Geriau Būti Paskutiniu Tarp Vilkų, Nei Pirmu Tarp Šakalų: Patarlės Reikšmė Partizanų Kovų Kontekste

Lietuvos istorija, ypač sovietinės okupacijos ir partizanų kovų laikotarpis, yra paženklintas didžiulių išbandymų ir skausmo. Šiandien panagrinėsime patarlę, kuri puikiai atspindi to meto dvasią ir pasirinkimus: "Geriau būti paskutiniu tarp vilkų, nei pirmu tarp šakalų".

Ši patarlė kalba apie tai, kad geriau būti tarp stiprių ir pavojingų, bet sąžiningų žmonių, nei tarp silpnų, bet klastingų ir veidmainiškų. Partizanų kovos kontekste tai reiškia, kad geriau būti tarp tų, kurie atkakliai gina savo idealus ir laisvę, net jei tai reiškia būti paskutiniu, nei būti tarp tų, kurie prisitaiko prie okupacinės valdžios ir tarnauja jai, nors ir užimdami aukštas pareigas.

Atskleisdami sielą laiškais, spausdinamais iš mokytojo A. Siūlelio, mes galime geriau suprasti to meto žmonių patirtis ir pasirinkimus.

Galbūt tai buvo 1944-ieji? Girdėjosi šaudant, o kai šūvių trenksmas aprimo, tu nuvažiavai į Obelius ir sustojai, nes buvo nušautas vyriškis Lietuvos kariuomenės uniforma. Žymė, išplėštas pakaušis, ant žolės tamsaus sukrešėjusio kraujo klane. Neužmirši. Prisiminimuose atmerktos akys žiūri ir klausia: už ką? Kam mus žudote? Sugrįžai namo jau ne vaikas, ir mama tai tuoj pat pastebėjo. Tik kas motinos skausmą supras? Tikėjosi senatvės sulaukti, bet neleista. Šitaip baigėsi ne vieno pokario metų berniūkščio vaikystė.

Rašyti apie mirtį ypač sunku, ypač apie partizanų mirtį. Baltai nuklojo žemę 1945-ųjų sausis. Partizanai stengėsi išsaugoti kuo daugiau gyvybių. Kelias partizanams tebuvo Sartų ežeras. Pražūtingas kelias, jokios priedangos, vadinasi, eiti į pačią mirtį. Tačiau kitos išeities nebuvo. Apsupimo metu buvo nutarta, jog kažkam teks aukotis ir dengti besitraukiančius draugus. Iš keturiolikos, šeši pasiliko dengti bendražygių, kad tie išliktų gyvi. Kautynės reiškė - būti ar nebūti partizanų būriui. Kautynės tęsėsi keletą valandų. Buvo siekiama vieną kovotoją paimti gyvą, kad išgautų informacijos. Ar žvaigždes ir paskutinis klausimas - už ką mane žudai?

Gražys susisprogdino granata, kai pamatė, jog iš visų pusių apsuptas. Partizanų sužeistas bandė pasislėpti kaimiečio daržinėje. Kareiviai padegė daržinę, tikėdamiesi, kad partizanas bėgs iš ugnies prie tvoros. Buvo 1945-ųjų sausio vidurys, kai persekiojo pasitraukusius.

Pasirodė stribai. Sargybinis pasakė: “Pasakykit jiems, tegul verčiau eina pro šalį. Ir mums, ir jiems taip bus geriau”. Budintis davė signalą draugams - šovė. Į vienišą šūvį atsakė kareivių automatai. Kautynių metu nedaugeliui pavyko prasimušti ir atsitraukti. Tada neteko 24 partizanų. Po kautynių prasidėjo verksmas. Kareivių patyčios, kurių metu jaunos septyniolikos-dvidešimties metų merginos turėjo tempti nuogus kruvinus nužudytų partizanų kūnus į dirvono vidurį. Ar įsivaizduojate, ką jautė merginos, tempdamos kruvinus apnuogintus kūnus? Okupacijos metu šito nedarė! Vienos už kitas baisesnės žudynės prislėgė sielas.

Daugelis tuo metu slapstėsi nuo tarnybos tarybinėje armijoje. Šapelių kaime, netoli Latvijos sienos, reikalavo pasakyti, kur partizanai, kur jų būstinė? Neturėjo jokių ryšių su partizanais ir nieko nežinojo. “Nužudykite mane, užtenka kančios...” Kai pavargęs tardytojas užsirūkė ir sulenkė ranką, per alkūnę lašėjo kraujas. Jis klausėsi vaikinų aimanų, prašymo nušauti juos ir rūkė. Paskutinių jėgų stengėsi eiti, bandė bėgti, bet šovė aukai į nugarą.

Jonas Balčiūnas klausė: “Aš suprantu - vyksta mūšis, yra aukų, bet už ką kankinti? Kankinimas malonumui? Ar galima jausti pasitenkinimą matant kito žmogaus kančią? Kokia logika, kokiais jausmais vadovavosi tas rusų kariškis? Klausė žmogus ir pats atsakė į savo klausimą.

Andrius įsiminė visam gyvenimui, kad žmonių krauju nelaistė, neplėšė, nesisavino. Kraujas ir nežinia, ar bent vienas iš mūsų liks gyvas. Tikėkime, kad nors mūsų idealai, laisvės troškimas išliks tautos atmintyje. Žus Liubartas, žus ir jo brolis. Tai bus saugumo organizuoti būriai partizanams diskredituoti, nors jie gynė Lietuvos laisvę. Visa tai dar bus... reikia saugoti partizanų relikvijas, nuotraukas, prisiminimus. Nesvarbu ar į komjaunimą, nei į partiją, nes jam tai atrodys išdavystė.

Sugrįžk, mokytojau, į savo šešioliktą pavasarį. Tiek motinų ašarų, brolių kraujo sugėrė. Jau spėjai sužinoti, kas yra “liaudies gynėjų” kulkos. Sulaikysi vyrišką ašarą, bet kalbėk. Net ir viską atėmus, žmogui dar lieka labai daug. Ką galėjo padaryti prastai apsirengusių, mažai ginkluotų vyrų? Ar galėjo pastoti kelią raudonajam tvanui? Ar apginti tautą su jos tikėjimu ir sielos šauksmu, neturėdami nei tankų, nei atominių bombų?

Vieni niekaip negali suprasti, ko tie lietuviai nori? Kokios jiems laisvės reikia? Lietuvis nori būti laisvas! Paskelbė, nors iki tikrosios laisvės dar labai ilgas kelias.

“Partizano testamentas”: “O Dieve! Išgyventi ir su nerimu galvoju apie ateinančią dieną. Vaizduotėje praslenka mirties šmėkla. Idėjos broliai! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Testamente prašau viską paskirstyti. Paliksiu tik skausmo ir ašarų. Tikėjaisi, kad užaugsiu Tavo paguodai, palengvinsiu Tavo senatvę. Dabar gi daviau vien ašaras. Užauginusi mane nedorą, gal man nebūtų taip skaudu, bet gi dabar... niekam nieko pikta nedariau, tik gera. Retkarčiais jį aplankyk, augink jauniausią kartą doroje lietuviškoje dvasioje. Stenkis per daug ašarų nelieti. Kovos nepalūžusia siela ir kurtį dorą lietuvišką gyvenimą. Tobulinti savo laimę, kuria tikėjosi sukurti šeimos židinį. Juk nepyksti už tai? Aplankytum, gėlėmis papuoštum, neužmirštum savo pažado.

Kad pralietas kraujas nenueitų veltui, kad idealai išsipildytų. Džiaugsmas jiems bus didžiausias atlyginimas. Atsisakykite puikybės, paniekos, ko iki šiol netrūko. Lietuviai daugiausia už Tavo laisvę paaukojo. Gaila man Jūsų... Nes noriu, kad mano likusieji broliai Jums nekerštautų, nes esu katalikas. Dokumentų kalba netaisyta.

Visą esybe reikėjo trokšti laisvės, kad nepabūgtum mirties, sėlinančios pėdomis. Nes melu pavers istoriją, ir laisvę atims - bandys net ir mąstyti priversti taip, “kaip reikia”. Tačiau Lietuva po penkiasdešimties metų dainuojančia lietuvių revoliucija pavirto. Stabtelk: tai širdies ir iškentėtos kančios kalba. Pakeleiviui pavaišinti visada kąsnis atsirasdavo. Reikėjo tikru vyru būti ir sutramdyti save. Mažiau šlovinamas bulius šito avino privengė. Ir anam nuo avino kliūdavo, sugriebdavęs už rago ir papurtydavęs.

Kodėl parašiau apie tą tolimą vaikystės nuotykį? Nes greit teks kalbėt apie mirtį... stirniukas atbėgdavo galvą priglausti, duonos plutele pasmaguriauti. Žmones nežinia - kas bus toliau? Trėmimus laikinai nutraukė karas. Atiminėjo iš ūkininkų arklius ir pirmąją tėvų dovaną - pigų laikrodėlį. Ir visai neaišku pasidarė - juoktis ar verkti, piktintis ar stebėtis? Greit įjunko apiplėšinėti, patys po rūsius landžioti. Gaudyti į armiją, griebtasi atviro smurto, nepaklausę. Dori kaimo žmonės visai pasimetė. Komunistinės internacionalizmo idėjos siekė įbauginti, paskui pavergti ir sunaikinti. Galima tapti vergu iš prievartos, bet... patenkintas vergas, tada žuvęs, žmogau! Kiekvienas lietuvis tai suvokia.

Vežamas karininkas Nasvytis ryžosi bėgti. Pasisekė. Perėjęs frontą, grįžo namo. Kadangi namuose stribai Vytauto neieškos. Kokią daugybę žmonių nuvylė tuščios viltys. Liaudies patarlė sako, kad kiekvienas kaimas turi savo durnių. Šiais laikais nekaltą savą kvailelį pakeitė gudresnis durnius - išdavikas. Ir jo pradėjo ieškoti, todėl Vytautui teko slapstytis. Niekas niekada lietuvio neklausė, ar jis nori kariauti. Balys, iššokęs iš antro aukšto, pabėgo. pabėgėlį paslėpė miškas. Grobuoniško okupantų apetito kraują lieti buvo rizikinga.

Vaičėnas, vėliau - Juozas Streikus ir Balys Pupeikis gynė Lietuvos laisvę ir gimtuosius namus. Šešiolikmetis Andrius, kuriam gyventi namuose taip pat buvo neįmanoma, suprato okupantų ilgus metus niekinto lietuvio laisvės troškimo pamokas.

Stribai, nusiaubę ūkininkų podėlius, sugrįždavo į Obelius lėbauti. Vis dar slapstėsi, priešokiais padėdami tėvams ūkyje. Balys irgi ramiai kažką drožinėjo. Ruošėsi slidėmis grįžti į globėjo gydytojo namus. Andrius sunerimo: “Kaip įspėti savuosius? Krata, aišku, ateis ir čia...” Andrius apsisuko ir pasileido slidėmis nuo kalnelio visiškai į priešingą pusę, vingiuodamas. O už nugaros jau šaudė. Vadinasi, brolis išgirs, spės pasislėpti. Nuo jų bėga berniūkštis. Bronium sėkmingai pabėgo į mišką. Gelbėjo ir stribas Baltrūnas iš Ragelių bažnytkaimio. Pamatė iš po šieno kyšančias Vytauto Dručkaus kojas, bet apsimetė nepastebėjęs. O Andrių vijosi šūviai - pirmasis krikštas. Kai visiškai uždusęs parkrito, jį suėmė. Bet, kaip vaiką, paleido jį. Andrius sutiko, kad verčiau nesusitikti... Buvo atsargesnis, nors po pirmojo krikšto ir jautėsi beveik tikras partizanas.

Kai bunkerį apsupo ne stribai, bet rusų kareivių įgula, kautynėms vadovavo Mykolas Kazanas. Susišaudymas tęsėsi iki vakaro. Išgelbėti galėjo tik stebuklas. Iškvietė dar vieną įgulą iŠ Daugpilio. Žiedas užsidarė tuojau pat. Rusai metė visas jėgas į bandančius prasiveržti. Kiti liko gyvi. 1944-ųjų gruodyje tyliausia Kalėdų naktis lietuviams siuntė mirtį. Vis drąsiau jautėsi kaimuose stribai. Apsupę kaimą, stribai padegė Balio Vaičėno pusbrolių sodybą. Jonas Idas žinojo Obeliuose partizanų ir jų artimųjų žudynes. Reikia savo juodus darbus dar juodesniu melu pridengti. Idas šitai mokėjo. Padegė savo trobesius. Ypač jam ūkininko Survilos namai patiko, kad taip į juos įsikėlus... Išgrūdo, be namų, be duonos ne vieną paliko. Ūkininkas bijo, nes kas žino - pasiskųsi, iš tikrųjų Sibire atsidursi. O kam pasiskųsti? Tokiems pat...

Taigi, patarlė "Geriau būti paskutiniu tarp vilkų, nei pirmu tarp šakalų" puikiai iliustruoja pasirinkimus, su kuriais susidūrė Lietuvos žmonės sovietinės okupacijos metais. Ji primena, kad svarbiausia yra išlikti ištikimam savo idealams ir vertybėms, net jei tai reiškia būti mažumoje ir susidurti su dideliais sunkumais.

tags: #geriau #buti #paskutiniu #tarp #vilku #nri