Kauno paveikslų galerijoje duris atvėrė tapytojos Eglės Velaniškytės paroda „Būties lengvumas čia ir dabar“. Parodoje amžinybė atsiskleidžia kasdienio gyvenimo veiduose.
Ekspozicijoje tapytoja pristato ne tik savo, tačiau ir vyro - skulptoriaus Gedimino Borisevičiaus (1972 - 2012) bei vaikų - Mindaugo, Kotrynos ir Miglės kūrinius.
Paroda veikia Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaune) nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. birželio 17 d.
Kauno paveikslų galerija
Parodos Koncepcija ir Temos
Menininkė tęsia 2016-aisiais pradėtą tapyti paveikslų seriją „Aš ateinu“, kurioje priartėja prie Jėzaus Kristaus.
Drobėse, pasakodama Dievo istoriją, tačiau greta Jo vaizduodama šeimos narius, artimuosius, atmintyje įstrigusius nepažįstamuosius, tapytoja atveria sakralumo netobulumą ir priartina jį prie žmogaus. Jis atsiskleidžia neretai skaudžiose, ribines situacijas vaizduojančiose scenose.
Ekspresyvi tapybinė kalba, kurią drobės sugeria paviršiuje išskleisdamos žemiškų tonų ir pustonių paletę, nuskaidrinama auksinio švytėjimo, išryškinančio dinamiškas paveikslų kompozicijas. Bet dinamika darbuose nėra ryškiai išreikšta, energinga, kadangi kyla ji ne iš pasipriešinimo ar kovos.
Kūriniuose ji išlaikoma tiek, kad atskleidžia dabarties akimirką - sklidiną rimties, susitaikymo ir vilties. Viltį įkūnija paveiksluose, greta Dievo, vaizduojami veidai: šeimos narių, artimųjų ar atmintyje įstrigusių nepažįstamųjų.
Ne viename kūrinyje visas tapytojos dėmesys yra sutelkiamas tik į veidus, kuriuose atsispindi vienatvė, kančia, beprasmybė. Tačiau jie ramūs, nejudantys, o akys sklidinos šviesos. Tos Šviesos, kurią sukuria širdis, juntanti, jog kiekvienoje būties akimirkoje - yra Dievo meilė.
Parodoje eksponuojami menininkės vyro, skulptoriaus G. Borisevičiaus darbai - per 200 piešinių, skulptūrų fotografijų, rodomų vaizdo projekcijoje ant sienos. Nebe pirmą kartą E. Velaniškytė greta savo paveikslų eksponuoja ir vaikų kūrinius. „Be jų man neįdomu“, - sako tapytoja.
Vyriausias sūnus Mindaugas pristato fotografijas, vidurinioji dukra Kotryna - tapybos darbus, jauniausioji Miglė - tapybą, piešinius, grafikos kūrinius.
Šioje parodoje gausu įvairiais laikotarpiais sukurtų darbų, palydėtų to laiko išgyvenimų, jausenų. Nors ekspozicijoje galime matyti ankstesnių kūrinių, tačiau naujausi menininkės darbai, tapyti pastaraisiais metais, rodo ne tik produktyvumą, bet ir tam tikrą kūrybinį proveržį.
Lyginant su prieš dvejus metus surengta paroda „Aš ateinu“, šioje parodoje galima pastebėti didesnę vaizduojamų figūrų dinamiką, judesį. Ankstesnėje parodoje dominavusią en face poziciją papildo vis dažnesnis kūrinių personažų vaizdavimas profiliu.
O pakankamai nuosaikų, ramų koloritą keičia ryškesni spalvų kontrastai, drąsesni teptuko mostai, aštresni potėpiai. E.Velaniškytės tapyboje dažni geltonos, auksinės spalvos atspalviai šį kartą keičiami dominuojančia ekspresyvia mėlyna.
E. Velaniškytės parodoje daug įvairių naratyvų, nulemtų gyvenimo iššūkių, nuoskaudų, kasdienio gyvenimo akimirkų. Jos kūriniai, drįstu manyti, lyg liūdna ir kartu džiaugsminga, pozityvi ir niūri ekskursija po menininkės biografiją.
Parodos pavadinimas siūlo kalbėti apie mūsų būties pozityvumą, tačiau eksponuojami kūriniai ne mažiau, o tikriausiai net ir daugiau atspindi būties, gyvenimo sunkumus, tuos nelengvus dramatiškus buvimo momentus.
Atsiliepimai ir Įžvalgos
Menininkė tęsia 2016-aisiais pradėtą tapyti paveikslų seriją "Aš ateinu", kurioje priartėja prie Jėzaus Kristaus. Drobėse, pasakodama Dievo istoriją, tačiau greta Jo - vaizduodama šeimos narius, artimuosius, atmintyje įstrigusius nepažįstamuosius, tapytoja atveria sakralumo netobulumą ir priartina jį prie žmogaus.
Ekspresyvi tapybinė kalba, kurią drobės sugeria paviršiuje išskleisdamos žemiškų tonų ir pustonių paletę, nuskaidrinama auksinio švytėjimo, išryškinančio dinamiškas paveikslų kompozicijas. Bet dinamika darbuose nėra ryškiai išreikšta, energinga, kadangi kyla ji ne iš pasipriešinimo ar kovos.
Nors pagrindinę E.Velaniškytės pristatomų paveikslų dalį sudaro 2011-2018 m. kūriniai, tačiau šioje parodoje galima pamatyti ir anksčiau kurtus darbus, drobes, tapytas Salake (Zarasų r.).
Parodoje eksponuojami menininkės vyro, skulptoriaus G.Borisevičiaus darbai - per 200 piešinių, skulptūrų fotografijų rodomi vaizdo projekcijoje ant sienos. Nebe pirmą kartą E.Velaniškytė greta savo paveikslų eksponuoja ir vaikų kūrinius. "Be jų man neįdomu", - sako tapytoja.
Paveiksluose vaizduojami sakralūs siužetai įsilieja į gyvenimo tėkmę, suartindami su Jėzumi Kristumi. Tačiau sakralumas E. Velaniškytės drobėse nėra tobulas ir neliečiamas. Jis atsiveria neretai skaudžiose, ribines situacijas vaizduojančiose kompozicijose.
Ekspresyvią tapybinę kalbą, kurią drobės sugeria, paviršiuje išskleisdamos žemiškų tonų ir pustonių paletę, nuskaidrina auksinis švytėjimas, išryškinantis dinamiškas paveikslų kompozicijas. Bet dinamika drobėse nėra ryškiai išreikšta, energinga, kadangi kyla ji ne iš pasipriešinimo ar kovos.
Viltį įkūnija paveiksluose, greta Dievo, vaizduojami veidai: šeimos narių, artimųjų ar atmintyje įstrigusių nepažįstamųjų. Ne viename kūrinyje visas tapytojos dėmesys yra sutelkiamas tik į veidus, kuriuose atsispindi vienatvė, kančia, beprasmybė.
Tačiau jie ramūs, nejudantys, o akys sklidinos šviesos. Nors pagrindinę E. Velaniškytės eksponuojamų paveikslų dalį sudaro 2011-2018 m. laikotarpio paveikslai, tačiau šioje parodoje galima pamatyti ir ankstesnius menininkės darbus, drobes, kurtas Salake (Zarasų r.).
Menininkės Įžvalgos apie Kūrybą ir Gyvenimą
E. Velaniškytė teigia, kad šeima yra labai didelė vertybė, laikantis principo: "Kinder, kunst, kirche, küche" (liet. - Vaikai, menas, bažnyčia, virtuvė).
Po vyro mirties jai liko vaikai, kuriuos ji palaiko ir su jais draugauja. Jos sūnus Mindaugas eksponuoja fotografijas, vidurinioji dukra Kotryna - tapybą, jaunėlė Miglė - tapybą, piešinius iš natūros, grafiką.
Menininkė prisipažįsta, kad Salaką jau prisivijo. Su savo patirtimi ji gali susikurti vienkiemį savo viduje, tačiau tam reikia laiko. Laiką galima nusipirkti, bet jis brangiai kainuoja.
E. Velaniškytė mano, kad jei turi šeimą, augini vaikus, tai irgi yra darbas. Visus prižiūrėti, užauginti, išauklėti, vertybes įskiepyti yra labai svarbu. Nuo šio skubančio laiko jai galvą skauda. Mūsų laikas mus smulkina į šipulius. Nežinome, kas esame.
Nuo 2016-ųjų sausio pradėjo tapyti paveikslų seriją "Aš ateinu". Skirtingų periodų darbuose vaizduojami motyvai atsikartoja. Įdomu stebėti, kaip keičiasi santykis su tema, kaip jis vystosi.
Kūriniai
Paveikslai tapymo procese keičiasi: kartais vietoje tapyto dangaus atsiranda siena - sukuriama nauja erdvė ir randasi jau dviejų - vidaus bei išorės - erdvių santykis.
2017-aisiais stipraus įkvėpimo nebuvo. Todėl tapydama mąstė geometriškai, struktūriškai. Kartais tereikia pasukti veidą į vieną ar į kitą pusę ir viskas susitvarko.
Pradžioje tapai lyg skulptorius, lipdantis iš molio, - šviesa bei šešėliu sukuri formą, o tada pradedi daryti tipą ir vaizduojami veikėjai tampa panašūs į realius žmones. Juokinga būna, kai baigi paveikslą ir tik tada suvoki, ką nutapei. Vis dėlto kai kurie personažai vaikšto iš vienos drobės į kitą - Simono Kirėniečio veidas pasirodo daugelyje paveikslų ir man tai patinka. Be to, ir Jėzus Kristus visose drobėse yra daugmaž panašus.
Kai paveiksle matyti nuogas kūnas, tai reiškia veiksmą. O drobėse aš veiksmo nenoriu. Todėl jose daugiausia matyti veidai ir rankos, visa kita dengia audiniai, skraistės.
Kitų Menininkų Darbai Ekspozicijoje
Parodoje taip pat eksponuojami Mindaugo Borisos fotografijos ir Kotrynos Borisevičiūtės tapybos darbai, kurie papildo bendrą parodos naratyvą.
M.Borisa eksponuoja trylika fotografijų ir erdvinę instaliaciją. Nuotraukose vaizduojama naktinio daugiabučių kvartalo ritmika, siauru šviesos srautu apšviesto laiptinių interjero melancholija, nuo įprastos aplinkos atskirti natūralios gamtos elementai ir abstrakčios jungiamųjų laidų konstrukcijos.
K.Borisevičiūtės darbuose justi sustabdytos akimirkos trapumas. Tapytuose natiurmortuose nematyti ženkliško žmogaus buvimo, tačiau justi jo jautrus, glostantis žvilgsnis, kuris atsiskleidžia subtiliais spalvų deriniais ir sąskambiais, paveikslo erdvėje šviesą kuriančiais dinamiškais potėpiais.
Jaunoji menininkė pristato tapybos baigiamąjį darbą, praktikų metu tapytus kūrinius, laisvalaikio kūrybą, kurioje panyra į kosmoso platybę, atrasdama abstrakčius horizontus. Vystydama kosmoso temą, dailininkė siekia pažinti žmogui nepažinias Visatos platybes, pažvelgti į paslaptingus jos darinius.
Parodos pavadinimas tarsi suponuoja kalbėti apie mūsų būties pozityvumą, tačiau eksponuojami kūriniai ne mažiau, o tikriausiai net ir daugiau, atspindi būties, gyvenimo sunkumus - tuos nelengvus dramatiškus buvimo momentus.
Eglės Velaniškytės paroda "Būties lengvumas. Čia ir dabar" - tai kvietimas susimąstyti apie gyvenimo trapumą, grožį ir amžinybę, įkvėptas kasdienybės akimirkų ir religinių motyvų.