Donatas Katkus - itin ryški asmenybė Lietuvos kultūroje. Sulaukęs 80-ies, gerai žinomas altininkas, dirigentas, muzikologas, pedagogas ir televizijos konkursų žiuri narys nusprendė, kad gyvenime per daug dirbo ir per mažai laiko skyrė malonesniems dalykams. Pastaraisiais metais D. Katkaus gyvenime nemažai naujų pradžių.
Baigęs vadovauti Šv. Kristoforo orkestrui, jis su žmona Laima persikėlė iš buto Antakalnyje į erdvius namus gražioje Vilniaus vietoje ir įsigijo prancūzų buldogę Džoiką, kas rytą ateinančią patikrinti, ar šeimininkas gerai nusiskutęs. D. Katkaus humoro ir saviironijos šaltinis, regis, nesenka. Pasirūpinęs naujais akių lęšiukais ir naujais sąnariais, muzikai neabejingas vyras pasinėrė į užtarnauto poilsio teikiamus privalumus.
Pirmame namo aukšte tvyro ponios Laimos kepamų sausainių aromatas. Antrame aukšte veikia Donato refleksijos į dabartį kabinetas. Čia visą gyvenimą rašytus dienoraščius muzikas perrašo į kompiuterį.
„Aš visus dabar raginu: rašykite dienoraščius! Tai yra mūsų tautos istorija. Tai yra mūsų kultūros istorija, - įsitikinęs D. Katkus. - Mane tiesiog siaubas pagauna pagalvojus apie tai, kad daugybės nuostabių žmonių, jau nebėra, jie mirė ir viskas. Man taip skauda. Kiekvienas žmogus yra stebuklas ir pamatyti tą stebuklą turime. Aš visus dabar raginu: rašykite dienoraščius! Tai yra mūsų tautos istorija.
Jeigu nėra kokių renginių ar susitikimų, D. Katkus keliasi anksti ryte ir pusę dienos dirba kabinete. „Aš prabundu, prajuokinu save ir tik tada atsikeliu, - vėl juoku prapliumpa muzikologas. - Atsikėlęs pavalgau pusrytį ir kimbu į darbus - įsijungiu kompiuterį ir perrašinėju, nes pagalvojau, kad reikia, nes niekas iš vaikų neperrašinės mano tų visų dalykų.
Ne tik pono Donato dienoraštis, bet ir kabinetas pilnas įdomių dalykų. Neįtikėtina, kaip jame gali tilpti visa pedagogo šlovės galerija: muzikos įrašų kolekcija, nuotraukų albumai, jo paties šaržai ir knygos, iš kurių daugelis - filosofija.
„Žinot, aš buvau įstojęs į universiteto (Vilniaus universiteto - LRT.lt) filosofijos aspirantūrą. Trejus metus vaikščiojau į ją su aspirantais. Kad jūs žinotumėt, kaip aš visko norėjau! Košmaras! D. Katkaus dirigento šlovė jau senokai užgožia muzikanto, grojusio altu, pasiekimus.
Kabineto prieš akis - žmonos Laimos fotoportretas. „Aš žiūriu į šitą nuotrauką ir sakau sau: „Jėzau, kokia graži!“ Ir aš tada chapt - pradėjau lįsti prie jos. Tada jinai ketverius metus mane siuntė velniop. Jau buvau nematęs jos kokius trejus metus. Jėzau, kaip aš tada pradėjau verkti, ašaros tik bėga... O ji: „Už tavęs tekėti? Na jau ne! Muzikantas…“ Jėzau, kaip aš tada pradėjau verkti, ašaros tik bėga... Tada ji atlyžo ir sako: „Na gerai, gerai jau.“ Žodžiu - sutiko!“ - šypsodamasis pažintį su ponia Laima, buvusia ilgamete Vilniaus universiteto docente, Anglų filologijos katedros vedėja, prisimena D. Katkus.
„Paslėpkime savo pesimizmą, savo šitą baudžiauninkišką dvasią! Būkime lietuviai išdidūs! Štai mūsų tikslas. Aš tik taip gyvenu“, - nuolat šypsodamasis visiems Lietuvos gyventojams linki D. Katkus.
Tačiau, be Vilniaus, D.Katkus turi ir kitą vietą, kur praleidžia nemažai laiko - sodybą netoli Aukštadvario. Bet kuriuo metų laiku, vos nutaikęs laisvesnę minutę, D.Katkus lekia čia, gamtos prieglobstin. Profesorius nevairuoja automobilio, todėl šiuo požiūriu yra visiškai priklausomas nuo žmonos, buvusios Vilniaus universiteto Anglų kalbos katedros vedėjos. Turint mintyje jo maištingą būdą, tai turėtų būti sunkus išbandymas. Abiem.
Filosofų traktatai ir vėžiai Maestro žmona beveik nesikiša į pokalbį. Girdėdama griausmingai tratantį savo vyrą ji atlaidžiai šypsosi. „Štai mūsų puikus nusipelnęs automobilis, kuriam apie 20 metų“, - mostelėjo ranka į nedidelę mašinytę prie pirtelės D.Katkus. Mašina nedarė įspūdžio, pirtis - irgi. Ši, be to, retokai užkuriama. Mat maestro ir be to turi ką veikti. „Čia tiesiog gyvenu ir ilsiuosi. Nusimetu visą pasaulio tuštybę ir skaitau tik lietuvių filosofų knygas. Ar skaitėte Arvydo Šliogerio tekstus ? Neeeeee? Mažame upelyje tinklu gaudau ungurius. A, dar su meškere traukiu vėžius“, - rimčiausiu veidu porino žodžio kišenėje neieškantis profesorius. Tik nebandykite visų D.Katkaus žodžių imti už gryną pinigą.
Mažą savo pasaulį Aukštadvario miškuose D.Katkus susikūrė prieš 30 metų.Įspūdinga namo įsigijimo istorija šeimininkui kelia pačius geriausius prisiminimus.
„Esu dėkingas kompozitoriui, buvusiam „Armonikos“ kapelos vadovui Vytautui Juozapaičiui. Jis pirmas čia įsikūrė ir atvedė į šiuos miškus. Tačiau sovietmečiu kolūkio pirmininkas neturėjo teisės parduoti menininkui net sukiužusios trobos. Turėjau būti „kolūkietis“, kaip ir V.Juozapaitis. Todėl buvau įdarbintas šio kolūkio „kultmasinio“ darbo organizatoriumi“, - profesorius atskleidė lig šiol viešai neskelbtus kūrybinės biografijos faktus.
Taigi anuomet už juokingą pinigų sumą D.Katkus nusipirko palaikį namelį. Po jį kaip pasiutusios lakstė žiurkės, reikėjo gelbėti griūvančius pirkios kampus.
Įsigijus namelį neišsemiama menininko vaizduotė piešė didingus architektūros planus. Jis įsivaizdavo teniso kortus, baseiną, kitas prašmatnybes miškų gūdumoje. Tačiau ne visi užmojai buvo realizuoti. D.Katkus susirentė tik pirtelę ir dešimt metų rekonstravo savo namą.
Lietuvos reljefo žemėlapis
Ir ačiū Dievui, nes didžiausia atgaiva - ne baseinas, o tyriausio vandens upelis, ne teniso kortai, o civilizacijos nenuniokotų miškų tankmės. O štai namo statybos prisiminimai niūrūs.
„Kai pamačiau pasvirusias sienas, apsiverkiau. Mūrininkas net neprisiminė, kaip jas pastatė, nes nuolat būdavo įkaušęs. Bet plytų istorija šviesi. Jas gavau beveik dovanai. Du sunkvežimius plytų man atvežė ir išvertė kareiviai iš Vilniaus, karinio Šiaurės miestelio. Mat su šio karinio dalinio ūkio dalies viršininku susibičiuliavau viename tuometės Dzeržinskio gatvės bare. Jis pagailėjo vargšo menininko. Rusų karininkai jautė, kad teks trauktis iš Lietuvos, todėl lengva ranka dalijo ar parduodavo ką nutvėrę“, - pasakojo maestro.
Bet statybos jau praeityje. Maestro ir jo žmona mėgaujasi ramybe. „Rytais pabundu nuo čirškinamų rudmėsių kvapo. Laima jų prirenka prie pat namų“, - plačiai šypsojosi D.Katkus.
Kaip perstatyti sodybą, maestro svarstė ir su namą pardavusiu kolūkio pirmininku Jonu, šviesios atminties žmogumi. Šie aptarimai ir buvo viena „kultmasinio“ darbo formų. „Kultmasinis“ darbas intensyviai vyko pačioje sodyboje. Kolūkio pirmininkas atlėkdavo balta kaip gulbė „Volga“. Gerokai prisibendravę ir išsamiai aptarę statybos darbus pirmininkas Jonas su muziku Donatu netekdavo jėgų.
„Aš eidavau į namelį, o mano „viršininkas“ nuvirsdavo pailsėti čia pat, prie pirtelės. Rytą jis pakirsdavo visiškai žvalus ir "Volga" viesulu įskriedavo į šalia esantį MTS (mašinų ir traktorių stotis). Po vakarykščių ulionių apspangusius traktoristus apšaukdavo ir net kartais užvažiuodavo į snukį. Sakydavo: kitaip nesupranta, kad reikia dirbti“, - smagiai porino maestro. Tačiau kolūkiečiai mėgo tiesų, teisingą ir nuoširdų pirmininką. Jį geru žodžiu mini ir kiti D.Katkaus kaimynai.
Maestro D.Katkaus kaimynai taip pat gudriai slepiasi miškų tankmėse. Reikia būti garsiuoju indėnų pėdsekiu, kad aptiktum takus ir kelius, vedančius į šalies elito sodybas. Šiose apylinkėse išsislapsčiusios išskirtinės garsių žmonių pajėgos. Artimiausias profesoriaus kaimynas - gydytojas ir diplomatas Antanas Vinkus, kiek toliau - minėto kompozitoriaus V.Juozapaičio sodyba.
Netoliese visus savaitgalius leidžia Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas Stasys Glėbus. Už kelių kilometrų įsikūręs maestro D.Katkaus kolega, Lietuvos teatro ir muzikos akademijos profesorius Virgilijus Noreika. Čia pat ir kompozitoriaus, diplomato Osvaldo Balakausko valdos.
„Su Laima pasvarstėme, kaip reaguotų Balakauskas, jei pasakytume, kad į jo sodybą ateis žurnalistai. Cha cha cha! Jis pašiurptų vien nuo tokios minties! Sakė, tik pabandyk, užmušiu!“ - toliau griaudėjo maestro.
Vienas artimiausių profesoriaus D.Katkaus kaimynų - žinomas gydytojas, diplomatas A.Vinkus. Kaip ir maestro, Aukštadvario miškų senbuvis. Muzikas neišvengiamai užkliūva už jo sodybos, sumanęs išsimaudyti ežere. „Vos tik įsuku į kiemą, iš namo iššokęs šeimininkas sutinka mane maloniausiais žodžiais. Žinoma, pakviečia vidun. Kuo tai baigiasi, nesunku numanyti, nes iki ežero aš nenueinu“, - atviravo maestro.
Galima drąsiai sakyti, kad ne D.Katkus, o A.Vinkus Aukštadvario apylinkėse yra žinomiausias elito atstovas. Pirmiausia jis nesislapsto kaip jo garsūs kaimynai. Dirbdamas Universitetinės Santariškių ligoninės direktoriumi A.Vinkus yra išgelbėjęs ne vieno vietinio gyvybę, yra padėjęs paprastiems žmonėms patekti pas gerus daktarus. Maža to, jis niekad nepasididžiuoja sudalyvauti aplinkinių miestelių šventėse ir renginiuose. Prieš kelerius metus netoli Aukštadvario esančio Onuškio aikštėje jis aistringai skaitė savo ultrapatriotines eiles. Todėl Aukštadvario ir jo apylinkių gyventojai daktarą Vinkų tiesiog garbina.
Tačiau šlovės kaimynui D.Katkus nepavydi. Maestro apgailestavo, kad A.Vinkui tapus diplomatu jo sodyba ištuštėjo. Darbas užsienyje atėmė iš A.Vinkaus malonumą dažniau poilsiauti Aukštadvaryje. O D.Katkui - pasisvečiuoti pas seną bičiulį.
„Gyvenimas katastrofiškai trumpas. Kuo daugiau gyveni, tuo jis lekia greityn. Mane glumina savotiškas mirties garbinimas. Žinomi žmonės prisimenami ir įvertinami, kai išeina anapilin. Taip buvo su Jurga Ivanauskaite, Vytautu Kernagiu... Atrodo, kad aukštinami ne jie, o mirtis. Kažkoks mirties, o ne gyvenimo kultas“, - sodyboje apie būties dalykus, matyt, prisiskaitęs filosofijos veikalų, samprotavo D.Katkus.
Tačiau tai trumpa apmąstymų akimirka. Profesorius ne tiek medituoja ir filosofuoja, kiek norėtų pasirodyti. Jis - veiklos žmogus. Pasisėmęs jėgų iš miško tankmių, upelio čiurlenimo ir mistinių vėžių gaudynių jis lyg akis išdegęs neria į begalinius savo darbus.
Jeigu bandytume išvardyti, ką profesorius veikia, šis sąrašas pasirodytų visiškai nerealus. Pirmiausia D.Katkus - sostinės reprezentacinio Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovas. Jam pastaruoju metu šis darbas teikia ne tik kūrybos džiaugsmą. Užvirusios aistros dėl orkestro finansavimo tapo nemažu vadovo galvos skausmu.
Be to, muzikologas D.Katkus - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, nuolatinis vienos populiarios televizijos laidos vertinimo komisijos narys, tradicinio Šv. Kristupo vasaros festivalio idėjinis vadovas ir sumanytojas. Maža to, profesorius turi krūvą visuomeninių pareigų, kurių imasi su tokiu pat azartu kaip ir profesinės veiklos. Bet apie ją jau nekalbėsim - užims daug vietos.
Tačiau ir darbo fanatikai bei perfekcionistai neišvengia paprastų mirtingųjų bėdų. Profesorius neseniai ryžosi akių operacijai, mat nuolat nešiojo stiprius lęšius. Paskutinis maestro kantrybės lašas išseko pernai Vokietijoje. Diriguodamas motociklų šou ėmė smarkiai ašaroti ir beveik nieko nebematė. Maestro ryžtingai nusprendė operuotis.
„Po operacijos buvau priblokštas: taip ryškiai viską pamačiau!“ - kaip vaikas stebėjosi nepaprastais pokyčiais D.Katkus. Pasaulis yra čia Visur esantis ir visur spėjantis maestro nusitaikė į dar vieną tikslą: išlaikyti vairuotojo egzaminus, kad būtų mažiau priklausomam nuo žmonos Laimos malonės. Anksčiau to padaryti negalėjo dėl prasto regėjimo.
Kaip visada, netrūksta ir kūrybinių užmojų. Neseniai su žmona atostogaudamas Austrijos sostinėje Vienoje beveik už visą algą prisipirko natų. Nelaukdamas jas ėmė studijuoti dar viešbutyje.
Maestro gudrauja, kad savo sodyboje skaito tik „padorią“ literatūrą - lietuvių filosofų veikalus. „Kai sodyboje lieku kelioms dienoms, pavyksta ir pačiam kai ką parašyti“, - surimtėjęs prisipažino D.Katkus. Aukštadvario miškuose parašyta ir neseniai išleista jo knyga.
Profesoriaus galva pramušta idėjomis, jų visų neįmanoma suvaikyti, juolab įgyvendinti. Susikaupti, surinkti į krūvą mintis geriausia čia - Aukštadvario miškuose. Net nepaklausus, ar profesoriui patinka filosofinis Henry Davido Thoreau romanas „Voldenas, arba gyvenimas miške“, tai akivaizdu. D.Katkui nereikia aiškinti, kokia svarbi žmogaus ir gamtos darna.
Aukštadvario miške toks neįsivaizduojamai aukštas dangus, tiek tylos ir ramybės. Visas pasaulis yra čia.
Donatas Katkus
Matydami alkoholizmo problemą, ją įvardindami žinomi kultūros žmonės imasi iniciatyvos, kad padėtį pakeistų iš esmės specialistų, mokslininkų, profesionalų nurodomais būdais. Piliečiai iniciavo Alkoholio kontrolės įstatymo keitimą surenkant 50 tūks. parašų, kaip numato įstatymas. Prie šios iniciatyvos prisidėjo ir dirigentas bei muzikos pedagogas Donatas Katkus.
Apie šias iniciatyvas, blaivybę ir kultūrą pokalbis su D. Katkumi. Kodėl sutikote būti įtrauktas į iniciatyvinę grupę surenkant 50 tūkst. Aš labai apsidžiaugiau, kad mane pakvietė pareikšti savo nuomonę, nes persigėrusiai Lietuvai yra nekas, būtinai reikia uždėti apynasrį tokiems alkoholio suvartojimo mastams. Remiantis alkoholio daryklų argumentais, tai jokiu budu negalima to apynasrio dėti, nes taip pažeidžiamos žmonių teisės, sudaromi nepatogumai. Bet dėl visos visuomenės saugumo, gerbūvio būtina imtis tokio apynasrio alkoholio pramonei. Esu pats skandinavų kraštuose lankęsis, kur alkoholis yra tik specializuotose parduotuvės pardavinėjamas, tai sektinas pavyzdys. Kai žmonėms alkoholis nešmėžuoja po nosim, jo žmonės mažiau nusiperka ir išgeria. Aš labai norėčiau, kad Lietuva prablaivėtų. Jei kažkas saikingai retai išgeria, tai aš čia nieko nesakau, bet toks pylimas, koks yra dabar, jis yra griežtomis priemonėmis stabdytinas. Tad kviečiu visus žmones pasirašyti po šia iniciatyva keisti, griežtinti alkoholio kontrolės įstatymą.
Esate žymus kultūros ir meno veikėjas. Meilė - gal ne tas žodis. Muzika yra mano visas gyvenimas. Kokią vietą Jūsų gyvenime užima teatras? Labai mėgstu teatrą dėl jo betarpiškumo, nuolatinio kitimo ir gyvo nepakartojamo aktorių bendravimo su publika. Mano mama dar prieš karą vaidino Telšių teatre. Turiu net nuotraukų, kur nufotografuoti spektaklio „Žmogžudžio duktė“ artistai. Aš ir pats esu vaidinęs, daugiausia kine - epizodines roles. Koks Jūsų, kaip kūrėjo, kelias, vertinant šiandienos požiūriu? Mano kūrybinis gyvenimas buvo labai laimingas. 29 metus grojau Vilniaus kvartete, dabar jau 22 metus vadovauju Vilniaus savivaldybės šv. Kristoforo orkestrui. Koncertuojame labai daug, ir ne tik Lietuvoje.
Mane džiugina labai išaugęs Lietuvos muzikos atlikimo lygis. Turime pasaulinio garso dainininkų, instrumentalistų. Labai išaugo jaunosios muzikų kartos meistriškumas. Prisipažinsiu - buvau sužavėtas Naisių festivalio atmosferos. Koncertuose, kavinėse, prekybos vietose - minios blaivių žmonių, to nepamatysi kituose Lietuvos miestuose ir festivaliuose. Laimingos šeimos: vyrai ir moterys, vaikai vaikšto kartu, nes vyrams „nėra reikalo“ užkliūti prie alaus bokalo. Sako, kad festivalio metu 15 kilometrų spinduliu negausi net bokaliuko alaus. Tai milžiniškas Ramūno Karbauskio laimėjimas. Prisipažinsiu - mėgau vyną, šiaip gėrimus, dabar esu abstinentas ir stebinu meno visuomenę. Sakau - važiuokit vasarą į Naisius. Kaip nuostabu gyventi be alkoholio. Be jo ir kultūra atranda savo prasmę ir paskirtį.
Kaip vertinate prasidėjusią, galima sakyti, revoliuciją, Lietuvos kultūros gyvenime, mažųjų Lietuvos kultūros sostinių atsiradimą? 2015 m. Kultūros sostinių judėjimas - tai vilties ženklas mūsų kultūrai ir menui. Jis ne tik ugdo žmogų, bet turi didelę socialinę svarbą, nes maži miesteliai atranda pagrindą, kuo didžiuotis, papuošia gyventojų kasdienybę, paverčia ją vertingesne. Verta gyventi apsuptam švarios gamtos, blaiviai ir kultūringai. Tai Lietuvos ateitis. Didžiuojuosi, kad tapau Telšių - 2016 m. Ko palinkėtumėte tiems, kurie organizuoja, stengiasi dovanoti kokybiškus (kultūrine prasme) renginius ne tik dideliuose miestuose, bet ir mažuose miesteliuose ar kaimuose? Žmonės, kurie dirba kultūrai, labiausiai įprasmina savo gyvenimą. Tai darbas kitiems, savo kaimynams ir draugams. Mūsų merkantiliniame ir egoistiškame amžiuje tai viltis, kad pasaulis pasikeis, kad žmonių bendruomenė, jos interesai taps visos bendruomenės, kaimo, miestelio, gyvenvietės žmogiškų ryšių kokybės ženklu.
LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ dirigentas, muzikologas ir televizijos projektų žiuri Donatas Katkus dalijasi savo gyvenimiška patirtimi ir istorijomis, kurios primena kino filmus. - Koks buvo Jūsų ir žmonos kelias? - Kelio norisi dar daugiau ir daugiau, mes tik 60 metų kartu gyvename, tai yra labai trumpai, metai pralėkė kaip viena akimirka. Kai pagalvoju dabar - viskas jau atlikta, nors dar norisi gyventi. - Kaip susipažinote su savo žmona? - Mano draugas Muzikos akademijos rūsiuose ryškindavo nuotraukas. Kartą pasižiūrėjau į vieną nuotrauką ir apstulbau, pasakiau: „Supažindink.“ Man ji pasirodė tokia graži, tą nuotrauką turiu pasikabinęs ir dabar. Kokius ketverius metus ji į mane žiūrėjo kaip į banditą (...). - Kokia yra sėkmingų santykių paslaptis? - Pagarba. Yra daugybė dalykų, pagarba yra gana neapibrėžta, tačiau jei žmoguje matai savybių, kurios tau tinka, kurios yra svarbios tau, tai yra pagrindas kažkam dideliam. Kitas dalykas - nereikia savęs pervertinti. Negalvok, kad visada esi teisus. - Kokia žmonos savybė Jums patinka labiausiai? - Žmogaus padorumas - teisybės supratimas. - Ko palinkėtumėte jaunam žmogui iš savo perspektyvos? - Visi pasakymai, nurodantys kažką daryti, yra nieko verti. Jaunam žmogui tu nieko negali nurodyti. Gyvenimas yra būtis, kuri yra susijusi su to meto laiku, tuo momentu. Tiems, kurie nurodinėja, yra labai gera pasirodyti, kokie jie išmintingi. Mane visą gyvenimą kankino vienas dalykas - laikas. Keistas jausmas, kai kur nors sėdi ir lauki, nemėgstu laukimo. Aš esu labai nekantrus, nekantrumas užgožia gyvenimo pojūtį, tu jauti mušant laikrodžio sekundes. - Kaip išbūti su savimi išėjus į pensiją? - Aš truputėlį mėgaujuosi pensija ir laisve. - Ko išmokote iš savo studentų? - Trejus metus muzikologams dėsčiau įvadą į muzikos semiotiką - tai yra disciplina, kuri ir moksliška, ir konkreti. Vėliau mane išmetė, nes nusprendė, kad tai nerimtas mokslas, neaišku, ką ten dėstome (...). Aš maniau, kad tai disciplina, apie kurią galima kalbėti, tik prieš dvejus metus iš ten pasitraukiau. - Kodėl tapote dirigentu? - Išėjau iš kvarteto, su Laima susikabinę ėjome Vingio parku, buvome laisvi, aš neturėjau jokio įsipareigojimo. Man paskambino ir studentai paprašė padėti sudaryti kamerinį orkestrą, reikėjo žmogaus iš šalies. Aš atėjau, atsisėdau salės gale, o man sako: „Kodėl jūs taip toli, ateikite arčiau.“ Aš paklausiau, negi man sėstis į dirigento vietą. Tuo metu nuėjau pas J. Domarką, kuris mane mokė dirigavimo, o jis man pasakė: „Nebijok, jie patys groja.“ Taip ir tapau dirigentu. Kėliau tokius muzikinius reikalavimus, kad visada mačiau, ką galima pridėti, repeticijos man buvo sunkus darbas, tačiau aš labai daug išmokau, tik dėl to atsirado mano knygos. - Ar yra tema, kuria Jūs niekada nejuokaujate? - (...). Prisiminimų knygoje daug rašau apie tai, ką linksma atsiminti. Nenoriu galvoti ir sureikšminti savęs. Kodėl žmonės bijo mirti? Nes jie susireikšmina, pasidaro pačia svarbiausia reikšme, jiems pasidaro gaila savęs. Kodėl žmonės verkia? - Ar Jums pavyksta nieko negalvoti? - Niekam taip nėra. Mintis galima užrašinėti, kai atsiranda jų objektyvizavimas, atsiranda kita minčių prasmė, mintys tampa konkrečios, tu savo mintims susvetimėji. Pastaruoju metu galvoju, kaip viskas atrodys, kai būsiu nebegyvas.