iš Jovaro buvome gavę nurodymą trukdyti ir paskelbtai kaimo kolektyvizacijai. Partizanų pavedimu net buvau įsidarbinęs Ažušilės, kur gyvenau, kolūkyje,“ - prisimena A. Juodagalvis.
Lietuvos partizanai.
Netektis ir veiklos tęsimas
1949 m. kovo 25-ąją čekistinės trėmimo operacijos „Priboj“ („Bangų mūša“) metu SAK neteko savo idėjinio vadovo M. Matorkos, kuris tądien kartu su mama ir vyresniuoju broliu Feliksu buvo išvežtas į Sibirą, kaip pasiturintys valstiečiai („buožės“). Organizacijai netekus vado, jos vairą perėmė A. Juodagalvis. Tuomet SAK nariais netapo, bet talkino ir Antanas Bileišis bei Juozas Matkevičius. Organizacija tęsė savo veiklą: agitavo nestoti į kolūkius, komjaunimą, platino partizanų spaudą. SAK veiklą draugai su ištremtu M. Matorka aptarinėjo laiškuose.
Agituota ir dramos būrelio išvykose į kaimus. Jam vadovavo mokytojas T. Glodas. Jis nieko nežinojo apie SAK, bet nedraudė mokiniams kelionėse dainuoti patriotinių antisovietinių dainų, agituoti žmonių prieš valdžią.
Išdavystė ir Pasekmės
SAK buvo demaskuota 1951 m. sausį. Kagėbistai sausio 25 d. Vilniaus geležinkelio stotyje areštavo buvusį vidurinės mokyklos moksleivį (baigė čia 10 klasių ir dirbo pašte) A. Juodagalvį, taip pat devintoką A. Bileišį. Po dviejų dienų tokio pat likimo sulaukė vienuoliktokas K. Cicėnas. Sausio 29 d. iš pamokų buvo išvestas mokytojas T. Glodas. Tą pačią dieną areštavo ir buvusį mokyklos pirmos laidos abiturientą P. Žilėną, kuris dirbo kaime mokytoju. Vasario 2 d. areštuoti vienuoliktokas J. Subačius ir devintokas J. Matkevičius.
Po šių netikėtų netekčių mokykloje tarp mokytojų ir mokinių įsivyravo pesimistinės nuotaikos, nes niekas tiksliai nenutuokė tikrosios areštų priežasties. Padėtį dar labiau paaštrino nuolatiniai vienuoliktos ir kitų klasių moksleivių iškvietimai į rajono KGB būstinę ir tardymai. A. Juodagalvis, K. Cicėnas, J. Subačius, T. Glodas, R. Žilėnas, J. Matkevičius ir A. Bileišis, kelias dienas praleidę Ignalinos KGB būstinėje, buvo išvežti į Lukiškių kalėjimą, kur prasidėjo ilgas ir kankinantis tardymas.
Praėjus daugiau kaip mėnesiui - kovo 23 d. - iš tolimojo Sibiro į Vilnių buvo atgabentas ir M. Matorka. Per tardymus aiškėjo, kad SAK kažkas išdavė, vėliau įsitikinta: išdavikas - organizacijos sekretorius Pranas Beinorius. Jis mokyklos mokytojui Aleksandrui Počtariovui perdavė raštelį apie SAK veiklą, o šis jį nunešė į saugumą.
Kad P. Beinorius dirbo priešui, rodo vienas SAK narių baudžiamojoje byloje Nr. 24486/3 esantis 1951 m. birželio 23 d. dokumentas. Vilniaus srities MGB valdybos tardymo skyriaus vedėjo pavaduotojo P. Ignatjevo 1951 m. birželio 23 d. rašte Nr.4-745 Vilniaus srities teismo pirmininkui sakoma: „SAK narys P. Beinorius nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn todėl, kad yra pareiškėjas ir dabar panaudojamas operatyviniais tikslais Kauno sr., išaiškinant nacionalistinį pogrindį“.
Košmariški mėnesiai Lukiškėse
Visi suimti SAK nariai atsidūrė Lukiškėse, kalinti atskirai vienas nuo kito. Kaip ir reikėjo tikėtis, didžiausias dėmesys tardymo metu buvo skirtas SAK organizatoriui M. Matorkai. Net 10 kartų jis dienomis ir naktimis buvo kviečiamas pas patyrusį Vilniaus srities MGB Švenčionių r. vyr. tardytoją G. Fedotovskį. Pastarasis leistinais ir neleistinais būdais stengėsi iš dvidešimtmečio vaikino išgauti parodymus, kurie diskredituotų ne tik jį patį, bet ir visus suimtuosius. P. Žilėnas pasakojo, kad MGB tardytojai jų jau nemušė, stengėsi palaužti kitais būdais: mėnesius kalino vienutėse, neleido miegoti, laikė įkaitintose metalinėse spintose, kurių žymės išliko ligi šiol.
„Ypač sunku buvo ištverti nemigą. Nuo anų laikų liko įprotis prireikus užmigti akimirksniu bet kokioje aplinkoje ir išsimiegoti per 3-5 minutes“, - sakė P. Žilėnas. Tardomas jis nė žodžiu neprisipažino kaltas, tačiau tada, pasak Petro, sistemos doktrina buvo ciniška, bet paprasta: svarbu, kad būtų žmogus, o bylą jam sudaryti vieni niekai. Kai kurie SAK nariai kalėjime susikalbėdavo Morzės abėcėle, keitėsi būtiniausia informacija. Iš viso Lukiškėse praleista apie pusę metų.
Lukiškių kalėjimas.
Tardymų Karuselėje
Tardymai ir apklausos vyko po kelias valandas kelis kartus per parą, taip pat ir naktimis. Štai keletas ištraukų iš M. Matorkos apklausos protokolų (kalba netaisyta).
Tardytojas: Papasakokite apie priežastis, kurios paskatino pasirinkti šį nusikalstamą kelią?
M. Matorka: Aš tikrai užsiiminėjau priešiška socializmo idėjoms veikla, kuri pasireiškė šmeižiant sovietinę vyriausybę, jos vadovus ir platinant antitarybines nuotaikas. Daugiausia antitarybinę veiklą vedžiau tarp lietuvių tautos jaunimo, t. y. daugiausia tarp Ignalinos vidurinės mokyklos (iki 1950 m. pradžios - buvusios gimnazijos) moksleivių, kurie mokėsi kartu su manimi.
Tardytojas: Kam siuntei iš tremties laiškus?
M. Matorka: Ignalinos vidurinės mokyklos moksleiviams, savo artimiesiems draugams ir bendraminčiams. Berods penkis laiškus parašiau Albertui Juodagalviui, tiek pat Pranui Beinoriui ir Kaziui Cicėnui. Apie keturis laiškus išsiunčiau mokytojui Petrui Žilėnui.
Tardytojas: Ar gerai pažįstate mokytoją Tomą Glodą ir ką žinote apie jo antitarybinę veiklą.
M. Matorka: Gerai pažinojau. Jis buvo visų mylimas ir gerbiamas mokytojas. Jo dėka mokykloje buvo įkurtas dramos būrelis, kuriame aktyviai dalyvavau. Apie jo antitarybinę veiklą nieko nežinojau ir negirdėjau.
Tardytojas: MGB organai turi duomenų apie tai, kad buvai vienas iš antitarybinės pogrindinės jaunimo organizacijos Ignalinos vidurinėje mokykloje organizatorių ir vadovų. Ar taip buvo?
M. Matorka: Taip. Aš tikrai buvau vienas iš minėtos organizacijos organizatorių ir vadovų. Tik noriu patikslinti. Ne organizacijos, o jaunimo pogrindinės grupės, kurioje buvo suburti antitarybiškai nusiteikę moksleiviai.
Tardytojas: Kaip ji vadinosi?
M. Matorka: „Slaptoji agentų komisija“, trumpiau - SAK.
tags: #jolantos #ir #jono #sodyba #strigailiskis