Slinko vienodos, pilkos rudens dienos. Paskutinėmis spalio dienomis pasnigo.
Ignalinos kraštovaizdis rudenį. Šaltinis: Vikipedija
Drėbė didelėm, puriom snaigėm be jokio vėjo. Netruko pabalti žemė. Medžiai ir namai pasipuošė baltom kepurėm.
Lapkričio pirmosios vakaras giedras ir ramus. Žana su mama ir sūnum išėjo pasivaikščioti. Tą vakarą visi gyvenvietės žmonės traukė į kapines, ant artimųjų kapelių uždegti žvakučių.
Smaigstė į sniegą žvakutes, nes žemė buvo stipriai įšalusi. Gerai tas sniegelis, kaip kitaip žvakutės laikytųsi? Gražiai švietė kapeliai, apstatyti žvakutėmis. Kai kur degė viena, dvi, o kai kur net ir dvidešimt žvakučių. Pagal jas maždaug galėjai spėti, ar gausios šeimos mirusiųjų gedi.
Žana vaikščiojo tarp svetimų kapelių, o mintimis buvo tėviškėje prie tėvo kapo. Ar uždegė kas ant jo kapo žvakelę?
Žana paėmė saują sniego. Drėgnas. Lengvai limpa. Prasidėjo atlydys. Taip staiga! Šilo atšilo. Kol pasiekė namus, provėžose jau telkšojo balos. Termometras prie namo durų rodė +6. Išėjo pašalas.
Vyrai išėjo kirsti bruzgynų, ruošė naujus laukus durpių gamybai. Žmonės gyveno baimėje, nebuvo jokių garantijų dėl rytojaus. Didžiosios įmonės darbininkams algas pradėjo mokėti gaminiais: patalyne, kompresoriais, televizoriais ir t. t. Gyvenvietę užplūdo daiktų pardavinėtojai, įkyriai siūlydami savo sunkiai uždirbtus daiktus, vildamiesi ką nors parduoti ar išmainyti į maisto produktus.
Pavasarį turėjo įvykti Aukščiausiosios Tarybos rinkimai. Į darbovietę važiavo įvairūs agitatoriai, Žadėdami ateityje aukso kalnus. Kiekvienas gyrė savos partijos atstovus, pasakojo, kaip jie numato užtikrinti sotų ir laimingą rytojaus liaudies gyvenimą laisvoje, nepriklausomoje Lietuvos respublikoje.
Daugelis išstojo iš Komunistų partijos. Žana nesekė politinių įvykių ir nesusigaudė, kas vyksta. Matydama visuotinę suirutę ir jinai grąžino partinį bilietą.
Gamybinio susirinkimo metu viršininkas Žanai pasiūlė rinkiminės komisijos sekretorės postą. Visi prabalsavo už. Žana išsigando šių pareigų, bet nebuvo kaip atsisakyti. Kitokio darbo durpyne nebebuvo. Dėl šiltos žiemos durpių išvežimas buvo neįmanomas. Dviračių cechas stovėjo be darbo, nes nebegavo ruošinių.
Žaną užplūdo nauji rūpesčiai. Turėjo burti savo darbuotojų komandą, ruošti rinkiminę būstinę, Rūpintis reklamine informacija, organizuoti budėjimą būstinėje pamainomis. Ne vieną naktį ir pati prabudėjo prie telefono. Visi buvo įsitempę, visi kažko bijojo, kalbėjo puse lūpų, nerimavo. Parduotuvės visai ištuštėjo. Jau ir kruopos po talonais.
Kas trečią savaitgalį atvažiuodavo Povilas. Jo apsilankymais ypač džiaugėsi Saulius. Žanai Povilas buvo mįslė. Į kai kuriuos Žanos klausimus neatsakydavo, gudriai išsisukdamas. Klausė Reginos, bet jinai smulkmenų apie Povilą nežinojo.
Ypač Povilą erzino klausimas, kodėl jį atleido nuo tarnavimo kariuomenėj. - Esu nepataisomas pijokas, narkomanas, psichas, pabėgęs iš durnyno, netinkamas armijai. Žanos akys su lyg kiekvienu žodžiu plėtėsi, veidas blyško.
Žana labai norėjo patikėti, kad iš tiesų Povilas nežino, bet giliai širdyje liko bjauri abejonė. Povilui išvykus, po kelių dienų gavo laišką, kuris dar padidino abejones.
„Brangioji Zita, aš noriu tave supažindinti su savo šeima - mama, broliu, sesėmis. Atvažiuok savaitgalį pas mane. Pasitiksiu prie autobuso. Jei neatvažiuosi, galiu supykti…“
Žana į tą laišką nedelsdama atrašė: „Sveikas Povilai, vakar gavau tavo laišką su pagrasinimu, kad gali užpykti, jeigu neatvažiuosiu. Ką gi, pyk , jei nori. Aš nė kiek neišsigąsiu. Jei atvažiuosiu, tai tik todėl, kad kažkada pažadėjau, o ne todėl, kad bijau tavo pykčio. Nei dabar, nei ateityje tavo pyktis man nė po kam. Ateities gali ir nebūti. Santykius vertinu pasitikėjimu vienas kitu, o ne pykčiu ir grasinimais. Jeigu ką, aš irgi moku supykti. Dabar jau nebežinau ar atvažiuosiu.
Povilas laukė. Pirmiausiai Žaną nusivedė pas vyriausią sesę. Toji ne per mandagiausiai priėmė. Kuitėsi po spintą, kažko ieškojo. - Sveika atvykusi. Aš Irena. Gal arbatos užkaisti? - nelaukusi atsakymo, kreipėsi į Povilą, - Neatsimenu, kur pasidėjau. Dar ieškosiu.
Perėję miestelį ir lieptą per upelį, pakilo į kalniuką, ant kurio augo didelis senas sodas. Už jo matėsi dideli senoviški pastatai. Povilas pasakė, kad kadaise čia buvo Zubovo dvaras. Troba dviejų galų, su dviem kaminais. Tvartas sujungtas su daržine. - Anksčiau čia gyveno keturios šeimos. Dabar tik dvi. Vienam bute mama, aš ir brolis. Kitame bute sesės Onos šeima. Šis sodas priklauso mums.
- Graži vieta. Sodyba ant kalno. Toli matyti. Ir mano tėvų namai buvo ant kalno. Iš toli matydavau iš darbo grįžtantį tėtį… sodas didelis, miškas netoli, upė pašonėje.
- Tame miške kertamės malkas.
- Kaip taip… atvažiavai į svečius... - Vaje, Povilėli, ar čia ir yra ta mergaitė? Ta pati Žana? Vaje, kokia puiki. Povilo mama Žaną priėmė šiltai apkabindama. Vedėsi trobon. Klausė ar nepavargusi kelionėje, gal išalkusi. Dėjo ant stalo mėsą, bulves, duoną, agurkus. Liepė valgyti. Povilas tuoj pasigyrė, kad Žana pasisiūliusi kartu važiuoti į mišką.
Motina dejuodama ir aikčiodama: kaip čia dabar svečią prie darbo, surado padėvėtą puspaltį, skarą, pirštines. Puolė žadinti kitą sūnų. Pavalgę priešpiečius, savadarbiu traktoriuku su priekabėle trise išvažiavo į mišką.
Miške Povilas su Fredžiu nukirto kelias pušis. Žana tuoj ėmėsi kirvio. Neaštrus, nelenda medin. Šaką pavyksta ne nukirsti, o lyg kūju numušti. - Pasigaląskit kirvį, kaip tokiu galima kapoti. - Onos vaikai kapoja kas papuola. - Paaiškino Povilas.
- Einam, laužą sukursime. - sumetė kelias šakas į krūvą ir uždegė. Tuoj atėjo Fredis nešinas duonos, lašinių ir agurkų ryšulėliu. Vėrė ant šakelės lašinius, duoną ir kepė virš ugnies. Žanai kas - galima ir papramogauti. Gal tas medžių kirtimas tik pramoga suorganizuota jos garbei? Tegu. Ji svečias. Oras nešaltas, saulėta, smagu miške. Tai ir grįžo namo su keliais pagaliais. Motina jau buvo paruošusi karštą vakarienę. Klausinėjo ar nepavargę, ar nesušalę.
Pavalgius ant lentelės papjaustė rūkyto kumpio, svogūno. - Ką švenčiam? - Argi čia buvo darbas? Už kelis pagalius sūnums bonkė? Argi jūs ne prie to paties pečiaus šildotės? - Žana, brangute, nu mes čia tarp savų po lašelį. Juk nepasigersim. Vaistų vietoj. - Aš negersiu. Nė lašo. - Palikim kitam kartui, - mama paėmė nuo stalo butelį ir paslėpė spintelėj. Visi bandė parodyti, kad čia nieko tokio, bet pokalbis nebesirišo. Įsivyravo slogi tyla.
Kažkas pasibeldė į langą. Tai Irena atėjo su savo šeimyna. Tuoj visi atkuto. - Povilas sakė, kad gražiai mezgi. Aš taip noriu va tokio megztinio, - ištraukė žurnalo nuotrauką, - bet nėra kas numezga. Aš užmokėsiu. Ar galėtum numegzti? - Gerai. Dabar toks mano darbas, kad nuobodžiauti tenka. - Oi ačiū!
Visiems besišnekučiuojant, atėjo ir Ona su vaikais. Vyriausias berniukas buvo gal kokių devynių metų, kitas maždaug septynerių. O mažėliui, sakė, pusantrų prieš kelias dienas sukako. Jis dar nevaikščiojo. - Nelabai sveikas?
Žana ilgai negalėjo užmigti. Vis iš naujo perkratinėjo dienos įspūdžius. Ryte atsikėlė skaudančia galva. Mandagiai atsisakiusi pusryčių, atsisveikinusi, išskubėjo į pirmąjį autobusą. Povilas palydėjo. -Žana, nesam mes pijokai. Kai yra reikalas, išgeriam, bet retai ir protingai. Tik va Onos vyras dažnai patraukia. Ona barasi, tad ir gauna į kailį. Nesakytų nieko, tai taikoj gyventų. Nėra blogas jos vyras, pati išprovokuoja muštynes. O aš tai galiu visai negerti. Kaip pasakysi taip ir bus. Man ta degtinė visai nereikalinga...Žana brangioji, tu pyksti? Pasakyk ką nors. -Nepykstu. Kiekvienas gyvena pagal savo protą. Pasakymai, prašymai ar draudimai nepadės.
Autobuse Žana dar ir dar kartą permąstė viešnagės momentus. Nesužavėjo tie žmonės. Tikrai ne. Numegs Irenai megztinį ir atsisveikins visam laikui. ten tarp namiškių jautėsi didelė įtampa. Lyg ką bijotų prasitarti, lyg ką norėtų paslėpti.
Jau atsigulus, motina atėjo ir lyg tarp kitko, papasakojo apie vyresnįjį sūnų Joną. „Jis labai bijojo armijos. Per tai pradėjo labai gerti, muštis. Kai gavo šaukimą armijon, vakare labai pasigėrė, mušėsi, paskui prašė dar degtinės. Negavęs išėjo laukan kaip stovi, nors buvo žiema. Ilgai negrįžo. Siuntė Ireną, kad paieškotų. Ta grįžusi pasakė, kad niekur nerado. Tada nusprendė, kad išėjo pas draugus. Ryte, kai išaušo, pamatė sode ant obels pasikorusį. O Povilas labai norėjo tarnauti. Bet jo kažkodėl neėmė. Tai jis dėl to labai pergyvena. Ir priežasties nepasakė.“
Nesąmonė! Kaip gali nepasakyti. Visi žino, tik jiems mat nepasakė… Slepia kažką. Ai, nesuks dėl to sau galvos. Numegs megztinį, o tada bus matyt. Tikriausiai išsiskirs jų keliai.
Po keletos dienų Žana gavo Povilo laišką su tokiais karštais meilės prisipažinimais, kad nebežinojo, ką ir galvoti. Tylėjo. Atsakymo nerašė. Po savaitės vėl laiškas su meiliais žodžiais ir maldavimais jo nepalikti. Be jos jis nebematąs savo ateities. Žana nusprendė atsakyti. „ Labas, Povilai, ačiū už laiškutį. Nesitikėjau aš tokio meilės prisipažinimo. Sakoma, karšta meilė greit perdega, lieka vien pelenai.
Žanos nuotaika buvo tokia subjurusi, kad ir viršininkas pastebėjo. Pakvietė savaitgalį pasivaikščioti po pelkę. Tikslas? Prie didžiosios užtvankos ant šakų krūvos tupėjo didelis bebras ir graužė smulkiąsias šakeles. Abu su viršininku kurį laiką stebėjo gražuolį. -Aiiii! - prasmego iki juostos. - Aiii! Bebras, išgąsdintas riksmo puolė vandenin garsiai pokštelėdamas uodega. -Aiii! Aiii! Aiii! - Dar labiau klykė Žana, spurdėdama gilioje duobėje, stengdamasi iššokti laukan. Vis nesėkmingai. Nematė viršininko ištiestų rankų, blaškėsi tarsi akla po duobę. Galiausiai viršininkas čiupo ją už striukės ir išvilko iš duobės.
-Kur aš prasmegau? I bebro namą? Jaučiau, kaip jis prasispraudė pro mano kojas. -Kartą valėm magistralinį kanalą. Netyčia ekskavatoriumi išardėme bebro namą. Pasipylė bebriukai. Trys su tėvais nuplaukė pasroviui, o vienas vis makalavosi po purvą ir ieškojo sugriauto namo. Traktoristas išsėmė jį su kibiru ir panešęs link tėvų, iškratė ant kranto. Su koja norėjo nustumti į vandenį, kad plauktų su tėvais, o tas dantimis įsikirto į kerzavinio bato galą ir nepaleidžia. Galiausiai pavyko nukratyti bebriuką į vandenį. Traktoristas grįžo su skyle bato gale. Džiaugėsi, kad batai buvo per dideli ir bebriuko dantys nepasiekė kojos piršto. Va kokie aštrūs bebro dantys.
Praėjo išgąstis? Einant viršininkas ėmė klausinėti apie Povilą. -Nu ką aš galiu pasakyti? Jeigu žmogus pasakė, kad negers, kad gali negerti, kad myli, vadinasi tu jam rūpi. Dėl meilės viską gali padaryti. Jo likimas nuo tavęs priklauso. Jei laikysi trumpai už pavadėlio, turėsi neblogą vyrą. O juk vienai irgi sunku… ar ne? Reikia namuose vyriškos rankos. Ir Sauliui reikia vyriško pavyzdžio. Neskubėk nei vesti, nei pamesti. Gerai pasižiūrėk. Pas jį dažniau nuvažiuok. Stebėk, kaip jis elgiasi su savo šeima. Ir nuspręsk. Iš pelkės Žana grįžo nurimusi.
Slinko priešrinkiminės dienos. Kartą apsilankė pas vienišą pensininkę. Toji ant grindų pasiskleidusi svogūnus perrinkinėjo. Lukštus nubraukinėjo ir krovė į atskirą dėžutę. -Oi mergaite, nesispardyk. Mano vyras juodas pijokas buvo, bet prie jo niekas manęs apkalbinėti nedrįso. Nors buvo tų nuodėmių, neišsiginu. Už jo lyg už tvirto mūro buvau. O kai mirė, nors ir ščyrai našlystę leidau, bet jei kam labas pasakiau, tuoj visi šunys užlojo. Taip, kad ir koks pašlemėkas bebūtų, bet prie teisėto vyro niekas tau garbės plėšti neišdrįs. O vienai...
Vėl Žanai galvosūkis. Bet kiek pasvarsčiusi nurimo: „ Nu, nu. Po trijų savaičių atvažiavo Povilas. Nedrąsus, susikrimtęs. Tą savaitgalį jai reikėjo budėti rinkiminėje būstinėje, tad išsikalbėti niekas netrukdė. Abu svajojo apie ateitį. Kur gyvens, ką dirbs. Ką veiks laisvalaikiu. Povilas išsipasakojo apie savo gyvenimą. Apie brolio pasikorimą, apie seserų gyvenimus, apie gimines Latvijoje. Galiausiai paklausė ar galįs tikėtis, kad Žana už jo tekės?
-Tavyje man nepatinka dvi blogybės - rūkymas ir išgėrimas. -Aš negersiu. Turėsiu gražią, mylimą žmoną, posūnį, dukrą, kam man ta degtinė. Buvus nebuvus. Su rūkymu sunkiau. Ilgus metus rūkau. Degtinės tikrai man nereikia. Prisižiūriu sesers šeimos, kai geria. Aš taip gyventi nenoriu. -Tada viskas gerai.
Už poros savaičių Povilo gimtadienis. Žana tikėjosi, kad pakvies ją atvažiuoti, bet ne. Neužsiminė. Žana jo ir neklausė, kaip praleis savo šventę. Gal visai nešvęs? Daug vėliau gavo Reginos laišką su klausimu, kodėl nebuvo Povilo gimtadienyje?
Žana suprato, kad Povilas nenorėjo jos matyti savo šventėje. Kodėl? Tuoj pat parašė Povilui laišką ir paklausė ar smagiai atšventė? Ar daug svečių buvo? Greit gavo atsakymą su nuoširdžiausiais atsiprašymais. Rašė, kad šventė įvyko spontaniškai, netikėtai. Jam nė nesitikint suėjo draugai ir giminės jo pasveikinti. Mama pataisė vakarienę ir viskas. Žana nepatikėjo. Parašė laiške, kad megztinis jau padarytas, bet jinai bus labai užsiėmusi, tai neturės laiko nei Povilo priimti, nei pati išvažiuoti.
Povilo laiškai su atsiprašymais plaukė vienas po kito, bet Žana tylėjo. Praėjo rinkimai. Pirmą laisvą savaitgalį Žana su Sauliumi išvažiavo pas Reginą. Autobuse netikėtai susitiko klasiokę Virgą. Jinai, baigusi medicinos mokslus dirbo Meškuičiuose ir dabar važiavo aplankyti tėvų. Virga nuo vaikystės svajojo būti daktare. Vidurinėj mokėsi penketais. Studijų metais gavo Lenininę stipendiją. Tėvai ja labai didžiavosi.
Kelionėje Virga atviravo, kad darbe nieko panašaus nėra, kaip kad ji svajodavo besimokydama. Nei kolegų palaikymo nesulaukia, nei dovanų iš pacientų. Tik amžini priekaištai ir susiraukę veidai aplinkui. Virga jaučiasi labai vieniša, skriaudžiama, persekiojama. Be tvirto pagrindo po kojomis. Tikriausiai mestų darbą, jei ne tėvai.
Striukų kaime (Pašvytinio seniūnija) iš tolo atskirsi akmens ir medžio karalystę primenančią 4 hektarų Gedimino Ališausko sodybą. Joje „dygsta“ akmeniniai bumerangai, mandalos, auga apie 150 ąžuolų, tarpta eglės, pušys, o vasarą alpinariumuose sužydi gausybė gėlių.
Kaimo turizmas Lietuvoje 2015. Rural tourism in Lithuania. Сельский туризм в Литве
Kaimo turizmo sodyba Lietuvoje. Šaltinis: Infotourism.lt