Norėdami įsigyti automobilį, dažnai naudojamės įvairiomis finansavimo priemonėmis. Čia svarbu paminėti, kad šiuo atveju kalbama apie nuomos ar išperkamosios nuomos sutartis, sudaromas tarp vartotojo ir verslininko. Vartojimo kredito įstatymas yra vienas iš įrankių, skirtų ginti vartotojo, ketinančio prisiimti finansinių įsipareigojimų, interesus.
Vartotojas yra fizinis asmuo, sudarantis sandorius su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiems interesams tenkinti. Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą.
Taigi, sudarius atitinkamą sutartį bei nusprendus finansuojamą automobilį įsigyti nuosavybėn anksčiau nei sutartyje numatytas galutinis sutarties įvykdymo terminas, įprastai tikimasi sutaupyti automobilio nuomos ar išperkamosios nuomos sutarties galiojimo metu mokėtinų palūkanų dalies.
Vartojimo kredito įstatymo schema. Šaltinis: lb.lt
Vartojimo kredito įstatymo taikymas
Vartojimo kredito įstatyme įtvirtinta vartotojo teisė bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Pasak AVOCAD advokato Eimanto Čepo, nepaisant galimo kredito davėjų nesąžiningo elgesio nuomos ar išperkamosios nuomos sutartyse nenustatant pareigos įsigyti automobilio, siekiant formaliai išvengti Vartojimo kredito nuostatų taikymo, vartotojas, nusprendęs prieš terminą išpirkti sutarties objektu esantį automobilį, turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, t. y.
„Tokioms situacijoms susidaryti pagrindo suteikė Vartojimo kredito įstatymo nuostatos, pagal kurias šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, tačiau netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto, šiuo atveju automobilio“, - pažymi E.
Sąlyga, kad pasibaigus sutarčiai nebus būtina įsigyti automobilio už likusią jo vertę ir tai priklausys tik nuo pirkėjo noro, dažnam vartotojui gali pasirodyti patraukli. Tačiau tuo pasinaudojęs finansuotojas, nuomos ar išperkamosios nuomos standartinėje sutartyje formaliai numatęs sąlygą, jog vartotojas neturi pareigos įgyti automobilį ar jis tokią teisę įgyja tik išreiškęs valią atskiru pranešimu, gali siekti išvengti Vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo, sudarančių galimybę vartotojui anksčiau termino įvykdžius sutartį sutaupyti nemokant dalies palūkanų.
Vienodą teismų praktiką Lietuvoje formuojantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį, kad vertinant ar finansuotojas tokiose sutartyse nenumatydamas pirkėjui pareigos įsigyti automobilį nesiekia išvengti Vartojimo kredito įstatymo taikymo bei galimai nepagrįstai pasipelnyti iš vartotojo, turi būti atsižvelgiama į tai, kokiu tikslu pirkėjas sudaro tokias sutartis.
Vartotojo teisė bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį taip pat neturėtų būti maišoma su kredito sutarties pakeitimu.
Finansavimo sutartys įprastai būna iš anksto parengtos kredito davėjo.
Turėk naują televizorių už nedidelę nuomos įmoką per mėnesį.
Vartojimo kredito įstatymo straipsniai ir sąvokos
Šiame įstatyme apibrėžiamos svarbios sąvokos, tokios kaip:
- Bendra vartojimo kredito kaina - visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui.
- Fiksuotoji vartojimo kredito palūkanų norma - vartojimo kredito davėjo arba paskolos davėjo ir vartojimo kredito gavėjo susitarta viena vartojimo kredito palūkanų norma, nustatyta visam vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiui, arba kelios vartojimo kredito palūkanų normos daliniams laikotarpiams, išimtinai taikant fiksuotą konkrečią palūkanų procentų dalį.
- Ikisutartinė informacija - informacija, pateikiama vartojimo kredito gavėjui prieš sudarant vartojimo kredito sutartį, kad vartojimo kredito gavėjas galėtų palyginti skirtingus vartojimo kredito pasiūlymus ir priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo.
- Paskolos davėjas - fizinis ar juridinis asmuo, kuris per tarpusavio skolinimo platformą teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditą vartojimo kredito gavėjui.
- Profiliavimas - kaip apibrėžiama 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 4 straipsnio 4 punkte.
- Tarpusavio skolinimo platformos operatorius - juridinis asmuo, išskyrus pelno nesiekiantį juridinį asmenį, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą.
- Vartojimo kredito davėjas - asmuo, išskyrus fizinį asmenį ir pelno nesiekiantį juridinį asmenį, kuris komerciniais, verslo arba profesijos tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus.
- Vartojimo kredito davėjo ar vartojimo kredito tarpininko vadovas - vartojimo kredito davėjo ar vartojimo kredito tarpininko, kai jis yra juridinis asmuo, teisinę formą reglamentuojančiame įstatyme ir jo steigimo dokumentuose nurodytas juridinio asmens vadovas, valdymo ar kito organo (išskyrus dalyvių susirinkimą) narys.
- Vartojimo kredito gavėjas - fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, ar namų ūkio reikmėms, bet ne komerciniais, verslo ar profesijos tikslais.
- Vartojimo kredito grąžinimas anksčiau nustatyto termino - visų arba dalies vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį įvykdymas iki joje nustatyto termino.
- Vartojimo kredito ir kitų finansinių ar draudimo produktų ar paslaugų grupavimas (toliau - grupavimas) - vartojimo kredito ir kitų finansinių ar draudimo produktų ar paslaugų sujungimas į grupę, kai vartojimo kredito sutartis su vartojimo kredito gavėju gali būti sudaroma ir neįtraukiant šių finansinių ar draudimo produktų ar paslaugų, tačiau nebūtinai tomis pačiomis sąlygomis, negu siūloma vartojimo kreditą ir kitus finansinius ar draudimo produktus ar paslaugas sujungus į grupę.
- Vartojimo kredito ir kitų finansinių ar draudimo produktų ar paslaugų siejimas (toliau - siejimas) - vartojimo kredito ir kitų finansinių ar draudimo produktų ar paslaugų sujungimas, kai vartojimo kredito gavėjas negali atskirai sudaryti vien tik vartojimo kredito sutarties.
- Vartojimo kredito kaina - bendra vartojimo kredito kaina arba jos dalis, kurią vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui.
- Vartojimo kredito viršijimas - mokėjimo sąskaitos lėšų pereikvojimas, dėl kurio numanomai sutikta vartojimo kredito sutartyje, kai vartojimo kredito davėjas leidžia vartojimo kredito gavėjui disponuoti lėšomis viršijant esamą vartojimo kredito gavėjo mokėjimo sąskaitos likutį arba vartojimo kredito limitą mokėjimo sąskaitoje.
Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnis
Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnis numato išimtis, kada įstatymas netaikomas:
- kredito sutartims, kai bendra suteikiamo kredito suma yra didesnė negu 75 000 eurų, išskyrus kredito sutartis, kurių įvykdymas neužtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise ir kurių paskirtis yra gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto atnaujinimas (modernizacija) ar jo vertės padidinimas.
- kredito sutartims, kai bendra suteikiamo kredito suma yra didesnė negu 100 000 eurų, išskyrus kredito sutartis, kurių įvykdymas neužtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise, kai bendra kredito suma yra didesnė negu 100 000 eurų, ir kurių paskirtis yra gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto atnaujinimas (modernizacija).
- atidėtiems įmokų mokėjimams, kuriuos siūlo prekių tiekėjai ar paslaugų teikėjai, kurie nėra mikroįmonės, mažosios ir vidutinės įmonės, kaip tai apibrėžiama 2003 m. gegužės 6 d. Europos Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB dėl mikroįmonių, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžimo, kai jie siūlo informacinės visuomenės paslaugas, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme, apimančias nuotolinių sutarčių, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.2288 straipsnio 1 dalyje, sudarymą.
Vartojimo kredito sutartims, pagal kurias suteikiama teisė viršyti vartojimo kreditą, taikomi tik šio įstatymo 1-3, 15, 17 straipsniai, 19 straipsnio 8 dalis, 21, 23, 24, 29, 30-32, 34, 39-41, 56-62 straipsniai.
Vartojimo kredito reklama
Vartojimo kredito reklama, įskaitant rinkodaros pranešimus, turi būti teisinga, aiški ir neklaidinanti. Vartojimo kredito reklamoje, kurioje nurodoma vartojimo kredito palūkanų norma arba su bendra vartojimo kredito kaina susijusi kiekybinė informacija, turi būti aiškiai, glaustai ir gerai matomai pateikiamas įspėjimas: „Dėmesio! Skolintis pinigus kainuoja“.
Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatos vartojimo kredito sutarčių reklamai taikomos tiek, kiek to nereglamentuoja šio straipsnio nuostatos.
Informacijos pateikimas vartotojui
Vartojimo kredito davėjas ir, jeigu taikoma, vartojimo kredito tarpininkas privalo užtikrinti, kad vartojimo kredito gavėjui popieriuje arba naudojant kitą vartojimo kredito gavėjo pasirinktą patvariąją laikmeną būtų aiškiai ir suprantamai pateikta bendro pobūdžio informacija apie vartojimo kreditą.
Vartojimo kredito davėjas ir, jeigu taikoma, vartojimo kredito tarpininkas iš anksto, iki vartojimo kredito sutarties sudarymo, įskaitant atvejus, kai vartojimo kredito sutarčiai sudaryti naudojamos ryšio priemonės, atsižvelgdami į vartojimo kredito gavėjo nurodytus prioritetus ir remdamiesi vartojimo kredito davėjo siūlomomis vartojimo kredito teikimo sąlygomis, vartojimo kredito gavėjui pateikia aiškią ir suprantamą ikisutartinę informaciją, kad šis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus ir priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis.
Kai vartojimo kredito davėjas ikisutartinę informaciją apie vartojimo kreditą vartojimo kredito gavėjui pateikia likus mažiau kaip vienai dienai iki vartojimo kredito sutarties sudarymo, vartojimo kredito davėjas ir, jeigu taikoma, vartojimo kredito tarpininkas pateikia vartojimo kredito gavėjui informaciją apie galimybę atsisakyti vartojimo kredito sutarties ir atsisakymo tvarką pagal šio įstatymo 26 straipsnį.
Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta ikisutartinė informacija turi būti pateikiama gerai matomai ir naudojant šio įstatymo 1 priede nustatytą standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formą raštu popieriuje arba kitoje vartojimo kredito gavėjo pasirinktoje patvariojoje laikmenoje.
Jeigu visos šio straipsnio 4 dalyje nurodytos informacijos neįmanoma gerai matomai pateikti viename šio įstatymo 1 priede nustatytos standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formos puslapyje, informacija turi būti pateikta šios formos pirmoje dalyje, bet turi užimti ne daugiau kaip 2 jos puslapius.
Šio įstatymo 1 priede nustatytoje standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formoje pateikiama informacija turi būti nuosekli ir lengvai įskaitoma. Pateikiant šią informaciją turi būti atsižvelgiama į priemonių, kuriomis ji rodoma, techninius apribojimus. Informacija turi būti rodoma aiškiai ir laikantis šiame įstatyme nustatytų reikalavimų įvairiais kanalais, atsižvelgiant į jų sąveikumą.
Vartojimo kredito gavėjo prašymu vartojimo kredito davėjas arba, jeigu taikoma, vartojimo kredito tarpininkas kartu su šio įstatymo 1 priede nustatyta standartinės informacijos apie vartojimo kreditą forma taip pat nemokamai pateikia jam vartojimo kredito sutarties projekto kopiją popieriuje arba kitoje patvariojoje laikmenoje, jeigu vartojimo kredito davėjas prašymo pateikimo metu tebenori sudaryti vartojimo kredito sutartį su vartojimo kredito gavėju.
Kilus ginčui dėl to, ar vartojimo kredito davėjas ir, jeigu taikoma, vartojimo kredito tarpininkas suteikė pakankamai informacijos vartojimo kredito gavėjui, kad šis galėtų įvertinti, ar siūloma vartojimo kredito sutartis atitinka jo poreikius ir jo finansinę būklę, įrodinėjimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui ir, jeigu taikoma, vartojimo kredito tarpininkui.
Vartojimo kredito davėjo teisės ir apribojimai
Vartojimo kredito davėjas turi teisę taikyti grupavimą. Siejimas yra draudžiamas, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas išimtis. Vartojimo kredito davėjas turi teisę reikalauti, kad vartojimo kredito gavėjas, sudarydamas vartojimo kredito sutartį, turėtų riboto naudojimo mokėjimo sąskaitą, skirtą tik grąžinamoms vartojimo kredito lėšoms kaupti ir (arba) vartojimo kreditui administruoti.
Vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis proporcingumo principu, turi teisę reikalauti, kad vartojimo kredito gavėjas, sudarydamas vartojimo kredito sutartį, sudarytų draudimo sutartį, susijusią su vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį įvykdymo užtikrinimu, arba kilnojamojo turto (daikto), susijusio su vartojimo kredito sutartimi, draudimo sutartį.
Prieš sudarant su vartojimo kredito sutartimi susijusią draudimo sutartį, vartojimo kredito davėjas privalo suteikti vartojimo kredito gavėjui ne trumpesnį kaip 3 dienų apsvarstymo laikotarpį, per kurį vartojimo kredito gavėjas galėtų palyginti skirtingus draudimo sutarčių pasiūlymus. Vartojimo kredito davėjas, pateikdamas su vartojimo kredito sutartimi susijusios draudimo sutarties pasiūlymą, privalo vartojimo kredito gavėją informuoti apie apsvarstymo laikotarpį.
Lietuvos banko pozicija
Lietuvos bankas nustatė, kad 2019 m. sausio 1 d. - 2020 m. birželio 1 d. UAB „BRC finance“ klientams siūlydavo įsigyti automobilį jo kainą išdėstydama dalimis per tam tikrą laikotarpį. Be nustatytos automobilio kainos, klientai bendrovei sumokėdavo dar ir papildomus mokesčius. Iš esmės tai laikoma ne nuomos, bet pirkimo ir pardavimo išsimokėtinai sandoriu. Tokiam sandoriui turi būti taikomos Vartojimo kredito įstatymo nuostatos. Įvertinęs visas aplinkybes, Lietuvos bankas skyrė bendrovei 80 tūkst. Eur baudą ir įpareigojo nutraukti neteisėtą veiklą, t.y. Lietuvos bankas 2020 m. pabaigoje yra paskelbęs nuomonę, kad prekių nuomos sutarčių sudarymas tais atvejais, kai klientas iš tikrųjų nori įsigyti prekę, išdėstant jos apmokėjimą dalimis, yra netinkama praktika.
Ja siekiama išvengti Vartojimo kredito įstatymo reikalavimų, o kartu vartotojas netenka teisės aktais jam garantuojamos apsaugos. Finansų rinkos dalyviai ir prekybininkai turi aiškiai suprasti, ko nori klientai, ir teikdami paslaugas vadovautis jų interesais, neskatinant rinktis ir nesiūlant nuomos sutarčių, jeigu vartotojas prekę siekia įsigyti. Tokiu atveju sudarant sutartis reikia vadovautis Vartojimo kredito įstatymu, kurio pagrindinė paskirtis - apsaugoti vartotojus nuo neatsakingo skolinimosi ir neigiamų socialinių bei finansinių pasekmių. Tam yra vertinamas vartotojų kreditingumas, ribojama paskolos kaina (palūkanų ir visų kitų mokesčių suma negali viršyti gauto vartojimo kredito sumos ir kt.), nustatomos delspinigių lubos.
Be to, suteikti vartojimo kreditus turi teisę tik Lietuvos banko prižiūrimos bendrovės, įrašytos į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Lietuvos bankas atkreipia dėmesį, kad už Vartojimo kredito įstatymo pažeidimus gali būti skiriama bauda, siekianti iki 5 proc. įmonės bendrųjų metinių pajamų, o nustačius, kad neteisėtai gauta pajamų, kitokios turtinės naudos ar padaryta žalos, skiriama bauda gali siekti iki dvigubo neteisėtai gautų pajamų, kitokios turtinės naudos ar padarytos žalos dydžio.