XX a. pabaiga Lietuvos valstybei buvo ypatingai svarbi, nes komunistinės sistemos griūtis ir šalies nepriklausomybės atkūrimas buvo vieni iš reikšmingiausių įvykių Lietuvos valstybingumo istorijoje. Lietuvos valstybei grįžti prie senojo valstybės valdymo, kuris egzistavo prieš okupaciją, nebuvo lengva. Iškilo klausimas: ar atgaivinti senąsias valdymo tradicijas, ar sekti daug pasiekusiais ir pažangiais Vakarais? Lietuva pasirinko antrąjį kelią. Šalyje, vykdant radikalias transformacijas, pradėjo kurtis politinės partijos. Šiame straipsnyje bus nagrinėjama, kaip individuali šeimos žemės nuosavybė pakeitė bendruomeninę žemės nuosavybę istorijos eigoje. Aptarsime alodo sąvoką, jos raidą, taip pat feodalizmo įtaką šiam procesui.
Alodas: Individualios Žemės Nuosavybės Atsiradimas
Alòdas (vok. Allod < sen. germ. al - pilnas, visiškas + od - nuosavybė, valda) - tai individuali šeimos žemės nuosavybė, pakeitusi bendruomeninę. Barbarų valstybėse, buvusioje Vakarų Romos imperijos teritorijoje, iš pradžių tai buvo kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas su ribota paveldėjimo teise (ankstyvasis alodas), vėliau - laisvai disponuojama žemės nuosavybė (vėlyvasis, arba pilnasis, alodas).
Juridiškai, pirmą kartą ribota žemės alodo teisė buvo paminėta Salijų teisyne (6 a. pradžia); pagal jo 59 straipsnį, teisę paveldėti ariamąją žemę turėjo tiesioginiai vyriškosios linijos palikuonys, t. y. mirusiojo sūnūs. Yrant gentinei bendruomenei, jos nariai įgijo neribotą teisę naudotis žemės alodu, virtusiu atskiros šeimos nuosavybe.
Šį vėlyvąjį alodą 6 a. pradžioje jau turėjo vestgotai ir burgundai, 6 a. pabaigoje - frankai, 7-8 a. - kitos gentys, o saksai ir fryzai - tik 9 a.
Alodo terminas taikomas visų šalių visuomenėms, kur buvo tokio pobūdžio nuosavybė. Lietuvoje alodas susiklostė 12 a. pabaigoje - 13 a. pirmoje pusėje. Buvo vadinamojo odalio tipo - garantuota paveldėjimo, bet ribota (tik giminėje) disponavimo teisė. 15-16 a. istorijos šaltiniuose alodas vadinamas tėvonija, arba veldeme. Alodo branduolį sudarė apydėmė ir ariamoji žemė; jam priklausė šienaujamosios pievos.
Žemės valdos raida Europoje
Alodo Raida Lietuvoje
Lietuvoje alodas susiklostė 12 a. pabaigoje - 13 a. pirmoje pusėje. Buvo vadinamojo odalio tipo - garantuota paveldėjimo, bet ribota (tik giminėje) disponavimo teisė. 15-16 a. istorijos šaltiniuose alodas vadinamas tėvonija, arba veldeme. Alodo branduolį sudarė apydėmė ir ariamoji žemė; jam priklausė šienaujamosios pievos.
Įsigalėjus didžiojo kunigaikščio žemės aukščiausiajai nuosavybei 13 a. pabaigoje susiklostė alodo valdymo ir privalomosios tarnybos už jį paprotinė teisė. Iš kylančių feodalų (pilėnų, gerųjų žmonių, bajorų) alodo valdymas plėtojosi į karo, iš eilinių bendruomenininkų (valstiečių) - į darbo prievolių teisę.
1387 Jogailos privilegija bajorams feodalų alodą įformino kaip įstatymo teise valdomą tėvoniją. Alodinę bajorų žemėvaldą papildė beneficija ir gautų veldamų ūkiai. Tuo pagrindu 15 a. susiformavo feodas.
Įstatymu neįforminta valstiečių alodo teisė siaurėjo. Bajorų valdose valstiečiai ją prarado 15 a. pabaigoje - 16 a. pradžioje, didžiojo kunigaikščio domene ją panaikino Valakų reforma (16 a.
Alodo Raidos Etapai Lietuvoje
Remiantis šiais duomenimis, galima sudaryti lentelę, iliustruojančią alodo raidą Lietuvoje:
| Laikotarpis | Savybės |
|---|---|
| 12 a. pabaiga - 13 a. pirma pusė | Susiformavimas, odalio tipo nuosavybė (paveldėjimas giminėje) |
| 15-16 a. | Alodas vadinamas tėvonija arba veldeme |
| 13 a. pabaiga | Susiklosto alodo valdymo ir privalomosios tarnybos teisė |
| 1387 m. | Jogailos privilegija bajorams įformina alodą kaip tėvoniją |
| 15 a. pabaiga - 16 a. pradžia | Valstiečiai praranda alodo teisę bajorų valdose |
Ši lentelė padeda apibendrinti pagrindinius alodo raidos etapus Lietuvoje, atskleidžiant jo transformaciją ir reikšmę skirtinguose istorijos laikotarpiuose.
Feodalizmo Įtaka Žemės Nuosavybei
Apie 9-11a. daugumoje Vakarų Europos šalių susiformavo feodalizmas, kurio procesas davė gilių visuomeninių permainų. Ypatingai feodalizmas plėtojosi 7-9a. Nuo 6a. antrosios pusės frankų visuomenėje prasidėjo griežti pasikeitimai.
Žemė virto laisvai perleidžiama privatine nuosavybe - alodu, kuri buvo parduodama, keičiama, perkama, dovanojama, paliekama testamentu savininko noru. Alodas 10-11a. jau buvo retas reiškinys.
Chlodvigo įpėdiniai(8a.) plačiai dalijo karaliaus žemes vadinamosios beneficijos(išvertus”labdarybės”) pavidalu savo kariauninkams ir žemvaldžiams. Beneficija buvo feodalinės nuosavybės forma,kai žemė suteikiama laikinai sąlygiškai naudoti. Gautos beneficijos negalima perleisti trečiajam asmeniui,o po beneficijos turėtojo mirties beneficiją sudarančios vertybės griždavo jos davėjui. Toks beneficijos statusas išliko neilgai: jausdami savo reikšmę, beneficijos turėtojai labai greitai pasiekė,kad po jų mirties beneficijos būtų teikiamos jų įpėdiniams,o jau 9a.
Feodalizmo raida ir teisės sistemos pokyčiai Prancūzijos revoliucijos išvakarėse galiojusi teisės sistema trukdė esminėms socialinėms ir politinėms permainoms ir, skirtingai nuo Anglijos,labai mažai teatitiko buržuazijos poreikius. Absoliutinė monarchija ir visa,kas buvo susiję su karaliumi,bajorija,dvasininkija,taipat senasis administracinis teritorinis suskirstymas,feodalinė žemės teisė,teismų sistema,mokesčių sistema-visi šio senojo režimo institutai per trumpą laiką buvo likviduoti.Šie revoliucijos laikotarpio įstatymai ne tik įtvirtino laisvą nuosavybę,prekybos bei verslo laisvę ir t.t., bet ir gerokai suvienodino teisę.
Revoliucijos laikotarpiu buvo siekiama pertvarkyti feodalinę nuosavybę. 1789m. žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje,buvo aiškiai suformuluotas naujas požiūris į nuosavybės teisę.Deklaracijos 17 straipsnis(”17.Kadangi nuosavybės teisė yra neliečiama ir šventa,ji iš nieko negali būti atimta kitaip tik įstatymo numatytu atveju,t.y.JAV turi nemažai teisės sistemos bendrumų su Anglija,nes perėmė iš Anglijos ne tik teisės normų ir institutų turinį,bet ir patį teisinio reguliavimo metodą,panašią dualistinę teisės sistemą:precedentinė teisė,sąveikaujanti su įstatymais besiremiančia teise.JAV kiekvienoje valstijoje(susiformavo specifinis precedentų kompleksas),federacijos precedentinė teisė,besiremianti tomis pačiomis teisinėmis sąvokomis ir iš principo ta pačia struktūra kaip anglų bendroji teisė,tapo visiškai savarankiška,panašiai kaip Anglijoje,pasižyminti painumu,kazuistiškumu,prieštaringumu ir sudėtingumu.
Tačiau pagal JAV Aukščiausiojo Teismo 1938 m.Jungtinėse Amerikos Valstijose 1926 m. Tolydžio JAV teisė vis labiau tolsta nuo anglų pavyzdžio,nes,Amerikos kolonijoms atsiskyrus nuo metropolijos,Amerikos teismų praktika rutuliojasi nebepriklausomai nuo Anglijos teismų veiklos,gerokai didesnį nei Anglijoje poveikį bendrai Amerikos tesės raidai daro įstatymai,tai pat skirtingai besiplėtojanti federacijos ir valstijų teisė.
Žodis "fief" - tai žodis, kuris kilo iš viduramžių Europos feodalinės sistemos ir dažniausiai buvo naudojamas apibūdinti žemės valdą, kurią vasalas gaudavo iš senjoro mainais už karinę ar kitokią tarnybą. Žodis „fief“ yra prancūziškos kilmės, kilęs iš senosios prancūzų kalbos žodžio „fief“ arba „feu“.Savo ruožtu, šis terminas siejamas su germanų kalbų žodžiais, tokių kaip „fehu“ arba „faihu“, reiškiančiais turtą arba gyvulius. Kalbiniu požiūriu, „fief“ yra labai geras pavyzdys, kaip vienas žodis per ilgą laiką gali įgauti naujų prasmių ir prisitaikyti prie besikeičiančių visuomenės struktūrų.
Fonetinė žodžio „fief“ struktūra yra gana paprasta - trumpas, vienaskiemenis žodis, sudarytas iš priebalsės „f“ pradžioje ir galūninės dvibalsės „ie“, kas sukuria lengvai tariamą garsą. Žodžio vartojimas laikui bėgant taip pat rodo, kaip kalbos žodynas kinta.
Taip pat svarbu pažymėti, kad lietuvių kalboje tiesioginis „fief“ atitikmuo nėra dažnas, tačiau istorinė sąvoka „feodas“ galėtų būti laikoma artimu šio žodžio atspindžiu.
Beneficija ir Feodas: Pagrindiniai Skirtumai
Viduramžių Europoje egzistavo keletas žemės nuosavybės ir valdymo formų, kurios buvo pagrindas feodalinei sistemai. Dvi svarbios tokios nuosavybės formos buvo beneficija ir feodas. Nors šie terminai kartais gali būti naudojami panašiai, jie turi skirtingą reikšmę ir istorinius kontekstus. Beneficija (lot. beneficium) buvo laikinas žemės sklypo ar kito turto suteikimas už tam tikras paslaugas, dažniausiai karinę tarnybą. Feodas (lot. feudum) buvo ilgalaikė žemės nuosavybės forma, paprastai susijusi su feodalinės sistemos įsitvirtinimu vėlesniais viduramžiais.
Pagrindiniai skirtumai tarp šių sąvokų:
- Laikinumas: Beneficija buvo suteikiama laikinai, paprastai už gyvybės laiką arba kol gavėjas galėjo teikti paslaugas. Feodas buvo suteikiamas ilgam laikui, dažnai paveldėjimo būdu.
- Suteikimo priežastis: Beneficija buvo suteikiama mainais už karinę ar kitą paslaugą. Feodas buvo suteikiamas mainais už lojalumą ir karinę ar kitą tarnybą.
Nors beneficija ir feodas yra susiję su žemės valdymu ir naudojimu feodalinėje sistemoje, jie turi esminių skirtumų. Beneficija buvo laikina ir ne paveldima žemės valdymo forma, suteikiama už tam tikras paslaugas. Feodas, priešingai, buvo ilgalaikė, dažnai paveldima žemės nuosavybės forma, susijusi su lojalumu ir tarnyba senjorui.
Feodalinės sistemos schema
Feodalizmo Interpretacijos
Terminas atsirado 17 amžiuje, paplito 18 amžiuje, bet iki šiol išliko nevienareikšmis. Teisės mokykla (vėlyvieji atstovai - H. Mitteisas, O. Bruneris, F. Ganshofas) feodalizmą grindžia ištikimybės ištakomis, lėmusiomis vasalinės lenų sistemos susidarymą.
Politine mokykla feodalizmą aiškina suverenumo suskaldymu ir politinių funkcijų atitekimu senjorijoms (žymiausias pradininkas G. Waitzas, vėlyvasis atstovas R. Boutruche’as).
Kitų mokslininkų nuomone (pirmasis C. de Montesquieu, vėliau A. Smithas, D. Hume’as, marksistai, daugiausia buvusioje SSRS), tai - po gentinės gimininės visuomenės arba vergovės laikotarpio ir iki kapitalizmo buvusi daugumos pasaulio visuomenių organizacijos forma.
Jos svarbiausias bruožas - senjorinė ekonomika: kai žemvaldžių klasė pasisavina (remdamasi jėga, papročiais ar įstatymu) didžiosios gyventojų daugumos - priklausomų valstiečių - pagaminamo produkto perteklių. Pasak K. Marxo, F. Engelso ir jų sekėjų, feodalizmas yra visuomeninė ir ekonominė formacija, kurios teisinė išraiška - padalyta nuosavybės teisė ir valstiečių priklausomybė, socialiniu požiūriu - visuomenės pasidalijimas į antagonistines klases: feodalus ir valstiečius.
Lenininiai valdančiosios klasės santykiai yra tik viena feodalizmo sudedamųjų dalių.
Sintetiškai, įvertindama teisinę ir socialinę pusę, feodalizmą aiškina Annales istorijos mokykla (pradininkai M. Blochas, L. P. V. Febvre’as). Jai artima, padariusi kai kurias leno sistemos korekcijas, - S. Reynolds.
Feodalizmo ištakomis vieni mokslininkai (pvz., dauguma prancūzų istorikų) laiko senovės Romoje gyvavusį patronato institutą, kai žmogus tarnaudavo įtakingam patronui mainais už aprangą, kiti (daugiausia vokiečių istorikai) - feodalinius santykius kildina iš Tacito aprašytų panašių germanų karo vadų lydėjimo (lot. comitatus) papročių. Germanų gentims būdinga teikti dovanas už karinę ir politinę tarnybą. Romėnai atsilygindavo žemėmis (naudotis nustatytą terminą ar iki gyvos galvos; prekarijai).
Visi šie elementai būdingi feodalizmui, tačiau jis kaip sistema susiklostė 8 a. pradžioje frankų karalystėse.
Frankų teritorinės valstybės idėja buvo silpna, jų valdovų valdžia priklausė nuo vasalų lojalumo. Faktiškasis frankų valdovas Karolis Martelis dovanodavo pavaldiniams bažnytinių žemių su jose gyvenančiais žmonėmis, kad turėtų sunkiai ginkluotų raitelių.
Naujieji didikai, remdamiesi imunitetu, siekė atsikratyti karaliaus valdžios, jų valdos tapdavo pseudovalstybėmis, aplink kurias telkdavosi visi, ieškantys apsaugos, kurios negalėjo suteikti valstybė. Santykiai tarp senjoro ir vasalo būdavo grindžiami sutartimi, vadinta komendacija. Senjoras garantuodavo vasalui apsaugą beneficijos forma ir materialinę paramą, vasalas įsipareigodavo tarnauti senjorui (dažniausiai kaip karys), tačiau likdavo laisvas asmuo.
Per komendaciją vasalas atiduodavo savo žemę ponui, o iš jo gaudavo tik tos žemės valdymo teisę; taip senjoras pripažindavo savo valdų nuosavybės teisę už save stipresniam, o iš jo valdą gaudavo jau kaip feodą (arba leną), apdėtą įvairiomis prievolėmis. Leninė teisė buvo paprotinė. Kartu su ja susiklostė ir leno suteikimo (investitūros) paprotys. Karalius lenus dalydavo žemesnės kategorijos feodalams, šie - riteriams; susiklostė vadinamųjų feodalinių kopėčių sistema.
Dėl paveldėjimo ar prekybos žeme tokia tvarka ilgainiui darėsi sudėtinga: vienose valdose senjoro vasalas galėjo būti jo ponas kitose.
Didikai savo dvaruose visiškai pajungė valstiečius. Šie privalėjo jiems eiti baudžiavą. Dvaras su priklausomais ir nelaisvaisiais žmonėmis buvo feodalinės visuomenės ūkinis branduolys. Liko ir pavienių laisvų žemės valdų. Vasalams reikalaujant daugiau žemių sistema plito.
11 a. viduryje Prancūzijos šiaurėje (Flandrijoje, Šampanėje, Normandijoje) feodų valdymo (feodalinė-leninė) sistema tapo vyraujanti. Kunigaikštystės į rytus nuo Reino kūrėsi gentinių ryšių pagrindu, Languedoce ir Italijoje politinės sistemos klostėsi daugiau remdamosi romėnų teise.
Nuo 12 a. pradėjo sparčiau plėstis miestai. Stiprėjo miestiečių luomas ir juo vis labiau besiremianti karaliaus (centrinė) valdžia. Neklusnių vasalų žemės buvo konfiskuojamos. Stiprėjo centrinė administracija. Kariuomenė tapo samdoma. Asmeninės priklausomybės sistemą keitė valdžios ir pavaldinių santykiai.
13 a. pabaigoje Anglijoje ir Ispanijoje, vėliau Prancūzijoje stambius vasalus valdančių karalių monarchijas pakeitė ankstyvojo parlamentarizmo monarchijos.
Feodaliniai santykiai gyvavo Lietuvoje nuo 12 iki 19 amžiaus. 10-11 a. Lietuvos ūkyje įvyko žymių pokyčių: pradėta naudoti plačiaašmeniai kirviai, žagrės, imta daugiau sėti žiemkenčių. Tai lėmė gimininės bendruomenės ūkio irimą ir atskirų šeimų ūkio susidarymą 11-12 amžiuje. 12 a. antroje pusėje-13 a. pirmoje pusėje individualios šeimos ūkis tapo visuomeninės gamybos pagrindu, susidarė alodininkų teritorinė bendruomenė - laukas.
Iš gentinės diduomenės iškilę kunigaikščiai vaišes pavertė duoklės produktais surinkimu iš laukininkų (kieminėjimas virto pasėdžiu). Ankstyvajame feodalizme alodininkų teritorinės bendruomenės (laukai) tiesiogiai priklausė nuo žemių ir didžiojo kunigaikščio, bendruomenininkų (laukininkų) ūkiai nebūdavo priskiriami pavienių asmenų valdoms, tai trukdė plėstis feodo tipo ir stambiajai žemėvaldai.
Į asmeninę priklausomybę patekdavo tik praradę alodą kaimynai ir įsikeitėliai. Jie ir nelaisvąja šeimyna virtę patriarchaliniai vergai buvo atodirbiu išnaudojami baudžiauninkai. Susidariusio valstiečių socialinio sluoksnio pagrindinę dalį sudarė laisvieji laukininkai.
13 a. antroje pusėje-14 a. didėjo jų išnaudojimas ir priklausomybė nuo didžiojo kunigaikščio: kieminėjimą į 13 a. pabaigą pakeitė dešimtinė, 14 a. pabaigoje virtusi dėkla (kartu susiklostė produktų renta). Bendruomenes vis labiau kontroliavo didžiojo kunigaikščio vietininkai. Viešieji kelių ir įtvirtinimų t...
tags: #individuali #seimos #zemes #nuosavybe