Kalba - bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Kalbą žmonės laiko viena didžiausių tautos vertybių, ja didžiuojasi, myli ir puoselėja. Kalba vienija tautą.
„Kas tautai gali būti brangesnis už jos prigimtą kalbą? Tai kiekvienos tautos stipriausia pilis, jokių priešų neįveikiama, kol turi tikrus apgynėjus“, - teigė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Tad kas turėtų saugoti ir ginti kalbą?
Kiekvienas pilietis privalo gerbti, saugoti ir aukštinti savo gimtąją kalbą, istoriją. Kiekvienas turi ją vertinti, puoselėti, ir jei prireikus, ginti. Bet yra tokių žmonių, kuriems ji nieko nereiškia. Tokie žmonės yra tušti. Tik.
Lietuvių kalba vienintelė iš likusi iš prūsų ir jotvingių kalbų. Lietuvių kalba- praeities lobynas. Gimtoji kalba - tautos dvasios stiprybė. Įkūnija savitą pasaulėžiūrą. Apsprendžia žmogaus mąstymą. Vienija tautą. Padeda.
Būtina todėl, kad kalboje tauta pasisako, kas esanti ir ko ji verta. Nemokėsi savo gimtosios kalbos, negalėsi susirasti norimo darbo, kuriam privaloma mokėti gimtąją kalbą. Dar pakalbėti apie darbą. Be to, Lietuva- tai mūsų tėvynė.
Sunaikink ją [kalbą] - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją - užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Daukša ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu.
Kalba - laiko saugykla
Daugelio tautų šviesuoliai - filologai, kurie dažniausiai buvo ir filosofai, - ne vieną šimtmetį nagrinėjo ir suprato gimtosios kalbos reikšmę asmenybei ir tautai. Žodis.
Žmonija atsirado kartu su sugebėjimu kurti kultūrą ir perduoti jos pasiekimus iš kartos į kartą. Kultūra apibūdinama kaip visa tai, kas sukurta žmogaus ir yra žmogaus gyvenimo būdo dalis. Labai kategoriškai yra sakoma, kad dėl mąstymo.
Lietuvių kalba savo istorijoje daug kartų yra patyrusi kitos kalbos poveikį - Kalba, 6 potemė 6 potemė 12 klasei 2015 m. Kalba. Literatūros šaltiniai ir kalbėjimo planas. Potemė apie kitų kalbų įtaką ir poveikį lietuvių kalbai. Parašyta kokybiškai laikantis visų reikalavimų.
Lietuvos istorija byloja, jog Lietuva protėvių laikais yra visko mačiusi. Šioje žemėje nestigo karų, sukilimų. Lietuva buvo okupuojama tai vienų, tai kitų. Todėl.
Vienas iš jų - Mikalojus Daukša kai dauguma kalbėjo lenkiškai, jis rūpinosi, kad būtų vartojama lietuvių kalba. Jis išvertė „Postilę“, kuriai parašė „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“, taip skatindamas kunigus.
Mano gimtoji kalba, kuria aš kalbu nuo mažumės, yra lietuvių kalba. Lietuvių kalba man yra turtas, kurio neįmanoma išmatuoti jokiais matavimo vienetais, nes pirmieji žodžiai, kurie pasigirdo iš mano lūpų ir buvo tarti šia sudėtinga.
Bendra kalba yra vienas iš tautą jungiančių bruožų, be kurio ši vargiai egzistuotų (nors yra ir išimčių, tarkim Šveicarijoje kalbama bene keturiomis kalbomis ir atskiros.
Visais laikais, visose šalyse visos kalbos turi ypatybių, tarmių, aforizmų, darkymų. Lietuvių kalba ne išimtis. Jaunimo kalboje yra labai daug kalbos įvairenybių. Dauguma jaunuolių, kaip.
Gimtoji kalba - didelė garbė ir didelis įsipareigojimas. Kalba yra priemonė, kuria naudodamiesi mes nesusikalbam. Kalba - prigimtinis turtas. Norminė kalba - šakės tikram lietuviui“. Lietuvių kalbos norminimo pradžia sietina su VI.
Kalba-kiekvienam žmogui reiškia kažką kitą, kitokią emociją, jausmą, bet svarbiausia jog ji yra bendravimo priemonė, mes tai turime suprasti ir vertinti savo gimtąją kalba. Ja puoselėti, branginti kaip svarbų šalies palikimą ir.
Taisyklinga kalba yra tokia, kuri atitinka kalbininkų ar tam tikrų valstybinių institucijų nustatytas normas. O vertybė? Tai labai individualu, nes vienų žmonių vertybės.
Populiariausios kalbos pasaulyje
Pasaulyje yra apie. Populiariausių kalbų. pagal 2013 metų duomenis. Populiariausia kalba pasaulyje. Ispanų.
Kalba - lingvistinių. Kalbų mokslas. Mokslas, tiriantis kalbas, vadinamas kalbotyra arba lingvistika. Kalbų rūšys. Žmonių kalbos - tai kalbos, kurias bendraudami vieni su kitais vartoja žmonės.
Natūralios kalbos. Dirbtinės kalbos. Aktyvųjį žodyną. Pasyvųjį žodyną. Kalbos jausmu. Kalbos poveikis. Kalbos rūšys. Šnekamoji kalba. Dialogas. Dialogais kartais vadinami palaikomąja kalba. Rašomoji kalba yra minčių dėstymas.
Kalbų skaičius 2. Įdomiausios kalbos pasaulyje. Kalbų skaičius. Kalbų pasaulyje suskaičiuojama daugiau nei. Valų kalba. Valų kalba yra įdomi kalba, kuri, deja. Tai tikro miestelio šiaurės.
S. Daukantas manė, kad tautinių tikslų reikia siekti intelektualinėmis, o ne militaristinėmis priemonėmis. Didžiausiais turtas - gimtoji kalba. Svarbiausias istorijos veikėjas ne valdovas, o tauta: valdovas turi tarnauti tautai.
Gyvenimas tautos interesams, visuomenės labui yra moralinių savybių visuma, kurią S. Daukantas vadino dorybe. Dorybė yra būtina sąlyga laisvei pasiekti ir ją išlaikyti. Jo raštuose pirmą kartą atsiveria laisvos lietuvių tautos galimybės ir ateities savo valstybėje perspektyvos.
Tapatybė, kaip ir namai - virsmų kupina sąvoka, o tautybę nešiojiesi savyje kaip širdies tatuiruotę. Kartais tai slegia, kartais guodžia, bet niekad neišdyla. Tapatybė - nuolat kintanti žmogaus būsena. Ir jausena.
Sako, tėvynės neturi tol, kol iš jos neišvyksti, o kai išvyksti nebegali sugrįžti, nes tėvynei neįmanoma pasivyti tavęs ir tau - jos. Keliai kažkuriame taške išsiskiria. Įvyksta skyrybos, tačiau jos teisingos, nes po šito abi pusės parodo, ko jos iš tikro vertos ir kaip viena gali tvarkytis be kitos.
Santykis su gimtąja vieta apibrėžia ir tolesnį tapatybės kismą. Pastebiu, kad įvairių kultūrų žmonės labai skirtingai suvokia tapatybę.
Labiau tradicinių kultūrų, prie kurių priskirčiau ir lietuvius, neigia pasaulio piliečio sąvoką ir gal todėl lengviau asimiliuojasi su kitomis kultūromis, norėdami į jas įsilieti ir tapti jų tradicijos dalimi, o jei tokiais netampa, tai nuolatos dairosi namo.
Kitiems, ypač iš didesnių tautų, kaip, pavyzdžiui, rusams, amerikiečiams ar švedams, labiau priimtina pasaulio piliečio sąvoka, ir jie asimiliuojasi kitose kultūrose sunkiau, tačiau daugumai jų tai ne problema.
Senosios kultūros, pavyzdžiui, graikų, žydų, italų ar armėnų, nors ir tradicinės, tačiau turi gilų egzistencinį pasaulio jutimą ir įdomios tuo, kad lieka pačios savimi, kad ir kur būtų, jos moka derėtis.
Tokius žmones ir pavadinčiau tikraisiais pasaulio piliečiais. „Pasaulio pilietis“ - dirbtina sąvoka, tačiau visuose be išimties minėtuose pavyzdžiuose esama žmonių, kurie tikrai jaučiasi gerai visur, kur ir kaip jie būtų.
Man tinka sąvoka „pasaulio lietuvė“, nes talpinu savyje ir tradiciją, ir jos atmainas, atsiradusias kelionėje, bet ir tai - dar ne viską, kas yra po saule, mačiau, tad kalbėdama apie save abejočiau dėl sąvokos „pasaulio…“ Tiesiog gyvenu pasaulyje kaip lietuvė, suvokdama, kad tautybė mane daug kur riboja.
Ji nėra universalus raktas visoms durims. Universalu yra tai, kas už jos ribų. Netikiu šūkiais „kas nori, tas gali“. Jie netikroviški.
Todėl nemėgstu į „verslumą“, „novatorystę“, „marketingą“, „matomumą“ ir į kitas panašias, trapias ir bevertes, orientacijas įsikibusios šių laikų gyvenimo politikos.
Kūrybos vieta daro didelę, jei ne didžiausią, įtaką kūrybai, rašymui. Kasdienė rašymo aplinka dažniausiai būna asketiška. Man geriausiai tinka universiteto ar miesto biblioteka, kurioje galiu netrukdomai dirbti keletą valandų iš eilės. Aplink jaučiu knygų energiją.
Manau, rašymas yra organizuotas darbas su pertraukomis. Į įkvėpimą irgi tikiu, tačiau man jis dažniausiai ateina ne iš lubų, o perskaičius daug geros klasikos, paklausius muzikos, pažiūrėjus filmą.
Manau, įkvėpimas - tai ypatingas santykis su kitu, kitas menas, kito sukurtas menas. Ten ilgainiui ir atradau savo rašymo gyslą - tik versdama kitus autorius į kitą kalbą.
Man tai primena kažką panašaus į filosofijos pamokas internetu, kai pats mokaisi filosofijos, pasitelkdamas antrarūšę elektroninę medžiagą, t. y. man neįdomus pats principas. Išmokti jausti tekstą ir rašyti, žinoma, galima.
Kūrybinio rašymo kursai, be abejo, nekenkia, atvirkščiai - plečia akiratį ir suvokimą, kas apskritai yra rašymas. Pažįstu daug žmonių, kurie norėtų rašyti literatūrą, bet negali ar nenori, o gal jiems stinga profesionalaus padrąsinimo ir diskusijos su tokiu pat.
Tokie žmonės išties neblogai rašo ir ateina į kūrybinį rašymą, na, kaip į jogą, kur reikia nors ir sunkiai, bet maloniai padirbėti. Joga yra sunkus darbas, tačiau greta esama ir atsipalaidavimo filosofijos. Panašiai ir kūrybiniame rašyme.
Tačiau kiekvienam - savo kelias į rašymą. Manau, rašymas pats tave pasirenka. Tam gali padėti ir kursai - kodėl gi ne, bet kursai veda į priklausomybę nuo kito nuomonės. Tai vyksta nuolatos. Priimu tai su išlygomis: klausausi ne ką sako, o kas sako.
Skaitytojai - pats aukščiausias rašytojo pastangos įvertinimas. Tai - klasika. Niekur kitur nenoriu ir negaliu būti įvertinta taip kaip gimtajame krašte.
Tai - nebūtinai klasika, nes būna žmonių, kurie labiau siekia pripažinimo svetur. Siekiu jo ir aš, tačiau rašydama pirmiausia esu lietuvių rašytoja, tad man nekyla abejonių, kuriame krašte pripažinimas malonesnis širdžiai.
Tiesa, rašydama nepataikauju skaitytojui, nes tai būtų beprasmiška. Labiau galvoju apie tai, ką galiu jam duoti iš visko, kas man pačiai aktualu.
Aš asmeniškai jaučiuosi jame kaip svečias. Taip, akademiniais, sociologiniais ar statistiniais, tikslais lengviau tirti literatūrą, kai egzistuoja kūrėjų grupių ypatumai, visokie „klasteriai“ ir panašiai, tačiau man atrodo, visi yra lietuvių rašytojai, jei rašo lietuviškai.
Jeigu specialistai mane pristatys kaip diasporos rašytoją, tai skaitytojai mane skaitys kaip „diasporos“ rašytoją, net jei rašysiu apie Lietuvos aktualijas. Kad ir ten būtų, visi plušame lietuvių kalbos lauke, kuris mus jungia.
Šalis, kurioje rašytojas kuria, daro jam didelę įtaką, ir tikiu, kad tekstai ta pačia tema parašyti Lietuvoje ir Graikijoje labai skirtųsi jau vien dėl to, kad vieni būtų rašomi supant gimtajai kalbai, o kiti - kitos kultūros sūkuryje.
Globalizacijos sąlygomis skirstyti kūrybą į vietinę ir nevietinę sudėtinga, nes radikaliai pasikeitė, išsiplėtė pati vietos sąvoka. Jei norime ją siaurinti, rizikuojame, kad susiaurinsime ir prasmes, ir žvilgsnį į pasaulį, ir gal net polėkį rašyti.
Lentynų ir žymeklių turbūt reikia, bet tegu jie būna peršviečiami kaip modernioje bibliotekoje. Tiktai archyvai nenori šviesos, nes jie išbaigti ir brandūs, o šiuolaikiniai tekstai turi persipinti, jungtis vienas su kitu, kad kada nors subręstų iki archyvų.
Per atstumą, kaip sakiau, matau, matome vienas kitą dar geriau. Tapatybė, kaip ir namai - virsmų kupina sąvoka, o tautybę nešiojiesi savyje kaip širdies tatuiruotę. Kartais tai slegia, kartais guodžia, bet niekad neišdyla. Tapatybė - nuolat kintanti žmogaus būsena. Ir jausena.
Santykis, kaip minėjau, artimas per bendravimą su kolegomis, tačiau nesu lietuvių literatūros tyrėja, kad perskaityčiau didžiąją daugumą lietuvių autorių, išleidžiamų Lietuvoje ir išsirinkčiau vieną.
Gal sąmoningai vengiu išsirinkti vieną. Kartais skaitau daugiau lietuvių literatūros, kartais mažiau, būna, kad neperskaitau visos knygos ir ne dėl to, kad ji būtų neįdomi. Tiesiog tekstas man yra visur.
Visados skaitau lietuvių autorius, rašydama didesnės apimties tekstą lietuviškai, kad atgaivinčiau kalbą, kalbinę atmintį, ir labai gerai, kad dauguma lietuvių rašytojų teberašo tvarkingais, akustiškai gražiais sakiniais.
Tie, kurie teigia, kad taisyklingas sakinys yra nebemadingas, greičiausiai bus neišverčiami ir neperskaitomi autoriai arba nepasitarnaus tiems, kurie ieško atgaivos lietuviškame tekste, gyvendami svetur.
Esu vertusi lietuvių poetų eilėraščius į graikų kalbą ir sudariusi nedidelę lietuvių poezijos antologiją kartu su graikų vertėju Sotiriu Souliočiu. Tuos poetus ir rekomenduočiau, bet tai nereiškia, kad jie yra nepralenkiami arba užsimoja rungtyniauti su klasikais: Daiva Čepauskaitė, Aušra Kaziliūnaitė, Giedrė Kazlauskaitė, Agnė Žagrakalytė, Marius Burokas, Gytis Norvilas, Aivaras Veiknys.
Man patinka, artimas Sigito Parulskio rašymo stilius, jo eilių irgi esu vertusi į graikų kalbą, artimos ir Neringos Abrutytės eilės, nors ji rašė nedaug, taip pat Danutės Kalinauskaitės ir Giedros Radvilavičiūtės tekstai. Norėčiau rašyti kaip jos.
Man geriausiai tinka universiteto ar miesto biblioteka, kurioje galiu netrukdomai dirbti keletą valandų iš eilės. Aplink jaučiu knygų energiją. Gal keista, bet taip.
Taip pat man įdomūs mano kartos charakteriai iš esmės pakeitę pasaulį, nebūtinai į gerąją pusę, ir išgyvenę ne vieną revoliuciją, tie likimiški avantiūristai, gyvenę be galo laisvą vidinį gyvenimą, tačiau uždėję ribas pasauliui.
Bet kokia patirtis rašytojui yra turtas, nes plečia fantaziją, o pereiti iš akademinės kalbos į literatūrinę padėjo tik literatūros vertimas.
Norėčiau daugiau laiko skirti literatūros rašymui, tačiau išlikimo poreikiai ne visados leidžia, ir tai nėra atsišnekinėjimas. Netikiu šūkiais „kas nori, tas gali“. Jie netikroviški. Todėl nemėgstu į „verslumą“, „novatorystę“, „marketingą“, „matomumą“ ir į kitas panašias, trapias ir bevertes, orientacijas įsikibusios šių laikų gyvenimo politikos.
Vertinu rašytojo laiką, kuris yra lėtas ir be puošnių verslumo barškučių. Na, guodžiu save tuo, kad akademinis darbas yra tas pats rašymo veiksmas, tik ekonomiškai kitoks. Ekonomiškai ne pinigine, o laiko prasme. Jis greitas, o literatūros laikas žmogiškas.
Tai vienas aukščiausių mano pastangos įvertinimų. Tuo metu labai reikalingas ir savu laiku. Suteikęs man kūrybinių jėgų ir pasitikėjimo, kurį suteikia nebent tik mylimojo pripažinimas.
Pirmiausia Kipras yra tarsi Austrija, kuri, tarkime, yra didesnės - vokiškos - literatūros dalis. Kipro literatūra rašoma graikiškai. Taip pat turkiškai ir angliškai, bet gerokai mažiau ir knygos dažniausiai leidžiamos Graikijoje.
Graikijos tarptautinei, Salonikuose vykstančiai Knygų mugei, panašiai tiek metų, kiek ir Vilniaus. Abi jos labai judrios, tik Vilniaus gal labiau struktūruota. Man artimiausi yra graikiškai rašantys kipriečių autoriai.
Kadangi jų knygos dažniausiai leidžiamos kitoje valstybėje (Graikijoje), tai galima įsivaizduoti, koks tai sudėtingas procesas rašytojui. Tiesa, yra ir labai įdomių Kipro leidyklų, bet jų likimas - nuolatos derintis prie kitose valstybėse tarpstančių literatūros tendencijų: Graikijos, Turkijos, Didžiosios Britanijos.
Kipro knygų rinka yra tris kartus mažesnė nei Lietuvos, todėl Kipro autoriai žino, kad jiems lemta nuolatos sklandyti po užjūrį, jei nori būti šiek tiek plačiau skaitomi. Nors tai ir sudėtinga, tačiau tikrai į gera kaip rašytojams. Jie ima žvelgti į savo šalį žvilgsniu, mokančiu gretinti, kurti palyginimus.
Lietuvoje gana skeptiškai žvelgiama į kūrybinio rašymo mokymąsi. Neretai teigiama, kad rašytoju tampama dėl talento, ne dėl darbo ir mokymosi, nors užsienyje net universitetų lygmenyje galima studijuoti kūrybinį rašymą. Kokios pozicijos laikotės jūs: rašytoju gimstama, ar tampama?
Aš irgi gana skeptiškai į tai žiūriu, bet dėl skirtingų priežasčių. Man yra tekę dėstyti kūrybinį rašymą. Tai nuobodžiausia, ką esu dėsčiusi.
jie visi turi darbus, ne retas - valstybinį ir knygų leidybą iš dalies finansuoja patys, t. y. susiranda rėmėjų. Tačiau iš esmės lietuviai labai aistringi ir vienas kitam neabejingi žmonės, ir jiems labai tinka Europos centro žmonių sąvoka. Centras - tai širdis, iracionali ir jausminga, darbšti ir tvarkinga, plakanti vienodu ritmu dieną naktį.
Man tai primena kažką panašaus į filosofijos pamokas internetu, kai pats mokaisi filosofijos, pasitelkdamas antrarūšę elektroninę medžiagą, t. y. man neįdomus pats principas. Išmokti jausti tekstą ir rašyti, žinoma, galima.
Kūrybinio rašymo kursai, be abejo, nekenkia, atvirkščiai - plečia akiratį ir suvokimą, kas apskritai yra rašymas. Pažįstu daug žmonių, kurie norėtų rašyti literatūrą, bet negali ar nenori, o gal jiems stinga profesionalaus padrąsinimo ir diskusijos su tokiu pat.
Tokie žmonės išties neblogai rašo ir ateina į kūrybinį rašymą, na, kaip į jogą, kur reikia nors ir sunkiai, bet maloniai padirbėti. Joga yra sunkus darbas, tačiau greta esama ir atsipalaidavimo filosofijos. Panašiai ir kūrybiniame rašyme.
Aš irgi gana skeptiškai į tai žiūriu, bet dėl skirtingų priežasčių. Man yra tekę dėstyti kūrybinį rašymą. Tai nuobodžiausia, ką esu dėsčiusi.
Man rašymas yra organizuotas darbas su pertraukomis. Į įkvėpimą irgi tikiu, tačiau man jis dažniausiai ateina ne iš lubų, o perskaičius daug geros klasikos, paklausius muzikos, pažiūrėjus filmą.
Manau, įkvėpimas - tai ypatingas santykis su kitu, kitas menas, kito sukurtas menas. Ten ilgainiui ir atradau savo rašymo gyslą - tik versdama kitus autorius į kitą kalbą. Tačiau kiekvienam - savo kelias į rašymą.
Manau, rašymas pats tave pasirenka. Tam gali padėti ir kursai - kodėl gi ne, bet kursai veda į priklausomybę nuo kito nuomonės. Tai vyksta nuolatos. Priimu tai su išlygomis: klausausi ne ką sako, o kas sako.
Skaitytojai - pats aukščiausias rašytojo pastangos įvertinimas. Tai - klasika. Niekur kitur nenoriu ir negaliu būti įvertinta taip kaip gimtajame krašte.
Tai - nebūtinai klasika, nes būna žmonių, kurie labiau siekia pripažinimo svetur. Siekiu jo ir aš, tačiau rašydama pirmiausia esu lietuvių rašytoja, tad man nekyla abejonių, kuriame krašte pripažinimas malonesnis širdžiai.
Tiesa, rašydama nepataikauju skaitytojui, nes tai būtų beprasmiška. Labiau galvoju apie tai, ką galiu jam duoti iš visko, kas man pačiai aktualu.
Štai per distanciją ir formuojasi, kaip jūs sakote, suvokimas, kas yra kas Europoje, į kurią sudėta tiek vilčių: sykiu ir mano, juk profesiškai augau laukdama Europos. Per kitos šalies istoriją pažinsi ir savo. Kipras p.
Ar bendravimas su savo kolegomis lietuviais rašytojais jums yra kuo nors ypatingas? Iš esmės kito, kaip lietuvių ar lietuvių diasporos rašytoja, ir neturiu. Jis man yra viskas.
Patikslinsiu. Jeigu specialistai mane pristatys kaip diasporos rašytoją, tai skaitytojai mane skaitys kaip „diasporos“ rašytoją, net jei rašysiu apie Lietuvos aktualijas. Kad ir ten būtų, visi plušame lietuvių kalbos lauke, kuris mus jungia.
Galima ginčytis. Na, pavyzdžiui, yra ir nelietuviškai rašančių diasporos rašytojų: Antanas Šileika, Daiva Markelis, Kęstutis Nakas, Birutė Putrius, Karolis G. Žukauskas ir kiti. Tačiau temiškai jie yra lietuvių rašytojai, nes rašo apie Lietuvą ir lietuvius. Beveik visi jų tekstai yra išversti į lietuvių kalbą.
Svarbiausia, bet koks klasifikavimas rašytoją gali riboti, todėl ribos šiuo atveju turėtų būti nematomos ir nejaučiamos pačiam rašytojui.
Šalis, kurioje rašytojas kuria, daro jam didelę įtaką, ir tikiu, kad tekstai ta pačia tema parašyti Lietuvoje ir Graikijoje labai skirtųsi jau vien dėl to, kad vieni būtų rašomi supant gimtajai kalbai, o kiti - kitos kultūros sūkuryje.
Globalizacijos sąlygomis skirstyti kūrybą į vietinę ir nevietinę sudėtinga, nes radikaliai pasikeitė, išsiplėtė pati vietos sąvoka. Jei norime ją siaurinti, rizikuojame, kad susiaurinsime ir prasmes, ir žvilgsnį į pasaulį, ir gal net polėkį rašyti.
Lentynų ir žymeklių turbūt reikia, bet tegu jie būna peršviečiami kaip modernioje bibliotekoje. Tiktai archyvai nenori šviesos, nes jie išbaigti ir brandūs, o šiuolaikiniai tekstai turi persipinti, jungtis vienas su kitu, kad kada nors subręstų iki archyvų.
Manau, kad reikėtų daugiau bendrų renginių, kaip jūs sakote, o šalia jų - aktyvesnio tyrėjų, kritikų ir medijų dalyvavimo.
Netikiu šūkiais „kas nori, tas gali“. Jie netikroviški. Todėl nemėgstu į „verslumą“, „novatorystę“, „marketingą“, „matomumą“ ir į kitas panašias, trapias ir bevertes, orientacijas įsikibusios šių laikų gyvenimo politikos.
Toks vaizdas atsiveria pažvelgus į gimtąją kalbą. Taigi branginkime, puoselėkime ją ir saugokime!
Ar svarbi gimtoji kalba? | Kiek svarbi gerai išvystyta gimtoji kalba vaikui?
tags: #gimtoji #kalba #svarbiausias #tautos #turtas