Gyvenamosios vietovės gyventojų skaičius Lietuvoje: demografiniai pokyčiai ir tendencijos

Lietuvos gyventojų skaičius pastaraisiais metais patyrė reikšmingų pokyčių, kuriuos lėmė įvairios demografinės, socialinės ir ekonominės priežastys. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2021 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyveno 2 810 761 gyventojas. Palyginti su pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo gyventojų ir būstų surašymo, kuris įvyko 2001 m., duomenimis, Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo penktadaliu (673,2 tūkst.). Per dešimtmetį po paskutiniojo surašymo nuolatinių gyventojų skaičius sumažėjo 232,6 tūkst., arba 7,6 proc.

Gyventojų skaičiaus mažėjimui įtakos turėjo neigiama neto tarptautinė migracija ir neigiama natūrali gyventojų kaita. Per dešimtmetį iš šalies išvyko 118,9 tūkst. daugiau gyventojų nei atvyko, gimė 113,7 tūkst. mažiau nei mirė. 2021 m. gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, instituciniuose namuose gyveno 20 007 gyventojai, arba 0,7 proc. (2011 m. - 23 158 gyventojai, arba 0,8 proc., 2001 m. - 22 639, arba 0,6 proc.).

Daugiau kaip ketvirtadalis Lietuvos gyventojų gyveno Vilniaus apskrityje, mažiausiai gyventojų užfiksuota Tauragės apskrityje (3,3 proc.). Savivaldybėse gyventojų skaičius taip pat netolygus. Lietuvoje buvo 4 savivaldybės (didžiųjų miestų: Šiaulių, Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus), kuriose gyventojų skaičius viršijo 100 tūkst., jose gyveno 39,4 proc. visų šalies gyventojų.

Lietuvos gyventojų tankumas 2011 m.

Gyventojų skaičius per dešimtmetį tarp surašymų padidėjo tik 6 savivaldybėse: Neringos - 40,4 proc., Klaipėdos rajono - 11, Kauno rajono - 7,4, Palangos miesto - 6,4, Vilniaus miesto - 3,9, Vilniaus rajono - 1 proc. Kitose 54 savivaldybėse gyventojų skaičius sumažėjo.

Gyventojų pasiskirstymas miestuose ir kaimuose

2021 m. Lietuvoje buvo 103 gyvenamosios vietovės, kurios priskiriamos miestams, jose gyveno 1 916,8 tūkst. (68,2 proc.) gyventojų. Didžiąją dalį Lietuvos miestų sudarė nedideli miestai. Miestai, kuriuose iki 2 000 gyventojų, sudarė trečdalį visų miestų ir juose gyveno tik 35,8 tūkst. gyventojų (1,9 proc. visų miesto gyventojų). Net 15 miestų gyveno mažiau nei 1 tūkst. gyventojų.

Keturiuose miestuose - Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose - gyveno daugiau nei po 100 tūkst. gyventojų (57,3 proc. visų miesto gyventojų). Vilnius - vienintelis iš didžiųjų miestų, kuriame per dešimtmetį gyventojų skaičius nesumažėjo. Vilniaus miesto gyventojų skaičius išaugo 4,1 proc. ir dabar siekia 546,2 tūkst. Tai - penktadalis šalies gyventojų. Kitų didžiųjų miestų gyventojų skaičius sumažėjo.

Palyginti su 2011 m. surašymo duomenimis, labiausiai sumažėjo Panevėžio miesto gyventojų skaičius - 10,6 proc., Šiaulių miesto - 7,9 proc., Klaipėdos miesto - 6,4 proc. Kauno mieste gyventojų sumažėjo 5,5 proc. ir nebesiekia 300 tūkst.

2021 m. surašymo duomenimis, 894 tūkst. (31,8 proc.) gyventojų gyveno 16 tūkst. kaimo gyvenamųjų vietovių. Per dešimtmetį tarp surašymų praradome 700 kaimo gyvenamųjų vietovių, gyventojų sumažėjo 118,2 tūkst. Lietuvoje vyrauja nedideli kaimai - 45,1 proc. sudarė kaimai, kuriuose iki 9 gyventojų. Juose gyveno tik 3,4 proc. visų kaimo gyventojų. Beveik 2 tūkst.(12,2 proc.) kaimo gyvenamųjų vietovių gyveno daugiau kaip po 100 gyventojų.

Gyventojų amžiaus ir lyties struktūra

2021 m. Lietuvoje gyveno 1 305 tūkst. vyrų (46,4 proc. visų gyventojų) ir 1 505,8 tūkst. moterų (53,6 proc.). Per dešimtmetį tarp surašymų vyrų sumažėjo 7 proc. (97,6 tūkst.), moterų - 8,2 proc. (135 tūkst.). 2021 m. 1 000 vyrų teko 1 154 moterys (2011 m. - 1 170, 2001 m. - 1 139).

Palyginti su ankstesnių surašymų duomenimis, didėja 15-64 metų amžiaus gyventojų dalis, mažėja vaikų iki 14 metų dalis. 2021 m. surašymo duomenimis, gyventojai pagal pagrindines amžiaus grupes pasiskirstė taip: vaikai iki 14 metų sudarė 14,8 proc., 15-64 metų amžiaus gyventojai - 65,3 proc., 65 metų ir vyresni gyventojai - 19,9 proc. visų šalies gyventojų.

Palyginti su 2011 m. surašymo rezultatais, 2021 m. vaikų iki 14 metų sumažėjo 36,1 tūkst., arba 8 proc. 2001 m. 0-14 metų amžiaus vaikų skaičius viršijo 65 m. ir vyresnių gyventojų skaičių 38,9 proc., 2011 m. jų jau buvo 17 proc. mažiau, o 2021 m. vaikų iki 14 metų buvo net ketvirtadaliu mažiau negu 65 metų ir vyresnių gyventojų.

2021 m. surašymo duomenimis, kas ketvirta šalies moteris ir kas septintas vyras buvo 65 metų ir vyresnis, 2011 m. - kas penkta moteris ir kas aštuntas vyras, 2001 m. - kas šešta moteris ir kas dešimtas vyras.

Gyventojai pagal pagrindines amžiaus grupes

Gyventojų lyties ir amžiaus sudėtį, jų pokyčius po 2011 m. vaizdžiai iliustruoja amžiaus ir lyties piramidė. Jos viršus rodo skirtingą vyrų ir moterų mirtingumą: moterų, kurios yra 65 metų ir vyresnės, - beveik dvigubai daugiau nei vyrų - jos sudaro 65,2 proc. 65 metų ir vyresnių gyventojų. Per dešimtmetį nuo 2011 m. 65 metų ir vyresnių gyventojų padaugėjo 14 tūkst.: tarp moterų - 4,2 tūkst., tarp vyrų - 9,8 tūkst.

Vyresnio amžiaus (65 metų ir vyresnių) moterų daugiau nei vyrų ne tik tarp visų gyventojų, bet ir tarp pačių moterų: tarp moterų 65 m. ir vyresnių dalis gerokai didesnė nei tarp to paties amžiaus vyrų, atitinkamai 24,2 ir 14,9 proc. Prieš dešimtmetį tarp moterų 65 m. ir vyresnių dalis sudarė 20,8 proc., vyrų - 12,9 proc. Vyrų dalis tarp visų gyventojų išlieka šiek tiek didesnė nei moterų tik tarp jaunesnių nei 15 metų gyventojų, jie 2011 ir 2021 m. sudarė 51,3 proc. Remiantis 2021 m. surašymo duomenimis, vyrų iki 40 metų yra daugiau nei moterų, o tarp vyresnių nei 40 metų gyventojų - daugiau moterų. Per dešimtmetį ši amžiaus riba pasislinko lygiai 10 metų - 2011 m.

Miesto gyventojų amžiaus ir lyties struktūros pokyčiai kiek kitokie, nei matomi tarp visų gyventojų. Per dešimtmetį 11,9 proc. (41,7 tūkst.) padidėjo 65 metų ir vyresnių gyventojų, jų dalis miestuose sudaro daugiau nei penktadalį - 20,5 proc. (2011 m. buvo 17,3 proc.). 2021 metų surašymo duomenimis, moterys sudarė 65,9 proc. 65 metų ir vyresnių miestų gyventojų. 65 metų ir vyresnių miesto gyventojų dalis padidėjo ir tarp moterų, ir tarp vyrų - atitinkamai sudaro 24,7 ir 15,4 proc. (2011 m. buvo atitinkamai 20,8 ir 12,9 proc.). Nors vertinant absoliučiais skaičiais vaikų iki 14 metų miestuose nepadaugėjo (sumažėjo 7,3 tūkst., arba 2,5 proc.), jų dalis tarp miesto gyventojų tapo šiek tiek didesnė - 2021 m. sudarė 14,4 proc. (2011 m. - 13,9 proc.).

Kaimo gyventojų amžiaus ir lyties struktūros pokyčiai per dešimtmetį kiek kitokie nei miesto. 65 metų ir vyresnių gyventojų sumažėjo vertinant absoliučiais skaičiais (27,6 tūkst., arba 14,1 proc.). 2021 m. surašymo duomenimis, šie gyventojai sudarė 18,8 proc. visų kaimo gyventojų, o prieš dešimtmetį - 19,3 proc. Padidėjo darbingo amžiaus (15-64 metų) gyventojų dalis kaimuose bendrai ir pagal lytį. 2021 m. duomenimis, 15-64 m. gyventojai sudarė 66,8 proc. visų kaimo gyventojų (2011 m. - 64,7 proc.).

Gyventojų skaičiaus kitimo priežastys ir pasekmės

Lietuvos gyventojų skaičius pastaraisiais metais patyrė reikšmingų pokyčių, kuriuos lėmė įvairios demografinės, socialinės ir ekonominės priežastys. Kalbant apie gyventojų skaičiaus augimą, pirmiausia verta paminėti natūralų gyventojų prieaugį. Tai, kai gimimų skaičius viršija mirčių skaičių. Nors Lietuvoje gimstamumo rodikliai pastaruoju metu buvo gana žemi, kai kuriose demografinėse grupėse galima pastebėti teigiamų tendencijų. Jaunos šeimos, paskatintos įvairių vyriausybinių iniciatyvų, pavyzdžiui, šeimos politikos programų, dažniau nusprendžia turėti vaikus. Imigracija taip pat gali prisidėti prie gyventojų skaičiaus didėjimo. Pastaraisiais metais Lietuva sulaukė tam tikro užsieniečių atvykimo, ypač iš kitų Europos Sąjungos šalių.

Tačiau gyventojų skaičiaus mažėjimas yra nemažiau svarbus klausimas. Ilgalaikė emigracija - tai viena iš pagrindinių problemų. Daug jaunų žmonių ieško geresnių galimybių užsienyje, o tai lemia gyventojų skaičiaus kritimą. Be to, demografiniai pokyčiai, ypač senėjanti visuomenė, taip pat prisideda prie gyventojų skaičiaus mažėjimo. Lietuvoje didėja vyresnio amžiaus žmonių skaičius, o jaunų žmonių, kurie galėtų juos pakeisti, skaičius yra gerokai mažesnis. Be to, socialiniai ir ekonominiai veiksniai, tokie kaip gyvenimo sąlygų pablogėjimas, švietimo sistemos trūkumai bei sveikatos apsaugos problemos, gali turėti neigiamos įtakos gyventojų skaičiaus dinamikai.

Lietuvos gyventojų pasiskirstymas yra itin nevienodas, ir tai akivaizdžiai matoma tiek demografinėje, tiek ekonominėje struktūroje. Vilnius, mūsų sostinė, išsiskiria didžiausia gyventojų koncentracija. Čia sutelktos ne tik administracinės, bet ir komercinės bei kultūrinės veiklos. Vilniaus rajonas, kaip ir Kaunas bei Klaipėda, patenka į didžiųjų miestų kategoriją. Kita vertus, mažesniuose miesteliuose ir kaimo vietovėse, ypač šiaurės ir vakarų Lietuvoje, pastebima gyventojų mažėjimo tendencija. Čia dažnai trūksta darbo vietų, todėl jaunimas ieško galimybių didesniuose miestuose, vildamiesi geresnių gyvenimo sąlygų ir profesinių perspektyvų.

Analizuojant regioninį pasiskirstymą, matyti, kad urbanizuotose vietovėse gyventojų koncentracija didesnė. Čia geriau išvystyta infrastruktūra, švietimo ir sveikatos paslaugos. Etninė įvairovė taip pat yra svarbus aspektas. Didmiesčiuose, ypač Vilniuje ir Kaune, galima sutikti įvairių etninių grupių atstovų, kurie prisideda prie kultūrinės įvairovės. Socialinė struktūra taip pat skiriasi priklausomai nuo regiono.

Apibendrinant regioninį gyventojų pasiskirstymą, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad kiekvienas regionas turi savų iššūkių ir galimybių. Per dešimtmetį ženkliai sumažėjo Lietuvos gyventojų.

Lietuvos gyvenviečių ir gyventojų pasiskirstymas pagal apskritis 1923 m.

Lietuvos gyvenviečių ir gyventojų pasiskirstymas pagal apskritis 1923 m. pateiktas lentelėje.

Daugiau informacijos šia tema galima rasti: Rodiklių duomenų bazėje.Statistinė informacija rengiama ir skleidžiama vadovaujantis: Europos statistikos praktikos kodeksu.

tags: #gyvenamosios #vietoves #gyventojai