Olivijos Laing knygos „Kūnas ir laisvė“ apžvalga: kūno ir politikos sankirtos

Olivia Laing - žymi britų rašytoja, kultūros kritikė ir intelektualė, dviejų grožinių ir daugybės negrožinių knygų autorė, už kurias yra pelniusi tokius apdovanojimus kaip Britų bibliotekos rašytojų, Widhamo ir Campbell premijas bei nominuota Jameso Taito Blacko premijai. Lietuvos skaitytojams Olivia labiausiai pažįstama iš knygos „Vienišas miestas“, jautriai ir intelektualiai nagrinėjančios vienatvę šiuolaikiniame pasaulyje. Naujausiame savo darbe „Kūnas ir laisvė“ Laing drąsiai leidžiasi į XX amžiaus istoriją, tyrinėdama kūno ir laisvės santykį, kvestionuodama įsitvirtinusias normas ir kviesdama iš naujo permąstyti tai, kas ilgą laiką atrodė savaime suprantama.

Šiame interviu rašytoja kalba apie naujausią lietuvių kalba pasirodžiusią knygą „Kūnas ir laisvė“ (išleido leidykla „Kitos knygos“, vertė Mėta Žukaitė) bei knygoje nagrinėjamų temų aktualumą šiandienos pasaulyje.

Kūno ir politikos sankirtos

- Savo knygoje „Kūnas ir laisvė“ nagrinėjate kūno ir politikos sankirtas, remiatės tokiais judėjimais kaip „Black Lives Matter“ ir aptariate Donaldo Trumpo pergalės 2016 metais rinkimuose pasekmes - baltųjų viršenybės ideologiją, kūno disciplinavimą bei laisvės ribojimą. Kaip šiandien vertinate pasaulinį politinį ir socialinį klimatą?

- Situacija tapo gerokai radikalesnė. Po „Kūno ir laisvės“, pradėjau pastebėti tam tikrus dėsningumus, išplitusius visame pasaulyje, o Jungtinėse Valstijose jie yra ypač ryškūs. Matomas stiprus poslinkis į dešinę, o viena iš šio poslinkio raiškų yra smurtas prieš kūnus. Taip pat procesas, kai visuomenė skirstoma į „stiprius“ ir „silpnus“ kūnus. Tai aiškiai matyti Amerikoje: žmonėms atimama pilietybė, jie deportuojami, vyksta išpuoliai prieš translyčius asmenis. Visa tai atspindi siekį suskirstyti visuomenę į „pageidaujamus“ ir „nepageidaujamus“ kūnus.

- Klausiau vieno jūsų pokalbio iš laikotarpio, kai tik pasirodė knyga „Kūnas ir laisvė“. Pokalbyje minėjote, kokia siaubinga situacija buvo susidariusi tuo laikotarpiu. Vis dėlto, dabar, praėjus daugeliui metų, situacija pablogėjo dar labiau.

- Taip, būtent dėl to ir norėjau pratęsti šią temą knygoje „The Garden Against Time“. Tai knyga, kurioje bandau mąstyti apie geresnius visuomenės organizavimo būdus. Ankstesniame pasakojime vyravo jausmas, tarsi visi kartu leistumės į pragarą - kalbant apie žiaurumą, smurtą ir pažeidžiamumą, o šįkart norėjosi ieškoti alternatyvų: kaip galėtume kurti visuomenę taip, kad joje atsirastų ir vilties. Ypač dabar, kai mūsų pasaulis tampa vis žiauresnis.

- Ar rašydama „Kūnas ir laisvė“ tikėjotės, kad įvykiai pasisuks būtent šia linkme? Manyčiau, jog tuo metu buvote kur kas viltingesnė ir, rodės, kad viskas turėtų susiklostyti geriau.

- Ne. Išties šią knygą pradėjau rašyti su dideliu nerimu. Ilgą laiką maniau, kad XX amžiaus laisvės judėjimai pasiekė galutines pergales - kad kartą iškovotos teisės lieka visam laikui. Atrodė, jog kova jau baigta. Tačiau rašydama „Kūnas ir laisvė“ supratau, kad tai netiesa, ir būtent šis suvokimas man suteikė daugiau vilties. Laisvės siekis tęsiasi per kartas: pažanga niekada nėra tiesi linija - visada vyksta judėjimas pirmyn ir atgal. Pažvelgus į seksualinės emancipacijos kovas XX a. pradžioje ar gėjų judėjimus šeštajame dešimtmetyje tampa aišku, kad tai nuolatinis procesas. Tai nėra kova, kurią galima „laimėti“ kartą ir visiems laikams. Ji reikalauja nuolatinio įsitraukimo, nuolatinio priminimo, kodėl visiems žmonėms priklauso teisės ir orumas. Keista, bet būtent tai mane nuramino: nereikia visko išspręsti patiems - pakanka dalyvauti. Šią kovą tęs ir ateinančios kartos. Tai buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl apskritai norėjau parašyti šią knygą.

Taip pat rašydama „Kūnas ir laisvė“ siekiau sukurti savotišką įrankių rinkinį - parodyti skirtingus būdus, kuriais žmonės įvairiais laikotarpiais kovojo už savo teises. Vienas ryškiausių pavyzdžių - kova dėl teisės į abortą. Jaunystėje man atrodė, kad ši teisė jau yra galutinai iškovota ir nebekvestionuojama. Todėl suvokimas, jog ji gali būti atšaukta ir kad žmonėms teks vėl iš naujo dėl jos kovoti, mane labai sukrėtė. Tačiau pažvelgus į šimtmečius trunkančias laisvės kovas tampa aišku, kad taip veikia istorija. Nei pergalės, nei pralaimėjimai nėra galutiniai. Procesas tęsiasi, ir mes judame pirmyn.

- Kodėl kūnas turi galią mus gąsdinti, varžyti mūsų laisvę ir kartais net sukelti jausmą, tarsi jis būtų svetimas mums patiems?

- Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo aiškiau matau, kad tai, kas mūsų kūnuose gąsdina, yra jų pažeidžiamumas. Kūnai yra atviri pasauliui, ir tai visiškai priešinga „stipraus kūno“ fantazijai, kurio kūnas atrodo nepralaidus, galingas ir nepažeidžiamas. Iš tiesų mūsų kūnai yra labai pažeidžiami - ligoms, emocijoms, galiausiai mirčiai. Mes nesame tokie stiprūs, kaip norėtume tuo tikėti. Štai kodėl kūno patirtis dažnai kelia baimę. Būtent ši baimė dažnai nukreipiama į kitas žmonių grupes, kurioms siekiama sumažinti teises arba kurias stengiamasi atstumti, tarsi tai padėtų kontroliuoti mūsų pačių kūno pažeidžiamumą.

- Sergant žmonės dažnai svyruoja tarp alternatyvios ir tradicinės medicinos. Remiantis Reicho teorijomis, kodėl dažniau linkstama kaltinti save ir nešioti praeities traumų „žymes“, nei pripažinti, kad kūnas tiesiog serga ir yra pažeidžiamas?

- Mums labai sunku sau pripažinti savo kūno pažeidžiamumą. Idėja, kad apie mūsų ligą galima sukurti pasakojimą ir kažką „pataisyti“, suteikia mums iliuziją, kad galime kontroliuoti situaciją. Didžiąją dalį „Kūnas ir laisvė“ knygos rašiau prieš pandemiją ir ją išleidau, pandemijai prasidėjus. Manau, kad tai daugeliui buvo pirmas tikras susidūrimas su savo fiziniu pažeidžiamumu. Po tokios patirties daug žmonių nori neigti šias tiesas - tarsi nieko tokio nebūtų įvykę ir jie niekada nebūtų patyrę tokio pažeidžiamumo, lydinčio į labai gąsdinančias patirtis. Manau, tai beveik pažemina mūsų įsivaizdavimą apie savo galingą „aš“. Mūsų ego nori tikėti, kad mes esame pažeidžiami, bet viską valdome. Išties valdome mažą dalį savo gyvenimo, tačiau esame linkę manyti, kad kontroliuojame viską.

Seksualumas kaip bendruomeninė tapatybė

- Rašote, kad „seksualumas galėtų būti vienijanti bendruomeninė tapatybė - ne tai, ką darai, o tai, kas esi“. Kaip apibrėžtumėte seksualumą šiandienos kontekste? Kur prasideda ir kur baigiasi tapatybės ribos - tiek asmeninės, tiek socialiai priimtinos?

- Čia ir slypi vienas sudėtingesnių klausimų. Norėdami įsitraukti į išsivadavimo kovas, turime save įvardyti kaip tam tikros grupės dalį, o tai reiškia gana tvirtą ir aiškiai apibrėžtą tapatybę. Sakome, kad esame queer ar rasinių mažumų atstovai ir taip įsirašome į tam tikras tapatybės kategorijas. Viena vertus, tai labai padeda telktis ir veikti kartu, tačiau kartu prarandama dalis sudėtingumo ir neapibrėžtumo. Iš tikrųjų kasdien visi nuolat kintame ir keičiamės. Vis dėlto tam, kad galėtume veikti, turime tarsi atidėti į šalį ir pasakyti, jog priklausome vienai ar kitai tapatybei. Man atrodo, kad čia ir slypi viena iš tapatybės politikos problemų. Ji neišvengiamai sumažina patirties niuansus ir supaprastina tai, koks iš tikrųjų yra buvimas pasaulyje kaip jaučiančiam, geidžiančiam ir patiriančiam kūnui.

- Pakalbėkime apie laisvę ir savęs priėmimą. Ar išties įmanoma priimti save, bet kartu ir riboti savo laisvę? Kaip žmogui atrasti savo autentišką identitetą tarp vidinių ir išorinių normų?

- Taip, tai labai įdomu, nes bet kokioje visuomenėje, kurioje gyvename, mūsų žinojimas visada yra ribotas. O tai automatiškai riboja ir tai, ką galime žinoti apie save pačius. Tačiau mūsų kūnai nuolat pateikia nepatogios informacijos, kuri ne visada dera su tuo, ką priima ar leidžia visuomenė. Žmonės turi troškimų, serga ligomis, patiria dalykus, kurie verčia juos atrasti tai, ko jų visuomenė galbūt nenori, kad jie žinotų. Ir man atrodo, kad labai gilia prasme kūnas čia tampa mokytoju.

- Čia ir vėl grįžtame prie to, apie ką kalbėjome anksčiau. Istorija kartojasi ir kartu matome, kaip mūsų galimybės vis labiau mažėja. Pavyzdžiui, visai neseniai mačiau įrašą apie Afganistaną. Anksčiau moterys ten dalyvavo parlamente. Dabar situacija apsivertė aukštyn kojomis.

- Tai gali nutikti bet kam iš mūsų. Daugybę amžių neturėjome nei teisės, nei galimybės taip laisvai kalbėtis, mąstyti, formuluoti idėjas ir jas viešai išsakyti. Tokie pokalbiai, kaip šis, ilgus šimtmečius apskritai būtų buvę neįmanomi. Todėl visa tai, ką šiandien laikome savaime suprantama, iš tiesų yra laikina ir sąlygiška. Ir tai - tiesa, kurios žmonės nemėgsta. Daugeliui norisi tikėti, kad pasaulis, kuriame gyvename dabar, yra stabilus ir nekintantis. Tačiau realybė mums prieš akis rodo priešingai: pasaulis gali keistis staiga ir labai greitai.

- Jūsų knygoje ryškiai juntama intelektualinė laisvė - gebėjimas kritiškai vertinti ir kalbėti atvirai, nei romantizuojant, nei klijuojant etiketes. Ką jums asmeniškai reiškia intelektualinė laisvė? Ir kokį kelią teko nueiti, kad ją pasiektumėte?

- Šiandien net ir pats gebėjimas laisvai mąstyti tampa vis labiau pažeidžiamu. Būtent tai ir pavertė šios knygos rašymą savotišku malonumu, nors ji kalba apie labai sunkias, skausmingas temas. Tai skaudi knyga. Tačiau žinojimas, kad turiu teisę ir laisvę mąstyti - pažvelgti į temą iš skirtingų pusių, leistis į tamsesnes, nepatogesnes žmogaus patirties zonas - man buvo nepaprastai svarbus. Ir čia slypi tam tikra ironija: tai knyga apie kūno laisvę, bet kartu ji ir priverčianti susimąstanti knyga. Netgi sakyčiau, kad klaidžiojančio, nepaklusnaus mąstymo knyga. Joje gausu žmonių, kurie mąstė taip, kaip jų laikmečio visuomenėms buvo nepatogu ar nepriimtina, ir kurie už šią mąstymo laisvę dažnai buvo baudžiami. Todėl šios knygos esmė ir branduolys - intelektualinė laisvė.

- Nes anksčiau apie tai tiesiog nebuvo galima rašyti.

- Taip, buvo galima apie tai galvoti, bet ne apie tai skaityti. Prieiga prie bibliotekų ir informacijos visada buvo ribota. Tačiau net ir tai, kas kadaise buvo pasiekiama, laikui bėgant pasikeitė. „Google“ taip smarkiai transformavosi, kad paprasta galimybė pasiekti informaciją ir knygas beveik išnyko. Vėl tenka grįžti prie bibliotekų, nors jų liko gerokai mažiau, nes daugybė jų užvėrė duris. Man rodos, jog erdvė pamažu vėl traukiasi net ir intelektiniame lygmenyje. Dabar už informaciją, tiesą ir žinias tenka kovoti. Gyvename pavojingais laikais, ir dėl to nekyla abejonių.

- Šiuo metu atrodo, lyg visa informacija yra kruopščiai persijota. Mums pateikiama tik tai, ką leidžiama girdėti ir matyti.

- Taip, pasaulis tampa vis labiau korporatyvinis. Ieškodami informacijos dažniausiai matome ne tai, kas iš tiesų naudingiausia, o tai, už ką kažkas sumokėjo. Tai ne žinios, o šiukšlės - informacijos imitacija. Jauni žmonės į šią tikrovę ateina nepatyrę jokios alternatyvos, todėl ima manyti, kad tai, ką mato, ir yra žinios. Dėl to mūsų atsakomybė yra nenustoti kartoti, kad egzistuoja ir kitas pasaulis. Yra kiti šaltiniai, kitos mintys, kita patirtis - ir jie yra pasiekiami. Yra visas mąstymo pasaulis - gražus, jaudinantis, kartais ir bauginantis. Gebėjimas mąstyti pats savaime yra nuostabiai jaudinanti patirtis.

- Ar manote, kad ateities kartoms gresia pavojus? Turiu omenyje tuos, kurie dabar mokosi mokyklose, ar dar jaunesnius.

- Man atrodo, jie auga gerokai sudėtingesniame pasaulyje. Tačiau kartu esu įsitikinusi, kad vaikai yra protingi, išradingi ir atsparūs - jie geba rasti savus būdus spręsti problemas. Be to, jaunesnė karta kur kas skeptiškiau vertina socialinius tinklus nei, tarkime, mano karta. Užaugau bez kompiuterių, o internetas atsirado tik tada, kai man jau buvo virš dvidešimt. Iš pradžių jis atrodė kaip stebuklas - „oi, kaip nuostabu“, tačiau vėliau atėjo suvokimas, kad viskas nėra taip paprasta. Šiandienos vaikai tai supranta daug greičiau: jie atsargesni, kritiškesni ir labiau linkę abejoti.

- Reichas, Freudas, libido ir orgazmo teorijos - kodėl šios idėjos tokios reikšmingos kalbant apie kūną, psichiką ir žmogaus laisvę? Kaip Reicho ir Freudo mintys pasireiškia šiuolaikiniame gyvenime ir kodėl, jūsų manymu, šiandien verta arba neverta jomis remtis?

- Mes neišvengiamai remiamės jų idėjomis. Freudas man vis dar atrodo vienas svarbiausių mąstytojų. Jo indėlis - atskleisti pasąmonės sampratą ir parodyti, kaip ji veikia politinį ir socialinį gyvenimą - yra esminis. Reicho darbas šioje srityje išsiskiria tuo, kad jis nagrinėja, kaip šios jėgos gyvena kūne, kaip politinė aplinka veikia mūsų individualius kūnus ir kaip mūsų patirtis bei pasąmonės sluoksniai taip pat gyvena mumyse. Kūnas tampa sąlyčio su pasauliu ir pokyčių centru. Man labai įdomu, kad Reichas iki šiol laikomas marginalia figūra. Jo dažnai neįtraukia nei į psichoanalizės, nei į politinių ideologijų istorijas. Tačiau jo idėjos buvo itin svarbios. Žinoma, daug ką, ką jis teigė, galima laikyti neteisinga, pseudomoksline ar net pavojinga informacija, tačiau yra esminių idėjų, kurios išlieka labai naudingos ir praplečia mūsų suvokimą.

- Kas buvo sudėtingiausia, tyrinėjant juos ir jų teorijas?

- Amerikoje pats iššūkis yra bandyti aiškiai perteikti kieno nors mintis, tuo pačiu parodant, kad jos klaidingos arba nenaudingos. Iki tol niekada to nedariau. Rašydavau tik apie idėjas, kurias laikiau tikrai naudingomis ir vertingomis, todėl rasti būdą, kaip spręsti šią problemą, buvo tikrai sudėtinga. Reichas - labai sudėtinga asmenybė. Tai vienintelis atvejis, kai rašiau apie žmogų, kuriam išties jaučiau prieštaringus jausmus. Jis turėjo nuostabių idėjų, bet taip pat ir pavojingų. Jo gyvenimas buvo labai sudėtingas. Manau, kad iš visų mano parašytų knygų, „Kūno ir laisvės“ rašymas buvo pats sunkiausias.

- Reichas teigė, kad „psichoanalizė ir komunizmas turi didžiulį potencialą paaiškinti, kodėl žmonės nelaimingi, ir atverti erdvę didesnei laisvei“. Kaip interpretuotumėte šią idėją šiuolaikinio pasaulio kontekste?

- Man regis, jis šiuo klausimu teisus. Tai viena iš jo minčių, su kuria tikrai sutinku: mums reikia tiek socialinių pokyčių, tiek asmeninio virsmo. Tokia yra mano patirtis ir mano pasaulio pojūtis. Žmonėms tenka susidurti su savo individualiomis traumomis ir pasiekti tam tikrą brandą, tačiau tuo pačiu socialinė mūsų pasaulio sandara yra ydinga ir mums netarnauja. Būtent todėl tai, kad jis sujungia šiuos du dalykus, man atrodo didžiausia jo dovana ir priežastis, kodėl jo mintys išlieka tokios svarbios.

- Knygoje analizuojate smurtą prieš moteris kaip politinį reiškinį - tokį, kuriam galima priešintis susitelkiant drauge. Vis dėlto matome šalis, kurios tarsi artėja prie „Tarnaitės pasakojimo“ distopijos. Kaip, jūsų manymu, galime efektyviai...

Knyga „Turėti ar būti?“

„Turėti ar būti?” laikoma viena iš konstruktyviausių XX amžiaus antrosios pusės knygų. Tai tarsi skvarbios Ericho Frommo minties santrauka. Jis mokė apie du priešiškus egzistavimo būdus: turėjimą, kuris susitelkia į materialinių vertybių vaikymąsi, vartotojiškumą, valdžią bei agresiją ir yra tokių universalių blogybių, kaip godumas, pavydas bei smurtas, pagrindas; ir buvimą, kuris pagrįstas meile, troškimu dalytis bei prasminga, kūrybinga ir produktyvia veikla.

Psichologo ir filosofijos klasiko Ericho Frommo knyga nagrinėja pagrindinius žmogaus gyvenimo būdus - turėjimą ir buvimą. Autorius kviečia skaitytoją susimąstyti apie šiuolaikinės visuomenės vertybes ir rinktis prasmingesnį gyvenimo kelią.

Erichas Frommas savo knygoje „Turėti ar būti?“ analizuoja du pagrindinius gyvenimo būdus - materialistinį „turėjimo“ modelį ir sąmoningą, gilesnį „buvimo“ kelią. Remdamasis psichoanalize, sociologija ir filosofija, autorius atskleidžia, kaip šie du požiūriai formuoja žmonių elgesį, tarpusavio santykius ir visuomenės struktūrą. Frommas kritikuoja vartotojišką kultūrą ir siūlo alternatyvą - autentišką gyvenimą, grįstą meile, kūryba ir vidine laisve.

Knygoje nagrinėjamos žmonijos susvetimėjimo, blogybių priežastys ir nurodomas konkretus sprendimas - naujo mąstymo visuomenė. E.Fromas teigia, kad nuo visuomenės valdymo būdo priklauso visuomenėje vyraujantis socialinis tipas. Jis gali būti egoistinis arba altruistinis. Kapitalizmas, arba laisvosios rinkos ekonomika, nulemia tokias žmogaus savybes, kaip egoizmas, godumas, pasipūtimas. Kadangi visuomenė yra individų visuma, tai daugumos individų vyraujančios savybės yra visos visuomenės savybės. Kapitalizmas - į turėjimą orientuota visuomenė, o tokia visuomenė, anot autoriaus, formuoja liguistą asmenybę, nes jos pagrindinis variklis - vartojimas. Į turėjimą orientuotoje visuomenėje žmogus save suvokia ir vertina pagal tai, kiek jis turi ir pagal tai, kiek jis išgali vartoti. Šiai orientacijai būdingas kiekybės pranašumas prieš kokybę, todėl asmenybė su tokiu suvokimu negali būti sveika.

Mūsų dienomis didžiojoje pasaulio dalyje vyraujanti santvarka yra orientuota į turėjimą, kaupimą, savininkiškumą. Santvarka įtakoja visas gyvenimo sritis: požiūrį į gamtą, tarpusavio santykius, visuomenės būklę. Kapitalistinė santvarka orientuoja turėti kuo daugiau ir jos filosofija tokia: “Esu tai, ką turiu; vadinasi, kuo daugiau turiu, tuo vertingesnis esu“.

Autorius pabrėžia, kad negatyviausi dalykai istorijoje susiję su “mokslo pažanga“ - įvairių masinio naikinimo ginklų kūrimas, niokojančios gamtą technologijos, kalnai atliekų ir šiukšlių, susijusių su besaikiu vartojimu. Kol žmonės nepradėjo vadinamo “gamtos užkariavimo“, tol žmonijai ekologiniai pavojai negrėsė..

Taip pat autorius plačiai apžvelgė religijų vaidmenį, formuojant visuomenės mąstymo būdą. Jis padalino religijas į du tipus: 1) skatinančias žmogaus vystymasi; 2) paraližuojančias žmogaus dvasinį augimą.

Kad religija padėtų įsivyrauti naujam “būti“ mąstymo būdui ir pakeistų socialinį charakterį, turi vyrauti pirmojo pobūdžio religija, vadinama “meilės“ religija.

Kaip gi, anot autoriaus, atrodo orientacija “būti“? Žmonės, orientuoti į būtį, remiasi tuo, kas jie yra, o ne tuo, ką jie turi. Tai išlaisvina žmogų nuo besaikio vartojimo, kaupimo, suteikia galimybę tobulėti dvasiškai, taip pat galimybę kurti atvirus ir nuoširdžius santykius, nepaveiktus naudos ir savininkiškumo. Tokia būties būsena padeda pajusti vienybę su pasauliu ir kūrybingai išreikšti savo sugebėjimus. Toks mąstymas neniokojantis. Tai taikus santykis su savimi ir pasauliu. Ne valdymas, o sandrauga, pagarba, iš gyvenimo pasiimant tik tiek, kiek tikrai reikia.

Knygoje teigiama, kad individo socialinis charakteris ir socialinė ekonominė struktūra, kuriai tas individas priklauso, yra susiję ir kinta priklausomai vienas nuo kito. Taip pat pabrėžiama, kad pasikeitimai turėtų vykti ne nuo struktūros pakeitimo, tikintis pakeisti socialinį charakterį, o atvirkščiai. Autorius teigia, kad tai universalūs žingsniai, sprendžiant bet kokias problemas (sutinku visu šimtu).

Taip pat vardinamos savybės, būdingos naujo - “būti“ mastymo žmogui, jų 20, paminėsiu ryškiausias: meilė, asketiškumas, savirealizacijos siekimas, sąžiningumas prieš save pirmiausia ir prieš kitus, laisvė ir atsakomybė (nedalomas junginys)..

Vardinami nuosekliai ir konkretūs pasiūlymai, kaip pereiti prie naujo mąstymo ir jo įtakotos ekonominės sistemos. Pabrėžiamas laisvas daiktų pasirinkimas be “smegenų plovimo“ - reklamos.. Sunku trumpai aprašyti visą knygą.

Pagrindinė idėja - esama valdymo sistema, apėmusi didžiąją dalį pasaulio, daro žalojančią įtaką, ji jau atgyveno. Mes galime išvengti visų šios sistemos įtakotų katastrofų, pakeitus mąstymą. Visi samprotavimai pagrįsti ir nuodugniai, logiškai išnagrinėti. Nurodoma pagrindinė žmonijos nuopolio ir susvetimėjimo priežastis - vartotojiška, į turėjimą orientuota visuomenė.

Manau, labai aktuali mūsų laikmečiui informacija. Labai rekomenduoju, kas dar nesusipažino. Sakyčiau , filmo “Home“ optimistinis pratęsimas 🙂 .

Kviečiame skaitytojus susitikti, pasidalinti mintimis apie E. Frommo knygą „Turėti ar būti?“, kuri išlieka aktuali ir šiandien, kviesdama permąstyti, kas iš tikrųjų suteikia gyvenimui prasmę.

tags: #knyga #tureti #ar #buti #atsiliepimai