Kviečiame Jus apsilankyti ramiame Lietuvos kampelyje, Grižo sodyboje, įsikūrusioje 13 km nuo Utenos miesto, Bikuškio kaime. Čia Jūsų laukia rami, jauki ir romantiška aplinka.
Sodybos aprašymas ir siūlomos pramogos
Sodyba įsikūrusi vaizdingoje Alaušo ežero pakrantėje, pasižyminčioje plačiais smėlėtais atabradais ir švariu, skaidriu vandeniu. Mėgstantys aktyvų poilsį galės žvejoti, plaukioti valtimis, pasistatyti palapines, žaisti krepšinį ar badmintoną. Vaikams įrengta žaidimų aikštelė. Poilsiautojai čia atranda ramybę tiek vasarą, tiek žiemą, o psichologinė įtampa ir fizinis nuovargis nejuntamai išgaruoja. Sodyboje užtikrinamas puikus privatumas ir geri atstumai nuo kitų namų. Kaimiška pirtis (su ąžuolinėmis vantomis) ir kubilas suteiks dar daugiau malonumo (už papildomą mokestį).
Grižo sodyba puikiai tinka šeimoms ir kolektyvams, norintiems pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasimėgauti gamtos teikiamais malonumais.
Sodybos patogumai ir paslaugos:
- Vaizdinga Alaušo ežero pakrantė
- Platūs smėlėti atabradai
- Švarus ir skaidrus vanduo
- Žvejyba
- Plaukiojimas valtimis
- Palapinių statymas
- Krepšinio aikštelė
- Badmintonas
- Vaikų žaidimo aikštelė
- Kaimiška pirtis (už papildomą mokestį)
- Kubilas (už papildomą mokestį)
Sodybos istorija ir atnaujinimas
„Su vyru pradėjome viską atnaujinti ir savaip daryti prieš 5-7 metus, nes tėvai sensta, jėgos ne tos, reikia truputėlį atnaujinti sodybą“, - teigia Indrė, sodybos šeimininkė. Iš emigracijos grįžusi Indrė įkūrė vietą, kuri stebina visus. Kaimo turizmo sodybą šeima paveldėjo iš tėvų, tad verslas gyvuoja jau apie 25 metus.
Kai Indrė su vyru dar gyveno Anglijoje, nusprendė grįžti į Lietuvą, prikelti sodybą antram gyvenimui ir tęsti tai, ką seniai pradėjo tėvai. Remontai ir verslo plėtra prasidėjo prieš gerus septynerius metus. Dalis sodybos priklauso Indrei, kita - jos broliui su šeima. Iš viso jie turi apie hektarą žemės.
Kadangi Indrė baigusi interjero dizainą, jos idėjos matomos visur - nuo spalvų iki dekoro detalių. „Viskas prasidėjo nuo baltai perdažytos lovos - ją atnaujinome, tada supratome, kad grindys nebetinka, paskui - sienos ir taip pamažu pasikeitė visas vidus. Po to netiko ir stogas - buvo senas ir kiauras, tad teko jį keisti, kartu atnaujinom kaminus, fasadą, įrengėm jaukią terasą. Viskas prasidėjo nuo mažų dalykų ir baigėsi gana grandioziniais namo remontais. Kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant - pradėję negalėjom sustoti, norėjosi vis geriau ir gražiau. Tobuliname iki šiol - norai ir fantazijos dar nesibaigė“, - pasakoja Indrė.
Pats namas - apie 100 metų senumo, bet dabar atrodo jaukiai ir stilingai, nes viskas daryta su meile ir dideliu darbu. Prie namo dirbo visa šeima, padėjo ir pagalbiniai darbininkai, kurie prisidėjo prie dabartinio sodybos įvaizdžio.
Ji taip pat priduria, kad lauko darbai sodyboje prasidėjo nuo triušių voljero. Vis tik vėliau Indrė suprato, kad po medžiu puikiai atrodytų terasėlė. Vėliau sodyboje atsirado vaikų žaidimų zonos, netradicinės pirtys. Po medžiais taip pat sukūrė mažas poilsio zonas.
„Norisi, kad žmonės turėtų kur pailsėti, bet kartu nenutoltų nuo gamtos - tarsi susilietų su ja, bent akimirkai atitrūktų nuo blizgučių ir materialių dalykų, suprastų, kad paprastume slypi didžiausios gyvenimo dovanos ir grožis. Juk esame gamtos svečiai ir turime svečiuose elgtis atsakingai. Todėl statant namus ir terasas, man svarbiausia buvo kuo mažiau pažeisti vijoklius, medžius. Patikėkite, ne visi statybininkai suprato mano norus - juk lengviau viską pašalinti, nei dirbti aplink vijoklius ar medžių šaknis. Bet be jų kiemas būtų niūrus ir tuščias. Gal todėl žmonės ir pastebi mūsų sodybą - čia daug gamtos ir žalumos“, - pasakoja moteris.
Vienoje iš terasų Indrė paliko centre augantį klevą - aplink jį pakabino krėslus, hamakus, kad būtų galima atsisėsti pavėsyje, po medžiu, ir mėgautis paukščių čiulbėjimu. „Ta terasa tapo tarsi gyvenimas po klevu“, - pasakoja Indrė.
Kadangi jos tėtis - biologas, sodyboje netrūksta įvairių augalų. Dauguma medžių - obelys, graikiniai riešutai, lazdynai - dar tėvų sodinti. Tai vieta, kur jauku ne tik kūnui, bet ir širdžiai.
Indrė sako, kad sezono metu didžiausias iššūkis yra teritorijos priežiūra, nes žolės pjovimas „suvalgo“ didelę dalį laiko, taip pat reikia išmėžti gyvūnus. „Auginame augalus, sodinukus. Viską sodiname, ravime. Sodo darbai daugiausiai „suvalgo“ laiko. Dirbame patys tiek viduje, tiek lauke, nes nieko nesamdome. Patys taisomės baldus, mėgstu daug ką perdažyti, atnaujinti, prikelti baldus naujam gyvenimui“, - atskleidžia pašnekovė.
Anot moters, ji sodyboje dirba itin daug - tiek fiziškai lauke, tiek prižiūrėdama detales, tiek bendraudama su svečiais. Be to, užsiima ir pagrindiniu kaimo turizmu. „Bet tuo pačiu tai yra mano ramybės ir įkvėpimo vieta. Čia einu basomis, maudausi ežere, džiaugiuosi samanų spalva ir tylos garsais. Tai vieta, kurioje dirbti nėra sunku, bet ir nėra labai lengva, tačiau viskas vyksta iš meilės“, - teigia ji.
Anot Indrės, didžiausi iššūkiai - ne techniniai, o emociniai. Kartais tenka įveikti nuovargį, abejonę ar jausmą, kad darai per daug. Be to, viską darant nuoširdžiai, ji nori, kad kiekvienas svečias jaustų tikrą rūpestį, o tai reikalauja daug energijos.
„Tačiau viskas atsiperka - kai matai grįžtančius žmones, kai girdi padėkas, supranti, kad eini teisingu keliu. Tad sodyboje iššūkių yra daug - nuo finansų iki lapų, kurie krenta. Gyvename tarp miškų ir ežerų, tad veiklos čia tikrai netrūksta! Auga žolė, krenta lapai, lūžta medžių šakos, daiktai ir baldai genda, tad viską tvarkome ir taisome savo rankomis. Galėčiau visą sąrašą vardinti, kiek visko sodyboje nuveikti ir problemų išspręsti, bet kas turi namus ir sodybas, tikrai supranta, apie ką kalbu“, - priduria ji.
Indrės patarimai ir ateities planai: reikia daug darbštumo, netingėti dirbti, norėti dirbti sodyboje, nes niekas savaime nepasistato ir nepasidaro. „Daug dalykų daromės patys, kad sutaupytume. Jeigu viską mokėtume kitiems žmonėms, manau, nelabai egzistuotų verslas“, - juokiasi ji.
Anot moters, jeigu yra noro dirbti, ypač jaunimui, verta dirbti ir užsidirbti.
Kaimo turizmo sodybos privalumai:
- Vaizdinga Alaušo ežero pakrantė
- Privatumas ir ramybė
- Aktyvus poilsis (žvejyba, plaukiojimas valtimis, sporto aikštelės)
- Kaimiška pirtis ir kubilas
- Jauki ir stilinga aplinka
Sovietmečio nelaimės Lietuvoje: prisiminimai ir užslėpta informacija
Planuojate savo atostogas? Galime džiaugtis gyvendami krašte, kurio neniokoja mirtinos gamtos stichijos. Tačiau technogeninės katastrofos neaplenkia nė vienos valstybės. Nebuvo išimtis ir Lietuva. Vien sovietmečiu įvyko virtinė nelaimių, nusinešusių žmonių gyvybes ar padariusių pražūtingą poveikį gamtai ir iki šiol atsiliepiančių šalies gyventojų sveikatai. Apie kai kurias didžiausių sovietmečio nelaimių dabar tegali papasakoti tik gyvi likę liudininkai arba jų palikuoniai, girdėję paslapčia, iš lūpų į lūpas perduodamus pasakojimus. Kiek tie atsiminimai tikslūs, niekas nepasakys.
Tragedijos ir katastrofos:
- Pontoninis tiltas per Nerį Vilniuje 1975-ųjų pavasarį tapo mirtinais spąstais 4 žmonėms. Upė jų kūnus grąžino tik po kelių savaičių.
- 1972 metų gegužę Rokiškio rajone nukrito iš Pajuosčio mokomajam skrydžiui pakilęs karinis lėktuvas An-12. Išgyveno, teigta, tik vienas įgulos narys, visi kiti žuvo.
- Kita analogiška nelaimė įvyko 1990 metais, Nepriklausomybės priešaušriu. Netoli Pajuosčio aerodromo sudužo taip pat mokomuosiuose skrydžiuose dalyvavęs karinis transporto lėktuvas Il-76M, pagamintas 1978 metais. Visi aštuoni įgulos nariai žuvo.
- 1976 metų gruodžio viduryje Lietuvos civilinis lėktuvas Tu-124 sudužo netoli Maskvos. Žuvo 6 ekipažo nariai ir 45 keleiviai. Dauguma jų - lietuviai.
- Stulgelių kaime Kybartų apylinkėse laukuose stovi vienišas kryžius, primenantis apie 1958 metais čia įvykusią tragediją, kai taikiu metu ant žmonių krito bombos. Kiek žinoma iš dokumentų, tądien ant Stulgelių kaimo buvo numestos net 39 aviacinės bombos.
- Balandžio 4 dieną Žaslių geležinkelio stotyje keleivinis traukinys rėžėsi į krovininę cisterną su naftos produktais. Žuvo mažiausiai 20 žmonių, dar kelios dešimtys buvo sužeisti, tačiau tikrasis aukų skaičius nėra žinomas.
- 1981 metų lapkritį netoli Klaipėdos avariją patyrė tanklaivis „Globe Assimi“. Iš jo išsiliejęs mazutas nuklojo didelę teritoriją.
- Incidentas Jonavos „Azote“ 1989 metų kovą. Sprogus saugyklai, į aplinką išsiliejo 7 500 tonų skysto, greitai garuojančio amoniako. Nors skelbta, jog dėl avarijos tiesiogiai žuvo 7 žmonės, sužeista daugiau nei šešios dešimtys, iki šiol nėra žinoma, kiek Lietuvos gyventojų mirė ar susirgo vėliau dėl avarijos pasekmių.
Istorija rodo, kad čia prieš tūkstantį metų nukritęs meteoritas išmušė kraterį. Pasak istoriko, būdų, kaip tai padaryti, buvo labai įvairių. Pavyzdžiui, patologoanatomai savo išvadose įvardydavo visai kitą mirties priežastį. Viešai informacijos, kaip dabar „online,“ nebuvo. Vieną kartą paskelbė - ir viso gero.
Nors Lietuvoje stichinės nelaimės gana retos, sovietmečiu ir jų buvo ne viena. Kaip, antai, didžiulį potvynį Vilniuje 1956 metais. Minimali informacija buvo ir apie viesulą Širvintose. „Tų dalykų, kuriuos labai sunku nuslėpti, dažniausiai slėpdavo mastus.