Aukštadvario istorija: nuo ištakų iki Liackių giminės

Dabartinio miestelio vietoje žmonių gyventa jau prieš 4-5 tūkstančius metų. Apie tai byloja ežerų pakrantėse randami akmeniniai kirvukai bei įvairūs titnaginiai dirbiniai.

Aukštadvario piliakalnis

Piliakalnis ir senovės gyvenvietė

Neatsiejamai Aukštadvario praeitis susijusi su Verknės upės kairiajame krante stūksančiu piliakalniu. Archeologiniai radiniai rodo, kad jame žmonės apsigyveno II-I amžiuje prieš Kristaus gimimą. Penkis ar net septynis šimtus metų žmonės gyveno piliakalnio aikštelėje. V amžiuje šalia piliakalnio ėmė kurtis sodybos. VI-VIII a. prie piliakalnio išaugo gana stambi gyvenvietė su gana viena nuo kitos tolokai išsidėsčiusiomis sodybomis, sudarančiomis padriką kaimą. Manoma, kad tuo metu Verknės upe ir Nemunu, į kurį įteka Verknė, pro piliakalnį ėjo vienas pagrindinių kelių. Šis kelias leido gyvenvietei sparčiai augti. XI - XII a. piliakalnyje pastatyta tvirta medinė pilis, prie kurios šliejosi didelis, net 2 ha ploto tankiai apgyvendintas papilys. Spėjama, kad šiuo laikotarpiu jau buvo medinės pilies savininkas, pilyje laikęs ir globojęs įvairių amatų meistrus.

Pirmieji istoriniai paminėjimai

1381 m. kryžiuočių kronikininkas Vygandas Marburgietis mini vietovę Nawenpill. Dalis istorikų linkę manyti, kad taip vokiečiai vadino Aukštadvarį, t.y. Navos pilį. Ši versija istorinėje literatūroje gyvuoja, tačiau rimtesnių tyrinėjimų nėra padaryta. Patikimesni duomenys apie Aukštadvarį ateina iš XV a. Tuo metu Aukštadvario dvaras priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. Manoma, kad nuo dvaro, įsikūrusio aukštame piliakalnyje, kilęs ir gyvenvietės pavadinimas.

1440-1498 metus apimančioje Lietuvos Metrikos knygoje randame, kad valdovas dovanoja Jonui iš Aukštadvario du žmones: Eskginą ir Sidorą. Tai gali būti pats seniausias Aukštadvario paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Deja, šiame įraše nenurodomas nei valdovas, nei įrašo data. Artimiausias įrašas datuotas 1446 m. Tai - Kazimiero Jogailaičio Valdymo pradžia. Neturime galimybės tvirtinti, kad ir užrašas apie Aukštadvarį yra tų pačių metų. Jis gali būti žymiai vėlesnis. Minėtame šaltinyje aptinkame dar vieną, daug tikslesnį Aukštadvario paminėjimą. 1452 m. kovo 7 d. datuotame įraše kalbama apie nedirbamą Pergailo žemę, kuri perduodama Senkui. Jeigu neatsirastų ankstesnių tikslių dvaro ar gyvenvietės paminėjimų, tai 1452 m. kovo 7 d. galima būtų laikyti Aukštadvario gimimo diena. XV a. antroje pusėje Aukštadvaris priklausė kunigaikščiui Andriui Dorogobuiskiui, vėliau perduotas Goštautui kaip tėvonija Goštautai. 1501 m.

Aukštadvaris XVI amžiuje

XVI a. pradžia Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei klostėsi dramatiškai. 1507 m. prasidėjo karas su Maskva. Jos valdovas Vasilijus III apgulė keletą LDK miestų, artinosi prie Smolensko. Maskvos kunigaikštis skelbėsi einąs vaduoti skriaudžiamų pravoslavų. Tais pačiais metais Aukštadvario vietininku buvo Bogdanas Sapiega. Jis kartu su Skirsnemunės vietininku Petru Aleknavičiumi vyko pasiuntiniu į Maskvą ir buvo ten sulaikytas, nors turėjo Vasilijaus III apsaugos raštus. LDK valdovas Žygimantas Senasis rūpinosi pasiuntinių likimu ir išvadavo juos iš Maskvos nelaisvės.

1511 m. gegužės 29 d. Žygimantas Senasis ponui Jokūbui Kuncevičiui už ištikimą tarnybą suteikė privilegiją ir žmonių įvairiuose pavietuose, tarp jų ir Aukštadvaryje. Šis dokumentas įdomus tuo, kad jame išvardijami žmonės, XVI a. pradžioje gyvenę Aukštadvaryje ir jo apylinkėse. J.Kuncevičiui buvo dovanoti tarnybiniai žmonės: Petras Andrevičius, Mikita ir Mitka Voknetai, Laurynas Aleknovičius, Juška Žitautas, Romas Kriukas, Mišus Tverbutas, taip pat baudžiauninkai: Simonas ir Bernotas Viteikai, Davaina Tiutila, Jatka Lotkūnas, Tovka Gailius ir kt.

1512 m. Lietuvos Metrikoje Aukštadvaris įtrauktas į LDK dvarų sąrašą, o bajoras Staško Komornikas, turėjęs Aukštadvaryje tėvoniją, minimas tarp karaliaus bajorų. 1518 m. birželio 12 d. Žygimantas Senasis padovanojo totoriui Abrahimui Tymirčinui dvarą Trakų paviete, o Aukštadvario paviete - tris dirvonuojančios žemės plotus. Tais pačiais metais Vilniaus vyskupo Vaitiekaus Radvilos rūpesčiu Aukštadvaryje pastatyta katalikiška Šv. Dominyko bažnyčia. Jai dovanota dešimtinė iš Aukštadvario dvaro, 4 kapos grašių iš miestelio smuklių, 2 ežerai ir 4 sklypai klebonijos ir mokyklos statybai. Bažnyčia buvo statoma tuo metu, kai Aukštadvario vietininku buvo Jonušas Svisčiovskis, kuriam Žygimantas Senasis atidavė Aukštadvarį už 1100 kapų grašių ir leido dvarą užstatyti už 600 kapų grašių Eišiškių ir Kauno vietininkui Andriui Davainai. XVI a. pirmoje pusėje Aukštadvaris ėjo iš rankų į rankas. 1524 m. miestelį valdė kažkoks Bilickis, 1525 m. - Jonas Svietickis bei kunigaikštis Jonas Sluckis. 1530 m. Aukštadvaris atiteko Stanislovui Daugirdovičiui. Tuo metu Aukštadvaris buvo nemažo administracinio vieneto - pavieto - centras. 1528 m. LDK kariuomenės sąraše nurodoma, kad Aukštadvaris siunčiąs 117 raitelių. Tuo tarpu Anykščių pavietas - tik 24, Sudervės - 47, Darsūniškio - 31, Birštono - 32 raitelius.

Liackių įtaka Aukštadvario gyvenime

Žymų pėdsaką Aukštadvario gyvenime paliko Liackių giminė. Rusai šios giminės pirmtaku laiko Vasilijų Zacharjevičių Liackį, Andrėjaus Kobylos, Rusijos carų Romanovų giminės pradininko, giminaitį. Lenkai šios giminės šaknų ieško savo tėvynėje. Jų nuomone, Liackiai yra kilę iš Lenkijos pasiuntinio Maskvoje Zacharijaus Zavichojskio, gyvenusio ten XV a.pb.-XVI a.pr. Rusijoje lenkai vadinti liachais, liackiais. Iš čia kilusi ir Zavichojskio pavardė ar pravardė, kuri prilipusi ir jo vaikams. Sunku šiandien pasakyti, kurie yra teisūs. Aišku viena - Liackių kilmė nelietuviška.

1534-1537 m. vyko karas tarp Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Maskvos valstybės. Jo metu į Lietuvą kartu su kunigaikščiu Bielskiu ir visais savo turtais emigravo kunigaikštis Ivanas Vasilijus (ar Vasiljevičius) Liackis. Tikriausiai jis nebeiškentė Maskvos caro Ivano IV Žiauriojo tironijos ir pabėgo. Be turtų, I.V.Liackis atsivežė ir vertingos informacijos apie rusų valstybę. Remdamasis I.V.Liackio suteiktomis žiniomis, karaliaus rūmų dailininkas, kartografas Antonijus Vydas (Wied) 1542 m. sudarė ir išraižė Maskvos žemių žemėlapį. Šis žemėlapis, 1544 m. išspausdintas Bazelyje lotynų ir rusų kalbomis, buvo vienas pirmųjų Rusijos geografinių žemėlapių.

Rusijoje I.V.Liackis užėmė aukštas caro rūmininko - okolničiaus - pareigas, įėjo į kunigaikščių Dūmos sudėtį. Okolničius Maskvos valstybėje pagal rangą buvo antras po bojarino. Todėl Lietuvoje tokį aukštą pareigūną sutiko itin svetingai. Žygimantas Senasis I.V.Liackį “maloniai Vilniuje priėmė ir apdovanojo didelėmis valdomis. Liackiui atiteko Želudokas ir Aukštadvaris, jis davė pradžią garsiai šeimai, pelniusiai šlovę taikos darbais bei karo žygiais ir aukščiausiomis pareigybėmis”, taip XVII a. vidury “Lietuvos istorijoje” rašė A.Vijūkas-Kojelavičius.

Tikriausiai I.V.Liackio pastangomis 1569 m. Aukštadvariui buvo suteikta miestelio privilegija.Nuo šiol čia galima buvo rengti turgus, kurie miesteliui ir jo savininkams duodavo papildomų pajamų. Valdydamas Aukštadvarį ir Želudoką, I.V.Liackis ėjo Polesės girininko pareigas. Be to jis buvo šaunus riteris, patyręs karys. Livonijos karo metu I.V.Liackis mušė savo tautiečius, lyg šie būtų buvę visiškai svetimi ir didžiausi priešai. Kovose prie Rodoškovičių I.V.Laickis ypač pasižymėjo, kai kartu su Alšėnų seniūnu Filonu Kmita niokojo rusų žemes: “nusiaubė dvidešimt keturių mylių plotą išilgai ir keturių mylių - skersai”, - kaip rašoma 1841 m. išleistame Kasparo Niesieckio “Lenkijos herbyne”.

Sunki perbėgelio dalia. Mušant buvusius tėvynainius, matyt, norėta pademonstruoti savo ištikimybę naujiems šeimininkams, “atidirbt” už gautas valdas ir malones. I.V.Liackis buvo vedęs Bogdaną Polubinską. Su ja turėjo tris vaikus. Dukra Teodora vėliau ištekėjo už Lietuvos rašytojo Elijos Pielgžymovskio (Piligrimo). Sūnus Jurgis ir Teodoras pasižymėjo kaip kariai. Apie juos bus kalbama vėliau. XVI a. antroje pusėje Aukštadvaris imtas žymėti ir žemėlapiuose. 1561 m. Bazelyje išleistame V.Grodeckio sudarytame žemėlapyje miestelis pažymėtas šalia Trakų, Vilniaus, Kauno. Aukštadvaris aptinkamas ir žymaus flamandų kartografo bei matematiko Gerardo Merkatorijaus 1594 m. sudarytame Europos žemėlapyje atlase. Tiesa, miestelis pažymėtas labai netiksliai. Žymiai tiksliau pažymėtą Aukštadvarį randame 1613 m.

Antroje XVI a. pusėje Lietuva priversta sudaryti Liublino uniją (1569) su Lenkija. Stiprėjant kaimyninei Maskvos kunigaikštystei, Lenkijos - Lietuvos valstybėje vis labiau įsigali sumaištis, anarchija, bajorų savivalė. Šie procesai atsispindi ir Aukštadvario istorijoje. Kaip ir kitose vietovėse, taip ir Aukštadvaryje, bajorai nemokėjo mokesčių į valstybės iždą, vengė karinės tarnybos. 1561 m., vykstant karui dėl Livonijos, Aukštadvario vietininkui (karužai) siunčiamas laiškas, kuriame raginama iki gegužės 24 d. stoti į karą su Maskva. Tačiau nei nurodytu laiku, nei vėliau Aukštadvario bajorai nepakluso karaliaus, Ponų Tarybos raginimams, nors buvo apeliuojama į bajotišką garbę, patriotizmą, grasinama bausmėmis. Be vis didėjančios suirutės šalie viduje, XVII a. prasidėjo nauji karai su Rusija ir Švedija. Po karų ateiavo badmečiai ir maro epidemijos.

Teodoras Liackis

1600 m. Dar jaunas būdamas Teodoras Liackis daug keliavo: aplankė Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Maltą. Visur užsitarnaudavęs didžio žmogaus vardą.\ Jau minėtas K.Niesieckis rašė, kad būdamas Venecijoje T.Liackis sutramdė įsisiautėjusį jautį: pagriebęs bulių už ragų jam nusukęs sprandą ir trenkęs į žemą - toks buvęs stiprus. Apie milžinišką T.Liackio jėgą sklido legendos. Pasakojama, kad lengvu trūktelėjimu jis galėjęs sutraukyti storiausias virves kaip plonus siūlus, keturiais ir net šešiais arkliais pakinkytas karietas, lekiančias visu greičiu, lengvai sustabdydavęs. Lanko tempime jam nebuvę lygių. Stepono Batoro, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, dvare taip stipriai įtempė lanką, kad jo jėga didžiai stebėjosi tuomet dvare viešėjęs totorių pasiuntinys. Nustebintas totorių pasiuntinys dovanojęs Teodorui puikų žirgą.

Grįžęs iš svečių šalių į tėvynę, T.Liackis apie 20 metų ėjo karinę tarnybą. XVII a. pradžioje kilus karui su Švedija, T.Liackis aktyviai dalyvavo kovose. Už savo pinigus jis išstatė kelias dešimtis husarų, kovėsi su švedais prie Kokenhauzo, Tartu, Talino, Dinamiundės, Valmieros. T.Liackis buvo tuometinio Lenkijos ir Lietuvos valdovo Zigmanto Vazos favoritas. 1605 m. T.Liackiui teko dalyvauti garsiajame Kircholmo (Salaspilio) mūšyje, kai žymiai mažesnės LDK karinės pajėgos, vadovaujamos etmono J.K.Chodkevičiaus, sumušė didelę švedų kariuomenę. J.K.Chodkevičius buvo pavedęs T.Liackiui vadovauti rezerviniam daliniui. Lemiamu mūšio momentu jis puolė į kovos sūkūrį ir daug prisidėjo prie pergalės prieš švedus. Šiame mūšyje T.Liackis du kartus buvo sužeistas į šlaunį, tačiau nepaisydamas žaizdų dvi mylias dar vijosi priešą ir jį mušė.

Ne tik už rankos stiprumą T.Liackis susilaukė pagarbos. Už drąsą ir išmintį jis buvo renkamas Lietuvos tribunolo ar Seimo nariu. 1607 m. Didžiosios Lenkijos bajorija sukėlė maištą, vadinamąjį rokošą. Žečpospolitos seimas maišto slopinimo komisaru paskyrė T.Liackį. Matyt, jis pasižymėjo šiame kare, nes tais pačiais metais buvo apdovanotas 10000 auksinų premija. O 1609 m. perdalijant Polesės ir Bresto vaivadijas, Teodorui Liackiui už nuopelnus buvo paskirta dalis Mielnickio žemių. Šaltiniai mini, kad T.Liackis buvo labai pamaldus. Ypač garbino Šv.Dievo Motiną Čenstakovą, kurios atvaizdą visada nešiojo su savimi, karo stovyklose išstatydavo jį ir garbindavo. Ne kartą kaip piligrimas yra keliavęs iš Lietuvos į Čenstakovą. T.Liackis buvo vedęs Izabelę Bonarellą de Rovere iš garsios italų giminės. Žaizdos gautos mūšyje prie Kirlcholmo pakenkė T.Liackio sveikatai. 1616 m. didžiam bajorų liūdesiui Teodoras Liackis Vilniuje mirė. Manoma, kad jo palaikai buvo palaidoti Aukštadvaryje šeimos koplyčioje, pastatytoje greičiausiai pačioje XVII a.pradžioje.

Teodoro ir Izabelės Liackių sūnus Jonas Alfonsas yra labiausiai Aukštadvariui nusipelnęs Liackių giminės atstovas. Savo jaunystės metus jis praleido Lenkijos-Lietuvos valstybės valdovo Zigmanto Vazos dvare. Čia mokėsi gerų manierų, karo meno. Kartu su karaliumi J.A.Liackis kovėsi prie Smolensko su rusais, prie Chotino - su osmanais, o Livonijoje ir Prūsijoje - su švedais. Šiose kovose nekartą rizikavo savo gyvybe, be to turėjo nemažai išlaidų. Už gerą tarnybą J.A.Liackis buvo apdovanotas naujomis valdomis: jis tapo Dinaburgo seniūnu. Vėliau jis tapo Vilniaus pakamore, t.y. užėmė antras po maršalkos (besirūpinančio karaliaus saugumu) pareigas. Eidamas šias pareigas J.A.Liackis prižiūrėjo žemės dalijimasi tarp įpėdinių apskrityje, sprendė žemės bylas, posėdžiavo komisarų teisme. Apie 1627 m. jis tapo Minsko kaštelionu, o netrukus ir Žemaitijos seniūnu.

Aukštadvario bažnyčia

Tačiau J.A.Liackis neužmiršo ir savo tėvonijos - Aukštadvario. 1629 m., jo lėšomis čia buvo pradėta statyti mūrinė bažnyčia ir įsteigtas Dominikonų vienuolynas, leidžiant rinktis 12 žmonių konventui. Dominikonų vienuolynas buvo pastatytas sklype, kur jau stovėjo mūrinė šeimos koplyčia su Liackių palaikais. Aukštadvario bažnyčios ir vienuolyno galutinio pastatymo J.A.Liackis nesulaukė, nes visas kompleksas buvo baigtas 1667 m., o pats jis mirė 1646 m. lapkričio 3 d. Prie vienuolyno ir bažnyčios įsteigimo Aukštadvaryje nemažai prisidėjo ir J.A.Liackio žmona Joanna Tolvašaitė, vienturtė Žemaitijos kašteliono Adomo Tolvaišos dukra. Manoma, kad Joanna buvo protestantizmo šalininkė, o Jonas Alfonsas atkalbėjo ją nuo šio “paklydimo” grąžinęs ją į katalikų tikėjimą. Su Joanna Tolvaišaite J.A.Liackis turėjo dukrą Izabelę, tikriausiai, pakrikštyta šiuo vardu senelės garbei, ir tris sūnus: Teodorą, Samuelį ir Petrą Kazimierą. Po mirties Jonas Alfonsas Liackis buvo palaidotas Aukštadvaryje giminės mauzoliejuje, šalia savo tėvų. Dvaras ir miestelis atiteko sūnui Petrui Kazimierui.

1655 m., vykstant naujam karui su Švedija, Petras Kazimieras Žemaitijos bajorų vardu vyko pas Estijos gubernatorių Benediktą Šiutę į Mintaują (dabar Jelgava) su įvairiais skundais. Šiutė jį vadino Žemaičių žemės teisėjų atstovu. P.K.Liackis kurį laiką užėmė Trakų pakamorės postą, ėjo Rodūnės seniūno pareigas. Šaltiniai mini, kad šis Liackių giminės atstovas mirė 1666 m. jaunas būdamas, bet nenurodo kokio amžiaus. Taip pat minima, kad P.K.Liackis buvo užstatęs Aukštadvarį kažkokiam Važinskiui. Chodkiewicz”, išleistos Vilniuje 1642 m., autorystė. Petras Kazimieras buvo vedęs žmoną iš Zavišu giminės. Turėjo sūnų Joną.

Kitas J.A.Liackio sūnus Teodoras, kaip ir brolis Petras Kazimieras, ėjo Rodūnės seniūno pareigas, be to užėmė aukštą kiemo maršalkos postą. Jau minėto karo su švedais metu 1655 m. liepos 36 d., Lenkijos-Lietuvos valdovas Jonas Kazimieras savo kiemo maršalką Teodorą Liackį paskyrė visų samdytųjų ir pavietų karinių pajėgų regimentoriumi. T.Liackis yra posėdžiavęs ir Seime, turėjęs stalininko rangą. Jo žmona buvo Katerina Komorovska, Samuelio Grudzinskio našlė. T.Liackis į lenkų kalbą yra išvertęs Hermano Hugono knygą “Pamaldūs troškimai”, 1673 m. išleistą Krokuvoje. Manoma, kad XVII a. antroje pusėje Aukštadvaris atiteko Li...

Šioje lentelėje pateikiami Aukštadvario pavieto siunčiamų raitelių skaičiai, lyginant su kitais pavietas 1528 metais:

tags: #lietuviai #kuriems #uz #tarnyba #carines #rusijos