Kaltinamojo gynyba dažnai argumentuojama tuo, kad baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų kaltinamojo veiką ar kaltę. Teismas tokiais atvejais nuosprendyje neretai atsako, kad, pripažindamas kaltinamąjį kaltu, jis vadovaujasi netiesioginiais įrodymais. Taigi kas gi iš tiesų yra tie netiesioginiai įrodymai, kurie sukelia tokį didžiulį nuteistų žmonių nusivylimą ir nepasitenkinimą teismo sprendimu?
Kas Aišku, Kad Neaišku?
Sąvokos netiesioginiai įrodymai Baudžiamojo proceso kodeksas (BPK) ne tik nepaaiškina, bet net ir apskritai nevartoja. Tai nekelia didesnės nuostabos ir jokiu būdu neleidžia daryti išvados, kad vien dėl to tokios procesinės kategorijos, kaip netiesioginiai įrodymai, būti negali, nes išskirti esminius procesinių reiškinių bruožus, juos apibendrinti, tipizuoti, klasifikuoti ir pan. įprastai paliekama baudžiamojo proceso teisės doktrinai.
Šiandien Lietuvoje vyraujanti baudžiamojo proceso teisės doktrina sako, kad pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiu reikia laikyti tokį įrodymą, kuriuo tiesiogiai, be tarpinių grandžių įrodinėjama į įrodinėjimo dalyką įeinanti aplinkybė (pavyzdžiui, kai kaltinamasis duoda parodymus apie jo paties padarytą nusikalstamą veiką arba liudytojas duoda parodymus apie jo suvoktas veikos padarymo aplinkybes).
Netiesioginis - toks įrodymas, kuriuo įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Bet kuriuo atveju būtina nustatyti, kad tarpinis faktas tikrai yra susijęs su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis. Pavyzdžiui, tiriant eismo įvykį, netiesioginiai įrodymai - ant automobilio rasti pėdsakai (įbrėžimai, kraujo dėmės, drabužių mikrodalelės ir pan.).
Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius - ir vieni, ir kiti reikalingi įrodinėjimo procese. Turint tiesioginių įrodymų, svarbiausia nustatyti jų tikrumą, o tam dažnai prireikia remtis netiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, bet jis leidžia nustatyti tokias bylos aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių įrodymų. Netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo (Goda, G., Kazlauskas, M., Kuconis, P. Baudžiamojo proceso teisė. Vilnius, 2005, p. 187-188).
Iš apibrėžtos netiesioginio įrodymo sampratos aišku turbūt tik tai, kad niekas neaišku: nors ši klasifikacija paremta įrodymo santykiu su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis, vyraujanti doktrina taip ir nepaaiškina, kaip netiesioginiu įrodymu įrodinėjamos įrodinėtinos bylos aplinkybės; neįmanoma suprasti ir to, kas yra tarpinis faktas ir koks jo santykis su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis; neatsakytas lieka ir klausimas, kokią sistemą turi sudaryti netiesioginiai įrodymai, ar netiesioginiai įrodymai reikšmingi įrodinėjant tik tada, kai sudaro sistemą, ir t. t.
Susidaro įspūdis, kad tokia abstrakčiai šykšti netiesioginių įrodymų apibrėžtis, vartojant mįslingas sąvokas (vienas „nežinomasis“ aiškinamas per kitą ar kitus „nežinomuosius“), yra sąmoningas siekis sukurti iš pirmo žvilgsnio moksliškai skambančią ir todėl pagarbią nežinomybės atmosferą, nes jei viskas būtų pasakyta paprastai ir aiškiai, pasimatytų ir tikroji netiesioginių įrodymų esmė.
Teismai labai mėgsta netiesioginius įrodymus ir, dar paradoksaliau, juos atranda ir jais argumentuoja įrodinėjimo ir baudžiamojo proceso principų požiūriu, atrodytų, gana aiškiose situacijose, reikalaujančiose tiesiog drąsių sprendimų, o ne baudžiamojo persekiojimo institucijoms patogaus ir palankaus filosofavimo apie netiesioginius įrodymus, tačiau to, kas apie netiesioginius įrodymus ir įrodinėjimą netiesioginiais įrodymais rašoma teismų nutartyse (vėlgi rašoma gana abstrakčiai, iš esmės pakartojant formalias doktrinos tezes), viena vertus, suvokti neįmanoma, kita vertus, teisminių teiginių pagrįstumas yra didžiai abejotinas.
LAT Jurisprudencija
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) jurisprudencijoje (sekant ja, ir kitų teismų baigiamuosiuose aktuose) įprastai kartojami tokie su netiesioginiais įrodymais susiję teiginiai:
- (i.) „svarbūs tiek duomenys, kurie yra tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą - ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius - ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (pvz., 2023 m. birželio 27 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-146-648/2023);
- (ii.) „įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai. Įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimus, kurių padarymu jis kaltinamas. <...> Tiesioginių ir netiesioginių (išvestinių) įrodymų vertinimui BPK nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų“ (pvz., 2023 m. birželio 6 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-159-654/2023);
- (iii.) „nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje būtų sujungti nuoseklia ir logiška grandine“ (pvz., 2023 m. gegužės 4 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-57-387/2023);
- (iv.) „<...> asmens kaltė padarius nusikalstamą veiką gali būti grindžiama ir netiesioginiais įrodymais, iš pradžių pagrindžiančiais tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą - ir įrodinėtinas aplinkybes <...>“ (pvz., 2023 m. balandžio 17 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-115-387/2023).
Žvelgiant paviršutiniškai, ši LAT formuojama netiesioginių įrodymų samprata skamba tarsi ir sklandžiai, tačiau kai tik įsigiliname ir mėginame suprasti, ką rašo LAT, pamatome, jog iš esmės visi jo teiginiai apie netiesioginius įrodymus yra migloti, dviprasmiški ir nesuprantami, o kartais ir visiškai neteisingi.
Pavyzdžiui, (i.) vien tai, kad ir tiesioginiai, ir netiesioginiai įrodymai yra „įrodinėjimo proceso elementai“, nei automatiškai, nei iš esmės nereiškia, esą „tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius“. (ii.) BPK eksplicitiškai iš tiesų „tiesioginių ir netiesioginių įrodymų vertinimui nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų“, tačiau nenustato tik dėl to, kad BPK apskritai neskiria tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, o ar tokių „reikalavimų ir pagrindų“ neskiria baudžiamojo proceso teisės doktrina, remdamasi baudžiamojo proceso teise, rimtai abejotina. (iii.) Sąvokos netiesioginiai įrodymai ir išvestiniai įrodymai nėra sinonimai. Tai įrodymų rūšys, paimtos iš skirtingų klasifikacijų. Todėl netiesioginių įrodymų sampratos diskurse vargu ar teisinga vartoti sąvoką netiesioginiai (išvestiniai) įrodymai. (iv.) Neįmanoma suprasti ir to, kaip „netiesioginiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine“? Ar minimi tarpinis faktas ir išvada yra vienodi įrodinėjimo proceso elementai?
Netiesioginis Įrodymas Ar Įkaltis
Netiesioginis įrodymas ar įkaltis - tai konkrečiais faktiniais duomenimis (konkrečiu įrodymu) įrodytas (pagrįstas) konkretus faktas, kuris pats (kaip toks) nepatenka į įrodinėjimo dalyką, tačiau iš šio įrodyto fakto galima daryti išvadą (tiksliau, daugiau ar mažiau pagrįstą prielaidą) apie tam tikro kito fakto, kurį ir reikia įrodyti, t. y. kuris jau įeina į konkrečios bylos įrodinėjimo dalyką, buvimą.
Taigi įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais struktūra yra dvipakopė ar kartais net daugiapakopė ir pagrįsta procesiniu algoritmu, kuris konstruojamas iš dviejų faktų (tiesa, sąvoka faktas aptariamame kontekste vis dėlto yra sąlyginė) ir vienos juos jungiančios išvados: (i.) konkrečiu įrodymu tiesiogiai įrodyto konkretaus fakto, kuris pats nepatenka į įrodinėjimo dalyką (lot. factum indicii; šis faktas ir yra vadinamas tuo tarpiniu faktu), ir (ii.) iš šio tarpinio fakto daromos (kildinamos) išvados apie faktą, kurį ir reikia įrodyti: esą kadangi egzistuoja tarpinis faktas, egzistuoja ir faktas, kurį ir reikia įrodyti byloje (jis vadinamas įrodinėtinu faktu ar pagrindiniu faktu).
Tarpinių faktų gali būti ir ne vienas, jų tarpusavio santykis gali būti įvairus (pavyzdžiui, gali būti atskiri tarpiniai faktai, kurie kiekvienas savarankiškai veda prie pagrindinio fakto, o gali būti, kad pagrindinis faktas kildinamas ne iš vieno tarpinio fakto, o link jo einama per vadinamąją tarpinių faktų sistemą ar grandinę), o išvada gali būti daroma ne tik iš tiesioginių, bet net ir iš netiesioginių įkalčių (lot. indicium indicii). Taigi netiesioginio įrodymo turinys šiandienėje baudžiamojo proceso teisės doktrinoje suvokiamas gana plačiai.
Vis dėlto, nepriklausomai nuo tarpinio fakto sampratos ir rūšių, jo santykio su pagrindiniu faktu, esminis įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais elementas yra išvada ar argumentavimas, dėl kurių iš tarpinio fakto kildinamas pagrindinis faktas. Dėl to įrodymas, kuriuo tiesiogiai yra įrodomas tik tarpinis faktas, ir yra vadinamas netiesioginiu pagrindinio fakto įrodymu. Vadovėlinis įrodinėjimo netiesioginiu įrodymu pavyzdys: iš liudytojo parodymų, kad jis matė tam tikrą asmenį netoli vagystės vietos, tiesiogiai seka, kad tas asmuo iš tiesų buvo netoli vagystės vietos (tarpinis faktas), o iš fakto, kad asmuo buvo netoli vagystės vietos (tarpinio fakto), jau netiesiogiai seka, kad šis asmuo galimai padarė nusikaltimą ar kitaip yra susijęs su vagyste ar prie jos prisidėjęs; tad toks liudijimas laikomas ir netiesioginiu pagrindinio fakto - asmens prisidėjimo prie vagystės - įrodymu.
Jau vien ši vyraujančios baudžiamojo proceso teisės doktrinos postuluojama netiesioginio įrodymo samprata (dar net neįsigilinus į jos pagrįstumą) gana aiškiai signalizuoja, kad LAT jurisprudencijos teiginiai, esą „tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius“, „tiesioginių ir netiesioginių įrodymų vertinimui BPK nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų“ ir pan., vargu ar yra teisingi.
Ar Netiesioginiai Įrodymai Apskritai Yra Įrodymai?
Svarbiausias šiame straipsnyje keliamas klausimas - ar tai, ką iškilmingai vadiname netiesioginiais įrodymais, ir kuo, anot LAT, gali būti pagrįstas apkaltinamasis teismo nuosprendis, apskritai gali būti laikoma įrodymu? Ar netiesioginis įrodymas apskritai atitinka įrodymo kaip tokio (per se) sampratą?
Nors BPK šiuo metu expressis verbis tikriausiai vos vieną kartą pavartoja sąvoką faktiniai duomenys ir įprastai vartoja sąvoką duomenys, o Lietuvoje vyraujanti baudžiamojo proceso teisės doktrina šiuo metu vengia formuluoti bendrąją įrodymo sąvoką ir mieliau ją pakeičia gerokai paprastesne diskusija apie teorinius įrodymo požymius (Goda, Kazlauskas ir Kuconis, 2005, p. 168-169), tačiau įrodymu fundamentaliausia prasme gali būti tik faktiniai duomenys, tik duomenys apie konkrečius faktus.
Įrodinėjimo netiesioginiu įrodymu struktūroje konkrečiu faktiniu duomeniu yra pagrindžiamas tik vadinamasis tarpinis faktas, o pagrindinis faktas, kurį ir reikia įrodyti, išmąstomas iš tarpinio fakto, įrodymo turinys pagrindžiamas ne konkrečia informacija apie faktą, o tam tikrais loginiais, moksliniais ar pan. samprotavimais apie tai, ką plačiąja prasme in concreto leidžia įžvelgti tarpinis faktas, ką šis tarpinis faktas gali suponuoti, vertinant įprastą gyvenimiškų įvykių eigą, dėsningumus ar priklausomumą ir pan.
Esminę reikšmę netiesioginiam įrodymui turi iš tarpinio fakto daromos išvados pagrįstumas. Taigi netiesioginiai įrodymai per definitionem nėra faktiniai duomenys. Išvada - netiesioginis įrodymas nėra faktinis duomuo ar informacija apie faktą, nepaneigiama net ir tose hipotetinėse situacijose, kai tarp tarpinio fakto ir pagrindinio fakto yra paties aukščiausio laipsnio tikimybė ar kai sąsajos tarp tarpinio fakto ir pagrindinio fakto neneigia (neginčija) net pats kaltinamasis.
Ką ir kalbėti apie tai, kad, būkim atviri ir sąžiningi bent jau sau, ne taip jau retai pagrindinis faktas iš tarpinio fakto kildinamas remiantis tiesiog subjektyviomis prielaidomis, spėlionėmis ar fantazijomis, kurių tikslas yra bent kažkaip pateisinti kaltinamojo nuteisimą. Taigi atrodo, kad moksliškai ir įtaigiai skambančios sąvokos netiesioginiai įrodymai išskyrimas ir vartojimas procesinėje praktikoje viso labo tik dirbtinai kuria pagrįstumo iliuziją ir net yra klaidinantis.
| Įrodymų Tipas | Apibrėžimas | Pavyzdys |
|---|---|---|
| Tiesioginis Įrodymas | Įrodymas, tiesiogiai įrodantis įrodinėtiną aplinkybę | Kaltinamojo prisipažinimas |
| Netiesioginis Įrodymas | Įrodymas, įrodantis tarpinį faktą, iš kurio daroma išvada apie įrodinėtiną aplinkybę | Liudytojo parodymai, kad matė kaltinamąjį netoli nusikaltimo vietos |