Lietuvių kalbos morfologija yra gramatikos šaka, tirianti žodžių formas, formų santykius ir sistemas (morfologinę kategoriją), kaitybos paradigmas. Prie morfologijos skiriami ir morfemų sandaros, tarpusavio santykių bei distribucijos tyrimai (morfemika). Lietuvių kalbos gramatinė sandara yra fleksinio tipo.
Pagal kaitybą (fleksiją) skiriamos šios žodžių gramatinės klasės:
- linksniuojami (linksniavimas, linksniuotė) vardažodžiai (daiktavardis, būdvardis), įvardžiai ir dalyviai;
- asmenuojami veiksmažodžiai;
- kaitybinių formų neturintys prieveiksmiai, prielinksniai, dalelytės, jungtukai, jaustukai ir ištiktukai, t. p. ir nekaitomos veiksmažodžių bendratys.
Kaitybos priemonės yra galūnės ir priesagos. Galūnės daugiausia rodo žodžių tarpusavio santykius sakinyje. Ta pati galūnė gali turėti 2 ar kelias reikšmes (daiktavardžio formos stógas galūnė -as žymi vns. vardininko linksnį ir vyriškąją giminę, formos rankà galūnė -a - vns. vardininką, įnagininką ir moteriškąją giminę). Kaitybos priesagos daugiausia rodo žodžio formos paradigminius santykius su kitomis to žodžio formomis. Jomis žymimi būdvardžių laipsniai, veiksmažodžių laikai, nuosakos ir neasmenuojamosios formos; prie jų dažniausiai prisijungia ir galūnės, teikiančios kitų gramatinių reikšmių (pvz., dalyvių priesagos žymi rūšį ir laiką, galūnės - giminę, skaičių ir linksnį: nẽša-nt-is, -i, nèš-dav-ę, -us-ios, nẽša-m-as, -à).
Kaitybos formų skirtumus kartais papildomai išryškina šaknies balsių kaita, arba apofonija (plg.
Daiktavardžių giminės ir skaičiai
Lietuvių kalbos daiktavardžiai yra 2 giminių: vyriškosios ir moteriškosios. Daugelis jų skiriasi kaitybos kamienais: vyriškajai giminei būdingi (i)a, (i)u kamienai (laũkas, kẽlias, dangùs), moteriškajai - (i)o, ė kamienai (dainà, mart, kat); i kamieno daiktavardžių giminė įvairuoja (plg. širds ir vags). Gyvus daiktus žyminčių daiktavardžių giminės skiriamos ir pagal lytį (plg. vyr. g. daiktavardžius su mot g. galūnėmis -a, -ė: viršilà, ddė). Šios galūnės būdingos ir grupei daiktavardžių, apibūdinančių ir vyriškosios, ir moteriškosios lyties asmenis su neigiamais požymiais (mušeikà, válkata, mėm).
Dauguma daiktavardžių turi 2 skaičius - vienaskaitą ir daugiskaitą. Tarmėse ir grožinėje literatūroje su skaitvardžiu du, dvi dar pavartojama ir dviskaita (dù vaikù, dv sẽseri). Skaičiais nekaitomi vienaskaitiniai daiktavardžiai turi tik vienaskaitą (svestas, vãris, drąsà, jaunmas), daugiskaitiniai - tik daugiskaitą (mltai, žrklės, dùjos, dùrys, tyma).
Daiktavardžių 6 linksniai, žymintys žodžių santykius (vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas ir vietininkas), sudaro priešpriešą šauksmininkui, žyminčiam kreipimosi objektą ir turinčiam tik vienaskaitos formas. Tarmėse ir grožinėje literatūroje vartojamas ir krypties linksnis - iliatyvas, kurio sustabarėjusios formos jau laikomos prieveiksmiais (laukañ, pevon; laukúosna, pevosna).
Daiktavardžių linksniuotės
Linksniavimo skirtumus lemia kamiengalio balsiai, vadinamieji kaitybos kamienai, dažniausiai jau susilieję su linksnių galūnėmis (geriausiai matomi iš dgs. naudininko). Pagal kaitybos kamienus skiriamos daiktavardžių 5 linksniuotės: (i)a (darbáms, bróliams), (i)u (sūnùms), (i)o (mergóms, marčióms), ė (katms), i (ausms); tik iu kamieno negalima nustatyti iš dgs. naudininko, nes jis yra gavęs produktyviausio (i)a kamieno galūnes (vasiams, skačiams kaip arkliáms, svečiáms). Prie i linksniuotės prisišliejo senojo priebalsinio kamieno formos (piemenms, seserms). Remiantis vyraujančiomis (i)a ir (i)o linksniuotėmis linkstama daryti ir kai kurias u ir i linksniuočių formas (dgs. vard. sūna kaip vaika, vns. įn.
Lietuvių kalbos linksniuotės schema
Lietuvių kalbos būdvardžiai kaitomi giminėmis, skaičiais ir linksniais. Jų formos yra priklausomos nuo daiktavardžių ar įvardžių, su kuriais derinamos. Dalis būdvardžių yra išlaikę ir bevardės giminės formas su -(i)a ir -u, daugiausia vartojamas apibendrinto požymio reikšme (čia šálta, gyventi gẽra, pienas skanù). Linksniavimas aiškiai skiriamas pagal giminę: visi vyriškosios giminės būdvardžiai yra (i)a ir iu linksniuočių (gývas, stãčias, mednis, lýgus), moteriškosios - (i)o (gyvà, stačià) arba ė linksniuočių (mednė, apýmažė). Būdvardžiai beveik neturi šauksmininko (jį atstoja vardininkas) ir nuo daiktavardžių skiriasi kai kurių linksnių galūnėmis, perimtomis iš įvardžių (vyr. g. vns. naud. gyvám, drąsiám, vns. viet. gyvamè, drąsiamè, dgs. vard. ger, dgs. naud. gerems). Savitos yra būdvardžių įvardžiuotinės formos su priaugusiais įvardžių linksniais, turinčios apibrėžiamąją, išskiriamąją ir pabrėžiamąją reikšmes (baltàsis, baltóji, gražùsis, gražióji). Dauguma būdvardžių laipsniuojami, t. y. gali turėti aukštesniojo (su priesaga -esn- - didèsnis, -ė) ir aukščiausiojo laipsnio formas (su priesaga -iaus- - didžiáusias, -a).
Vieni skaitvardžiai morfologinėmis ypatybėmis artimi daiktavardžiams (dešimts, trẽjetas), kiti - būdvardžiams (venas, -à, prmas, -à), bet skiriasi apibrėžta skaitine reikšme, kai kurie - ir savita forma. Kiekiniai skaitvardžiai žymi abstraktų skaičių arba skaičiais reiškiamą daiktų kiekį; jie skirstomi į pagrindinius (dù, trỹs, dvdešimt ir kiti), dauginius (nuo 1 iki 9), vartojamus su daugiskaitiniais daiktavardžiais (dvej, trej, ketver), kuopinius (dvẽjetas, trẽjetas, kẽtvertas) ir trupmeninius (vienà antróji, dv ketvitosios). Kelintiniai skaitvardžiai žymi daiktų skaičiaus vietą eilėje (prmas, -à, añtras, -à). Jie turi būdvardžiams būdingas giminių, skaičių ir linksnių, t. p. įvardžiuotines formas.
Lietuvių kalbos įvardžiai, galintys nurodyti ir atstoti įvairius daiktavardžius ir būdvardžius, turi giminę, skaičių ir linksnį. Kai kurie giminėmis kaitomi (vadinamieji gimininiai) įvardžiai yra išlaikę bevardę giminę (vsa, kta). Asmeniniai įvardžiai àš, tù, mẽs linksniuojami supletyviškai (skirtingų kamienų pagrindu, plg. àš, mans, mán; tù, tavs, táu; mẽs, msų, mùms, mùs); jie turi ir dviskaitos formas (mùdu, mùdvi; jùdu, jùdvi). Be kilmininko objektinių formų mans, tavs, savs, vartojamos savybinės (posesyvinės) formos màno, tàvo, sàvo, o sangrąžinis įvardis savs, neturintis vardininko, siejamas su visais asmenimis (plg. tù / js / j / jiẽ / jõs nemėgsta savs, myli savè). Gimininiai įvardžiai nuo daiktavardžių skiriasi 4 linksnių galūnėmis: vyr. g. vns. naudininko (tám, visám), vietininko (tamè, visamè), dgs. vardininko (tiẽ, vis) ir naudininko (tems, visems); šias galūnes iš jų yra perėmę ir būdvardžiai.
Lietuvių kalbos veiksmažodžiai turi asmens, skaičiaus, laiko, nuosakos ir rūšies formas. Jos daromos iš esamojo, būtojo kartinio laiko ir bendraties. Esamojo laiko yra 3 kaitybos kamienai (a, i ir o : nẽša, tỹli, rãšo), būtojo kartinio - 2 (o ir ė : bgo, nẽšė). Būtasis dažninis laikas yra tam tikras veikslinis būtojo laiko variantas, daromas iš bendraties su priesaga -dav- ir turintis o kamieną (nèš-dav-o, rašý-dav-o). Būsimasis laikas daromas iš bendraties su priesaga -s(i)- (bg-si-me, bg-si-te, bg-s). Nuosakos skiriamos pagal kalbėtojo santykį su pasakymo turiniu. Tiesioginė nuosaka neturi specialių rodiklių, į ją įeina visos laikų formos. Tariamoji nuosaka daroma iš bendraties kamieno su priesagomis -čia- (e-čia-u), -tum(ė)- (e-tu(mė)-me), -tų (e-tų). Liepiamoji nuosaka (išskyrus 3 asmenį) daroma iš bendraties kamieno su priesaga -k(i) (nèš-k, skub-k; nèš-ki-te, skub-ki-te); 3 asmens forma (vadinama ir geidžiamąja nuosaka) daroma iš esamojo laiko kamieno su priešdėliu te- ir galūne -ie (te-neš-iẽ) arba -i (te-dãra-i).
Veiksmažodžio asmenį ir skaičių rodo prie kaitybos kamieno pridedamos galūnės: vns. 1 asmens -u / uo (esamasis laikas neš-ù, neš-úo-si; tiki-ù, tiki-úo-si; raša-ũ, raša-ũ-si, būtasis kartinis rašia-ũ, rašia-ũ-si), 2 asmens -i / ie (esamasis laikas neš-, neš-e-si; tik-, tik-e-si; raša-, raša--si, būtasis kartinis raše-, raše--si), dgs. 1 asmens -me / mė (esamasis laikas nẽša-me, nẽša-mė-s; tki-me, tki-mė-s; rãšo-me, rãšo-mė-s, būtasis kartinis rãšė-me, rãšė-mė-s), 2 asmens -te / tė (esamasis laikas nẽša-te, nẽša-tė-s; tki-te, tki-tė-s; rãšo-te, rãšo-tė-s, būtasis kartinis rãšė-te, rãšė-tė-s). Vienaskaitos ir daugiskaitos 3 asmens formos yra be galūnių, jos sutampa su grynais balsiniais kamienais. Prieš vienaskaitos 1 ir 2 asmenų galūnes kamiengalio balsis a iškrinta (neša-u → neš-ù, neša-i → neš-), ilgieji kamiengalio balsiai o, ė virsta a, e (rašo-u → raša-ũ, rašė-i → raše-). Tik keletas priebalsinio kamieno veiksmažodžių turi esamojo laiko 3 asmens vienaskaitos ir daugiskaitos galūnę -ti : peš-ti, niẽž-ti, ẽs-ti, retkarčiais ir miẽg-ti, sniẽg-ti (greta miẽga, sniñga). Veiksmažodžio bti formos daromos iš skirtingų kamienų, t. y. supletyviškai (esù, yrà, bùvo, bdavo).
Lietuvių kalbos dalyviai turi veiksmažodžio ir būdvardžio ypatybių. Jie yra svarbiausia priemonė reikšti veikiamosios ir neveikiamosios rūšies skirtumams. Veikiamieji dalyviai yra 4 laikų: esamojo su priesaga -nt- (drbąs / drbantis, -i), prie jų priklauso ir pusdalyvis su priesaga -dam- (drbdamas, -à), būtojo kartinio ir būtojo dažninio su priesaga -us- (drbęs, -usi, drbdavęs, -usi) ir būsimojo su priesaga -siant- (drbsiąs, -ianti). Neveikiamieji dalyviai yra 3 laikų: esamojo su priesaga -m- (drbamas, -à), būtojo su priesaga -t- (drbtas, -à), būsimojo su priesaga -si-m- (drbsimas, -à).
Lietuvių kalbos padalyviai - sustabarėjusios veikiamųjų dalyvių formos. Jie daromi su tomis pačiomis priesagomis kaip atitinkamų laikų veikiamieji dalyviai, bet nelinksniuojami. Yra 4 laikų: esamojo (drbant), būtojo kartinio (drbus), būtojo dažninio (drbdavus) ir būsimojo (drbsiant). Dalyviai su pagalbiniu veiksmažodžiu bti sudaro tariniu einančias konstrukcijas, vadinamas sudėtinėmis laikų ir nuosakų formomis. Sudėtinės formos su esamojo laiko neveikiamaisiais dalyviais pagal rūšį priešinamos atitinkamų laikų ir nuosakų vientisinėms formoms (plg. esù nẽšamas - nešù, buvaũ / bčiau nẽšamas - nešiaũ / nèščiau, bk nẽšamas -nèšk), su būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais - sudėtinėms formoms su būtojo kartinio laiko veikiamaisiais dalyviais, tam tikrais atvejais - ir vientisinėms formoms (plg. esù / buvaũ / bsiu nẽštas - esù / buvaũ / bsiu nẽšęs, nešiaũ; bčiau nẽštas - bčiau nẽšęs; bk nẽštas - bk nẽšęs, nèšk). Su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais, turinčiais priešdėlį be-, daromos sudėtinės pradėtinės formos (buvaũ / bdavau / bsiu benešs, bčiau / bk benešs).
Lietuvių kalbos prieveiksmiai nelinksniuojami ir neasmenuojami. Sudurtiniai žodžiai, arba dūriniai, - tai dariniai, kurie remiasi dviem pamatiniais žodžiais, jungiamais jungiamosiomis balsėmis arba be jų. Pvz.: viršukalnė, saulėtekis, laumžirgis, burlaivis.
Sudurtiniuose žodžiuose susiliejus dviejų šaknų priebalsiams rašomos dvi raidės: pus(ė)+seser(s)ė = pusseserė, švarus+ raštas = švarraštis (morfologinė rašyba). Sudurtinių žodžių šaknys gali būti jungiamos jungiamosiomis balsėmis -a-, -ia-, -ė-, -i-, -y-,-o-, -u-, -ū- (morfologinė rašyba): lygiadienis, erdvėlaivis, dantiraštis, darbymetis, vidudienis, kojūgalis. Reikėtų įsidėmėti, jog jungiamosios balsės -e- nėra - taip tariamas garsas žymimas -ia-. Ką kurių sudurtinių žodžių viduryje gali būti išlikusios pirmojo dėmens galininko galūnės -ą, -į, -ų. Sudurtinių žodžių šaknų supanašėję (suskardėję ar suduslėję) priebalsiai rašomi vienodai visuose giminiškuose žodžiuose, todėl tikrinama pagal aiškaus tarimo giminiškus žodžius: ledkalnis - ledo kalnas, rugpjūtis - rugius pjauna (morfologinė rašyba). Sudurtinių žodžių pirmajame dėmenyje gali būti antrinės kilmės dvigarsių ūm, yn. Kadangi lietuvių kalbos rašyba pagrįsta keliais principais, todėl ne visada rašomi tie garsai, kurie tariami ir girdimi.
Nosinės raidės - tai lietuvių kalbos ortografijos [gr. orthos - tiesus, taisyklingas; gr. Pvz., bąla, gęsta, glęžta, kąra, knęžta, kęžta, mąžta, sąla, šąla, šąšta, tęžta, tręšta, žabąla. Tačiau nosinės raidės nerašomos šių veiksmažodžių bendratyse, kituose laikuose ir iš jų padarytose formose. Lietuvių kalboje yra keturios linksniuojamos kalbos dalys - tai daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, vadinami vardažodžiais.
Reikėtų įsidėmėti sutrumpėjusių vietininkų formų galūnę -y (medy, pagiry) ir atsakančių į klausimą kada? Reikėtų įsidėmėti, jog skaitvardžių nuo vienuolikos iki devyniolikos, įvardžio keliolika bei bevardės giminės būdvardžio galininko galūnės rašomos be nosinių balsių (ką?
Veiksmažodis - kaitoma kalbos dalis, turinti gana sudėtingą nuosakų, laikų kaitybos ir asmenavimo sistemą. Esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikia?, galūnėse rašoma -ia arba -a (po j). Būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo asmens vaiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikiau?, galūnėse rašoma -au (po j)arba -iau. Būtojo kartinio laiko antrojo asmens veiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikei?, galūnėse rašoma -ei, jei esamojo laiko trečiojo asmens galūnė -ė, arba -ai, jei esamojo laiko trečiojo asmens galūnė -o. Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės, esančios prieš -ti, būsimojo laiko trečiame asmenyje sutrumpėja. Pvz..: būti-bus, žūti-žus (fonetinė rašyba). Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės, prieš -ti turinčios priebalsių, būsimojo laiko trečiame asmenyje išlieka ilgos.
Būsimojo laiko trečiojo asmens forma baigiasi priesaga s arba š (kai kuriais atvejais susilieja su šaknies paskutiniu priebalsiu). Pvz.: augs, grįš, megs, veš (fonetinė rašyba). -ų. Rašomojoje kalboje žodžių junginiai ir sakiniai skiriami (atskiriami arba išskiriami) tam tikrais grafiniais ženklais. Lietuvių kalbos raštuose vartojami šie skiriamieji ženklai: taškas (.), kablelis (,), brūkšnys (-), dvitaškis (:), klaustukas (?), šauktukas (!), daugtaškis (...), kabliataškis (;), kabutės („ “), skliauteliai ( ) arba kai kurių ženklų jungtys (pvz..: , - ?! Kreipiniu yra vadinamas sakinio žodis (arba žodžių grupė), kuriuo kreipiamasi į asmenį, gyvūną ar daiktą. Kreipinys nėra susijęs su sakinio dalimis gramatiniais ryšiais (t. y. Pvz.: Vaike, vaike, ko verki?
Daiktavardžiu (dažniausiai vardininku), būdvardžiu, dalyviu reiškiamas kreipinys iš abiejų pusių skiriamas kableliais. Pvz.: Skubėk, voverėle, skubėk, rudaplaukėle. Jei kreipinys turi priklausomų žodžių (pažyminių, su kreipiniu sutapusių įvardžių ar jaustukų, ištiktukų), skiriama visa šių žodžių grupė. Pvz.: O stirna laibakoje, tu ilgaausi zuiki ir tu briedi... ačiū jums visiems. Ką liepsit, jūsų didenybe? Labai atsiprašau, ponas milžine. Kas tau, girių karaliau, plačių kraštų viešpatie? Oi jūs žiogeliai, jūs čirpuonėliai, jei tik galėčiau, kurgi aš neatplasnočiau. Su kreipiniu nesutapę įvardžiai, jaustukai atskiriami nuo kreipinio. Pvz.: Oho, tėvuk, plepėk sau sveikas, bet visi jūs, gerbiamieji, tik juokus varinėjat. Kreipiniu nelaikomi įvardžiai Tu, Jūs. Sakinys - tai prasmės ryšiais susijusių žodžių grupė arba vienas žodis, tariami (-as) baigtine intonacija. Pvz. Aušta rytas. Pagal sakymo tikslą bei pobūdį skiriami tiesioginiai (teigimas), skatinamieji (prašymas, raginimas, liepimas) ir klausiamieji (klausimas). Pvz. Bunda gamta. Pabusk, žmogau. Pagal intonaciją skiriami paprasti sakiniai (ištariami ramiai - teigiamąja, nutylimąja ar klausiamąja intonacija; baigiasi tašku, daugtaškiu, klaustuku) ir šaukiamieji (ištariami pakilia intonacija, baigiami šauktuku). Pvz. Taip. Girdžiu... Ar nesapnuoju?
Sakiniai pagal jų sandarą skiriami į vientisinius (turi vieną gramatinį centrą - veiksnį ir tarinį - arba nors vieną iš jų) ir sudėtinius (turi kelis gramatinius centrus). Pvz. Kyla saulė. Krinta rasa. Išsisklaidys rūkas, nudžius rasa. Kartais kalboje (ir šnekamojoje, ir meninėje) atsiranda nepilnųjų sakinių - tai pilnųjų sakinių atkarpos, dalelės. Pvz. Taip. Sudėtinis sakinys - tai sakinys, turintis kelis gramatinius centrus (atskiras veiksnio ir tarinio grupes), kurie dažniausiai atskiriami vienas nuo kito kableliais, brūkšniais, dvitaškiais, kabliataškiais.. Pvz. Dainuoja jaunas, dainuoja ir senas. Pasėjau ropę - išdygo krienas. Susimąstyk: geras žodis gerus darbus gimdo. (Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai). Koks paukštis, toks ir lizdas. Kur dūmai, ten ir ugnis. Kur du stos, visados daugiau padarys. Asmens (ar literatūros kūrinio veikėjo) žodžiai, kurie yra persakomi / pakartojami žodis į žodį (pvz. - O vaikai? Tiesiogine kalba yra vadinama pažodžiui pakartota kokių nors asmenų (ar literatūros veikėjų) kalba. - Ir turėsim juos mokyti nosinių, atminties ir dešimt Dievo įsakymų, - atsidususi pratęsė Priesaga. (Pagal R. Mokytojas Poška net su savo akiniais nebegalėjo skaityti pasakų. - Girdėjau stuksenant. (Pagal R. Jei tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius, tai prieš ją rašomas brūkšnys ir ji pradedama didžiąja raide, o ją pabaigus - kablelis, šauktukas, klaustukas arba daugtaškis. Po tiesioginės kalbos rašomas brūkšnys ir pradedami autoriaus žodžiai mažąja raide. - Kas ten kala? Gal vanagas taiso savo lizdą? - O gal mokytojas Poška taiso savo batus... - Koks gražus, - išsižiojo Veronika ir sustingo, neatplėšdama nuo paukštelio savo akių. (Pagal R. Vienarūšėmis sakinio dalimis vadinamos tos sakinio dalys, kuriomis sakinyje išskaičiuojami vienos rūšies veiksmų, daiktų, jų požymių ir įvairių aplinkybių pavadinimai. Viena nuo kitos vienarūšės sakinio dalys gramatiškai nepriklauso, jungiamos sujungiamuoju ryšiu ir tariamos išskaičiuojama intonacija. Pvz. Pradėjo kambary šniokšti, ūžti, rėkti. Broliai nustebo, bet nieko nesakė. Jonas bėginėja ir šen, ir ten. Miškais ir raistais, per pelkes ir balas, per kalnus ir klonius parjojau. Girdi Jonas vėjo ūžimą ir raganos švilpimą.
Pasaulio kūrimo sakmės (etiologinės) - tai senovės žmonių sukurti ir laikyti tikrais pasakojimai apie pasaulio (visatos, žemės, žmonių, gamtos) dievišką kilmę. Pvz.: Ežys ir saulė. Pradžioj gyvulėliai, kur katras naktį gulėjo, tokias vilnas ir plaukus gavo. Ežys ant kalno pasistebėjęs į saulę tekančią žaruotą - už tai ir jo spygliai kaip žarai. Dabar šiuos gamtos reiškinius tiria astronomijos, gamtos, fizikos, chemijos ir kt. Senųjų tikėjimų sakmės (mitologinės) - tai senovės žmonių sukurti ir laikyti tikrais pasakojimai apie dievybių, mitinių ar nepaprastų būtybių veiklą ir susitikimus su žmonėmis. Pvz.: Velnio mįslė. Sykį vakare vaikai minė mįsles. Tąsyk velnias, pribėgęs prie lango, klausė: „Kokios uogos žiemą žaliuoja?“ Vaikai spėjo spėjo, bet atspėti negalėjo. Paskui vienas suriko: „Kadugio!“ Tąsyk velnias paburbėjo ir dingo. Padavimai - tai senovės žmonių sukurti ir laikyti tikrais pasakojimai apie savo krašto vandens telkinių, kalnų, piliakalnių, ypatingų statinių, vietovardžių kilmę ir istorijos įvykius. Pvz.: Dyvyčio ežeras. Gyvenusi tokia ponia ragana. Ežeras atsiradęs iš nakties. Jis buvęs už miško. Ta ponia ragana veizi, kad rytmetį tas ežeras kitoj vietoj atsiradęs. Išėjo ir šnekanti: „Dyvai, dyvai! Kaip tas ežeras galėjo pereiti?“ Žmonės kaip girdėjo, ir praminė Dyvyčiu. Pasakos - tai tautinių ir tarptautinių bruožų įgavę išmoningi ir išmintingi senovės žmonių pasakojimai apie nepaprastus nuotykius. Pvz.: Ožka ir brasta. Brido ožka per brastą, sušlapo kraštą, pasidžiovė ant tvoros, - aš pradėsiu nuo pradžios. Brido ožka per brastą ir t. t.
tags: #butojo #kartinio #laiko #daiktavardziai