Akibrokštas: nuo piratinių vaizdajuosčių prasidėjęs ir 20 metų klestėjęs verslą nužudė šiuolaikiniai internetinio pasaulio piratai.
Šiandien aptarsime, kas yra filmų nuomos punktas, kokią įtaką jam padarė laisvoji rinka ir kodėl šis verslas nyksta.
Paskelbus apie uždarymą ir masinį kompaktinių plokštelių išpardavimą, čia bangomis užplūsta pirkėjai, norintys mėgstamų filmų įsigyti po 5-6 litus.
DVD kolekcija filmų nuomos punkte.
Paskutiniai lankytojai
Vaizdo kasečių nuomos punktas „Laukimas“, įkurtas prekybos centre „Hyper Rimi“ Žirmūnuose, trečiadienį paskutinį kartą aptarnauja kino mėgėjus. Tiesa, paslaugos pavadinimas „vaizdo kasečių nuoma“ yra grynas anachronizmas - jokių vaizdajuosčių čia nebėra jau treji metai, tik DVD diskai.
„Pirmadienį ryte dar prieš atidarydamas nuomos punktą pamačiau lūkuriuojančių žmonių būrelį. Atrodė, tarsi laiko mašina būčiau grįžęs į praėjusįjį dešimtmetį - vaizdajuosčių klestėjimo laikus. Bet netrukus klientų srautas išseko. Žinau, kad mūsų verslui atėjo galas“, - liūdnokai šypsodamasis sakė „Laukimo“ direktorius Vytautas Gubinas.
Daugiau kaip 20 metų palyginti neseniai perpildytoje filmų nuomos rinkoje išsilaikiusi videoteka „Eliksyras“ dar gyvuos mėnesį ir bus uždaryta balandžio 1 dieną.
Filmų nuomos salono savininkas Eimutis Kuzmickas padėtį vertina filosofiškai: „Tai natūrali specializuotos verslo rūšies mirtis. Taip ir turėjo nutikti įsigalėjus internetui, kai žmonės gavo progą atsisiųsti filmų už dyką, nors tai nėra legalu, o ir vaizdo kokybė dažnai būna kur kas prastesnė“, - kalbėjo E. Kuzmickas.
„Laukimo“ videotekoje pirmadienį kompaktines plokšteles su mėgstamų filmų įrašais pirko paskutiniai, ištikimiausi kokybiškų, legalių kino juostų gerbėjai. Pirkėjus kalbinusiam portalo lrytas.lt žurnalistui jie teigė iš principo nemėgstantys atsisiųsti filmų internetu, nors taip ir sutaupytų pinigų.
„Interneto šiukšlyne sunku susigaudyti. Ten viską užgožia komercinis šlamštas, nežinai, kokios kokybės filmą atsisiųsi. Išsinuomojusi ar įsigijusi legalią filmo kopiją randu aprašymus ant kompaktinių plokštelių dėklų. Labiausiai man patinka istorinė dokumentika ir meniniai filmai istorine tema. Internete failų keityklose tokių sunku rasti“, - sakė ištikima nuomos salono lankytoja Goda.
Paskutinę videotekos darbo dieną įsigyti išparduodamų vaizdo įrašų atėjo ir 40-metis vilnietis Albertas. Jis teigė niekada nesinaudojęs ir neketina naudotis interneto svetainėmis, iš kurių galima pirataujant nusigvelbti filmų nemokamai.
„Turiu savų įpročių. Atsisiųsti filmų iš interneto man neįdomu. Aš mieliau perku įrašus. Ir sūnų įpratinau taupyti pinigus jiems, sutaupę vaikštome po parduotuves, ieškome filmų. Tai mums savotiška pramoga“, - pasakojo vyriškis.
Retų, rimtų filmų pasiūla
Nykstančios videotekos pastaruoju metu buvo tapusios savotiška atsvara lėkštai masinei kino pramonės produkcijai, plintančiai internetu.
„Laukimo“ direktorius V. Gubinas parodė į lentynas, kuriose vaizdo įrašai sudėti pagal tematiką: skyriai, kuriuose siūlomas aukštesnio meninio lygio, europietiški filmai, - apytuščiai. O štai veiksmo filmų ir melodramų liko apsčiai net paskutinėmis videotekos darbo dienomis.
„Eliksyrą“ kino mėgėjai vilniečiai jau seniai žino kaip vietą, kurioje galima įsigyti retų, neholivudinio standarto filmų. Įdomu, kad čia iki šių dienų yra ir seno tipo - didelio formato vaizdajuosčių. Tai - itin retų, tik kino gurmanų elito vertinamų Aleksandro Sakurovo, Jeano Luco Godard'o filmų įrašai.
Neseniai „Eliksyras“ pardavė švedų kino legendos, režisieriaus Ingmaro Bergmano filmų kolekciją, įrašytą vaizdajuostėse. Vadinasi, nemažai kino mėgėjų dar turi ir naudojasi seno tipo vaizdo grotuvais.
„Taip, dar yra žmonių, kuriems videotekos reikalingos, jie ateina, randa kokių nori filmų. Bet tokių klientų tiesiog per mažai, kad išsilaikytų verslas“, - apgailestavo V. Gubinas.
Klestėjimo laikais - maždaug 1993-2006 m. - „Laukimas“ savaitgaliais sulaukdavo apie 200-300 lankytojų per dieną, pastaruoju metu ateidavo vos 20-30 žmonių. Net jei ir visi išsinuomodavo po du filmus po 5 Lt už vieną, apyvarta buvo per maža.
Piratai pribaigė buvusius piratus?
Paradoksas: videotekų verslą sužlugdė internetiniai piratai, kurie įsigudrino filmų parsisiųsti nemokamai, tačiau ir vaizdo įrašų nuomos dinozaurai savo verslą pradėjo platindami vaizdajuostes su piratiniais, kitaip tariant, vogtais vaizdo įrašais.
„Eliksyro“ vadovas E. Kuzmickas, verslą pradėjęs 1990 metais, pripažino, kad anuomet iš didžiulės ir nekontroliuojamos Rusijos rinkos gaudavo krūvas piratinių įrašų filmų, kurie vos prieš savaitę būdavo pasirodę JAV kino teatruose.
„Tačiau mes buvome piratai per prievartą. Tiesiog kapitalizmo epochos pradžioje nebuvo įstatymų, reguliuojančių autorių teises. Nebuvo ir aiškios mokesčių sistemos“, - tvirtino E. Kuzmickas.
„Pornuškę“ platino ir signataras
Paskutines dienas gyvuojantis vaizdo įrašų verslas yra savotiškas laisvosios rinkos sukūrimo Lietuvoje atspindys, atskleidžiantis jos formavimąsi iš chaoso, teisinės anarchijos gelmių.
Vaizdajuosčių nuoma, anuomet nelegali, prasidėjo kapitalizmo priešaušryje, apie 1986-1988 metus. SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui pradėjus reformų ir viešumo erą, po truputį tirpo geležinė uždanga, daugiau tuometės Lietuvos SSRS gyventojų apsilankydavo pas gimines Vakaruose.
Vienas dažniausiai parsivežamų namo pirkinių ar dovanų buvo vaizdo grotuvai ir vaizdajuostės - sovietinio skurdo imperijoje nematyti vaizdo technikos stebuklai. Taip susiformavo pogrindinė vaizdajuosčių nuomos rinka.
Schema buvo tokia: už 25 rublius (dabar atitiktų maždaug 250 litų) parai buvo išnuomojamas vaizdo grotuvas. Toks aparatas, beje, anuomet kainavo apie 3 tūkst. rublių (dabar kainuotų apie 30 tūkst. litų).
Standartinis filmų komplektas: 7-9 vaizdajuostės, dauguma - koviniai filmai ir detektyvai su anuomet dievintais aktoriais Stevenu Seagalu, Clintu Estwoodu, Sylvesteriu Stallone ir Chucku Norrisu.
Ir būtinai - viena ar dvi vaizdajuostės su užrašu „Tiems, kurie jūroje“. Erotikos, tiksliau, „juodos“ vokiškos pornografijos įrašai.
Vienu metu milicija gaudydavo vaizdajuosčių ir vaizdo grotuvų nuomotojus, ypač bausdavo už pornografijos platinimą. Tais laikais buvo pričiuptas ir vienas pirmųjų Kaune vaizdo grotuvą įsigijęs Rolandas Paulauskas, vėliau tapęs Kovo 11-osios akto signataru.
Beje, Kaune laukinio kapitalizmo reiškinių išliko iki pat praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pabaigos. „Dainos“ kinoteatre (Savanorių pr.) dar 1998 m. buvo rodomi videofilmai: skelbime rašomas normalaus filmo pavadinimas, o iš tiesų per senutlėlį televizorių buvo rodomas atviriausias porno.
Juokina blogi vertėjai
Ankstyvojo kapitalizmo laikų vaizdajuostės ypač įsiminė dėl vieno specifinio rusų vertėjo, kuris anglišką tekstą sinchroniškai versdavo prikimusiu, nutęstu ir dėl to kraupokai skambančiu balsu („jaa teeebia žžžopu natruuu, sūūūka tyyyy“).
Tačiau E. Kuzmickas teigė, jog dauguma piratinių įrašų vertimų rusų kalba buvo palyginti kokybiški. Mat tuomet taip versdami filmus uždarbiaudavo profesionalūs rusų vertėjai, kažkada dirbę SSRS vadovo Leonido Brežnevo komandoje.
Beje, prasto vertimo į lietuvių kalbą pavyzdžių šiais laikais pateikia internetu atsisiųsti filmai. Galima iš juoko leipti, kai rūsčią, ginklą į priešą atstačiusio veiksmo filmų herojaus tiradą abejingai išburbuliuoja jaunas balsas be jokios intonacijos, bet labai ryškiu suvalkietišku akcentu.
Iš rinkos išstūmė internetas
V. Gubinas ir E. Kuzmickas teigė, kad vaizdajuosčių (vėliau DVD diskų) klestėjimo laikotarpis buvo maždaug 1995-2006 metai. Nuo 2008 metų įsigalėjo internetas, filmų nuomos verslas ėmė sparčiai nykti.
Nors beveik visi filmų nuomotojai pirmąjį kapitalą sukaupė iš veiksmo ir erotinių kino juostų, rinkoje ilgiausiai išsilaikė didelę rimtų, meninių ir dokumentinių vaizdo įrašų pasiūlą užtikrinę nuomos punktai. Tokie kaip „Laukimas“ ir „Eliksyras“, skirti labiau išlavinto skonio kino mėgėjams.
Tačiau ir jiems atėjo galas. Atrodo, kad interneto sužlugdyti verslininkai turėtų džiugiai sutikti prekybos sutartį ACTA, bet taip nėra. E. Kuzmickas ir V. Gubinas vienu balsu tvirtino nepritariantys šiai sutarčiai, jų nuomone, ji pernelyg aptaki ir neužkirs kelio internetiniam piratavimui.
Uždaromų nuomos punktų darbuotojai skuba išparduoti įrašus, krauna į dėžės likusius, kuriuos galbūt padovanos bibliotekoms, vaikų ir jaunimo globos įstaigoms.
Paklaustas, ar ateityje imsis su kino pasauliu susijusio verslo, V. Gubinas atsakė neigiamai.
„Teoriškai būtų galima išsipirkti, išsinuomoti domeną ir perkelti veiklą į internetą, tačiau tuomet reikėtų imti nors nedidelį mokestį už filmus. Jaunimas nesusidomės, jis ir toliau ieškos nemokamų įrašų“, - svarstė V. Gubinas.
„Mes juk nebankrutuojame, nelikome skolingi nei klientams, nei mokesčių inspekcijai. Tiesiog dėl naujų technologijų ir rinkos pokyčių išnyko specifinė verslo rūšis“, - tvirtino E. Kuzmickas.
Vaizdo įrašų verslas pirmiausia suklestėjo Kaune, bet čia pirmiausia ir ėmė nykti. Paskutinis žinomiausias Kauno nuomos punktas „Topo centre“ buvo uždarytas prieš trejus metus.
Sostinė taip pat atsisveikina su filmų nuomos centrais. Ketvirtadienį „Laukimas“ pirmą kartą per 20 metų nebelauks lankytojų. Kino gurmanai po mėnesio nieko neberas ir Šv. Mykolo gatvėje, kur iki balandžio 1 d.