Kaip padaryti, kad nuotraukos atspindėtų mano gyvenimą

Išskirtinės, prikaustančios dėmesį Dovilės Balčiūnaitės-Svirskės, daugeliui žinomos Miško Motės kūrybiniu pseudonimu, nuotraukos nepalieka abejingų. Ji teigia, kad fotografija yra ta sritis, kurioje ji jaučiasi geriausiai: „Aš labai džiaugiuosi atradusi ją, nes tai tarsi vienas stabilus dalykas, į kurį, net ir padarius pertrauką, tvirtai jauti, kad nori sugrįžti. Jaučiuosi, kad čia yra mano vandenynas, o visa kita veikla - įplaukiantys upeliai, skirti tobulėti, išbandyti save. Smagu, kad turiu ir kitos veiklos, nes, užsiimdama kažkuo kitu, pailsiu.

Taigi, kaip galite kūrybos pagalba pažinti save labiau? Vienas iš būdų, dažniau skirti laiko savirefleksijai, net 5-10 min per dieną gali padėti pažinti save labiau, kas suteikia galimybę atrasti naujus sprendimus ir vidinę pilnatvę. Savirefleksija - tai susitikimas su savimi. Tačiau ne visi esame tam pasiruošę. Kartais vidinis pasaulis atrodo per sudėtingas, galbūt bauginantis ar keliantis bejėgiškumo jausmą.

Dažniausiai mes bėgame nuo savęs ne todėl, kad nenorime suprasti, o todėl, kad bijome susitikti su savo gyvenimo realybe, įsižiūrėti į save be filtrų. Kartais mes intuityviai jaučiame, kad toje realybėje gali slypėti nepasitikėjimas savimi, vienišumas, abejonės, pyktis, nerimas dėl ateities ir priimamų sprendimų. Susidurti su tuo nėra lengva. Lengviau sakyti „neturiu laiko apie tai galvoti“, nei priimti, kad kažkas gyvenime neveikia taip, kaip norėtume. Arba sakome sau: „Kam gilintis, jei vis tiek nieko nepakeisiu?“ - lyg iš anksto susitaikytume su tuo, kas vyksta, nesuteikdami sau šanso žengti kitą žingsnį, kuris nors truputį padėtų pasijausti geriau, net jei pačios situacijos pakeisti negalime.

Savirefleksija nėra vien problemų ieškojimas ar teismo salė savo gyvenimui, kur nuolat esate kaltinamasis, kad kažko nepadarėte ar esate kažkoks „nepakankamas“. Atvirkščiai, tai erdvė, kurioje galime su savimi būti atviriems be baimės būti teisiamiems. Ji leidžia suprasti, kur esame dabar ir kokia kryptimi norime judėti toliau. Savirefleksija nėra tik „saviugdos užduotis“ - tai kvietimas būti artimesniam santyky su savimi, išgirsti savo tyliausius balsus ir jausmus, bei atjausdami ir palaikydami save, žengti kryptimi to gyvenimo, kuriame Jūs jaustumėtės pakankamai geriau Jums geriausiu ir tinkamiausiu būdu.

Kūryba kaip savirefleksijos įrankis

„Kūryba yra vienas iš būdų, padedančių reflektuoti apie save, kuris gali būti pasiekiamas kiekvienam. Nesvarbu, ar skaitome, rašome, tapome ar klausome muzikos - kiekvienas kūrinys gali tapti veidrodžiu, atspindinčiu mūsų vidinę būseną. Ar kada nors patyrėte, kaip vienas kūrinys „įstringa“? Gali būti, kad daina skamba visą dieną, knygos personažas atrodo labai artimas, o paveikslas kelia nepaaiškinamas emocijas. Tai nėra atsitiktinumas.

Kiekviena mūsų reakcija į meną yra lyg raktas, atrakinantis mūsų vidinį pasaulį, galimybė leisti išjausti sau skirtingus jausmus, leisti išgirsti sau savo mintis, norus ir patirti autentišką ir artimą santykį su savimi.“ - teigia terapinio koučingo specialistė, kūrėja Kamila Golod.

Laisvo rašymo metodas

Išbandykite „laisvo rašymo“ metodą - tiesiog leiskite žodžiams lietis ant popieriaus be cenzūros. Rašykite viską, kas ateina į galvą, nesvarbu, ar tai atrodo prasminga, ar ne. Užduokite sau klausimą: Kaip aš jaučiuosi? Ką šiuo metu patiriu? Leiskite sau rašyti net jei atsakymų iš karto nerandate. Galbūt pradėsite nuo kasdienių minčių apie tai, kas nutiko dieną ir po kurio laiko pastebėsite, kad kyla gilesni, netikėti pamąstymai.

Jei jaučiate, kad stringate, pabandykite pradėti sakinį nuo frazių, tokių kaip: Šiandien jaučiuosi..., Mano mintys sukasi apie..., Labiausiai mane dabar jaudina... Taip natūraliai atsivers vidinis dialogas, kuris gali atskleisti svarbius dalykus apie jūsų emocijas ir poreikius. Reguliari praktika padeda ne tik geriau suprasti save, bet ir atrasti vidinę ramybę. Po kurio laiko galbūt pastebėsite, kad per rašymą randate atsakymus, kurių nesitikėjote. Svarbiausia - leisti sau tiesiog būti ir išsirašyti, nereikalaujant tobulo minčių išdėstymo ir pan..

Skaitymo terapija

Skaitymo terapija yra rašymo terapijos draugas. Man pačiai šis būdas padeda labiau pažinti save, „pasimatuoti“ kaip elgčiausi herojų vietoje, kokie jausmai kyla, skaitant apie herojų išgyvenimus. Šią patirtį atspindėjau ir savo knygoje „Artumas su savimi“, kurioje apjungiau herojų istorijas kartu su erdve savirefleksijai, bei ją skatinančiais klausimais. Juk dažnai skaitant, mūsų jausmai ir mintys dėl personažų ir siužeto kelia mums jausmus apie mus pačius, apie mūsų pačių išgyvenimus, apie mūsų vidines kovas ar savo troškimus ir tai, kas mums iš tiesų svarbu.

Tad kviečiu skaitant knygas ar net straipsnius, ar žinutes socialiniuose tinkluose, užduoti sau keletą klausimų, kurie padėtų pažinti save geriau:

• Ką manyje palietė šis tekstas?
• Ar sutinku su herojaus (autoriaus) nuomone/elgesiu ar manyje kyla vidinis prieštaravimas?
• Kokias mano asmenines patirtis primena tai, ką perskaičiau?
• Kokias emocijas man kelia šis turinys? Kodėl būtent tokias?
• Ar šis kūrinys ar tekstas atspindi mano vertybes? Kodėl taip arba kodėl ne?
• Kokią žinutę šis kūrinys siunčia man asmeniškai?
• Kokią vieną mintį ar jausmą išsinešu iš šio kūrinio?

Ir leiskite kūriniui padėti jums rasti atsakymą.

Fototerapija

Vienas iš rečiau naudojamų, bet labai efektyvių ir lengvai prieinamų būdų savirefleksijai yra fototerapija. Tai metodas, kuriame naudojamos tiek asmeninės nuotraukos, tiek užfiksuotos kitos akimirkos pvz. gamtos, miesto, aplinkos. Kaip tai veikia?

Pvz. jei pasiimsite savo darytas nuotraukas, pvz. iš kelionių, susitikimų su artimaisiais ar draugais, ar tiesiog kasdienybes akimirkas, žiūrėdami į jas, klauskite savęs:

• Apie ką man ši nuotrauka?
• Kokias emocijas ji sukelia?
• Kokius prisiminimus ji atgaivina?
• Kokie pirmi 3 žodžiai šauna į galvą, žiūrint į šias nuotraukas?
• Jei vėl fotografuočiau šią akimirką ar įsivaizduočiau, kad kitas žmogus tai fotografuoja, ką pavaizduočiau kitaip? Kodėl?
• Kokį pavadinimą sukurčiau šiai nuotraukai? Kaip šis pavadinimas atspindėtų mano vidinę būseną?

Kadangi, fotografijos tampa mūsų dienų kasdienybe, jos gali tapti lengva priemone pažvelgti į save iš naujos perspektyvos, bei suvokti, kaip patirtys veikia mūsų vidinį pasaulį, bei ką mes galėtume padaryti kitaip, kad atrastume naujus resursus bei sprendimus.Kaip matome, savirefleksija per kūrybą - tai galimybė sustoti, įsižiūrėti į savo vidinį pasaulį, savo jausmus, savo poreikius be vertinimo, kas sukuria erdvę vidiniam dialogui su savimi, bei naujiems sprendimams. Nesvarbu, ar tai bus knygos skaitymas, muzikos klausymasis, apsilankymas galerijoje ar tiesiog nuotraukų žiūrėjimas savo telefone, leiskite tam, kas jus paliečia, tapti tiltu į gilesnį savęs suvokimą ir artumą su savimi.

Namai kaip asmenybės atspindys

Populiarusis minimalizmas skelbia, kad mažiau daiktų - mažiau vargo. Nors kažkam gali visiškai pakakti dviejų porų batų, kitas nebus laimingas be dvidešimties. Ką jums reiškia namai? Psichologiniu požiūriu, namai gali reikšti labai daug dalykų. Pavyzdžiui, tai gali būti saugi užuovėja (lietuvių tautosakoje dažnai apibūdinama ir kaip tvirtovė); erdvė, kurią galite patys kontroliuoti, keisti ir užtikrinti saugumą; jūsų idėjos ir vertybės, atsispindinčios prasminguose daiktuose; jūsų tapatumo tąsa - išliekamoji savęs dalis - juk užėję į bet kieno būstą galime pajusti ir suprasti, koks yra ten gyvenantis žmogus, kiekvienas po savęs palieka kažką, kas parodo jų pomėgius, būdą.

Namai taip pat yra vieta, kurioje puoselėjami santykiai (juk juose paprastai gyvena šeima, ar ne?), o galiausiai ir fizinė erdvė, kuri, savo ruožtu, gali informuoti apie asmens statusą (dėl ko neretas nori ne nuomojamo, o savo būsto). Tačiau tai, ką vadiname namais, nebūtinai yra konkretus turtas, kurį turime. Juk būna, kad jais pavadiname ir viešbutį ilgesnių atostogų metu, ir nuomojamą būstą. Psichologiniai namai - jausmas, kad esi ten, kur turi būti, kai asmens tapatumas yra susiejamas su tam tikra vieta.

Bet kuris interjero specialistas pasakys, kad namuose turi būti tai, kas atspindėtų jūsų asmenybę, tai, kas jums svarbu. Šeimos narių nuotraukos, drambliukas iš kelionės po Indiją, mėgstamas arbatinukas - visi šie daiktai namams gali pridėti jaukumo ir gerų emocijų. Tačiau kai daiktų pasidaro per daug, kai jie neturi savo vietos, atsiranda netvarka - daiktų perteklius, dėl kurio erdvė tampa chaotiška.

Netvarkos įtaka savijautai

Tvarkingi namai dažnai laikomi ženklu, kad žmogus, kuris juose gyvena, yra organizuotas, protingas, sugeba susidėlioti prioritetus ir iš esmės gerai tvarkosi gyvenime. Netvarkinga aplinka verčia teisintis prieš svečius, namiškius ir save, skatina prasčiau save vertinti: „Kaip mano mama, draugė, kolegės sugeba viską padaryti, o aš ne?“ Netvarkingi namai taip pat siejami su įvairiais negatyviais reiškiniais, pavyzdžiui, patiriamu stresu ir depresija. Nieko keista - fizinė aplinka, kurioje esame, turi nemažą poveikį mūsų savijautai: kaip jaustumėtės, jei SPA masažo kambario dizainas primintų siaubo filmą?

Netvarkos priežastys

Norint įveikti netvarką savo namuose, svarbu suprasti, kaip ji atsiranda. Ne visi turimi daiktai mums yra brangūs ir svarbūs. Masinio vartojimo kultūra, internetinė prekyba skatina vis daugiau pirkti, vartoti ir taip didina mūsų namuose esančių daiktų skaičių (nors dažnai mes juos ir slepiame nuo savęs pačių). Galbūt perteklius susideda iš daiktų, kuriuos jums kažkas atidavė? O galbūt tai per laiką užgyventi daiktai? Skirtinga netvarka gali atskleisti įvairias emocines žinutes: pavyzdžiui, jei turite daugybę nė karto nepanaudotų, sulūžusių ar pasenusių daiktų, gali būti, kad baiminatės ar nepasitikite ateitimi - neva dar gali praversti.

Ar turite kelnes ar suknelę, kurie visai nedera prie jūsų likusios aprangos, nė karto jų neapsivilkote, o įsigijote todėl, kad tuo metu įsivaizdavote, kaip su tomis kelnėmis ar suknele eisite prie jūros vėjeliui pučiant ir mėgausitės saulėlydžiu? Ir… nė karto nenuvykote prie jūros? Ar perkate populiariojo mokslo knygas manydami, kad reikėtų būti labiau apsiskaičiusiam, bet vakarais nebeturite jėgų ir noro gilintis į mokslinius reiškinius ar nerandate vietos, kur galėtumėte tai padaryti? Ar ta pora pėdas spaudžiančių batų, su kuriais atrodysite taip pat elegantiškai ir profesionaliai kaip kolegos darbe, iš esmės trukdo jums patogiai nukeliauti iki to darbo? Ar turite bėgiojimo batelius, bet ištvermės treniruotės jums niekada nepatiko? Galbūt saugote matematikos užduočių sąsiuvinius ar prieš 20 metų gautus laiškus ir atvirukus? Ar turite į kampą užmestų nebaigtų projektų? Jų dažnai atsiranda dėl perfekcionizmo: manydami, kad nesugebės užbaigti taip tobulai, kaip įsivaizduoja, kad reikėtų, žmonės palieka juos tiesiog neužbaigtus. Čia verta prisiminti, kad tobulumas yra gerumo priešas.

Tvarkymosi metodai

Netvarka susideda ne tik iš sumestų daiktų krūvos, bet ir iš jų pertekliaus. Šiuo metu itin populiaraus gyvenimo būdo - minimalizmo - šalininkai propaguoja minimalų gyvenimą, kuriame, pavyzdžiui, nėra penkių puodų, jei savo mitybos įpročiams palaikyti jums pakanka vieno. Iš įvairių minimalizmo interpretacijų atsirado ir tvarkymosi metodų, įvairių netvarkos mažinimo būdų. Vienas jų - visą mėnesį kasdien atsisakyti vienu daiktu daugiau nei vakar, pavyzdžiui, pirmąją dieną atsisakyti vieno daikto, antrąją - dviejų ir t. Kitas populiarus metodas - sudėti visus daiktus į dėžes ir atsisakyti ilgiau nei tris ar daugiau mėnesių nenaudojamų daiktų. Siūloma juos parduoti, dovanoti, o nebetinkamus naudoti išmesti.

Daug turinio apie tvarkymąsi yra būtent apie daiktų mažinimą. Išbandę šiuos ir panašius metodus žmonės liudija, kad atsisakyti daiktų sunku tik iš pradžių, o paskui iš to kyla vis didesnis pasitenkinimas ir net savotiškas noras atsisakyti dar daugiau. Žinoma, gyvenimas su mažiau daiktų atrodo paprastesnis ir lengvesnis, atsiranda daugiau laiko mėgstamai veiklai vietoj valandų, skirtų daiktų paieškai netvarkingoje aplinkoje. Vis dėlto toks minimalizmas - tikrai ne visiems. Reikia suprasti, kad svarbu apsupti save daiktais, kurie turi vertę, prisideda prie gyvenimo gerovės - dekoratyvus užtiesalas ant sofos sušildo žvarbų žiemos vakarą, o trečia pora akinių nuo saulės džiugina visais metų laikais vos pasirodžius saulei.

Garsi tvarkymosi specialistė Marie Kondo pasakojo, kad įsijautusi į daiktų atsisakymą nuolat galvodavo, ką dar išmesti, ko atsikratyti. Ji jautė tikrą aistrą tvarkytis - tvarkė savo, šeimos narių, draugų ir visų norinčiųjų namus, kol vieną kartą… net apalpo. Toje situacijoje kaip žaibas jai nušvito mintis, kad tvarkantis reikia galvoti ne apie tai, ką išmesti, o apie tai, ką pasilikti. Minimalizmo ir visi kiti tvarkymosi metodai, taip pat interjero kūrimas prasideda atsisakant nereikalingų, nebenaudojamų ir nebedžiuginančių daiktų.

Kaltės jausmas atsikratant daiktų

Daiktų atsisakymas gali kelti įvairių neigiamų emocijų, ypač kaltę.

Finansinė kaltė

Sakykim, nusipirkote kažką brangaus ir nepanaudojote arba turite tai, kas potencialiai yra vertinga, bet jums nepatinka. Pavyzdžiui, turite daug jums nebetinkamų drabužių, kurie kartu kainuotų visai nemažai; turite nepatinkančių baldų. Jų sunku atsisakyti, nes nenorite švaistyti pinigų. Ką daryti? Vienas iš variantų - kuo realistiškiau įsivertinti daikto kainą ir tai, ar jam atsiras pirkėjas. Galbūt sumokėjote daug, tačiau daiktas jau panaudotas arba pasikeitus laikams nebegeidžiamas. Galbūt jis jau atitarnavo - finansinės išlaidos jau atsipirko. Taip pat galima skirti sau ribotą laiką brangų daiktą iš tikrųjų panaudoti: jei tai drabužis, rasti progą apsirengti, jei baldas - pasistatyti kambaryje.

Šeimyninė kaltė

Pavyzdžiui, turite mirusio šeimos nario daiktų. Atrodo, kad negalima jų atsisakyti, kad ir kiek daug jų būtų. Tokiu atveju verta pagalvoti, kuriuos daiktus iš tikrųjų verta pasilikti: kurie daiktai labiausiai primena apie tą žmogų, kurie jums mieliausi, kuriuos panaudodami kaskart prisiminsite ir padėkosite jam mintyse?

Dovanos kaltė

Gavote statulėlę, rankinę, knygą autoriaus, kurio stiliaus nemėgstate, megztinį, kurio spalvos ar kirpimas jums ne prie širdies. Ar laikote dovanas, kurios jums visiškai nepatinka? Tarsi ir nemandagu jas kažkam atiduoti ar parduoti. Vis dėlto daiktas, kurį jums padovanojo, tapo jūsų ir jūs turite teisę su juo elgtis taip, kaip jums patinka.

Visuomeninė kaltė

Kartais pasitaiko, kad turime daiktų, kurie mums atrodo nereikalingi, bet iš kitų girdime, kad tai reikia turėti, kad būtume laimingi, namuose privalo būti tas daiktas ir pan. Pavyzdžiui, itin populiaru skelbti kiekvienai moteriai būtinus turėti aksesuarus ar kiekvienam vyrui privalomus daiktus: mažą juodą suknelę, prabangų laikrodį ir t. t. Tiesa ta, kad kiekvienas turi savo gyvenimo kelią ir jam tam tikrų daiktų gali visiškai nereikėti.

Sentimentali kaltė

Kai kurie daiktai, vos paimti į rankas, kelia nostalgiją. Pagalvojus, kad tokio daikto reikėtų atsisakyti, jį paleisti, kyla liūdesys. Tokie daiktai neatrodo kažkuo blogi, priešingai, kelia pozityvias emocijas apie buvusias šventes, renginius, keliones, pirmuosius kartus ir pan. Vis dėlto didelė sentimentalių dalykų sankaupa gali tarsi uždaryti mus praeityje - svarbu ne tik mintyse, bet ir fiziškai namuose palikti vietos būsimiems geriems nutikimams ir įvykiams. Praktinis patarimas - nufotografuoti ar nufilmuoti tuos daiktus ir taip išsaugoti prisiminimus.

„Gal dar pravers“ kaltė

Daiktai, kurie saugomi kažkokiems atvejams. Pavyzdžiui, močiutė sakydavo: „vaikeli, turėk šitą pižamą, jei prireiks ligoninėje“, „turėk spintoje juodą švarką, kai reikės eiti į laidotuves“, „neišmesk senų marškinėlių, o jei reikės kada prastų drabužių, nuspręsi persidažyti namus, važiuosi kam padėti kaime“. Tokių „gal dar pravers“ gali būti begalybė, esu girdėjusi net ir tokių: „O jei bus teminis vakarėlis?“ Tokių daiktų panaudojimą reikia įvertinti iš labai praktinės perspektyvos - pirmiausia pagalvoti, kada paskutinį kartą juos naudojote (pavyzdžiui, vyro kostiuminės kelnės spintoje kaba aštuonerius metus, per juos visus kaskart prireikus išsisukdavo su daiktais, kurie labiau tinka ir patinka). Tuomet reikia įvertinti, kokia tikimybė, kad įvyks tas įvykis, kada daiktas „gal dar pravers“. Jei žiūrint realistiškai tikimybė, kad jį panaudosite yra maža, ar tikra verta apsikrauti?

Tapatumo kaltė

Yra daiktų, kurie tarsi susiję su mūsų asmenybe, ryškiai atspindi tam tikrą svarbią asmenybės dalį. Pavyzdžiui, plaukiko medaliai, kadaise intensyviai studijuotos kalbos paskaitų užrašai, nebenaudojamas muzikos instrumentas. Atrodo, kad, atsisakius kažkurio daikto, tektų atsisakyti savo dalies.

Kaip susikurti tvarką, atspindinčią jūsų asmenybę

Psichologiniai netvarkos efektai veikia tarsi užburtas ratas. Kaip apsunkiname savo aplinką daiktais, skirtais įsivaizduojamam ir tobulam „aš“, galime apsunkinti save ir troškimu turėti idealią tvarką. Sterili aplinka verčia įsitempti, o dezorganizuota sukelia pralaimėjimo jausmą. Pavasarinis, šventinis ar priepuolinis tvarkymasis prieš atvykstant svečiams gali virsti eiline „dieta“ - net ir po didelio vargo po savaitės ar mėnesio netvarka ir vėl apima namų erdves.

Jei nesate dailiojo lankstymo čempionas, vargu ar vakare po darbo skirsite laiko švariems skalbiniams gražiai sulankstyti. Kita vertus, jei kaskart dienos drabužius užmetate ant kėdės prie lovos, jie patys į spintą nenukeliaus. Realistiškas požiūris į tvarkymąsi - tai stebėjimas, ką ir kaip esame įpratę daryti, ir aplinkos koregavimas taip, kad ji kuo labiau padėtų mums palaikyti tokią tvarką, kokios norime.

Ką darote užėję pro namų duris? Kur dedate raktus, piniginę, batus? Ar šiems daiktams yra vietos, kur jie turėtų būti? Suorganizuokite lentynėlę ar dėžutę, spintelę, kurioje viskas tilptų ir turėtų savo vietas. Jei tokių vietų nėra arba jos numatytos taip, kad norint jas pasiekti dar reikia įveikti kokias nors kliūtis (eiti į kitą kambarį, kažką išimti, kad galėtumėte įdėti), kasdien tuo nesinaudosite.

tags: #is #nuotrauku #turetu #buti #aisku #kuom