Lietuviškas paveldas yra gausus ir įvairus, randamas ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą įdomių vietų ir istorijų, susijusių su lietuvių kultūra ir tradicijomis tiek JAV, tiek Lietuvoje.
Lietuviškas Kenebunkportas Meine
Viena šiauriausių JAV valstijų Meinas garsėja Kenebunko kurortu - viena įspūdingiausių lietuviškų vietų JAV. Ramus pajūrio miestelis pirmiausiai atkreipė dėmesį lietuvių pranciškonų, bėgusių nuo sovietinio genocido Lietuvoje. 1947 m. jie čia įkūrė vienuolyną.
Tam įsigijo medžiu dekoruotą 1908 m. Tudorų stiliaus dvarą, pastatytą Bufalo pramonininko Viljamo A. Rodžerso užsakymu (projekto autoriai Grynas (Green) ir Viksas (Wicks)). Prie šio pastato 1953 m. jie prijungė koplyčią - jos gražius ekspresionistinius vitražus, metalinį dekorą ir bareljefus sukūrė V. K. Jonynas. Vitražai - ypač lietuviški; visi užrašai lietuviški, lietuviški ir daug siužetų (Aušros Vartai, Šv.
Pranciškonų vienuolynas Kenebunkporte, Meinas (Šaltinis: Wikipedia)
Vėliau aplink vienuolyną išaugo ištisas lietuviškas parkas, pritraukiantis ir daugybę amerikiečių turistų. Jame - įspūdinga Jono Muloko kryžiaus kelio koplytėlė, skirta žuvusiems už Lietuvą (1957 m.). Naktį ji didingai apšviečiama, o jos liaudiškos, kaimų varpines menančios formos - puikus pavyzdys Jono Muloko modernaus lietuviško architektūrinio stiliaus, kuris egzistuoja tik Amerikoje, nes Lietuva buvo okupuota sovietų.
Jono Muloko kryžiaus kelio koplytėlė (Šaltinis: Wikipedia)
Parke gausu ir kito svarbaus lietuviško religinio meno: medinis Lietuviškas koplytstulpis, puošęs Lietuvos paviljoną 1939 m. pasaulinėje parodoje Niujorke, V. K. Jonyno Trigubos bažnyčios skulptūra iš Vatikano paviljono 1964-1965 m. pasaulinėje parodoje, kur ant kryžiaus pavaizduota triumfuojanti bažnyčia (rojuje), kovojanti bažnyčia (žemėje) ir kenčianti bažnyčia (pragare).
Kitas didelis Jono Muloko kūrinys - Lurdas (dirbtinė ola su Marijos skulptūra, 1953 m.), ant kurio viršaus - maža lietuviška koplytėlė, sienoje įrašytas prašymas Marijai ginti Tėvynę, pavaizduotas Vytis. Pranciškonų parke galima ir gyventi, mat čia veikia Pranciškonų svečių namai - pats lietuviškausias Amerikos viešbutis (65 kambariai). Tenai dirba daug lietuvių, gausu lietuviškų užrašų ir skelbimų. Svečiams dalinami ir angliški visų lietuviškų vienuolyno parko objketų aprašymai, kviečiama juos aplankyti.
Parke yra ką veikti ir be to: nuo Pranciškonų parko pasivaikščiojimo takų atsiveria gražūs vaizdai į upę, Kenebunkporto kurortą, yra suolelių pasėdėti, be lietuviško meno - ir indėnės šventosios Kateri Tekakvitos statula. Parko ir svečių namų vieta puiki - į vieną pusę lengvai pėsčias nueisi iki paplūdimio, į kitą - iki kurorto centro (nepilnas kilometras). Vienuolyno teritorijoje yra ir daugiau lietuviškai pavadintų pastatų: "Baltija", "Kretinga", "Palanga".
Pavadinimai iškart primena Lietuvos pajūrį, kuris pasitraukusiems nuo sovietų okupacijos į JAV kėlė daug gražių prisiminimų, bet buvo nebepasiekiamas. Pagrinidinis svečių namų pastatas statytas 1959 m. kaip lietuvių gimnazija - vietoje dvaro arklidžių. Tačiau ji 1969 m. užsidarė. Mat lietuvių regione labai mažai, o moksleiviams tekdavo atvažiavus iš Čikagos, Niujorko ar Bostono, gimnazijoje ir gyventi (kaip internate).
Šiaip ar taip, lietuviai pranciškonai pasirinko Kenebunką savo vienuolynui ne iš gero gyvenimo, o todėl, kad daugelis tų vyskupijų, kuriose lietuvių gyveno daugiau, nenorėjo pas save priglausti "vienuolių tremtinių" iš Lietuvos. Tačiau, atrodo, iš blogo viskas galiausiai išėjo į gerą, nes gauta labai rami, populiari tarp turistų vieta, toli nuo miestų šurmulio, mažumų getų, nusikalstamumo ir kitų problemų, kurios "sudraskė" ne vieną Amerikos lietuvių vietą. Visas kompleksas išplėtotas Amerikos lietuvių lėšomis, kurių pavardės puošia daugybę atminimo lentų.
Tačiau šiandien jis domina ir amerikiečius - gal net labiausiai tarp visų Amerikos lietuvių objektų Naujojoje Anglijoje. Ir "Lonely Planet" knygose jis aprašytas. Dažnas vienuolyno svečias būdavo net prezidentas Dž. V. Bušas, kuris Kenebunko kurorte turėjo vasarnamį. Atsivėrus Lietuvai, religinė veikla Kenebunkporte kiek menko, nes lietuviai pranciškonai perkėlė savo centrą atgal į Lietuvą.
Dar XX a. šeštajame dešimtmetyje neišsilaikė dabartinių svečių namų vietoje gyvavusi mažoji seminarija, septintajame dešimtmetyje - rekolekcijų namai. Tačiau lietuvybė išliko, lietuviški paminklai ~2004 m. restauruoti. Didžiausios plėtros laikais vienuolyne gyveno apie 30 pranciškonų, o pradžioje, kaip ir dabar - keturi.
LPK lietuvių kapinės Ramforde
Nuo 2001 m. V.K. Ramforde Lietuvos istoriją primena LPK lietuvių kapinės. Prie įėjimo į kapines nurodyta, kad jos buvo įkurtos 1920 m., nors ant netoliese palaidoto kapinių įkūrėjo Viskanto (Wiskont) antkapio nurodyta įsteigimo data yra 1923-ieji metai. Kaip bebūtų, pirmoji didesnė laidojimų banga buvo 6-ajame dešimtmetyje.
Tik viename antkapyje galima perskaityti lietuviškais rašmenimis iškaltus žodžius, nes jau anuomet daugelis Ramfordo apygardoje gyvenusių JAV lietuvių pirmenybę teikė anglų kalbai. Vis dėlto čia gausu ir lietuviškų pavardžių (originalių, suanglintų arba sulenkintų). Kapinių pavadinime „LPK“ greičiausiai yra raidinė miestelyje veikusio „Lietuvių piliečių klubo“ santrumpa. Šios kapinės yra didesnio pakelėje įsikūrusio laidojimo komplekso dalis.
Iki 1998 m. Ramforde taip pat veikė lietuvių klubas, vadintas Šv. Roko sale. Ten pakeliui iš darbo popieriaus fabrike užsukdavo lietuviai darbininkai. Buvusi Ramfordo šv. Luistono lietuvių salės (Šv. Baltramiejaus draugija, SBS) pastato fasade, priešingai, iki šiol išliko gražus užrašas, liudijantis pradinę jo paskirtį. 1914 m. iškilusiame pastate dabar veikia lombardas, bet prieš Antrąjį pasaulinį karą sukurtas interjeras išliko nepakitęs.
Lietuviškas paveldas Aleksandro miestelyje
Luistono Šv. Aleksandro (Alexander) miestelyje prie pat Kanados sienos galima pamatyti daug lietuviškų skulptūrų. Jas pastatė vietinė Paeglių (Paegle) šeima. Daugiausia skulptūrų susitelkę prie Aleksandro meno tako (Alexander Art Trail), prie kurio įėjimo parašyta „Lietuviško paveldo takas“ (Lithuanian Heritage Trail).
Paeglių šeima pasamdė medžio meistrus iš Lietuvos, kad šie sukurtų tradicines lietuviškas skulptūras. Dauguma jų yra lietuviško stiliaus, kai kurios jų - ir lietuviško turinio, pavyzdžiui, legendinis Geležinis vilkas arba lietuviška "Vargo mokykla", veikusi tuo metu, kai Rusijos imperijoje buvo uždraustas lietuviškas raidynas (kad amerikiečių lankytojui būtų aiškiau, ši skulptūra pavadinta „Namų mokykla“ - "Home school").
Netoliese esančiame ežere Paegliai turi privačią salą, kurią pavadino Baltijos sala (Baltic Island) - išsikovojo, kad šis pavadinimas salai būtų suteiktas oficialiai. Šioje saloje stovi lietuvių pagonių miškų deivės Medeinės skulptūra (Vilniuje stovinčios skulptūros kopija), plevėsuoja Lietuvos ir Latvijos vėliavos, įrengtas bunkerį primenantis Istorijos kupolas (History Dome), kuriame aprašyta Paeglių šeimos istorija.
Keliose ekspozicijos vietose pateiktos ir vietos žmonių mintys. Rolandas Paegle buvo latvių skulptorius, jo žmona Gražina - lietuvė. Abi Baltijos tautos patyrė panašią Sovietų Sąjungos okupaciją, kurios Paeglių tėvai išvengė XX a. penktame dešimtmetyje išvykdami į Vakarų Europą, vėliau į JAV. Todėl Istorijos kupole yra daug informacijos apie Rolando ir Gražinos veiklą protestuojant prieš sovietų okupaciją.
Paeglių šeima gyveno Niujorke, o Aleksandro apylinkės tapo jų laisvalaikio leidimo ir meninių polėkių įgyvendinimo vieta. Daugiausiai skulptūrų pastatė po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais. Tada Paegliai dažnai su labdara vykdavo į Lietuvą ir Latviją.
Vilniaus šventvietės
Paskutinius kelis dešimtmečius senųjų (ikikrikščioniškųjų) Vilniaus šventviečių problematika daugiausia asocijavosi su architektu Sigitu Lasavicku ir jo veikla. Šiaip ar taip, plečiantis miestui, Vilniaus ribose atsidūrė daug objektų arba vietovių, susijusių su senąja baltų (lietuvių) religija ir mitologija. Daugelis jų iki šiol nesulaukė detalių tyrinėjimų.
Vilniaus įkūrimą nagrinėdamas iš semiotiko ir mitologo pozicijų, A. J. Greimas pabrėžia, kad pagrindiniuose mito variantuose kalbama ir apie religines miesto (netrukus virtusio sostine) institucijas: Šventaragio slėnis, Gedimino pasirinktas „aplankymui sapne“, jau buvo sakralinė erdvė, čia buvo Šventaragio ir jo sūnaus Gerimanto įkurtos amžinosios ugnies kulto vieta (M. Strijkovskio duomenimis, Puškarnioje, Tilto g. rajone).
Be jos, Gediminas įsteigė dvi naujas kulto vietas: dievams paskyrė tamsų mišką ir pastatė stabą Perkūnui dabartinėje Arkikatedros vietoje. Toliau A. J. Greimas kalbėjo apie galimybes surasti „kiekvieną vietą ir kulto tipą atitinkančią suverenią dievybę“ iš valstybės dievų panteono. Perkūno šventovės vieta šaltiniuose nurodyta tiksliai. Su dievu Kalveliu sietina amžinosios ugnies kulto vieta, su deive Medeina tamsus miškas Lukiškėse.
Anot jo, mirusių kunigaikščių ir didikų palaikų deginimo vieta buvo įsteigta prasidedant Lietuvos valstybės kūrimuisi, reformuojant pačią religiją. Pagal V. Toporovo studiją, Vilniaus erdvės padalijimas pirmiausia buvo pagrįstas opozicija „aukštai / žemai“, „geriausia karinės funkcijos reprezentacijos vieta buvo Gedimino kalnas (Aukštutinė pilis), magiškosios-juridinės, religinės-ritualinės Šventaragio slėnis.
Kartu Žemutinė pilis su kunigaikščiu ir kariauna arba Kreivoji pilis taip pat buvo siejamos karinės funkcijos, o magiškosios-juridinės funkcijos atspindžiai buvo galimi ir kitose vietose (plg. duomenis apie šventyklą Antakalnyje, netoli Šv. Dvasios bažnyčios ir bazilijonų vienuolyno, prie Piatnickajos cerkvės ir pan.).
Šventaragio slėnis. Tai, be abejonės, svarbiausia šventa vietovė Vilniuje. Pirmą kartą minima XVI a. pirmojoje pusėje Lietuvos metraštį papildžiusiuose intarpuose apie Vilniaus įkūrimą ir mirusiųjų kunigaikščių deginimo paprotį ir M. Strijkovskio „Kronikoje“ (1582), kur šie pasakojimai buvo detalizuoti. Šie šaltiniai Vilniaus Šventaragį (Швинторог, Swintoroh) apibūdina kaip vietą Neries ir Vilnios santakoje, kaip mišką arba nedetalizuoja visai.
Vilniaus Šventaragis (Šaltinis: Wikipedia)
1738 m. Paties M. Strijkovskio surinkti duomenys rodo, kad XVI a. tikslesnė Vilniaus Šventaragio vieta jau buvo pamiršta. Šventaragio lokalizacijos klausimu pareikšta įvairių nuomonių. 19841986 m. archeologinių tyrinėjimų (vad. A. Lisanka) Arkikatedros požemiuose rezultatai iki šiol kelia diskusijas.
Popiežius Urbonas VI 1388 m. bulėje kalba apie tai, kad didysis kunigaikštis Jogaila, pradėdamas Lietuvos krikštą, čia išgriovė šventyklą (fanum „dievams paskirta vieta, šventovė“), kurioje iki tol pats su kitais pagonimis garbino dievus ir stabus. Apie šventyklą su aukuru (templum et ara „dievams paskirta vieta / namai su aukuru“) Arkikatedros vietoje XV a. antrojoje pusėje pasakoja ir J. Tiesa, tai nėra vienintelis Vilniaus Taurakalnis.
Dabar taip vadinamos vietos pavadinimas yra nesenos asmenvardinės kilmės, išverstas iš Góra Bouffałowa (1938; istorinis tos kalvos vardas Moliakalnis). Dar vienas Tauro kalno vietovardis, V. Drėmos duomenimis, yra užfiksuotas Antakalnyje, Šv. Kreivoji pilis. Pirmą kartą pavadinimas minimas 1390 m. (Curvum castrum; vėliau Кривой город, Kривый, Krywy).
V. Toporovo studijoje ši vieta siejama su senosios religijos dvasininkais kriviais. Perspektyvesnė atrodo sąsaja su sueigų-krivių arba krivulių institutu. Iš XIV a. pradžioje Vilniuje apgyvendintų vietų Kalnų parko rajonas (galbūt loma, kur dabar įrengta estrada) buvo bene tinkamiausias sueigoms rengti.
Anot M. Strijkovskio (1582), Antakalnyje buvo šventykla, skirta visiems dievams garbinti (wielka sala albo bożnica na Antokoli wszystkim bogom). Joje ketvirtadienių vakarais kunigai žibindavę žvakę. Vėliau šią legendinę tradiciją imta sieti su Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vieta (pirmoji, medinė, bažnyčia čia tikrai stovėjo XVI a.).
Lukiškės. Šventas miškas legendų cikle apie Vilniaus įkūrimą lokalizuojamas tarp Vilnios (tekėjusios senąja vaga, žemupyje Vrublevskio g. kryptis) ir Lukiškių priemiesčio (ten las był nad Wilją podle puszkarniej, aż do Lukiszek, 1582 m.). Detalizuodamas padavimus, M. Sprendžiant iš atskirų pastatų pastatymo datų ir ikonografinės medžiagos, Puškarnia ir likęs plotas iki Neries (į šiaurę) bei Lukiškių (į vakarus) tik XVI a. imtas intensyviau apgyvendinti.
Radvilų valdoma jų dalis (šiaurėje, su Vingiu) vadinta Didžiosiomis, o Astikų (pietuose) Mažosiomis Lukiškėmis. 1646 ir 1648 m. Lukiškių pavadinimo kilmė tiksliai nenustatyta. Lietuvos Metrikos įrašuose vartojama forma на Луце, влизко реки Вели (1499), 3 Вильни на Луце(1524) rodytų, kad senasis vietos pavadinimas galėjo būti *Luka (lenkti, lankas, linkis; plg. łąka „pieva“, лук „lankas“). Aukštumos kraštas Lukiškių ribose, Neries kairiajame krante, Z. Sierakausko ir M. K. Čiurlionio g. rajone, buvo vadinamas Velnio kalnu, vėliau Pamėnkalniu.
Markučiai. Čia teka upelis Kaukysa (kairysis Vilnios intakas, apie 10 km ilgio). Minimas XVIII a. pabaigoje (Каукиса, Коукииса). Pavadinimo kilmės aiškinimų nežinoma. Jis priklauso vandenvardžių su šaknimi kauk- šeimai. Anot A. H. Kirkoro, dar XIX a. viduryje vilniečiai čia rinkdavosi švęsti vasaros saulėgrįžos šventės Rasų (kitaip Kupolių, Joninių).
„Kalvų apsuptame, didingų ąžuolų ir beržų svyruoklių apgaubtame slėnyje Vilniaus gyventojai rengdavo šias iškilmes. Birželio 23-iosios vakarą čia susirinkdavo lietuvių ir lietuvaičių minios, sukraudavo malkų rietuves, užkurdavo laužus ir šokdami aplinkui ar šokinėdami per juos vaišindavosi, linksmindavosi, aukodavo deivei baltus gaidžius, o merginos giedodavo deivės garbei giesmes, dažnai kartodamos priedainį: „Lada, Lada, Lada, didi mūsų deive“.
Su Rasų švente siejama vietovės pavadinimo kilmė. Tačiau nauji duomenys apie Švento Jono akmenį, XIX a. Šis akmuo, A. Vojevodskaitės duomenimis, gulėjo ant kalvos, kur 18021807 m. buvo pastatyti Rasų kapinių kolumbariumai. Jis minimas keliuose Markučių dvaro atribojimo XVIII a. pabaigoje XIX a. pradžioje dokumentuose (пред камнем Светно Яским). Vėlesnis akmens likimas nežinomas.
Vadinamasis Ragučio akmuo su dubeniu. V. „Rusų miestas“. 1864 m. pastatytos Šv. Paraskevijos (Piatnickajos) cerkvės (Didžioji g. 2) sienoje įmūryta lenta su užrašu rusų kalba skelbia, kad pirmoji cerkvė didžiojo kunigaikščio Algirdo žmonos rūpesčiu čia buvo pastatyta vietoj dievo Ragučio šventyklos. Manoma, kad toji cerkvė 1345 m. jau veikė.
Šnipiškės. Čia 1859 m. A. H. Kirkoras aprašė Vestuvėmis vadinamų akmenų grupę: „Dešinėje Vilkmergės gatvės pusėje, laukuose už namų, guli daugybė didžiulių akmenų. Apie juos žmonės šneka, neva kadaise čia sutuoktinių pora kartu su savo piršliais iškrėtusi kažkokią šventvagystę ir ūmai pavirtusi akmenimis.
V. Šaulys 1958 m. laiške P. Tarasenkai rašė: „Vilniuje, prie Žvėryno gatvės, kuri eina pagal dešinįjį Neries krantą, buvo 13 akmenų grupė, vadinama Užkeiktomis vestuvėmis […]. Apie šias Vestuves toli buvo žinoma ir už Vilniaus ribų. Tačiau, dideliam nustebimui, apie tas Vestuves, matyt, nieko nežinojo Vilniaus miesto šeimininkai, jeigu jie leido tuos akmenis sunaikinti.
Verkiai. Istorinė tradicija Verkius sieja su vyriausiuoju didžiojo kunigaikščio Gedimino žyniu Lizdeika. Tačiau nėra visiškai aišku, kas pirmasis šią sąsają užrašė: Bychovco kronikoje (XVI a. pirmoji pusė) tik pasakyta, kad Lizdeika buvęs rastas erelio lizde. M. Strijkovskis (1582) apie naujagimio, pavadinto Lizdeika, radimo vietą pasako tiek, kad jis buvo surastas girioje prie didžiojo kelio erelio lizde (w orlim gniazdzie w jednej puszczy przy gośćińcu; kitų manymu lopšyje, pakabintame ant medžio).
Vilkpėdė. Prie Vilkpėdės g., viduriniame jos ruože, įkalnėje, buvo akmuo su pėdomis. 1859 m. A. H. Kirkoras apie šią vietą rašė: „Įvažiuojame į krūmų prižėlusią griovą, kurios beveik pačiame viduryje guli stebėtinai didelis akmuo (apie 1,8×2,3×3,7 m V. V.), o prie pat kelio, kairėje pusėje, dunkso ir antras, gerokai žemesnis (apie 1,8×2,3 m V. V.) akmuo, ant kurio yra žvėries pėdos atspaudas, kurį žmonės vadina Vilkpėde.
tags: #gyvenamasis #rajonas #medeine