Gintaras Šeputis - komunikacijos bei rinkodaros ekspertas, menininkas, kultūrinės laidos „Kultmisijos“ kūrėjas - yra svarbi figūra Lietuvos kultūroje.
Lietuva žemėlapyje.
Dokumentinė misterija „Epo kismas: Eglės karūnos misterija“
Mintyse nešiotas, kurtas ir statytas kone penkerius metus, o aktyviau - šiemet - „Epo kismas: Eglės karūnos misterija“ yra persunktas šių dienų egzistencinių klausimų - kur ir kas mes esame šiandien, kaip iki to atėjome ir koks mūsų visų ateities vaizdinys?
Misterijos kūrėjai - tai autentiškos lyderystės programų autorė, mąstymo ir veiklos pokyčių konsultantė, ontopsichologijos praktikė ir laisvo laiko kultūros klubo GILU įkūrėja Rasa Baltė Balčiūnienė ir komunikacijos bei rinkodaros ekspertas, menininkas, kultūrinės laidos „Kultmisijos“ kūrėjas Gintaras Šeputis.
Beveik per pačią vasaros saulėgrįžą, ypatingą virsmo laiką, jiedu publikai pristatys penkių valandų trukmės dokumentinę misteriją, kuri apjungs muzikines, judesio ir vaizdinių patirtis, persipinančias su intelektualų pokalbiais ir įtraukiančiais pačius dalyvius į vyksmą bei refleksijas.
Tai bus kiekvieną dalyvį transformuojantis, auginantis, naujų suvokimų dovanosiantis įvykis ir sykiu kolektyvinė terapija. Todėl jai ir skirtas ilgesnis laikas, multidimensiniai formatai, bendros patirtys bei refleksijos.
Misterijos ašimi taps lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Kokią kultūrą, visuomenę, požiūrį į moterį ir vyrą ši pasaka atstovauja? Ir ar ji mus vis dar veikia? Ir, kaip ši pasaka siejasi su archeomitologės Marijos Gimbutienės atradimais?
Gintaras Šeputis: „Kai kalbame apie Deivių kultūrą, atrodo, kad tai labai tolima. Bet prisiminkime faktą, jog prieš daugiau nei šimtą metų Lietuvoje vykusiame gyventojų surašyme moterys net nebuvo skaičiuojamos. Virsmai dar gana švieži.
Man atrodo, kad ši misterija įtvirtins suvokimą, kaip abiems lytims būti kartu, būti lygiaverčiais ir gyventi gyvenimą. Nors šios temos man buvo artimos, įdomios, bet tik kai Rasa mane pakvietė prisijungti, jaučiau, kad man trūko tam tikrų dėlionės dalių.
Dabar paveikslas jau pakankamai aiškus. Man atrodo labai svarbu gauti visų pirma daugiau informacijos, kuri sudarytų galimybę plačiau suvokti moteriško ir vyriško prado, energijos, niuansus.“
Rasa Baltė Balčiūnienė: „2018 m., per radiją išgirdau apie būsimą Laimio Vilkončiaus roko operos „Eglė“ pastatymą Vilniaus Vingio parke. Tuomet vairavau automobilį ir įsiklausiusi Vilkončiaus pasakojimo net sustojau šalikelėje.
Niekada nebuvau pagalvojusi apie tokį „Eglės žalčių karalienės“ gylį, apie žalčio prasmę, apie aukštesnio lygio civilizaciją, apie lietuvių kultūros sąsajas su Egiptu, apie tai, kad sumanymas sukurti operą apie Eglę gal trisdešimt metų gulėjo stalčiuje ir laukė savo laiko.
Buvau nustebinta ir suintriguota. Operą žiūrėjau tiesiogiai per televiziją ir beveik visą laiką praraudojau. Tuomet nesupratau, kas tame pastatyme mane taip palietė. Šiuo metu man jau aišku.
Eglės epo susiejimas su Marijos Gimbutienės darbais įvyko, kai jos tekstuose perskaičiau, jog Senojoje Europoje moteris buvo kurianti energija, tačiau atėjus patriarchalinei epochai, ji tapo objektu - grožio, estetikos, motinystės - ir nustojo būti kurianti.
Matristinėje visuomenėje, kuri egzistavo Senojoje Europoje, moterys turėdavo sprendimų galią, jos buvo kuriančios. Tai reiškia - kuriančios istoriją, darančios įtaką jos įvykiams.
Šiandien būti save realizuojančiomis vadybininkėmis ir vadovėmis yra madinga, tačiau kiek realiai mes, moterys, kuriame istoriją? Visi šie atradimai ir patyrimai man susidėjo į aiškų suvokimą, jog tiek M. Gimbutienės atradimai, tiek Eglės epas pasakoja apie tai, kas nutinka, kai iš žmonių atimame pajautą ir išaukštiname racionalumą.“
„Kultmisijos“ - kultūros laida, kurianti diskursus
„Kultmisijos“ kuriamos nuo 2015 metų. Per tą laiką iš viso padaryta 21 viena laida, skirtingais pjūviais pjaustanti kultūros monolitą. Dalis jų LRT Plius eterį pasieks spalio-lapkričio mėnesiais.
Nuo pat pradžių tai nebuvo paprasta, fastfoodinė laida. Sukoncentruoti dėmesį 45 minutes ties intelektualiu turiniu šiuolaikiniam žiūrovui jau yra iššūkis.
Todėl kurdami laidą žinojome, jog labai svarbus bus ritmas, įvairovė, kontrastai, kad nebūtų vien tik kalbančios galvos. Dabar naudojame daugiau vizualinių intarpų iš meno kūrinių, scenos menų ir kt. negu anksčiau.
Gintaras Šeputis: Atrodome daug be galo įdomių ir iš tikro Lietuvą mylinčių, pasišventusių kultūrai žmonių. Juk žiūrėdamas į politikus ir viešosios erdvės paminėjimus renkančias „žvaigždes“ susidarai apgaulingą įspūdį, kad mąstymo estetika, prasmės paieškos niekam nebeįdomios.
Atradimas yra tai, kad turime absoliučiai išskirtinių žmonių, kurių verta pasiklausyti, jei norime, kad mūsų ateities kartos turėtų suvokimą, kas ta Lietuva, lietuviai ir kas yra lietuviška kultūra.
- Laida yra konstruojama, kaip dokumentinė apybraiža su skirtingomis nuomonėmis siekiant, kad žiūrovas įsigilintų ir rastų savo požiūrį.
- Laida išprovokuoja daug įvairių diskusijų - vieni sako, kad per didelė prabanga leisti pasisakyti skirtingų požiūrių žmonėms, kiti teigia, kad laida, turint omenyje šiuos laikus yra smarkiai per ilga.
- Treti klausia, kodėl užsikrauname sau ant pečių tokį titanišką darbą. Juk paprasčiau būtų naudoti balsą už kadro, vedančiojo komentarus ar panašius dalykus.
- Tačiau būtent tokias „Kultmisijas“ kurti mums atrodo prasminga. Darome tai ne dėl varnelės ar pinigų.
Įvykiai mus domina mažiau, negu reiškiniai. Ypač tokie, kuriuos sunkiau „pačiupti už uodegos“, nes tarpusavyje susipainioję daug nuomonių.
Galima sakyti, jog „Kultmisijos“ iš esmės renkasi ne tiek temas, kiek diskursus, kuriuose besirausdami ir patys mėginame išsiaiškinti, išsikristalizuoti atsakymus.
Temas padiktuoja gyvenimas, po to mes diskutuojame dėl pašnekovų, kokias potemes ir niuansus liesti, kaip vystyti.
Sykiu daug dalykų padiktuoja ir patys pašnekovai. Einame pas žmones, kurie mums įdomūs, o mums įdomūs ne tik įprastiniai kultūros lauko veikėjai.
Mūsų pašnekovai - tokių skirtingų profesijų, kad kartais net stebiuosi: filosofai, kultūros teoretikai, sociologai, menininkai, paveldosaugininkai, komunikacijos specialistai, verslininkai, lyčių studijų specialistai, politologai, istorikai, muziejininkai, genetikai, psichologai, osteopatai, chirurgai, kunigai. Net auros diagnostiką ir egzorcistą esame kalbinę.
Įrašome ilgus, išsamius pokalbius (nuo 30 min iki 2 valandų). Kiekvienai laidai nuo 5 iki 10 pašnekovų. Paskui Gintarui su Jonu tenka ilgas valandas sėdėti montažinėje, kol sudėlioja rišlų pasakojimą.
Gintaras Šeputis: Drįstu teigti, kad daugelis mūsų temų buvo išvis neliečiamos. Pavyzdžiui, „Menininko vaidmuo“ arba „Kultūra ir trauma“. Pirmoji yra iš tų banaliųjų, kurias tarsi visi žino, todėl beveik nemandagu to klausti. Bet dėl jų niekada nebuvo ir nėra sutarimo tarp pačių kūrėjų.
Antroji tema yra iš tų, kurios yra tarsi kultūros paraštėje, todėl apie jas visai mažai kalbama.
Kultūrinės laidos Lietuvoje asocijuojasi būtent su menais. Tarsi parodomis, spektakliais, koncertais ir profesionalų postringavimais prie vyno taurės viskas ir užsibaigtų.
Tokia nuostata ir leido visas kultūros sričiai priskiriamas laidas sumesti į bendrą puodą, kanalą, kurį eilinis žiūrovas įsijungia dažniausiai tik per klaidą, o patys kultūrininkai - tada, kai ten rodo juos pačius ar jų bičiulius.
Tuo tarpu „Kultmisijose“ nėra su konkrečiais įvykiais siejamų reportažų, pristatymų, visa tai, kai kuriame laidą, mums visai neaktualu. Domina unikalios asmenybės, kurios turi įdirbį savo srityje ir turi ką pasakyti.
Tai ne vadinamieji „Fast thinkers“, kurie giriasi gerais reitingais. Lendame į universitetų katedras, muziejus, menininkų dirbtuves, privačius būstus, kartais - į kultūros užribius, ieškodami unikalumo ir drąsos, holistinio žvilgsnio į supančius reiškinius. Mat pačią kultūrą regime kaip holistinį reikšmių tinklą.
Kultūra mums nėra kalbėjimas apie gražius paveikslus ar pilnas koncertų sales. Tai svarstymai apie visuomenę: kokie mes buvome vakar, kokie esame šiandien ir būsime rytoj. Kadangi civilizacijos problemos negali būti išsisprendžiamos per kelerius metus, „Kultmisijos“ yra ilgo galiojimo laida.
Kai žiūri 2015 metų laidas apie miestų kultūrą, švietimą ar menininko vaidmenį, tai matyti, jog jos vis dar aktualios ir šiandien.
Gintaras Šeputis: Kiekviena laida turi savo raziną, todėl išskirti vieną - sudėtinga. Viskas priklauso nuo to, su kokiais lūkesčiais žiūrėsite vieną ar kitą temą.
Mus nustebino mažosios kultūros formos, nes atradome unikalių žmonių ir muziejų taip vadinamoje „provincijoje“.
Laida apie traumas, manau, bus daug kam netikėta. Vien jau dėl joje kalbinamų asmenybių. Laida apie maistą gimė vienu įkvėpimu. Ji priverčia permąstyti patį vartojimą kaip kultūrinį procesą su visomis pasekmėmis.
Tema apie vadybą netikėtai pasuko kultūros išlikimo kryptimi, nes būtent kryptingas valdymas gali atvesti mus prie esminio dalyko - tikslo apsibrėžimo.
Šio sezono laidos bus vizualiai ypač įdomios, nes į pasakojimus įpynėme daug ištraukų iš šiuolaikinio meno kūrinių, kurių tikrai nesitikite pamatyti televizijos ekrane. Esame labai dėkingi menininkams ir institucijoms už bendradarbiavimą.
Nuo pat pradžių turėjome tikslą, kad šitos laidos auditorija būtų platesnė nei vien artelės rėmuose veikiančių žmonių. Manome, kad iš dalies šis tikslas pasiektas, nes turime tikrai nemažą ratą gerbėjų, kurie tiesiogiai su meno kūrimu neturi nieko bendro.
Kai kurios laidos dėl savo temų ir iškilių pašnekovų tikrai galėtų būti skiriamas edukaciniams tikslams.
Stengiamės kiekvieną laidą daryti maksimaliai atsakingai ir išbaigtai. O žiūrėjimo įpročiai įtakos tam nedaro.
Kad būtų lengviau įsivaizduoti, „Kultmisijas“ galima lyginti su ese žanro tekstu, kuris pratusiam prie komiksų ar laikraščių gali būti sunkiai suvirškinamas.
Turime garbę dalintis sukurta produkcija su žiūrovais LRT programų direkcijos palankaus vertinimo dėka. Tuo labai džiaugiamės.
Tačiau tai reiškia, jog finansavimu turime pasirūpinti patys. Norėdami kurti „Kultmisijas“, dalyvaujame Lietuvos kultūros tarybos ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo konkursuose.
Taigi laidą nuolat lydi finansinio nestabilumo giltinė, kuriai mostelėjus dalgiu - visi planai sugriūva. Pirmiausia aš svajočiau apie stabilumą, kuris galbūt galėtų rastis ne tik su daliniu valstybės finansavimu.
Laidos tobulėjimui būtina injekcija iš privataus sektoriaus, galbūt sąmoningo verslo, kurio partnerystė stumtelėtų laidą pokyčiams. Pirmiausia - vizualiniams. Dabar laida labai eklektiška, nes filmuojame labai skirtingose vietose, neturime studijos, kuri užduotų laidos stilių.
Būtų šaunu, jei prie laidos dirbtų daugiau žmonių. Ir jei patys galėtume dirbti tik tai. Tuo tarpu šiuo metu visiems „Kultmisijos“ yra tarsi paralelinė veikla.
Daivai - atotrūkis nuo dokumentinių filmų kūrimo, Gintarui - atokvėpis po dėstymo, man - profesinį akiratį plečiantis hobis. Tikiu, kad ryšys gimdo ryšį, kartais reikia svajones paleisti į visatą. Gal jos kada sugrįš išsipildyti kaip koks aidas.
Galbūt kurtume „Kultmisijas“ su specialiais užsakymais menininkams, dokumentuotojams, atlikėjams, atliktume tyrimus ir analitiką.
Per trejus laidos gyvavimo metus pakalbinome apie 180 žmonių. Iš viso 250 valandų filmuotos medžiagos. Iš jos netgi galėtume padaryti dar kelioliką laidų. Galbūt kada tai ir padarysime?
Tačiau kol kas džiaugiamės nuo spalio 7 dienos iki lapkričio 4 dienos galėdami kas sekmadienį dalintis naujomis laidomis apie mažąsias kultūros formas, kultūrą ir maistą, kultūrą ir traumą, kultūros vadybą, Lietuvos kultūrą pasaulyje.
Dėkojame LRT programų direkcijai už bendradarbiavimą, o Lietuvos kultūros tarybai ir Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondui už dalinį finansavimą, visoms įstaigoms ir privatiems asmenims, prisidėjusiems kūrybiniame procese.
Gintaro Šepučio požiūris į reklamą
Panašumų yra labai daug, nes tiek reklamai, tiek menui kurti naudojamos tos pačios priemonės: kompozicija, estetika, švara, šviesa ir pan. Abiejuose pirmiausia yra idėja ar sumanymas kaip pagrindas.
Bet esminė takoskyra yra tai, kad reklama dažniausiai yra daroma tam, kad paveiktų vartotoją. O tai jau yra sritis, kurioje reikalingos atitinkamos žinios.
Menininkas ne visada rūpinasi poveikiu - jis tiesiog reflektuoja jį supantį pasaulį ir tai, kas jam aktualu ir svarbu, nors tai ir ne visada rezonuoja su žiūrovo interesais. Reklamoje viskas grindžiama poveikiu. Todėl ir vadinu ją labiau mokslu, nei menu.
Jei kūryba yra svarbus aspektas, o savirealizacija - tai vienas iš man esminių džiuginančių dalykų veikloje, tai savaime aišku, kad reklama yra ta vieta, kur kūryba realizuojasi. Padarei darbą - įgyvendinai savo idėjas.
Kai veiki kaip menininkas, kuri, dalyvauji parodose - labai smagu matyti žmonių reakciją į tavo bandytas sudėti emocijas, mintis, idėjas. Reklamoje gauni užduotį, jos pagrindu sukuri idėjas, kurios įgyvendinamos realybėje.
Po to tu dar pamatai tyrimus, kaip visa tai veikia. Tai ir sudaro esminį skirtumą tarp reklamos ir meno. Bet visi kūrybiniai procesai yra visiškai identiški.
Dar daugiau, daugeliu atveju kūrybine agentūra yra tikrosios kūrybinės industrijos sudėtinė dalis. O tai suponuoja, kad turi kurti nuolatos, nepriklausomai nuo tavo nuotaikų ir įkvėpimo.
Todėl kūrybinėms industrijoms reikia kiek įmanoma daugiau su kūryba susijusių žmonių. Mat vienas iš labiausiai gąsdinančių dalykų iš studentavimo laikų būdavo situacija, kai neturi nuotaikos arba sergi, o tau reikia pateikti darbą.
Įrankiai nepakeičia kūrybiškumo, bet leidžia lengviau pasiekti būseną, kurioje tau yra lengva kurti be visokių žalingų įpročių, kurie yra labai populiarūs tarp studentų.
Įdomiausi darbai reklamoje yra tie, kurie labai tiksliai apibrėžia, ką reklama turi atlikti, ir palieka laisvę. Bet tokių uždavinių būna labai nedaug, kai ir klientas pakankamai išprusęs, ir sritis įdomi.
Tuo tarpu daugumoje atvejų reikia išspręsti uždavinį ir kūrybiškumo nedaug: turi labai daug sąlygų ir labai mažai laisvės. Reklamoje dirbantys žmonės, priklausomai nuo įmonės politikos, dirba dėl to nedidelio kiekio labai gerų užsakymų, kuriuose jie gali pasireikšti.
Tik esminis skirtumas tarp reklamos ir meno yra tai, kad mene tavo resursai yra labai riboti, gal išskyrus Venecijos bienalę ar panašaus lygio projektus. Reklamoje šiais laikais biudžetai nėra beribiai, bet resursai kur kas didesni, nei mene.
Todėl gali įgyvendinti tai, kas kitose srityse būtų neįmanoma: tai ir sudėtingi filmavimai, lėktuvai, laivai.
Taip, vienareikšmiškai. Esminis skirtumas tarp buitinio ir reklaminio vaizdų yra estetiškumas. Nors į reklamą pastaruoju metu ateina estetika, imituojanti mėgėją. Bet estetizavimo aspektas reklamoje yra labai svarbus iki šiol ir svarbus todėl, kad žmogų traukia grožis. O trauka yra viena iš poveikio priemonių.
Pasakysiu dar daugiau: pasak profesoriaus Antano Andrijausko, mes gyvename lūžio momentu, nes iš teksto civilizacijos pereiname į vaizdo civilizaciją. Joje pradeda dominuoti medijos. Per jas žmogų pasiekia labai daug informacijos, kuri yra šiek tiek kitokia, dar netyrinėta sritis.
Aplinkoje visa tai panašu į kūrimosi chaosą. Turėtų nusistovėti ir taisyklės, ir nuostatos, ir požiūriai. Kiek kalbame su filosofais, estetais ir kultūros politika formuojančiais žmonėmis, visi pripažįsta, kad tai didelis šių dienų iššūkis.
Dabar paprastam žmogui labai sunku atsirinkti, kur yra paprasta estetizuota komercija, o kur yra gilūs dalykai. Ar ta pati bjaurumo estetika kalba apie dvasingus, ar apie depresyvius dalykus? Čia be vedlio - niekaip, ir tai sudaro opią problemą.
Bet visais atvejais siekiama traukti žmogaus dėmesį. Sakoma, kad žmogų atakuoja 50 tūkst. pačių įvairiausių pranešimų per dieną - tiek vizualių, tiek garso dirgiklių.
Milžiniški skirtumai. Globaliu mastu vakarietiškame pasaulyje reklama švenčia daugiau nei šimtmetį veiklos. Mes gi - dvidešimtmetį, jei neskaitytume Nepriklausomybės laikotarpio, kai reklama buvo reklama, nes vėliau buvo etapas, kai buvo ne reklama, o propaganda.
Kai žmonės nėra įpratę prie vizualinės kalbos, jie sunkiau ją supranta. Amerikietiškos, vokiškos ar prancūziškos reklamos Lietuvos vartotojas gali nesuprasti, nes ten daug seniau žmonės buvo įpratę skaityti reklamas, ir nuo banalių frazių bei išraiškų jau yra perėję prie labiau sofistikuotų.
Todėl vakarietiška reklama yra subtilesnė, gražesnė, estetiškesnė. Bet ir pas mus daug kas sėkmingai keičiasi. Pradėjome nuo didesnio logotipo, teksto bei skelbimų, bukų, tiesioginių reklaminių pranešimų, o dabar jau nustembi išvydęs, ką lietuviai Lietuvoje yra sukūrę. Dėl to ir verta stengtis.
Patirtimi dalijimasis su jaunąja karta
Labai gera sąvoka yra „dalintis“, nes tai vyksta abipusiai. Jaunąją kartą yra labai įdomu stebėti, ji yra kitokia. Mane domina jos reakcija į vieną ar kitą reiškinį, su ja įdomu diskutuoti, perprasti jų mąstymą. O pats dalinimosi procesas nėra man nemalonus, man patinka tai daryti, o jeigu patinka ir studentams - tai jau priimtina.
Jie iš principo yra kitokie. Jie gauna jau susistemintą informaciją - knygų, mokymų, praktikumų pavidalu. Mes, pradėję veikti šioje srityje, neturėjome net literatūros. Visi slėpė savo metodikas vieni nuo kitų.
O dabar jaunimas jau gauna koncentruotą informaciją, gali visa tai paversti įgūdžiais ir tapti visai kito lygio specialistais, nei mes kažkada buvome. Mano ar dar ankstesnė karta visi buvo atėję iš kažkur kitur - Dailės akademijos, fizikos, matematikos sričių, nes reklamos specialybės nebuvo.
Dabar jau turime specialistus ir specialybę. Tai ir yra esminis skirtumas. Tai keičia ir pačią rinkos situaciją: viskas vyksta greičiau, profesionaliau, geriau, kokybiškiau.
Klausimas įdomus - teoriškai gali dirbti kiekvienas. Problema - konkrečių darbo vietų specifika. Siekiant padidinti jų prisitaikymą prie situacijos, turbūt reikėtų daryti daugiau praktinių projektų, kurie priartintų prie realybės.
Šiandienai studijas baigęs specialistas yra ir projekto vadovas, ir kūrybininkas. Mano nuomone, jis turėtų būti arba projektų vadovas, arba su vaizdais, arba su tekstais dirbantis žmogus. O specializacija atsiranda tik padirbėjus praktiškai.