Kaip priimti gyventi moterį su vaikais: psichologiniai aspektai ir patarimai

Meilė yra nenuspėjamas dalykas, o gyvenimas po trisdešimties ar keturiasdešimties metų gali atnešti naują etapą. Skyrybos ir nepilnos šeimos, kuriose yra tik vienas iš tėvų - jau nebe išimtis iš taisyklės, o viena iš šeimos formų. Taip pat viena iš šeimos formų - kai sutuoktiniai drauge augina vaikus iš savo ankstesnių santuokų. Tačiau kuriant santykius su partneriu, kuris jau turi vaikų iš ankstesnių santykių, gali kilti įvairių iššūkių. Šiame straipsnyje aptarsime moters, kuri pradeda santykius su vyru, turinčiu vaikų, psichologinius aspektus, iššūkius ir galimybes.

Santykių pradžia: nuo įsimylėjimo iki realybės

Įsimylėjimas yra nuostabus jausmas, tačiau kartu su juo į gyvenimą gali ateiti ir tam tikri rūpesčiai, ypač kai partneris turi vaikų. Romantiški pasimatymai gali greitai peraugti į pokalbius apie savaitgalius, praleidžiamus su vaikais, ir čia kyla klausimas: kaip elgtis su tais vaikais? Ar bandyti draugauti, ar laikytis atokiau?

Svarbu suprasti, kad motyvacija „susidraugauti su vaikais dėl partnerio“ nėra pati tvariausia. Tai turėtų būti nuoširdus noras, o ne bandymas įtikti mylimajam. Jei jaučiatės nepasiruošusi ar nežinote, kaip elgtis, tai yra visiškai normalu.

Mitai ir realybė

Dažnai moterys, pradėjusios santykius su vyrais, turinčiais vaikų, tiki tam tikrais mitais, kurie gali apsunkinti santykius. Aptarkime dažniausiai pasitaikančius mitus ir realybę:

• Mitas Nr. 1: Jei būsiu pakankamai gera, vaikai mane pamils.
• Tiesa: Gerumas yra puiki pradžia, tačiau vaiko meilė nėra pastangų rezultatas. Kartais net nuoširdus gerumas gali susidurti su atstūmimu, pavydu ar šaltumu.
• Mitas Nr. 2: Jei nesusidraugausiu su jais, santykiai su partneriu sugrius.
• Tiesa: Tvirti suaugusiųjų santykiai gali atlaikyti net ir vėsus santykius su vaikais, jei yra pagarba, sąžiningumas ir susitarimai.
• Mitas Nr. 3: Aš turiu užimti mamos vietą.
• Tiesa: Ne, ir nereikia. Vaikai turi mamą, net jei ji nėra tobula, gyvena toli arba nedalyvauja jų gyvenime. Gerbkite jos įvaizdį, ypač vaiko akyse.

Neutrali pozicija: saugumas ir nuspėjamumas

Geriausia pradėti nuo neutralios pozicijos. Jūs nesate mama, nesate draugė, kol kas esate niekas. Tai reiškia, kad nereikia kištis į auklėjimą, net jei vaikas elgiasi netinkamai. Taip pat nerekomenduojama pirkti dovanų, nes vaikai puikiai jaučia nenuoširdumą. Svarbiausia - parodyti, kad nesate konkurentė.

Maži vaikai gali jausti pavydą tėčiui, baimindamiesi prarasti jo meilę. Suteikite jiems laiko priprasti prie naujos situacijos. Santykiai su vaiku yra tarsi kaktuso auginimas: neperlaistykite, nelieskite, ir galbūt po kelerių metų jis pražys.

Būkite nuosekli. Vaikai vertina nuspėjamumą.

Ko vengti?

Yra keletas klaidų, kurių reikėtų vengti kuriant santykius su partnerio vaikais:

• Per daug ir per greitai: Nereikia ateiti į gimtadienį su tortu, dovanomis ir žaidimų planu.
• Konkurencija su biologine mama: Niekada neaptarinėkite vaikų mamos neigiamai, net jei jūsų partneris tai daro. Vaiko akyse ji visada bus mama.
• Papirkinėjimas: Dovanos, įrenginiai ir saldumynai veikia tik vieną kartą.
• Dėkingumo lūkestis: Vaikai neprivalo jums dėkoti už jūsų dalyvavimą jų gyvenime.

Santykių kūrimas: laikas, pagarba ir supratimas

Nėra universalaus atsakymo, kaip elgtis su partnerio vaikais. Jūsų kelias gali būti įvairus:

• Neutralus, bet pagarbus sambūvis.
• Lėtas pasitikėjimo kūrimas.
• Artima draugystė (jei pasiseks).
• Visiška distancija (abipusiu sutarimu).

Svarbiausia - suteikti sau ir vaikams laiko, būti kantriems ir supratingiems.

Vaikų psichologiniai sunkumai naujoje šeimoje

Būsimojo patėvio ar pamotės pasirodymas šeimoje vaikui yra reikšmingas įvykis. Nors suaugusieji į naująją šeimą žiūri džiaugsmingai ir su didelėmis viltimis, vaikams tai ne visada gali patikti. Artėjant šeimos pokyčiams vaikas gali pasijusti nesaugus, kuomet jam reikės gyventi ar dažnai susitikti su žmogumi, kurį jis mažai pažįsta ar kuris jam gal net nelabai ir patinka. Patekus į tokią situaciją vaikas išgyvena daug nežinomybės, jam kyla daug įvairių jausmų. Nežinodamas kaip tai paveiks jo santykius su tėvais vaikas gali pykti, nes jam pavydu, kad tėtis ar mama skiria daug dėmesio svetimam žmogui, taip atimdami dėmesį iš jo paties, jis gali protestuoti, nes nėra susitaikęs su tėvų skyrybomis ar išsigąsti, kad praras tėvų meilę.

Vaikui tenka labai sunkus uždavinys - išmokti dalytis tėvų dėmesį su patėviu ar pamote, o jei šie į šeimą atsiveda ir savo vaikus - dėmesio dalybos dar pasunkėja. Vaikai, susidūrę su vieno iš tėvų netektimi ar skyrybomis yra jautresni pokyčiams šeimoje ir labiau pažeidžiami, nes jų padėtis šeimoje jau kartą yra pasikeitusi. Natūralu, kad jie priešinasi dar vienam savo vietos šeimoje ir dėmesio pasiskirstymo praradimui.

Patarimai kuriant darnius santykius

• Neskubėkite: Ženkite vienu metu po vieną žingsnį, kol kas šeimai vadovaujate jūs. Tokioms permainoms reikalingas rimtas pasiruošimas.
• Bendraukite su partneriu: Aptarkite savo lūkesčius, kaip įsivaizduojate bendrą ateitį, kokio vaidmens tikitės iš partnerio sukūrus šeimą, koks auklėjimo būdas jums yra priimtiniausias, galbūt yra dalykų dėl kurių nerimaujate.
• Kalbėkite su vaikais: Nepalikite vaikų nežinioje, kalbėkitės su jais dar prieš partneriui apsigyvenant kartu. Atsakykite į visus vaikų klausimus, supraskite vaikų jausmus ir baimes, būkite jautrūs.
• Būkite vieningi su partneriu: Tėvai turi suprasti, kad norėdami šeimoje sukurti visaverčius santykius su naujuoju partneriu turi truputį “atpalaiduoti valdymo diržus” atiduodant šiek tiek kontrolės naujajam patėviui, kad jis pamažėl galėtų įsitraukti ir tapti autoritetingu suaugusiuoju vaikams.
• Palaikykite patėvį/pamotę: Kuomet taisyklė sulaužoma, tėvai neturėtų situacijos su patėviu aiškintis prie vaikų. Tokiose situacijos reikėtų palaikyti patėvio sprendimą, tačiau jei su juo nesutinkate- aptarkite ir išsakykite savo lūkesčius dėl ateities veiksmų vaikams negirdint.
• Venkite kritikos: Patėviui, savo ruožtu, derėtų susilaikyti nuo labai kritiškų pastabų tėvų ir jų vaikų santykiuose, net jei klaidos „bado akis“. Geriau bus, jei švelniai užsiminsite partneriui, kad jūsų manymu, galima būtų pasielgti kiek kitaip.
• Būkite empatiški: Jie galėtų pasistengti suprasti ir atliepti tėvų jausmą.
• Skirkite laiko visiems: Geriausiai būtų, kad pažintį pradėtumėte nuo bendrų šeimos pasisėdėjimų ar smagaus laisvalaikio leidimo būdų, dalyvaujant visiems šeimos nariams. Bendra veikla sujungia šeimą.

Šeimos atmosfera ir vaikų asmenybės formavimasis

Šeimos atmosfera yra vienas iš svarbiausių veiksnių, darančių įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Jungtinėje šeimoje ypatingai svarbūs darnūs poros santykiai bei vieninga pozicija vaikų auklėjimo klausimais. Esant stresinėms aplinkybėms ar kilus konfliktui gali taip atsitikti, kad šeimos nariai sukurs atskiras stovyklas, kiekvienas stos palaikyti savo biologinės šeimos narių, taip sukurdami situacijas verčiančias rinktis kurioje barikadų pusėje kuris nori būti. Tam reikėtų užkirsti kelią iš pat pradžių. Juk svarbūs yra visi šeimos nariai! Abu partneriai turi suprasti, kad jie turi sukurti vieningą šeimos valdymo politiką ir jos laikytis.

Skirtingas vaikų amžius ir adaptacija

Skirtingo amžiaus bei lyčių vaikai naujoje šeimoje taip pat adaptuojasi skirtingai. Fiziniai ir emociniai poreikiai mergaitės, kuriai yra treji stipriai skiriasi nuo berniuko, kuriam - keturiolika. Jaunesni vaikai (iki 10 m.) dažniausiai prie permainų šeimoje prisitaiko greičiau ir lengviau, nes jie jaučiasi labai saugiai šeimoje kurioje klesti darnūs santykiai. Jaunesnieji paaugliai (10-14) dažnai sunkiausiai išgyvena permainas bei prisitaikymą prie naujojo patėvio. Jiems gali prireikti ilgiausio adaptacinio laikotarpio ryšio su patėviu užmezgimui, kad priimti jį kaip autoritetingą suaugusįjį, galintį nustatinėti taisykles namuose. Vyresnieji paaugliai (15 metų ir vyresni) gali mažiau įsitraukti į naujos šeimos gyvenimą. Šeimose verda begalės įvairiausių emocijų ir jei jas slopinsime ir neišsakysime garsiai, negalėsime sukurti pasitikėjimo vienas kitu tarp šeimos narių. Bendraujant dažnai, atvirai ir aiškiai išsakant savo jausmus lieka mažiau vietos nesusipratimams, nuoskaudoms, daugiau galimybių išlaikyti sąžiningus visaverčius santykius tiek tėvams su vaikais, tiek vaikams ir naujiesiems patėviui/pamotei ar broliams ir seserims.

Motinystė ir tapatybė

Tapimas mama yra svarbus moters gyvenimo etapas, dažnai atnešantis daugybę pokyčių. Tai yra sudėtingas mamos ir vaiko santykio kūrimo procesas, apimantis moters asmenybės transformaciją. Svarbūs pokyčiai vyksta ir moters socialinių santykių srityje. Kai kuriose teorijose aptariama, kaip pasikeičia moters mąstymas tapus mama.

Stern teigia, kad su vaiko, ypač pirmojo, gimimu motina pereina į naują ir unikalią psichikos organizaciją - motinystės konsteliaciją. Tai nulemia naujas elgesio tendencijas, atsiranda naujų fantazijų, baimių ir troškimų. Nors ši motinystės konsteliacija yra laikina, trunkanti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, motinystės pradžioje tai yra dominuojanti psichinė organizacija.

Kaip tapti savu tarp svetimų?

Pamėginkite prisiminti keletą paprastų dalykų, kurie padės jums nepulti į kraštutinumus ir būti pasirengus netikėtumams, susijusiems su įsiliejimu į naują šeimą, kurioje jau yra vaikų. Atminkite: svetimų vaikų nebūna. Jei jūs tikrai mylite šią moterį (vyrą), besąlygiškai priimsite ir jos (jo) vaikus. Tik su tokiu vidiniu nusiteikimu galima sukurti normalius tarpusavio santykius su naujaisiais šeimos nariais.

Be abejo, iš pradžių jus glumins, liūdins ir netgi piktins daugybė jų įpročių ir ypatumų. Širdį vis persmelks troškimas bėgti lauk iš šios „Adamsų šeimynėlės“, pataisyti ją, nevalingai lyginsite šiuos vaikus su savais, be abejo, ne „svetimųjų“ naudai. Jūs kelsite jiems reikalavimus, išplaukiančius iš stereotipinių pastebėjimų. Juk žvelgiant iš šalies geriau matosi. Tačiau dėmesio! - juk jūs jau nebe pašalinis stebėtojas, ne teisėjas ir ne vertintojas.

Jūs - kūrėjas. Ir už tai, kas vyksta jūsų šeimoje, esate atsakingas kaip tikras tėvas ar mama. Tai reikia pajusti visa širdimi. Iš tikrųjų tai ne tokia jau didelė našta, jei visa širdimi trokštate būti su savo mylimu žmogumi. Tik tada, kai pajusite jiems giminišką prieraišumą, nerimą, baimę dėl jų, tikrą, visa širdimi juntamą atsakomybę, jūsų nesutarimų ledai ištirps savaime.

Čia neužteks tik tarti: „Aš myliu šią moterį (vyrą), vadinasi, turiu mylėti ir jos (jo) vaikus“. Reikia juos mylėti iš tikrųjų. O iš pradžių - priimti juos su visomis didesnėmis ir mažesnėmis ydomis. Nesvajokite, kad viskas pasiseks iš karto ir greitai. Net jei iš pradžių ir nepastebėsite aiškaus nedraugiškumo, tikrais šeimos nariais tapsite ne iš karto. Prireiks nelengvo adaptacijos kelio.

Kartais jis būna labai skaudus, sukelia prieštaringų jausmų, norėsis spjauti į viską ir visą atsakomybę palikti sutuoktiniui. Tegul tvarkosi pati (pats) su savo atžalomis.

Toks požiūris į šiuos vaikus kategoriškai draudžiamas. Juk jie sugeria kiekvieną, net ir kruopščiausiai melagingomis frazėmis ar mielomis dovanomis užmaskuotą minčių niuansą. Vaikai - kaip kamertonai, jie tarsi savo oda jaučia santykių nenuoširdumą. Tai nereiškia, kad visą laiką privalote tik meiliai šypsotis. Reaguokite spontaniškai.

Pykite, girkite, duokite pastabų (pagarbia forma, o ne įžeidinėjant), vertinkite (geriau - teigiamai, jei reikia - ką nors koreguokite, bet pasistenkite neišsakyti žeminančių, neigiamų vertinimų, nes iš jūsų lūpų jie skambės ypač nemaloniai), neslėpkite savo džiaugsmo ir liūdesio.

O svarbiausia - nevaidinkite susikurto vaidmens, būkite savimi. O jei jau norite prisiimti kokį nors vaidmenį, geriausia - ne tėvo (mamos), o vyresniojo draugo.

Kaip neprarasti nesavų vaikų meilės?

Nuolat stenkitės išlaikyti gerus santykius. Visų pirma su mylimuoju. Nuoširdūs, gilūs jausmai, kuriuos jaučiate vienas kitam - geriausias pavyzdys ir patikimiausias „žaibolaidis“ jūsų vaikams.

Taip pat būtina sukurti gerus santykius ir su vaikais. Būtent - sukurti! Neapsiribokite nereikšmingais klausimais „Kaip sekėsi mokykloje?“, „Ar paruošei pamokas?“, „Ko norėtum vakarienės?“

Stenkitės kuo daugiau ir dažniau kalbėtis su vaiku apie viską. Būtent to jis iš jūsų laukia. Bendravimo, nuoširdaus domėjimosi, neabejingumo. Netingėkite to daryti, neatsiribokite nuo jų.

Kalbėkite! Apie tai, kas jus jaudina, apie savo darbą, orą, futbolą, savo draugus, požiūrį į gyvenimą, pasistenkite neįkyriai išklausti, kas domina jūsų vaikus, kas jiems aktualu, neskubėkite iš karto vadinti niekais ar tuščiu laiko švaistymu - juk tai jų gyvenimas.

Jei nepritapsite prie šeimos, nesuprasite jos, netapsite jos dalimi - niekada nelaimėsite šiltų santykių. Vaikams būtinas palaikymas, įvertinimas, pakoregavimas, patarimas. Tačiau jei visa tai bus pateikta iš aukšto, moralo, kritikos forma, jei vaikas pajus, kad nevertinamas jo užsiėmimas, išvaizda, gabumai, jo pasitikėjimo taip ir nepelnysite. Beje, tokia grėsmė kyla ir tikriems tėvams, kurie kartais nesugeba rasti bendros kalbos su savo atžalomis.

Moteriai šiek tiek lengviau pamilti savo vyro vaikus. Juk motiniška meilė nuolat glūdi jos širdyje. Vyrams tenka to mokytis. Bet svarbiausia - norėti.

Tėvo meilė

Dar vertėtų prisiminti ir tėvų meilės apraiškos psichologinę pusę. Motinos meilė nepriklauso nuo išorinių reiškinių, ji kyla iš sielos gelmių, ji tiesiog yra arba jos nėra. O štai tėvo meilei reikia įrodymų. Štai kaip apie tai rašė psichoanalitikas E. Fromas:

• Motinos meilė besąlygiška, duota nuo gimimo, vaikas jos negali nei valdyti, nei užkariauti (ji arba yra, arba jos nėra).
• Tėvo meilę lemia tai, kad vaikas pateisina jo lūkesčius, ji yra valdoma (ją galima pelnyti, užkariauti paties vaiko pastangomis).

Iš to išplaukia išvada, kad kraujo ryšys ir šio ryšio sąlygota meilė vyrui turi mažai įtakos. Jis myli vaiką ne už tai, kad šis yra jo kraujo giminaitis, o už tai, kaip vaike atsispindi jo, vyro susikurti idealai. Kuo daugiau vyras „investuoja“ į vaiką, kuo labiau apčiuopiami jo pastangų rezultatai - tuo artimesnis jam tampa pats vaikas.

Kaip tik todėl kiekvienas vyras gali tapti tikru tėvu jei stengsis dėl vaiko, aukos savo jėgų, laiko, moralinių pastangų, pinigų, nervų ir kitų asmeninių resursų. Pačiame vaike ir jo sėkmėse bei nesėkmėse vyras regi savo paties įtaką. Ir kuo labiau pateisinami jo lūkesčiai, tuo brangesnis jam tampa sūnus ar dukra. Čia galioja taisyklė: kuo daugiau duosi - tuo daugiau gausi. Kad ir kaip tai bebūtų paradoksalu, svetimi vaikai, posūniai ir podukros, gali būti kur kas artimesni, nei savieji, kuriuos auklėja mama ir kurių gyvenime vyras dalyvauja mažiau.

Ir nesibaiminkite, kad jums nepavyks pamilti mylimos moters (vyro) vaikų. Nuo meilės širdis tik didėja, jos užteks visiems.

Būti tėvu ar motina - tai ne tik laimė, bet ir sunkus darbas, kuriam reikia milžiniškos kantrybės, noro ir meilės. Jei šie trys dalykai bus, jums tikrai pasiseks!

tags: #galiu #priimti #gyventi #moteri #gali #buti