Daugiabučių Gyvenamųjų Namų Istorija Lietuvoje: Nuo Darbininkų Būsto Iki Tipinių Sovietinių Projektų

Pats terminas „daugiabutis gyvenamasis namas“ Lietuvoje pradėjo įsitvirtinti XX amžiaus pradžioje. Tuo metu, sparčiai augant miestams ir daugėjant gyventojų, ypač darbininkų, reikėjo naujų būstų. Šiame straipsnyje apžvelgiama daugiabučių gyvenamųjų namų raida Lietuvoje nuo XX amžiaus pradžios iki sovietmečio pabaigos.

Pirmieji Daugiabučiai Namai Lietuvoje

Pirmieji daugiabučiai gyvenamieji namai Lietuvoje pradėti statyti XX amžiaus pradžioje, kai iš kaimų į miestus plūstantiems gyventojams, ėmusiems dirbti fabrikuose ir gamyklose, reikėjo nedidelių butų nuomai. Lietuvoje tokius namus ėmė statyti turtingi užsakovai ir mecenatai. Pavyzdžiui, Vilniuje pirmuosius pigius namus darbininkams ir smulkiesiems tarnautojams statė Lietuvos visuomenės veikėjas, verslininkas Juozapas Montvila. Jo dėka ėmė rastis daugiaaukščių bei mažaaukščių blokuotų gyvenamųjų namų.

Darbininkų namų kompleksai, dažniausiai statyti prie gamyklų ir fabrikų, užterštose teritorijose, užimdavo nedidelį plotą. Vėliau nuomai imti statyti prabangesni, modernesni daugiabučiai, kuriuose ėmė kurtis pasiturintys miestiečiai bei vidutines pajamas gaunantys gyventojai.

Tarpukario Daugiabučių Statyba

Pirmasis pasaulinis karas nutraukė natūralią architektūros raidą. Lietuvoje daugiabučių gyvenamųjų namų statyba tarpukariu nė kiek neatsiliko nuo Vakarų Europos. Modernios idėjos plito iš Vakarų Europos ir JAV. Statant daugiabučius namus diegtos naujos technologijos - pradėtos naudoti gelžbetoninės perdangos, formuota koridorinė buto sistema ir kita. Butuose atsirado sanitariniai mazgai. Daugiabučius namus statė bankininkai ir kiti tarnautojai. Pirmuosiuose tokių namų aukštuose būdavo įrengiamos parduotuvės.

XX a. 4 deš. Lietuvoje pradėti statyti kooperatiniai namai. Vienas iš jų yra trečiajame dešimtmetyje statytas trijų aukštų pastatas Kranto g. 29. Vėliau, 1932 m., pradėtas statyti iki šiol išlikęs didelis trijų aukštų kunigo Antano Kungio namas Katedros ir Stoties gatvės kampe. Apie 1937-1939 m. dabartinėje Kerbedžio g. 16 pastatytas gana modernios išvaizdos dviejų aukštų keliabutis namas siaurojo geležinkelio stoties tarnautojams. Nemaži keliabučiai namai 1939 m. pradėti statyti P. Puzino g. 2 ir Respublikos g. 54 (gydytojo Stasio Mačiulio namas). Bet šie pastatai sovietmečiu rekonstruoti ir prarado autentišką išvaizdą.

Vilniaus gyvenamoji architektūra 1919-1939 m. išgyveno modernėjimo transformaciją, kurią lėmė ir ekonominė situacija, ir politinė santvarka. Nors ir nedidelio masto, gyvenamoji statyba atspindėjo įvairias to meto architektūros tendencijas - nuo nacionalinio stiliaus paieškų iki avangardinio modernizmo. Reikia nepamiršti, kad dauguma naujų gyvenamųjų namų vis dar buvo statoma iš medžio. Tačiau būtent tarpukariu buvo sukurtas modernaus komfortiško būsto standartas ir fondas, ką gerai iliustruoja faktas, kad praktiškai visus šiuos namus 1940 m. rudenį bolševikų valdžia atėmė (nacionalizavo), o po Antrojo pasaulinio karo juose apgyvendino aukščiausio rango partinę vadovybę ir nusipelniusius kultūros bei meno veikėjus.

Sovietmečio Daugiabučių Statyba

Sovietmečiu daugiabučiai namai projektuoti laikantis politiškai ideologizuotų normatyvų. Buvo svarbu masiškai aprūpinti žmones nors ir minimaliu gyvenamuoju plotu. Po Antrojo pasaulinio karo, niveliavus visus socialinius sluoksnius, atsirado masinės daugiabučių statybos poreikis. Esminis lūžis būstų statyboje įvyko 1955 m., kai to meto valdžia priėmė nutarimą, kuriuo remiantis buvo parengti nauji tipiniai projektai, pagal kuriuos namai statyti visoje Lietuvoje. Siekiant taupumo ir ekonomiškumo, butai buvo maži, su pereinamais kambariais.

Sparčiai vystantis pramonei, gyvenamosios statybos tempai buvo tiesiog milžiniški. „Nevėžio“ fabrikas Anykščių gatvėje statė šešiolikos butų namą savo darbuotojams. Jau trečią gyvenamąjį namą Agronomijos (dab. Marijonų) gatvėje savo darbininkams statė Linų kombinatas. Pasak E. Vilkončiaus, sovietmečiu Panevėžyje daugiabučiai pagal tipinius projektus pastatyti Ukmergės g. 9, 19, 21, 25 (trijų aukštų daugiabučiai, skirti sovietiniam kariniam daliniui) bei repatrijavusiems asmenims skirtas namas Ramygalos g. 15. Vėliau keli daugiabučiai pagal tipinius projektus pastatyti šalia Klaipėdos gatvės bei aikštėje prie dabartinės Švč. Septintajame dešimtmetyje mūriniai daugiabučiai pastatyti dabartinėje Vilniaus gatvėje ir Liepų alėjoje.

Ilgainiui plytiniai namai nebeatitiko išaugusių poreikių, teko ieškoti naujų sprendimų. Stambiaplokščių namų statybos pradžia Lietuvoje galima laikyti 1959 m. pabaigą, kai Vilniuje beveik per du mėnesius buvo sumontuotas penkiaaukštis 80-ties butų gyvenamasis namas. Tipiniai daugiabučių gyvenamųjų namų projektai buvo nuolatos atnaujinami ir koreguojami net keletą kartų. 1974 m. Pirmąjį devynaukštį pastatą Panevėžyje 1966 m. šalia visuomeninio prekybos centro „Bičiulis“, P. Rotomskio (dabar Marijonų) g. 29, pastatė Panevėžio statybos tresto 56-oji statybos valdyba. Nuo šio namo stogo visas Panevėžys matėsi kaip ant delno.

Nuo 1966 m. daugiaaukščių namų statybos persikėlė į laisvas priemiesčio teritorijas, kur pradėjo kurtis stambūs kvartalai. Tokiose priemiesčio zonose namų pirmuosiuose aukštuose parduotuvės jau nebuvo įrenginėjamos. Panevėžyje iš tokių daugiausia penkiaaukščių stambiaplokščių namų 1966 m. pradėtas formuoti Tulpių gyvenamasis rajonas. 1970 m. Klaipėdos gyvenamajame rajone statyti penkiaaukščiai ir devynaukščiai namai, 1978 m. tarp Velžio kelio, Beržų, Aukštaičių ir Staniūnų gatvių iškilo Žemaičių kvartalas. 1981 m. pradėtas statyti Pilėnų kvartalas. 1984 m. E. Vilkončius pastebi, jog daugiausia tipinių stambiaplokščių namų statyta Tulpių, Klaipėdos ir Kniaudiškių rajonuose. O Žemaičių ir Pilėnų rajonuose statyti mūriniai daugiabučiai. Stambiaplokščius namus Lietuvoje statė keturi namų statybos kombinatai - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Plytinių namų projektų rengta nedaug.

Išskiriami keli sovietmečiu statytų daugiabučių gyvenamųjų namų raidos etapai: 1959-1967 m. laikotarpis vadinamas pirmąja karta, 1967-1978 m. - antrąja karta, 1978-1990 m. - trečiąja karta ir 1982-1991 m. - ketvirtąja karta. Pasak E. Vilkončiaus, Panevėžyje buvo pastatyta ir keletas individualiai suprojektuotų daugiabučių. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Laisvės a. pastatytas vadinamasis „Šypsenos“ daugiabutis (archit. N. Garbaliauskienė). 1986 m. pagal architekto G. Balčiūno projektą Vilniaus ir Ramygalos gatvės kampe pastatytas gelsvos spalvos daugiabutis.

Architektūrinės Pertvarkos ir Propagandos Įtaka

Drauge su sovietine okupacija buvo pradėta sisteminga ir nuosekli architektūrinio gyvenimo pertvarka. Visose trijose okupuotose Baltijos šalyse (Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje) pertvarkytas architektūros valdymas ir administravimas, atlikta projektavimo darbų centralizacija, pradėta rūpintis architektų ideologiniu (per)auklėjimu ir pamainos akademiniu rengimu, panaikinta privati nuosavybė ir suardyta tradicinė savireguliacijos sistema „užsakovas-vykdytojas-naudotojas“.

Stalininis laikotarpis sovietinėje architektūroje ryškiausiai įkūnija totalitarinio meno prigimtį. Buvo reikalaujama, kad menas ir literatūra atspindėtų įsivaizduojamą Sovietų šalies tikrovę. Architektai, suvaryti į projektavimo institutus, irgi buvo rengiami laikytis „teisingos“ ideologinės programos, tačiau jiems buvo itin keblu pasirinkti kūrybos priemones, atitinkančias vaizdavimo „kaip gyvenime“ (socialistinio realizmo) principą.

Lietuvos SSR architektams teko spręsti ir sovietinei architektūrai privalomą socialistinio turinio ir nacionalinės formos klausimą. Šios sovietinės koncepcijos tikslas buvo padaryti architektūrą lengvai atpažįstamą, t. y. priskirti architektūrą būtent socialistinei politinei santvarkai ir konkrečiai nacionalinei respublikai. Koncepcijos pamatu laikyta klasikos ir liaudies kūrybos dermė: klasicistinė sandara ir elementai įkūnijo imperinį SSRS stilių, o nacionalinės formos klausimas spręstas pritaikant etnografinius dekoro elementus.

Sovietinės emblematikos suplakimas su liaudies meno motyvais - tai socrealistinio dekoro ypatumas. Sovietinė emblematika (pjautuvas ir kūjis, penkiakampė žvaigždė, Pergalės, Tėvynės karo ordinų ženklai, skydas, kalavijas, šalmas, vėliavos, sovietiniai herbai), dailės, muzikos, technikos, aviacijos, laivyno, sporto ar kitų sričių simboliai buvo suplakami su liaudies meno motyvais.

Tačiau Lietuvoje susiformavo specifinė kryptis - taikomojo liaudies meno panaudojimas interjeruose, artimas prieškariniam „tautiniam stiliui“ (art deco).

tags: #gyvenamasis #namas #darbininkams #ir #tarnautojams