Vestuvės - tai seniausias liaudies kultūros reiškinys, kuriame gausu socialinių, teisinių, meninių, sakralinių ir maginių motyvų. Šiandien vestuvės dažnai sureikšminamos, kartais pavirsta pasipuikavimo švente, kur svarbiausi akcentai yra fotosesija, vaišių meniu, dekoracijos, prabangūs automobiliai ir fejerverkai. Tačiau kaip vestuves švęsdavo mūsų protėviai? Viskas vykdavo daug sudėtingiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Senovinės lietuvių vestuvės Kauno regione (apie 1930 m.)
Senovinės Vestuvių Tradicijos Lietuvoje
Lietuviai vestuves paprastai keldavo vėlai rudenį arba žiemą, kai didesni ūkio darbai jau būdavo baigti. Renkantis žmoną ar vyrą, buvo svarbi jo ar jos dora, darbštumas ir sveikata. Santuoka prasidėdavo nuo piršlybų. Visoje Lietuvoje piršlybos paprastai baigdavosi piršlio atsivežto gėrimo apeiginiu išgėrimu ir galutiniu susitarimu.
Maždaug dvidešimt dienų nuo piršlybų iki vestuvių buvo jaunosios nuotakavimo ir mergavimo laikas. Tuo metu jaunoji ruošdavo dovanas, siūdavo būsimam vyrui marškinius, šventadieniais vaikščiodavo pasipuošusi vainiku, lydima vienos ar dviejų pamergių. Svočia nuotaką gaubdavo, lydėdavo į bažnyčią ir atlikdavo guldytuvių apeigas.
Jaunoji su pamergėmis. A. Antanavičius, 1967 m.
Senovėje merginos rengdavosi tautiniais etnografiniais rūbais, dėdavosi rūtų vainikus, simbolizavusius jų nekaltybę. Vestuvių dieną svarbią vietą užėmė maginiai ritualai ir prietarai, ypač susiję su nuotaka. Pavyzdžiui, vidurnaktį būdavo atliekamos marčios vainiko nuėmimo apeigos. Nuotakai užrišamas muturas, ji pasveikinama kaip moteris, o anyta duodavo brangią taurę su „marčios ašaromis“.
Buvo tikima, kad vestuvėse dalyvauja ir mirusių protėvių vėlės, piktosios dvasios bei demonai, todėl buvo stengiamasi nuo jų apsisaugoti. Tikėta, kad piktosios jėgos bijo ugnies, triukšmo ir metalinių daiktų, todėl nuotaką veždavo triukšmaudami ir šūkaudami. Norėdami išvaikyti piktąsias dvasias, vestuvininkai su lazda daužydavo krosnį, kaminą ir staktą. Norint apgauti demonus, vietoj nuotakos kartais būdavo vežama persirengėlė.
Ekonominis Aspektas ir Kraitis
Senovės lietuvių vestuvėse buvo svarbus ekonominis aspektas, todėl neretai vedybas nulemdavo piniginis sandoris. Tai atspindi ir papročiai, kuriuose yra išlikę nuotakos grobimo bei pirkimo motyvų. Seniau dar buvo populiarus mokestis už jaunąją. Vyras turėdavo išsipirkti savo žmoną - sumokėti jos giminei už prarastą darbo jėgą. Išnykus šiam mokesčiui, atsirado pasoga, kraitis. Kraitis taip pat turėjo būti išperkamas jaunojo pusės.
Iš to atsirado dar keletas jaunosios išpirkimo būdų: kaimo vartų, stalo pirkimas, kuris kartais prisimenamas ir šiandieninėse vestuvėse. Visoje Lietuvoje buvo paprotys prieš atvykstant jaunikiui sodžiaus gale uždėti kartis. Susirinkusieji jas nuimdavo tik tada, kai gaudavo dovanų.
Įdomus paprotys buvo paplitęs XIX a. pab.-XX a. pr. Kupiškio apylinkėse. Prieš išvykstant jaunajai, buvo renkama mezliava, t. y. duodamos dovanos jaunajai. Dar besėdint už stalo, jaunosios motina atnešdavo ir ant jo padėdavo tuščią lėkštę rinkliavai. Rinkliavą pradėdavo didysis pajaunys, į lėkštę įmesdamas sidabrinį pinigą ir sušukdamas „mūsų marti!“. Jaunosios pusės pabrolys užmesdavo kelis sidabrinius ir sakydavo „mūsų sesuo!“. Šitaip abi pusės rungtyniaudavo. Mezliavą užbaigdavo jaunikis, įmesdamas didžiausią pinigų sumą.
Kupiškėnų vestuvės | Lietuvos kodas
Šiuolaikinės Vestuvių Tendencijos
Šiandien gyvename pertekliaus ir globalizacijos laikais, kai neišvengiamai kadaise buvusios unikalios tradicijos peržengia savos šalies ribas. Ne išimtis ir vestuvės. Atsiranda naujos mados, nauji papročiai. Pastaruoju metu ypač populiarios tampa vadinamosios išvažiuojamosios ceremonijos gamtoje, ant jūros kranto ar gražiose istorinėse vietose. Tokioms ceremonijoms populiarumu nenusileidžia ir keliavimas tuoktis į užsienį.
Net tokie, atrodytų, įprasti dalykai kaip tortas, žiedai, konfeti taip pat neatsiejami nuo globalizacijos. Paprotys dovanoti sužadėtuvių žiedą siekia romėnų laikus. Tačiau tradicinis žiedas su deimanto akimi, simbolizuojantis ištikimybę, atsirado XV a. Tradicija apipilti jaunuosius konfeti ar rožių žiedais atkeliavo iš Rytų. Vestuvinis tortas kepamas taip pat nuo romėnų laikų. Per iškilmes jaunųjų atsipjautas pirmasis gabalėlis reiškia jų santarvę iki gyvenimo pabaigos, o pats jo valgymas siejamas su kūniškais malonumais.
Kiti laimę nešantys vestuvių simboliai yra pasaga, batas (ypač jei yra pririštas prie jaunavedžių automobilio), kaminkrėčio stalulėlė. Iš Amerikos ir Anglijos atėjo tradicija nuotakai per vestuves turėti kažką naujo, mėlyno, seno ir skolinto.
Šiuolaikinės vestuvės Klaipėdoje
Vestuvių Papročių Kaita Per Šimtmečius
Lietuvoje santuokos formos per šimtmečius keitėsi nuo grupinės iki porinės, nuo porinės matrilokalinės matriarchate iki patrilokalinės monogaminės. Prie grupinių santuokų reliktų priklauso paprotys atvykusią į jaunojo pusę nuotaką pirmiausia pašokdinti piršliui, o po jo visiems iš eilės jaunojo broliams ir giminaičiams. Pats paskutinis būdavo jaunasis. Tai giminaičių pretenzijų į jaunąją paprotinės teisės reliktas.
Porinė šeima formavosi grupinės šeimos gelmėse. Plėtojantis kolektyvinei gamybai bei daugėjant gyventojų, keitėsi tradiciniai lytiniai santykiai. Moterys į juos ėmė žiūrėti kaip į jas žeminantį dalyką, todėl siekė skaistybės, teisės į laikiną ar nuolatinę santuoką su vienu vyru. Be to, jau tuo metu buvo pastebėtas kraujomaišos kenksmingumas. Todėl pirmiausia pradėta drausti kraujo giminaičių santuokas. Šalia motinos buvo pastatytas neabejotinai tikras tėvas.
Matriarchate sutuoktuvių esmė buvo jaunuolio ir merginos susitarimas gyventi drauge. Tokią sutartį jie sudarydavo be liudytojų. Paprastai pora bendrą gyvenimą pradėdavo nuo to, kad pavalgydavo kiaušinienės, obuolių, vištienos, simbolizuojančių vaisingumą, meilę ir kt., atsigerdavo iš vieno indo ir atsiguldavo į vieną guolį.
Apie 3000 m. pr. Kr. prasidėjo migracija iš Šiaurės indoeuropiečių tautų. Šios tautos, skelbusios „karo kirvio“ principą, buvo suorganizuotos patriarchališkai. Jos „atsinešė“ savo dievus, savo žynių kastą, išpažinusią vyriškos giminės dievą, žybsintį ugnimi ir žaibais, griaudintį audromis ir perkūnais. Lietuvoje patriarchato atsiradimas tikriausiai susijęs su lydiminės bei ariamosios žemdirbystės atsiradimu ir plitimu, nes pagrindinė darbo jėga tuo metu buvo vyrai.
Prievartos Elementai Vestuviniuose Papročiuose
Plintant gyvulininkystei ir žemdirbystei, didėjant vyro darbo reikšmei, jo rankose ėmė kauptis turtas. Esant vaikams motinos giminėje, vyras, priklausantis savo giminei, neturėjo teisės palikti turtą savo vaikams. Todėl buvo siekiama, kad vaikai ir žmona gyventų vyro šeimoje. Pirmiausia buvo panaikintas kilmės nustatymas bei paveldėjimas pagal moters liniją.
Matriarchalinei šeimai virtus patriarchaline, pasikeitė ir santuokos forma. Vietoj porinės matrilokalinės šeimos susikūrė patrilokalinė monogaminė šeima, pagrįsta vyro viešpatavimu. Jos tikslas - turėti vaikų, kurių tėvas būtų neabejotinas, kad tik tikrieji jo vaikai galėtų paveldėti turtą. Pradinėje monogaminės šeimos kūrimosi stadijoje moterys dar stipriai priešinosi naujiems papročiams: šimtmečiais klosčiusias tradicijas nebuvo lengva sulaužyti. Tada vyrai pradėjo vartoti prievartą - pirmiausia pradėjo žmonas grobti, o paskui ir pirkti. Ilgainiui jis tapo tik simboliniu aktu vestuvių apeigose, nes grobti žmonas buvo uždrausta įstatymais.
Nuotakų grobimo reliktu galima laikyti jaunojo ir jaunosios pulkų elgesį, tai yra tariamą abiejų pusių vestuvininkų kovą dėl nuotakos. Jaunasis ir jo pulkas jaunosios namuose buvo sutinkami su tariamu priešiškumu. Daug kur Aukštaitijoje, atvykstant jaunajam, užkaldavo vartus, prinešdavo vandens, priskaldydavo balanų, prikraudavo šakų ir kūrendavo laužus. Senoviniu papročiu, jaunasis į nuotakos namus atjodavo raitas ar atvažiuodavo ginkluotas, apsimetęs medžiotoju. Žemaitijoje jaunasis su savo pulku šaudydavo, verždavosi į kiemą ir trobą.
| Tradicija | Reikšmė |
|---|---|
| Rūtų vainikas | Nekaltybė, mergautinis gyvenimas |
| Marčios ašaros | Atsisveikinimas su jaunyste |
| Ugnies kurstymas | Apsauga nuo piktųjų dvasių |
| Triukšmavimas | Piktųjų dvasių išbaidymas |
Žmonos pirkimo papročiai atsirado įsigalėjus patriarchatui, kai tradicinė matriarchalinė santuoka virto patrilokaline. Šitaip mėginta sukurti monogaminę šeimą iš buvusios nepraktiškos matrilokalinės porinės šeimos. Jei ankstesnėse santuokose vyrai, eidami gyventi pas žmonas, turėjo duoti nedideles dovanas, tai imdami žmoną į savo namus turėjo duoti daugiau dovanų, t.y. ją išpirkt - užmokėti jos bendruomenei kaip už prarastą darbo jėgą. Ilgainiui šis geranoriškas paprotys virto tikru žmonos pirkimu. Šie nauji papročiai turėjo įveikti tūkstantmečiais susiklosčiusias matrilinijinių žmonių visuomenėje.