Šiame straipsnyje analizuojami turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis ir skyrimo ypatumai remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu (BK). Aptariama išplėstinio turto konfiskavimo, kaip naujos baudžiamosios poveikio priemonės, teorinė analizė.
Magistro baigiamojo darbo tikslas - išanalizuoti turto konfiskavimą, kaip baudžiamojo poveikio priemonę, jos paskirtį ir skyrimo ypatumus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą.
Turto konfiskavimo samprata ir prigimtis
Tarptautinis kontekstas
Pirmajame darbo skyriuje pateikiama turto konfiskavimo sampratos apžvalga tarptautinės teisės aktų kontekste. Nagrinėjama turto konfiskavimo prigimties raida Lietuvoje: nuo papildomos bausmės iki baudžiamojo poveikio priemonės.
Šiuolaikinė turto konfiskavimo samprata bei teisinė prigimtis baudžiamojoje teisėje suvokiama nevienodai. Skirtumai, kylantys apibūdinant turto konfiskavimą, atsiranda iš įvairių turto konfiskavimo taikymo sąlygų, kurios yra nevienodos pasaulio valstybėse.
Tarptautiniu lygiu suvokta, kad tradicinių bausmių, tokių kaip laisvės atėmimo bei baudos, nepakanka, jog situacija pasikeistų. Svarbią vietą užima turto konfiskavimo instituto įtvirtinimas, kuris leidžia pasiekti konceptualų šios sankcijos tikslą, kad niekam neapsimokėtų daryti nusikalstamus veiksmus, o jei tokios veikos ir būtų padarytos, kad būtų už tai tinkamai atsakyta.
Valstybės pasirašytoje konvencijoje, kaip viena iš priemonių, neleidžiančių gauti finansinės naudos iš nusikaltimų, susijusių su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, buvo įtvirtinta turto konfiskacija. Tai leido konfiskuoti pajamas, kurios gautos padarius nusikaltimus, susijusius su narkotinėmis priemonėmis ar bet kuriomis psichotropinėmis medžiagomis gamyba, disponavimu. Taip pat konfiskuotinu turtu laikomos ir priemonės, kurios bet kuriuo būdu buvo naudojamos arba skirtos naudoti padarant minėtus nusikaltimus.
Europos Tarybos konvencijoje dėl pinigų plovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, pasirašytoje 1990 m., valstybės tikėjosi, kad kovai su sunkiais nusikaltimais geriausiai būtų pasitelkti nusikalstamas pajamas konfiskavimą. Aiškinti konfiskavimo sąvoką, jau išryškėja šios sankcijos sampratos problema ir pati konfiskacija apibūdinama kaip turto atėmimo bausmė arba priemonė.
Gana prieštaringai turto konfiskavimas yra reglamentuotas Jungtinių Tautų konvencijoje prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. Pati turto sąvoka tarptautinėse sutartyse yra labai svarbi taikant turto konfiskavimą.
Šiuo metu pats svarbiausias tarptautinis dokumentas, įpareigojantis Europos Sąjungos valstybes nares šiuo klausimu, yra Europos Sąjungos Tarybos priimtas pamatinis sprendimas dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo (toliau - ES pamatinis sprendimas).
Nagrinėjant tarptautinėse sutartyse įtvirtintas turto konfiskavimo sąmpratas, susiduriama su šios teisinės prievartos priemonės statusu baudžiamojoje teisėje. Pavyzdžiui, minėtame Europos Sąjungos pamatiniame sprendime pateikiamas toks apibrėžimas - tai byloje dėl nusikaltimo arba nusikaltimų teismo numatyta turto galutinio atėmimo bausmė arba priemonė. Toks dviprasmiškas supratimas leidžia teigti, kad Europos Sąjungos valstybėse nėra vieningai susitarta, ar turto konfiskavimas yra bausmė, ar specifinė priemonė, kuria yra suvaržoma asmens teisė į nuosavybę.
Turto konfiskavimo raida Lietuvoje
Analizuojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo raidą matyti, kad Lietuvoje turto konfiskavimo teisinė samprata taipogi kito. Lietuvai buvus Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje galiojo 1961 metų Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau LTSR BK), kurio 22 str. buvo įtvirtinta, kad turto konfiskavimas yra viena iš bausmės rūšių. Pagal pradinę LTSR BK redakciją tai buvo priverstinis neatlygintinas paėmimas valstybės nuosavybėn viso arba dalies turto, kuris yra asmeninė nuteistojo nuosavybė.
Gana reikšmingi baudžiamojo kodekso pakeitimai buvo padaryti Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Kaip antai, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) pakeitime, kuris įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 dienos, turto konfiskavimas įvardintas kaip papildoma bausmė, teismo privalomai skiriama už sunkius savanaudiškus nusikaltimus.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad turto konfiskavimu yra daromas poveikis tai nusikalstamo elgesio motyvacijai, kuri, pirmiausiai, sąlygoja savanaudiškus nusikaltimus padarymą.
Turto konfiskavimo taikymo ypatumai Lietuvoje
Antroji darbo dalis skirta turto konfiskavimo taikymo ypatumams Lietuvoje. Detaliai analizuojamas konfiskuotino turto požymis.Šiame skyriuje siekiama atskirti nusikalstamos veikos įrankius ir priemones. Šiajame skyriuje analizuojamas turto konfiskavimo kaip baudžiamosios poveikio priemonės santykis su bauda, kaip viena iš bausmės rūšių.
Išplėstinis turto konfiskavimas
Paskutinioji darbo dalis skirta išplėstinio turto konfiskavimo, kaip naujos baudžiamosios poveikio priemonės, teorinei analizei. Paskutiniajame darbo skyriuje analizuojamos turto konfiskavimo taikymo prielaidos Lietuvoje.
Išplėstinis konfiskavimas - tai turto konfiskavimas valstybės, kai yra pakankamai duomenų manyti, kad turtas buvo įgytas vykdant nusikalstamą veiklą. Išplėstinis konfiskavimas nėra susijęs su jokiu konkrečiu nusikaltimu, už kurį asmuo turi baudžiamąją atsakomybę. Norint taikyti išplėstinį konfiskavimą, nereikia įrodyti įtariamo nusikaltimo, įvykdyto praeityje.
Kadangi organizuotas nusikalstamumas, atrodo, plečiasi Europoje, o nusikalstama veikla duoda vis daugiau finansinės naudos, šalys turi kovoti su šia problema sunkiau nei bet kada. Finansiniai nusikaltimai atneša didelių nuostolių šalių ekonomikai ir finansų sistemai, asmeninei nuosavybei, nuosavybės teisėms ir verslo procedūroms, jau nekalbant apie grėsmę visuomenės saugumui.
Todėl, siekiant užkirsti kelią savanaudiškiems nusikaltimams, kurių tikslas - gauti kuo daugiau finansinės naudos, 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2005/212/JHA įpareigojo visas Europos Sąjungos nares į savo nacionalinius įstatymus įtraukti išplėstinio konfiskavimo galimybę. Nuo 2010 m. gruodžio 11 d. Lietuva priėmė išplėstinį turto konfiskavimą Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse.
Išplėstinis konfiskavimas taikomas tais atvejais, kai asmuo pripažįstamas kaltu dėl nesunkaus, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, turi turto, kuris neatitinka jo teisėtų pajamų, arba toks turtas viršija 250 minimalių gyvenimo lygių (MLL). Be to, turtas turėjo būti įgytas likus penkeriems metams iki nusikaltimo, už kurį asmuo yra teisiamas. Išplėstinis konfiskavimas yra baudžiamoji priemonė, padedanti įgyvendinti bausmes. Šios teisinės priemonės pobūdis labiau atitinka restituciją ar kompensaciją.
Išplėstinis konfiskavimas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai atitinkamas asmuo buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, kuris atnešė arba galėjo atnešti jam finansinės naudos. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse apibrėžtas išplėstinis konfiskavimas gali būti taikomas daugeliui nusikalstamų veikų, dėl kurių asmuo pirmiausia turi būti pripažintas kaltu. Toks teisinis išplėstinio konfiskavimo reguliavimas ir platus nusikalstamų veikų spektras leidžia šį institutą taikyti maksimaliai efektyviai.
Nepriklausomai nuo nusikaltimo sunkumo, įgytas turtas ar finansinė nauda turi būti konfiskuoti. Išplėstinis konfiskavimas gali būti taikomas tuo atveju, kai galima daryti prielaidą, kad turtas buvo įgytas neteisėtai. Toks teisinis išplėstinio konfiskavimo reguliavimas nereikalauja visiško įrodymo, kuris paprastai reikalingas baudžiamojoje teisėje. Tačiau daryti prielaidas ir turėti pagrindą tai daryti nereiškia abstrakčias išvadas.
Teisinis išplėstinio konfiskavimo reguliavimas nesuteikia kaltinamajam galimybės išsaugoti neteisėtai įgytą turtą, net jei toks turtas perduodamas tretiesiems asmenims. Taikant išplėstinį konfiskavimą tretiesiems asmenims, nereikia papildomai kriminalizuoti atitinkamų trečiųjų asmenų veiksmų.
Išplėstinį konfiskavimą galima taikyti konfiskuojant turtą, kuris buvo įgytas likus penkeriems metams iki nusikaltimo, tokiu būdu suteikiant galimybę konfiskuoti turtą, įgytą praeityje neteisėtomis priemonėmis, kurios nebuvo sėkmingai išspręstos teisėsaugos institucijų. Tačiau išplėstinis konfiskavimas negali būti taikomas turtui, kuris buvo įgytas iki šios teisinės normos įsigaliojimo.
Tradicinis turto konfiskavimas taikomas turtui, įgytam kaip konkrečios nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Tuo tarpu išplėstinis konfiskavimas leidžia konfiskuoti visą asmens turtą, kuris yra neproporcingas jo pajamoms, su sąlyga, kad yra pagrindas manyti, kad turtas buvo įgytas neteisėtai. Išplėstinio konfiskavimo taikymas grindžiamas galimo ankstesnio nusikaltimo prielaida, t. y. nereikia tiesioginio ryšio tarp nusikaltimo, už kurį asmuo yra teisiamas, ir turto, kuris yra neproporcingas turimoms pajamoms.
Išvados
Kiekviena valstybė narė yra atsakinga Europos Bendrijai ir privalo užtikrinti, kad visa valstybės valdžia būtų įgyvendinama bent jau pagal minimalius Europos Bendrijos teisę atitinkančius būdus. Ši atsakomybė apima pareigą imtis visų atitinkamų priemonių, kad būtų laikomasi Europos Bendrijos teisėje nustatytų įsipareigojimų ir susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų trukdyti juos vykdyti.
Turto konfiskavimo institutas nacionalinėje teisėje negali būti kuriamas atsiribojant nuo ES bei tarptautinės teisės reikalavimų, į kuriuos būtina atsižvelgti ir sprendžiant teisines problemas, susijusias su neteisėtai įgyto turto bei iš nusikalstamų veikų įgytų pajamų konfiskavimu.
„Rengiant tarptautinius teisinius dokumentus buvo suvokiama, kad pagrindiniai turto konfiskavimo reguliavimo ir jo prigimties egzistuojantys skirtumai gali tapti akivaizdžia kliūtimi sėkmingam bei efektyviam tarptautiniam teisiniam bendradarbiavimui“, kuris yra būtinas, siekiant sumažinti patiriamus pavienių asmenų ir valstybių nuostolius dėl plačiu mastu vykdomų nusikalstamų veikų, tačiau atsižvelgiant į turto konfiskavimo sampratą konvencijose tampa akivaizdu, jog tarptautinė teisėkūra nesistengė jo suvienodinti.
tags: #isplestinis #turto #konfiskavimas #magistras