Ši knyga buvo sumanyta kaip prisiminimai, bet tapo prisiminimų rinktine, papildyta aptiktais dokumentais. Dažniausiai išliko vardai ir pavardės, rečiau - tik slapyvardžiai. Nepaminėtiems, šiems žmonėms grėsė visiška užmarštis. autorė pateikia abi versijas. Tuo pačiu autorė tikisi ir Skaitytojų pagalbos.
Kuo virto knyga? Jau ne vieni prisiminimai. Prieškaryje, kai 1940 m. birželio 14-15 d., Lietuvos garbę apgynė pokario partizanai, gynė laisvos Tėvynės viziją.
Partizanų Tauro apygardoje, apie kurią pasakojama knygoje, - gal 7000. Kas liko? Knygos žanras jau aptartas. Pernelyg daug neįvardintų kapų pakelėse. Gindama Laisvę, tauta pasisako esanti tauta. Tuo ši knyga ir vertinga.
Graži 1944 m. vasara nedžiugino žmonių. Būgštavimai pasiteisino. Ir sustiprintas komunistinio režimo aparatas. Tai darbavosi P. Vetrovo galvažudžiai. Nužudyti tėvas ir sūnus Čižauskai, Janušauskas su žentu, Kričena.
Kas jie? Nei partizanai, nei šauliai, nei vadinamieji buožės.
Dokumentinė video apybraiža „Kardo rinktinės partizanų takais“
Vykdant Kremliaus direktyvas, 1945 m. ryšio su partizanais. Su vieno partizanų dalinio vadovybe. Pakvietė aplankyti jų stovyklą ir aptarti svarbius reikalus. Kai kuriems partizanams kilo abejonės. O trys, nujausdami kažką negero, nėjo. "Desantininkų" stovyklos pusėje trumpas automatų serijas. Kovai ir pasitraukė. Netrukus stovykla buvo apsupta gausaus NKVD-istų būrio. Laimei, ji buvo jau tuščia.
Tai buvo žiaurus vaizdas. Medžių, nukapotomis galūnėmis, iš kūno išpjautais odos diržais. Buvo išbadytos akys, o burnos užkimštos skudurais,. Ir ūkininkas Bilskis, iš kurio “desantininkai” gavo daugiausia maisto. Lavonas buvo pakabintas už kojų ant pušies šakos, o galva įkišta į didelį skruzdėlyną.
Partizanų būriai dar tik kūrėsi. Mikuckis susirado majorą Pyragių. Į specmokyklą. Su juo atvirai ir net džiaugėsi, sutikęs bendramintį patriotą. Markulis buvo gimęs 1913 m. JAV, Pensilvanijoje. Keturis metus mokęsis kunigų seminarijoje, bet dėl merginos ją metęs. Vedė. 1941 m. baigė Kauno universiteto medicinos fakultetą. Buvo garbėtroška, siekė profesoriaus kėdės universitete.
Prie pavergtos Tėvynės išlaisvinimo. Pažįstamos Rožytė Preibytė ir Anelė Bubnytė. Iš Erelio gavęs pasą, sėkmingai ryšininkavo Vilniaus ir Žemaitijos partizanams. Rožytė tuo metu jau slapstėsi. Į Vilnių, kur galės ne tik ramiau gyventi, bet ir dirbti pogrindyje, - sutiko. Paaiškėjo, Markulio agentas.
Iš Aukštaitijos atvyko partizanų vadai Žalgiris ir Žaliaduonis. Naktį Rožytę pažadino kažkoks šurmulys. Vadai. Triukšmas ir šaudymas lauke. Šeimininkų kambaryje krata. Surišo už nugaros rankas. Rožytės net nepaklausė, kas ji tokia. Vadų čekistai nesuėmė, nes šie buvo atsargūs.
Susitikimo su Ereliu, vienas atsigulė, o kitas budėjo. Įsitikino, kad Markulis - KGB agentas. Kad jų butas “iššifruotas”, ir čia daugiau pasilikti negalima. Tas bevardis ir bepavardis Markulio žmogus Algimantas ir jo adjutantas Vincas-Aleksas Augulis. Čia profesorius pasirodydavo rečiau.
Kaune “šefavo” BDPS veikėjas Kęstutis. 1946 m. su enkavedistais. Brolis Juozas su Stasiu Treikausku. Juos supažindino su ponu Kęstučiu. Ryšio su Tauro apygardos štabu. Aktyvų pogrindininką, labai besirūpinantį nelegaliai gyvenančiais. Gal padės jai susirasti darbo. Dar buvo anksti. Aktyvus “patriotas” tada turėjo kitą Erelio užduotį. Žūtbūt užmegzti ryšį su Tauro apygardos štabu.
Sėda į traukinį ir važiuoja į tėviškę. Per laukus Valavičių kaimo link. Pasigirsta šūviai. Stasys “laimingai” pabėga, o Juozas sužeidžiamas į kojas. Viskas vyksta pagal planą. Į smilkinį, bet dar kartą sužeidžiamas - į ranką - ir suimamas. Sužeistą ryšininką į Marijampolės ligoninę. Įmanydama stengėsi padėti čia pakliuvusiems sužeistiesiems partizanams pabėgti. Tariamą pabėgimą ruošė KGB. Plano tęsinys. Jį vykdė Kęstutis.
Tikėjosi, kad šis susiras partizanus, kurie imsis gelbėti sužeistą draugą. Pasitaikė tinkama proga. Atvežtas kitas sužeistas partizanas. Juozas sėkmingai atsirakino duris. Miestą nuvežė prie Kumelionių tilto. Pasveikęs Juozas tapo aktyviu kovotoju. Dingus čekistams iš akiračio, ryšys nutrūko.
Seserį Anelę ir per tetą paskyrė jai pasimatymą prie Dariaus ir Girėno kapo. Labai apgailestavo, kad su broliu taip atsitiko, ir pažadėjo padėti Aneliukei. Kito susitikimo metu atnešė 60 rub. Svetima pavarde, - sako Anelė. Bedirbant, jis vėl davė 170 rub. Jis tą laiškutį pasiėmė su savimi. Laiškutis buvo tardytojų prisegtas prie mano bylos. Man liepė Kęstučiu nepasitikėti. Brolis gydosi. Meškerės. Jos du broliai ir trys seserys jau buvo areštuoti.
1948 m. suėmė ir ją viena suknele, gatvėje. Tada galutinai sužinojau, į kokias pinkles patekau. Kęstutis manęs nepaleido, bet ir nesuėmė. Laikas. Važiuoti. Žinią apie susitikimą, sutariau su Kęstučiu važiuoti. Susitiksime. Ir susitikimas dabar neįmanomas, visiškai nėjau į stotį. Po pusryčių Kęstutis atėjęs barė: kodėl nebuvau stotyje. Jau nebuvo, todėl atėjo eilė ir mane izoliuoti. Bronę, o po jos ir mane, 1949 m. ėjo į bažnytėlę pas kun. Bielskį. Kelias kirto miško kampą. Moterim - Januševičienei ir jos dukrai Levai -kelią pastojo rusų kareivis. Liepė sukti iš kelio ir aplenkti mišką. Pilni sunkvežimiai. Nubėgo pažiūrėti. Įsmuko į duobę, išsikruvino. Kas buvo tie žmonės - rusai ar lietuviai, neteko sužinoti. Jis - taip pat nežinoma. Dabar tas žmogus miręs, o sūnus sakosi nieko nežinąs. Dabar ta duobė užžėlusi žole. Beržu.
1944 m. tolstančio fronto šūviai, vieną pavakarę į Marijampolės raj. Igliškėlių valsč. (greičiau - rusiškas. - Red.) Tą kalnelį sukūrė ne gamta, o žmonės. Dybakalnio kapinaitėse jau tarpukaryje nebuvo laidojama. Ir pastatė metalinį kryžių. Rusų kareivis. Tai padarė kažkokio baltaraiščio atvaryti čigonai. Sustojus sunkvežimiui, jo variklis tebedirbo. Apsirengę vyrai. Šalia Vilkauskų sodybos. Kitus du bėglius nusivijo kareiviai. Grįžo tuščiomis. Nutempė prie kapinaičių. Žmonės išdrįso nueiti į kapinaites. Lyg ir ateitininkų, pažymėjimas... Kad leistų užmuštuosius palaidoti, bet leidimo negavo. Išgulėjo iki vėlyvo payąsario. Iki 1989 m. slėpė Dybakalnis šią tragediją. Lietuvai ir tirpstant baimės ledams, prakalbo gyvi likę jos liudininkai.
Labai išvargęs, visas šlapias ir purvinas vienas iš pabėgusių nuo mirties. Rutkauskai jo neišvijo ir neišdavė, padėjo atsigauti. Nežinia. Vėliau vadovavęs partizanų būriui ir žuvęs, o kitas pasitraukęs į užsienį. Labai gražiai, su šilkiniais baltiniais. Žmonių pasakojimas pasitvirtino. 1989 m. jų pavadinimas “... ornamentuotus kukavinės pypkės fragmentus. Malūnu. 1944 m. ypatingojo būrio - štabas ir pradėjo savo kruviną darbą. Jo. Kankinami, o po to šaudomi ir užkasinėjami paupyje. Buvo visai prie pat jų sodybos. O upė ir lieptelis - žemai. Duobę, atrodo, kad ten buvo kariškių. Nedaug. Duobės gylio iš kitos upės pusės nesimatė. Naktį prie upės girdėjosi šūviai. Kitą dieną duobės nebuvo. Ta vieta buvo užversta eglių ar kitų medžių šakelėmis. 23 valandą girdėjo šūvius. Užmestą šakomis. Buvo maistas. Suimtų vyrų buvo nemažai. Šaudė ne vieną dieną. Kaip į Šmulkščio kluoną rusai nusivarė civilį lietuvį ir uniformuotą vokietį. Ten juos sušaudė. (NKVD pasienio kariuomenė) štabas. Jie žmones tardė, kankino ir šaudė. Ten nušautas, Vaičiūnas nežino. Atsimena: slapstėsi du vokiečių kareiviai. Naktį jie ateidavo pas žmones prašyti duonos. Šmulkščio lauke. Netoli šulinio, prie Sakalausko, pakrūmėj. Įduba. Su pusberniu Klemensu Kazlausku. Buvo išvaryta į kitą pastatą - mūrelį. Varė į šieninę - tokį pastatą prie gyvulių tvarto. Suimtųjų buvo daug. Matė iškastą duobę prie Dovinės.
Tauro apygardos žemėlapis