Kas yra būti "ne savo vietoje" ir kaip tai veikia mūsų gyvenimą?

Žmogaus gyvenimas - tai nuolatinis taisyklių ir laisvės pusiausvyros ieškojimas. Daugelis mūsų susiduria su situacijomis, kai jaučiamės lyg "ne savo rogėse". Tai gali būti darbas, kuriame vien reglamentai, arba santykiai, kuriuose jaučiamės suvaržyti. Kaip mes reaguojame į tokias situacijas ir kokios pasekmės mūsų laukia?

Taisyklės: Ribojimas ar saugumas?

Taisyklės dažnai suvokiamos kaip ribos, varžančios mūsų laisvę. Tačiau jos taip pat gali būti būtinos mūsų saugumui. Pavyzdžiui, kelių eismo taisyklės padeda išvengti chaoso ir nelaimių. Panašiai ir 10 Dievo įsakymų, nors ir nebūtina būti tikinčiuoju, kad jų laikytis, yra moralinio kompaso dalis.

Ramunė Daugėlienė teigia: „Kraštutinumai nėra gerai. Paprastai taisyklių nemėgsta kūrybingi žmonės. Taip pat tie, kurie ne aklai paklūsta taisyklėms, o jas kvestionuoja. Tai išties savarankiškos, brandžios asmenybės, kurių vertybės labai tvirtos ir teisingos. Taisyklės nepatinka ir maištauti linkusiems žmonėms. Tai dažniausiai būna nerimastingi, nepasitikintys savimi žmonės. Paprastai jie mano, kad to, ką jie žino ar moka, neužtenka, todėl jiems labai svarbu, kad kažkas (vadovas, tėvai ar pan.) patvirtintų ar nurodytų.“

Kita vertus, taisykles mėgstantys asmenys dažnai apibūdinami kaip labai dori ir darbštūs darbuotojai, kurių reikia ir kai kuriose situacijose jie - nepamainomi. Ne visi nori ir gali būti vadovais, reikia ir vykdytojų.

Reakcija į taisykles

Tiems, kurie nesutinka su taisyklėmis, gali kilti noras maištauti aktyviai arba pasyviai. Labai svarbu, kiek žmogus tą taisyklę įprasmina sau. Jei žmogus mano, kad taisyklė riboja jo laisvę, greičiausiai priešinsis ir patirs nepasitenkinimą, vidinį konfliktą. Jei suvokia, kad taisyklė nepatinka, bet jos reikia laikytis, tuomet priims adekvatų sprendimą.

Mokėjimas paklusti ir padaryti tai, ką reikia, o ne vien tai ką nori, - vienas iš brandžios asmenybės požymių. Vaikui egzistuoja tik „noriu“, paaugliui- „noriu priešingai, nei pasakė kiti“, o suaugęs žmogus svarsto.

Kita vertus jei taisyklės nesąmoningos arba nesuprantamos, jei jų yra labai daug arba jos nepaprastai varžo, tada žmogus gali labai nusivilti, nuleisti rankas.

Karen Horney

Kai darbas tampa kankinimu

Jei kartais nutinka taip, kad žmogus sėdi ne savo rogėse, pavyzdžiui, dirba darbą, kuriame ištisai vieni reglamentai (o jam svarbu kūrybinė laisvė), nuolat kyla vidinis noras priešintis, tuomet jis gali susirgti depresija, pradėti gerti ar pan. Jei žmogaus darbas specifinis, kuriame viskas griežtai reglamentuota, tuomet jis gali rasti kūrybišką sprendimą, tarkime, po darbo užsiimti širdžiai miela veikla, pvz. šokinėti su parašiutu, leistis į ekstremalias keliones, važinėti automobiliu pavojingomis trasomis dideliu greičiu ir pan. Bet tai reikia daryti saugiai, tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir nekenkti kitiems.

Taip gyvenime įsivyrauja pusiausvyra tarp to, ką privalu daryti, ir to, ką norisi veikti.

Asmeninės laisvės ir kitų žmonių ribos

Iš esmės kalbama apie laisves. Vieno žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė, t.y. galima būti laisvam tiek, kiek tai nekenkia kitiems. Du suaugę žmonės turėtų ieškoti bendro sutarimo.

Pavyzdžiui, jei žmogus valgo savo darbo vietoje, erzindamas kolegą, tai jau yra laisvės ribų peržengimas. Kreipiantis taktiškai, yra vilčių, kad bus įmanoma rasti kompromisą. Galima šią problemą spręsti ir įtraukiant visą kolektyvą, kad visi kolegos balsuotų - galima valgyti darbo vietoje ar ne.

Pavyzdžiui, moters sutuoktinis, besirūpinantis jos sveikata, prašo nerūkyti, kartais netgi griežtai to reikalauja. Sutuoktinis turi teisę norėti paveikti savo partnerę ir išsakyti savo rūpestį. Jis gali kalbėti apie rūkymo žalą, pasėkmes ar pan. Rūkaliui mesti rūkyti - tai atsisakyti jam malonaus dalyko (kad ir kaip keistai tai skambėtų nerūkantiems). O kai reikia atsisakyti, vadinasi, kažkas atima tai, ko nenoriu atiduoti. Kuo daugiau ultimatumų, tuo greitesnio ir didesnio pasipriešinimo galima sulaukti.

Taigi, labai svarbu, ar norima susipykti ir pareikšti savo valią išdėstant ultimatumą, ar trokštama spręsti problemą. Norint spręsti situaciją, privalu pradėti dialogą. Jo veikiausiai nebus, jei prasidės nuo ultimatumo paskelbimo.

Tėvai ir vaikai: Autoritetas ar laisvė?

Tėvai mato, kad dukra pasirinko itin netinkamą partnerį. Ši apakinta meilės mano, kad yra suaugęs žmogus, kuriam tėvai neturi teisės nurodinėti, ką mylėti ir už ko tekėti. Labai svarbu pasitikrinti, ar tas partneris yra netinkamas tėvams, nes jie turi kitų lūkesčių, ar išties netinkamai elgiasi.

Paprastai pilnamečiui vaikui tėvai neturi teisės nurodinėti. Tėvai, keliantys ultimatumų suaugusiam vaikui, gali sulaukti priešingo rezultato - atžala priešinsis visam pasauliui ir dar labiau suartės su savo išrinktuoju.

Jei partneris išties netinkamai elgiasi (turi priklausomybių, nepagarbiai elgiasi, išnaudoja emociškai ar finansiškai), tėvai turi teisę išreikšti susirūpinimą, bet neturi teisės reikalauti vaiko elgtis taip, kaip jie liepia. Niekas nenori užauginti vaikų-marionečių. Visi tėvai trokšta, kad jų atžalos būtų savarankiškos ir kūrybingos.

Nuolatos vaikui keliant ultimatumus, tarkime, „daryk tą“, „draugauk su anuo“ ir pan. - savarankiškai mąstančio žmogaus veikiausiai užauginti nepavyks. Tėvai turi leisti savo vaikams klysti (nors tai labai sunku).

Paaugliai draudžia gimdytojams tikrinti jų telefonus, domėtis jų veikla socialiniuose tinkluose. Tėvai jaučia atsakomybę už savo vaikus, todėl turi teisę žinoti daugiau, negu jiems leidžia atžalos. Suaugusiems į vaikų asmeninę erdvę kištis nederėtų. Nedraudžiama su vaiku aptarti ir viešai matomą asmeninę informaciją. Negerai, kai tėvai šniukštinėja, šnipinėja atžalą, ką ji veikia internete.

Su bet kurio amžiaus vaikais, bet ypač su paaugliais, tėvams dera elgtis pagarbiai. Tuomet jie norės dalintis savo patirtimi ir gerbs tėvų nuomonę.

Patyčios ir atstūmimas: Kaip apsaugoti vaikus?

Maždaug nuo aštuonerių metų vaikui pradeda atsirasti poreikis priklausyti bendraamžių grupei, jausti jos įvertinimą ir priėmimą. Šiame amžiuje vaikams patinka būti panašiems vieni į kitus ir taip jaustis grupės dalimi. Bendraudami kartu, mokyklinio amžiaus vaikai sukuria savo visuomenę. Jie turi savitas taisykles, kurių sutartinai laikosi.

Neretais vaikams kyla sunkumų ar problemų bandant „išsikovoti vietą po saule“ tarp bendraamžių. Patyčių objektu dažniausiai tampa vaikas, kuris yra nesavarankiškas, jautrus, bijo būti atstumtas. Jis nemėgsta griebtis smurto, kad apsigintų, todėl bėga į kitą kraštutinumą - tampa nuolankus ir izoliuojasi.

Aukomis tampa vaikai, kurie kažkuo išsiskiria iš kitų: išvaizda, rūbais, tautybe, religija, įpročiais, kurie turi judėjimo ar kalbos sutrikimų. Tačiau vaikas, kuris yra savarankiškas ir pasitikintis savimi, galimybių tapti auka visada turės mažiau.

Skriaudėjai pasižymi antisocialiu elgesiu, agresija, daiktų laužymu, taip išreikšdami patiriamą frustraciją, liūdesį ar baimę. Jie dažniausiai būna stipresnio kūno sudėjimo už kitus berniukus. Svarbu žinoti, kad tiek auka, tiek žemintojas turi tas pačias pasitikėjimo stokos ir savivertės problemas.

Atstumtojo jausmas yra labai skausmingas patyrimas, jis palieka gilias žymes pasitikėjimui savimi bei savivertei vėliau. Būti atstumtam reiškia, kad manęs nenori priimti, visi manęs šalinasi, niekas nenori su manim sėdėti, būti vienoje komandoje, nekviečia į gimtadienius, nenori kartu žaisti.

Kaip ugdyti vaiko savivertę?

Ugdant vaiko savivertę, esminis vaidmuo tenka tėvams. Vaiko savivertė ima formuotis dar kūdikystėje. Svarbu neklijuoti vaikui etikečių: „tinginys“, „melagis“, „neklaužada“, o vertinti tik konkretų veiksmą ar elgesį.

Negailėkite laiko ir parodykite vaikams tinkamus veiksmus kokiam nors darbui atlikti, pabrėžkite jų pasiekimus, padėkite pastebėti klaidas ne tam, kad nubaustumėte, o kad išmokytumėte jų nekartoti. Veiksmais ir žodžiais rodyti vaikui meilę ir pasitikėjimą. Nustatyti aiškias elgesio taisykles, kas galima, o kas ne ir tvirtai jų laikytis.

Jeigu pastebite, kad vaikas turi bendravimo problemų su bendraamžiais, iš jo yra tyčiojamasi arba jis skriaudžia kitus, susisiekite su mokytoju, kad sužinotumėte daugiau ir galėtumėte ieškoti sprendimo būdų. Jokiu būdu nepalikite vaiko vieno su jo problema. Jis turi žinoti, kad jūs esate pasirengę padėti. Jeigu mokytojas nepadeda, kreipkitės į direktorių.

Lavinkite vaiko socialinius įgūdžius. Užrašykite vaikus į užsiėmimus, kuriuose jie galės bendrauti su kitais vaikais. Skatinkite draugystės ryšius, dalinimąsi, leiskite pasikviesti draugų į namus ar patiems eiti į svečius.

Mokykloje būnu sunku vaikui, kuris prieš mokyklą neturėjo bendravimo su bendraamžiais patirties. Jeigu jis nelankė darželio, neturėjo draugų, o buvo dažniausiai tarp suaugusių, jis neturės bendravimo su bendraamžiais įgūdžių. Vaikai, kurie lankė darželį, kiekvieną dieną stebėjo kitus vaikus, bendravo, žaidė. Jie mokėsi išklausyti kitus, toleruoti jų elgesį, žaisdami su kitais jie išmoko laikytis taisyklių, todėl mokykloje jiems bus daug lengviau bendrauti.

Kaip elgtis su nemėgstamu kolega?

Žmogiška prigimtis - norėti patikti visiems, tačiau žinome, kad biuras, kuriame visi puikiai sutaria - visiška fantazija. Taigi pateikiame keletą žingsnių, kuriuos galite atlikti, kad žinotumėte, kaip elgtis su bendradarbiu, kuris, atrodo, jūsų nekenčia:

1. Analizuokite situaciją. Išsiaiškinkite, jog kažkas biure jūsų nemėgsta, pirmiausia galite daug galvoti apie savo draugystę, kol surasite atsakymus. Tačiau kad ir kaip norėtųsi analizuoti, būtų geriausia, jei atsitrauktumėte ir giliai įkvėptumėte, o ne iš karto pradėtumėte veikti.
2. Priimkite faktą. Būtų puiku, jei absoliučiai visi jus mėgtų, bet jau žinote, kad tai nėra realu. Kuo greičiau susitaikysite su tuo, kad bendradarbis jūsų nemėgsta, tuo geriau jums bus.
3. Spręskite, ar reikia veikti. Nuspręskite, ar biure tvyranti įtampa reikalauja tolimesnių veiksmų ar ne. Jei tai, kaip bendradarbis jūsų nemėgsta, apsiriboja keliomis pašaipiomis šypsenomis ir subtiliais akių vartymais, geriau būtų nustoti apie tai galvoti ir judėti toliau. Vis dėlto jei jūsų bendradarbis akivaizdžiai jūsų nemėgsta ir tai jums trukdo tinkamai atlikti darbą, kad nuramintumėte atmosferą, reikėtų imtis veiksmų.
4. Kontroliuokite savo reakciją. Negalite valdyti kiekvieno žmogaus jausmų ar veiksmų, bet galite kontroliuoti savo reakciją į juos. Todėl būkite morališkai teisingu ir visada elkitės su tuo žmogumi pagarbiai ir sąžiningai.

Kodėl žmonės jūsų nemėgsta: Dažniausios priežastys

Dažniausiai, jei jūsų nemėgsta aplinkiniai - tai jūsų kaltė. Gali būti, kad jūs pernelyg kritiškai prieš viską nusiteikę arba nesugebate valdytis, esate vulgarus arba visuomet toks paniuręs, kad kitiems su jumis nejauku, tai yra, jūs atstumiate žmones savo elgesiu.

Štai keletas dažniausiai pasitaikančių atvejų:

• Jūs per daug skundžiatės. Chroniškiems verksniams visas gyvenimas - priežastis skųstis.
• Jūs - panikuotojas. Tokie žmonės sulaikę kvėpavimą klausosi gandų, pranešimų apie plėšimus, smurtą, lėktuvų katastrofas, žmogžudystes ir panašias baisenybes.
• Jūs - visažinis. Toks žmogus niekuomet neina pas gydytoją. Jis pats - vaikščiojanti medicinos enciklopedija.
• Jūs nesugebate kontroliuoti savo elgesio. Gėlės su vazonais, pieštukai, puodukai, dėžutės - viskas skraido po kambarį.
• Jūs per daug įkyrus. Toks žmogus mažai ką ryžtasi daryti: skristi lėktuvu, valgyti nežinomą maistą, plaukioti ar keliauti.
• Jūs per daug kritiškai nusiteikęs. Toks žmogus abejoja visais.
• Jums trūksta humoro jausmo. Tokiam žmogui juokas - mirtina nuodėmė.

Karen Horney teorija: Saugumo poreikis ir bazinis nerimas

Horney manė, kad žmogaus vystymąsi lemia socialinės, o ne biologinės jėgos. Pagrindinis faktorius žmogaus formavimuisi yra santykis tarp vaiko ir tėvų. Horney manė, kad vaikystei būdingi dviejų tipų poreikiai - saugumo (safety) ir pasitenkinimo (needs for satisfaction).

Vaiko saugumas visiškai priklauso nuo to, kaip su juo elgiasi tėvai. Iš esmės tėvai gali neleisti vaikui saugiai jaustis rodydami jam meilės ir šilumos trūkumą.

Bazinis nerimas - tai esminė Horney teorijos sąvoka. Jis apibrėžiamas kaip viską apimantis, visur prasiskverbiantis ir stiprėjantis vienišumo ir bejėgiškumo priešiškame pasaulyje jausmas. Suprantama, žmogus, ypač vaikystėje stengsis apsiginti nuo šių stiprių nerimo jausmų.

Gynybos mechanizmai

• Meilės gavimas. Bandydamas išsaugoti kitų žmonių meilę ir šilumą, žmogus iš tikrųjų tikisi, kad jei kiti žmonės mylės jį, jie jo neįskaudins.
• Paklusimas. Tai gynybos mechanizmas, kuris apima visišką paklusimą kurio nors žmogaus ar visų žmonių norams.
• Jėgos pasiekimas (attaining power). Šiuo gynybos mechanizmu žmogus gali kompensuoti savo bejėgiškumo jausmą ir pasiekti saugumą, pasiekdamas kokią nors sėkmę ar patirdamas pranašumo prieš kitus jausmą.
• Atsitraukimas (withdrawal - izoliacija). Tuo tarpu galima gintis nuo nerimo ir izoliuojantis - atsitraukiant nuo kitų žmonių.

Neurotinės tendencijos

Horney sugrupavo šiuos poreikius į tris grupes pagal tai, kiek jie parodo žmogaus nuostatą į save ir į kitus žmones:

• Judėjimas link žmonių. Nuolanki (compliant) asmenybė.
• Judėjimas prieš žmones. Agresyvi asmenybė.
• Judėjimas nuo žmonių. Izoliuota (detached) asmenybė.

Neurotikas turi vieną dominuojančią tendenciją, bet jam kažkokiu laipsniu būdingos ir kitos dvi. Pvz.:, ypač dominuojantis ir agresyvus žmogus turi tam tikrus nuolankumo ir izoliacijos poreikius.

Ką apie jus pasako jūsų veidas?

Žmogaus veidas gali daug pasakyti apie jo asmenybę ir charakterį. Štai keletas įdomių faktų:

• Putlios lūpos rodo geidulingumą.
• Maža burna paprastai priklauso žmogui, kuris savimi patenkintas, bet mėgsta pasijuokti ir pasišaipyti iš aplinkinių.
• Didelė burna yra lengvabūdiškumo ženklas.
• Plona viršutinė lūpa rodo, kad žmogus žino savo vertę, tačiau jo jausmai nepastovūs.
• Ilgą nosį turintis žmogus nevengia vadovauti.
• Plati nosis su ryškiomis šnervėmis paprastai priklauso žmogui, kuris yra įsitikinęs, kad dėl visko gyvenime reikia kovoti.
• Mažos akutės priklauso žmogui, kuris nusibrėžto tikslo siekia tvirtai ir ryžtingai.
• Žvairų akių savininką galima greitai suerzinti.

Ar protingiems žmonėms reikia mažiau draugų?

Kai kurių psichologų nuomone, poreikis daugiau laiko praleisti vieniems ir daryti tai, kas jums patinka, tikrai nepatvirtina, kad nemokate bendrauti. Gali būti atvirkščiai - puikiai suvokiate, kad neverta švaistyti laiko netikriems santykiams ir tuščioms kalboms.

Štai keletas priežasčių, kodėl kartais protingiems žmonėms reikia mažiau draugų:

1. Protingi žmonės nevaržo savo minčių, žodžių ir poelgių, net jeigu tai gali nesutapti su tuo, ką galvoja ar daro „draugai“.
2. Protingi žmonės nešvaisto laiko netikriems santykiams ir tuščioms kalboms, nesidomi kažkuo tik dėl to, kad tuo domisi kiti, todėl daugiau laiko praleidžia vieni.
3. Protingi žmonės atpažįsta besidangstančius socialinėmis kaukėmis, todėl atsiriboja nuo laiko nevertų žmonių.
4. Protingi žmonės mažiau kalba ir daugiau klausosi, nes dažniau tiesiog stebi tai, kas vyksta aplink.
5. Protingi žmonės nedalyvauja „šou“. Jiems geriau pasižiūrėti gerą filmą namuose su artimu žmogumi negu eiti su draugais į klubą.
6. Protingi žmonės niekam nebando įrodyti, ko yra verti. Jie laimingi ir būdami vieni, jie nepriklausomi, savarankiški, stiprūs ir negalvoja, kad juos išgelbėti gali kažkas kitas.
7. Protingi žmonės turi tikrų draugų, todėl jiems nereikia ieškoti naujų.
8. Protingi žmonės puikiai suvokia, ką sugeba, todėl turi užsibrėžę rimtus tikslus ir nešvaisto laiko smulkmenoms.

Asmenybės tipai pagal Karen Horney

Karen Horney išskyrė tris pagrindinius asmenybės tipus, kurie atspindi skirtingus būdus, kaip žmonės reaguoja į bazinį nerimą:

tags: #jis #nemesta #buti