Eutanazijos dilema yra plačiai aptariama pasaulyje daugelį metų, tačiau Lietuvoje apie tai yra nedaug diskutuota. Visai neseniai Vilniuje praūžė didelis renginys, kuriame kalbėjo įvairūs sėkmingais mūsų visuomenėje laikomi žmonės. Tarp jų buvo pakviestas eutanazijos kapsulės kūrėjas, o jo veidas nuolat mirgėjo medijose, siūlant pirkti bilietus į renginį. Lietuvoje mirties kapsulės demonstravimas turėtų kelti deramų klausimų apie jos naudojimo spektrą. Kiek žmogaus kančia skatina ieškoti paramos ir pagalbos, o kiek galime sau leisti nurašyti ją kaip objektyviai nepalengvinamą?
„Beveik be jokių abejonių Lietuvos visuomenė turbūt nėra pasiruošusi diskusijai apie eutanaziją dėl įvairių aspektų“, - Eltai sakė L. Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis sako, jog Lietuvoje panašių diskusijų artimiausiu metu nereikėtų tikėtis. „Pagrindinė problema ta, kad yra daugybė etinių šito klausimo aspektų. „Žinant tai, kad mes Lietuvoje šiaip turime didžiulę problemą - mes esame vieni iš lyderių pasaulyje pagal savižudybių skaičių - mano jausmas yra tas, kad ta diskusija (dėl eutanazijos įteisinimo - ELTA) neprisidėtų prie šitos problemos suvaldymo ar sprendimo“, - pridūrė L.
Tiesa, politikas pripažįsta, jog ekstremaliais atvejais teisė numirti žmonėms turėtų būti suteikta, tačiau tokiam požiūriui, parlamentaro teigimu, visuomenė dar nėra pasiruošusi ir to, kaip akcentuoja L. „Atvejai, kai tai yra pateisinama, greičiausiai egzistuoja - tai žmonės, kurie turi reikalų su nenumalšinamu skausmu, kurių kasdienis gyvenimas yra kančia. Tačiau mūsų visuomenė šitai diskusijai, mano supratimu, tikrai nėra pasiruošusi. V.
Eutanazijos Apibrėžimas ir Formos
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje eutanazija apibrėžiama kaip neišgydomo ligonio neskausmingas numarinimas vaistais ar kitu būdu, norint jį apsaugoti nuo agonijos ar nepagydomos mirštamos ligos kančių. Eutanãzija (gr. euthanasia < eu - gerai + thanatos - mirtis), neišgydomo ligonio neskausmingas numarinimas vaistais ar kitu būdu, norint jį apsaugoti nuo merdėjimo (agonijos) ar nepagydomos mirštamos ligos kančių arba vykdant teismo nuosprendį.
Eutanazija gali būti aktyvioji (kai medikas pacientui suleidžia gyvybę nutraukiančių preparatų) ir pasyvioji (kai pacientui neskiriama gyvybę pratęsiančių priemonių). Skiriama savanoriškoji eutanazija, kai gyvybę nutraukti prašo sąmoningas pacientas, nesavanoriškoji eutanazija - nekompetentingo žmogaus, pvz., negrįžtamos komos būsenos suaugusiojo ar turinčio ryškių sklaidos defektų naujagimio, gyvenimo sutrumpinimas, ir asistuojamoji savižudybė - paskutinį veiksmą atlieka ne medikas, o pats pacientas. Ligonio nužudymas įmanomas atliekant veiksmą, atimantį pacientui gyvybę (aktyvi eutanazija), arba neveikimu, netaikant priemonių, galinčių palaikyti gyvybę (pasyvi eutanazija). Abiem atvejais paciento mirties priežastis yra eutanazija.
Šiame straipsnyje, vadovaujantis universaliais etikos kriterijais, eutanazija atskiriama nuo savižudybės su gydytojo pagalba bei nuo pasinaudojimo paciento teise atsisakyti gydymo (būtų savižudybė, jei gydymas, kurio atsisako pacientas, yra efektyvus ir palaiko gyvybę; būtų etiškai pateisinama, jei terminalinis ligonis atsisako neefektyvaus gydymo). Eutanazijos terminu įvardijamas gydytojo neskausmingas gyvybės atėmimas terminalinės būklės kenčiančiam pacientui, norinčiam mirti: t. y. gydytojo sukelta ar gydytojo pagreitinta (turint tikslą atimti gyvybę) mirtis.
Pirmasis eutanaziją bandė apibrėžti T. More’as veikale Utopija (1516). Eutanaziją, kaip lengvos mirties, terminą pirmasis 17 a. pavartojo F. Baconas.
Eutanazijos Įstatymai Pasaulyje
Daugelyje valstybių eutanaziją draudžia įstatymai, už atliktą eutanaziją numatyta baudžiamoji atsakomybė. Eutanazija 1990 įteisinta Nyderlanduose ir 2002 Belgijoje; asistuojamoji savižudybė 1997 įteisinta Jungtinių Amerikos Valstijų Oregono valstijoje (Death with dignity Act - Orios mirties įstatymas). Šalyse, kur eutanazija įteisinta, medikai netraukiami baudžiamojon atsakomybėn, jeigu atlikdami eutanaziją laikosi nustatytų reikalavimų: gautas savanoriškas ir pakartotinis paciento prašymas, išbandytos visos priemonės mėginant išvaduoti pacientą iš nepakeliamų kančių, pacientui suteikta visavertė informacija apie jo ligą ir būklę, tokiam sprendimui pritaria dar bent vienas nepriklausomas gydytojas; apie atliktą eutanaziją turi būti pranešama valdžios institucijoms.
Pasirinkti išeiti su pagalba galima Belgijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Kanadoje, Kolumbijoje, Naujojoje Zelandijoje, Portugalijoje, kai kuriose Australijos, Amerikos valstijose. Pirmieji eutanaziją 2002 metais įteisino olandai, o nuo 2004-ųjų išeiti su pagalba čia gali ir vaikai. Pastaroji tapo pirmąja valstybe, leidžiantį atlikti eutanaziją net neribojant paciento amžiaus, Nyderlandai šiemet taip pat leido eutanazija pasinaudoti ir nepagydomai sergantiems vaikams nuo vienerių iki dvylikos metų.
ELTA primena, kad Prancūzijos parlamento žemieji rūmai antradienį per pirmąjį svarstymą patvirtino įstatymo projektą dėl teisės numirti. Prezidento Emanuelio Macrono remiamą įstatymą iš viso patvirtino 305 įstatymų leidėjai, bet jam prieštaravo kai kurios konservatorių grupės - 199 deputatai balsavo prieš įstatymo projektą. Iki šiol skausmų kankinami prancūzai pacientai, norintys nutraukti savo gyvenimą, turėjo keliauti į užsienį, įskaitant kaimynę Belgiją. Dabartiniai Prancūzijos teisės aktai leidžia pasyvią eutanaziją, pavyzdžiui, atsisakyti dirbtinio gyvybės palaikymo, o nuo 2016 m. gydytojai taip pat turi teisę sukelti „gilią ir nuolatinę sedaciją“ nepagydomai sergantiems ir skausmų kankinamiems pacientams.
Šiuos reikalavimus Nyderlanduose reglamentuoja Regionų eutanazijos priežiūros komitetų nuostatai (1998). Eutanaziją įvykdžius nesilaikant minėtų reikalavimų Nyderlanduose skiriama iki 12 m. laisvės atėmimo bausmė. 1999 eutanazija atlikta 2216 Nyderlandų gyventojų.
Tiesa, kitose šalyse taip pat leidžiama pasyvioji eutanazija, kai paciento ar jo artimųjų prašymu nutraukiamiamas gyvybę palaikantis gydymas.
Eutanazijos paplitimas Belgijoje
Straipsnyje pateikiama tyrimas, kuriame autoriai išanalizavo visus 8752 eutanazijos atvejus Belgijoje nuo 2003 sausio 1 d. iki 2013 metų gruodžio 31 d. Tyrimo duomenų analizė parodė, jog mirtys nuo eutanazijos padidėjo nuo 235 atvejų 2003 metais iki 1807 atvejų 2013 metais.
| Metai | Eutanazijos atvejų skaičius |
|---|---|
| 2003 | 235 |
| 2013 | 1807 |
Visuomenės Nuomonė ir Teisinės Inicijatyvos Lietuvoje
Lietuvoje šiuo klausimu net diskusijos sunkiai kyla, o Seime tokios iniciatyvos palaikymo nesulaukia. Bandymų inicijuoti eutanazijos įstatymą Lietuvoje tikrai buvo. Štai 2014-aisiais tokį įstatymo projektą registravo Marija Aušrinė Pavilionienė, tačiau, sulaukęs didelio visuomenės, Bažnyčios ir politikų pasipriešinimo, jis taip ir nepasiekė Seimo salės.
Visuomenės nuomonę dėl eutanazijos įteisinimo: 2012 m. įteisinimui pritarė 46 procentai apklaustųjų, nepritarė - 37 procentai. Tai rodo, jog visuomenės nariai nėra abejingi skausmą kenčiančiajam žmogui.
Teisininko teigimu, net jei Lietuva pasirinktų Italijos kelią ir būtų surengtas referendumas, tai pats eutanazijos įstatymas dar ilgai gali neveikti, nes diskusijos, kas, kaip, kada, kokiomis aplinkybėmis pasirinkti ir atlikti - gali tęstis metų metus.
Pagal dabar Lietuvoje galiojančius įstatymus net ir nusprendus atjungti gyvybę palaikančius aparatus medikai vis tiek turėtų pirmiausia atlikti gaivinimo veiksmus.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentas Benediktas Bachmetjevas. „Eutanazijai labiau linkę pritarti neišsilavinę, jauni, neturintys slaugymo patirties, ateistai vyrai. Kuo daugiau artimojo slaugymo patirties turi, tuo žmogus eutanaziją vertina kategoriškiau. Žinoma, akivaizdus priklausymas yra ir nuo amžiaus - kai žmogus vyresnis, jis skeptiškesnis“, - tyrimo išvadomis dalijosi B.
Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių visuomenė prieštarautų, kad būtų priimtas toks įstatymas, tapo baimė dėl klaidingo diagnozavimo ir moralinės nuostatos.
Eutanazijos Įstatymo Projekto Aspektai
Nagrinėjant eutanazijos įstatymo projektą, svarbu atsižvelgti į įvairius aspektus: Reikalingi teisės aktų apibrėžimai. Įstatymo projekto pasekmių nenumatoma. Įstatymas neturės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Įstatymas neprieštarauja žmogaus teisių apsaugos konvencijos nuostatoms bei Europos Sąjungos dokumentams.
Taip pat būtina atsižvelgti į paciento teises ir užtikrinti, kad būtų atsižvelgta į nepritariančio paciento poziciją bei užtikrinti jo teises.
Skausmo Malšinimas ir Paliatyvioji Pagalba
Santaros klinikų Reanimacijos skyriaus vedėjas dr. Marius Brazaitis teigia: „Lietuviai turi posakį „staigi mirtis Dievo dovana“ ir mes suprantam, kad nenorim kančios, bet kai iškeliam tą į viešą diskusiją, kad turime turėti teisinius svertus ir eigą, kaip žmogus gali tai pasakyti iš anksto, ką reikia padaryti, jei man tas ar anas nutiktų...
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) direktorė Neringa Čiakienė savo ruožtu apgailestavo, kad neretai kalbant apie eutanaziją ji yra tarsi supriešinama paliatyviajai pagalbai. „Yra pasakoma, kad eutanazija yra garbinga mirtis, vienintelė galimybė išlaisvinanti žmogų iš dvasinės ir fizinės kančios. Bet taip nėra, paliatyviosios pagalbos tikslas yra lygiai tas pats - išlaisvinti žmogų nuo šios kančios. Tad mūsų pozicija visada buvo tokia, kad eutanazija nėra geras būdas, kaip dažnai yra pasakoma, jog tai esą gera išeitis. Bet kuriuo atveju tai yra žmogžudystė, nes tai yra padaroma kito rankomis. Mūsų pozicija yra ta, kad svarbiau plėtoti paliatyviąją pagalbą, nes jos tikslas - padėti žmogui iškeliauti be fizinės ir dvasinės kančios“, - kalbėjo ji.
Kauno hospiso namų direktorė Kristina Krasko. „Paliatyvioji pagalba yra tas mechanizmas, kuris padeda žmogui ir jo artimiesiems suteikti atokvėpį, lengviau pakelti visą slaugą ir bendrystę. Ateina slaugytojai ir užtikrina, kad pabus su tuo žmogumi, ir artimasis kitame kambaryje galės tiesiog pamiegoti. Negalime išskirti, kad tai tik medicininė paslauga, nes, jeigu žmogus yra likęs vienas su savo kančia, kas užtikrins tą vienumą?“ - klausė Kauno hospiso namų direktorė K.
Pacientams, kurių ligai gydyti visos aktyviojo gydymo galimybės yra išnaudotos, liga tampa progresuojanti ir prognozės nebeatrodo palankios - taikoma paliatyvioji pagalba.
Jei kalbame apie žmogų, kuris yra vegetacinėje būklėje, ar nederėtų iš pradžių pakalbėti, kaip toliau vystyti paliatyviąją slaugą, kad jis gautų pačios geriausios kokybės paslaugas. O jei tokio paciento būklė blogėja ir jau nėra ko tikėtis, svarbu, kad jis ir liktų ...
Svarbu pabrėžti tiesą, kad įgimtas asmenų orumas, netgi tų, kurie yra pastovioje nesąmoningoje būsenoje, privalo būti gerbiamas ir niekas negali nutraukti maitinimo ir skysčių skyrimo, turint tikslą numarinti pacientą. Vienok, jei maitinimas ir skysčiai yra neefektyvūs ar jų skyrimas yra ligoniui nepakeliamas, tada šių priemonių galima netaikyti ar taikomas nutraukti, tačiau šių priemonių netaikymas neturi turėti tikslo nutraukti asmens gyvybės, bet tik išvengti neefektyvaus bei nepakeliamo dirbtinio maitinimo ir skysčių skyrimo.
Nemoralu ir neturėtų būti teisiškai leidžiama neskirti dirbtinio maitinimo ir skysčių ar šių priemonių taikymą nutraukti komoje ir pastovioje nesąmoningoje būsenoje esantiems nemirštantiems asmenims, diskriminuojant juos vien dėl jų negalios.
Paliatyviosios pagalbos svarbą pabrėžė ir A. Macas: „Būna, kad žmonių dėl paliatyviosios slaugos būklė natūraliai pagerėja ir jie tampa aktyvaus gydymo pacientais, sugrįžta į mums taip suprantamą aktyvų gyvenimą. Retai taip būna, bet būna.
K. Krasko teigimu, paliatyvioji pagalba vis dar susiduria su spragomis ir valstybės aplaidumu. „Paliatyvioji pagalba dar tik žengia žingsnius, nors pirmasis įsakymas buvo išleistas 2007-aisiais. Mes nuėjome didžiulį kelią, bet valstybė tikrai per mažai rūpinasi mirštančiu žmogumi. Visuomenė yra senstanti, sparčiai serganti, didėja onkologinių susirgimų skaičius, ir vis dar neturime stiprios paliatyviosios pagalbos, kuri užtikrintų paslaugą, suteiktą su pagarba ir empatija. Pažiūrėkime, kiek miršta vienišų žmonių, koks yra neužtikrintas paslaugos teikimas mažesniuose miestuose ir kaimuose“, - vardijo K.
Pašnekovei antrino ir slaugytoja L. „Neįsivaizduokime, kad Lietuva yra tik Vilnius, Klaipėda, Kaunas ir Šiauliai. Ne, Lietuva yra ir Balbieriškis, Jovališkiai, Pakirkšnys ir Stakiai. Žmonės gyvena kaimo glūdumoj, kur artimiausią polikliniką rasi gal už dvidešimties kilometrų, o gal ir dar toliau.
Hospiso vadovė K. „Nėra užtikrinta paliatyvioji pagalba, ir tada kalbame apie eutanaziją kaip apie vienintelę išeitį žmogui, sunkiai sergančiam nebepagydoma liga. Visi pacientai turi viltį gyventi. Taip, jis pavargo nuo savo ligos bei kančios, bet tik todėl, kad niekas juo nepasirūpino, prieš tai nebuvo suteikta kokybiška paslauga, buvo uždelstas gydymas, nesikreipta į medikus ar ne laiku diagnozuota liga. Tada atsiduriame šitoje gyvenimo atkarpoje, kurioje jau niekas nebegali padėti“, - sakė K.
Atsižvelgiant į paliatyviosios pagalbos svarbą, siūloma peržiūrėti
Asmeninė Patirtis ir Nuomonės
Ilgametę patirtį slaugant pačius sunkiausius ligonius turinti slaugytoja Laima Baršauskienė apie eutanaziją ir galimybes ją įteisinti kalba labai paprastai. Savo akimis matydama skausmo išvargintus ir gyvenimo finišo tiesiąją pasiekusius pacientus, ji sako įsitikinusi, kad tokiems žmonėms paprasčiausiai turėtų būti suteikta galimybė pasirinkti. Tik tiek.
Pašnekovės manymu, pilnam eutanazijos įstatymui mūsų visuomenė dar toli gražu nepribrendusi ir tam pribręsti galbūt reikėtų ne vieno dešimtmečio, tačiau šiandien būtina kalbėti apie sunkiai sergančius ir nepakeliamai kenčiančius ligonius.
„Kalbu apie bazinį eutanazijos variantą - tuos žmones, kuriems liko gyventi savaitė, trys dienos, dešimt valandų, kai tos kančios nei pats žmogus gali iškentėti, nei artimieji pajėgūs į tai žiūrėti. Artimiesiems belieka pasyviai stebėti, kaip beviltiškai sergantis jų mylimas žmogus kenčia, kartais tiesiog maldauja kaip nors „suorganizuoti“ mirtį“, - konstatavo L. Baršauskienė. Pasak jos, kai žmogui jau labai labai sunku ir jis telaukia naujos nuskausminamųjų dozės, galimybė išgerti „mirties piliulę“ gali tapti vienintele išeitimi iš nepakeliamos būklės.
„Kai kamuoja dideli skausmai, būna, pasitaiko, žmogus tyliai taupo morfijų ir dėlioja strategijas, kaip reikėtų jį susileisti. Lyg netyčia pasmalsauja, o iš tiesų kvočia ir, atrodo, tyliai strateguoja. Būna, pacientas prašo, suleidus medikamentus į veną, kateterį palikti neištrauktą - ryt juk vėl reikės leisti vaistus, tai kam čia kasdien badyti? Ir negali jokiu būdu tenkinti tokio prašymo ne vien dėl to, kad tiesiog negalima, bet ir dėl to, kad primygtinis prašymas kartais skamba gan įtartinai. Kartais atrodo, kad žmogus tuo gali pasinaudoti, o tu, slaugytoja, po to atsidurti teisme. Kitas pacientas, buvęs gydytojas, turintis vėžio metastazes visame kūne, kai pas jį ateidavau, ir užuolankomis, ir tiesiai šviesiai nuolat kamantinėdavo, kaip žmonės žudosi, kaip tą daro medikai... Jis sakė, kad jei bus labai blogai, pats susitvarkys, ras kaip, svarbu, kad tik rankos veiktų: „Labiausiai bijau, kad lūš kaklas, jame didžiausia metastazė, tuomet rankų nevaldyčiau, pats jau nieko negalėčiau, ką tada reiktų daryti?!“ - realiais pavyzdžiais dalinosi slaugytoja.
„Kalbu apie bazinį eutanazijos variantą - tuos žmones, kuriems liko gyventi savaitė, trys dienos, dešimt valandų, kai tos kančios nei pats žmogus gali iškentėti, nei artimieji pajėgūs į tai žiūrėti. Artimiesiems belieka pasyviai stebėti, kaip beviltiškai sergantis jų mylimas žmogus kenčia, kartais tiesiog maldauja kaip nors „suorganizuoti“ mirtį“, - sakė L. Baršauskienė.
Tiesa, ji svarstė, kad esant dabartinei visuomenės brandai kol kas būtų linkusi galvoti tik apie pradinį variantą, kai žmogus savo rankomis galėtų paimti tokią paskutinę tabletę. „Bent jau kol kas esu kategoriškai prieš, kad šioje situacijoje kažkas kitas nuspręstų, išskyrus nebent atvejus, kai žmogaus smegenys tikrai mirę, tada galbūt artimieji sutinka, jog asmuo būtų atjungtas nuo gyvybę palaikančios aparatūros. Bet kitu atveju žmogus tiesiog paprašytų, pavadinkime, „mirties kapsulės“, kad ir kaip kam tai baisiai beskambėtų, gydytojas ją išrašytų ir tada pats žmogus nuspręstų, ar ištiesti ranką ir paimti ją. Gal tik pasidėti šalia ir numirti kančioje neišdrįsus jos paimti, bet tokį pasirinkimą turėti“, - pabrėžė slaugytoja.
Neverskime žmogaus mėginti kartis paklodės skiaute ant lovos rėmo ar taupyti morfino tabletes, kad vėliau galėtų išgerti visą dėžutę. Leiskime žmogui išeiti oriai.
Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovo prof. dr. „Iš principo tai yra žaidimas su Kūrėjo suteikta gyvybe. Bet kokiame etape, kai pradedame diskutuoti, ar tą gyvybę priimti, ar ne, tai mano vertinimas yra vienareikšmis. Dievas duoda gyvybę, kad ir kokia ji būtų ir kokio sunkumo aplinkybėmis, tu priimi Kūrėjo kvietimą, pasitiki Juo arba ne“, - sakė A.
„Jeigu atsitrauktume nuo moralinio vertinimo, tai eutanazija net technologine prasme, mano manymu, yra perteklinė. Žmogaus gyvybė yra labai trapi, tik atrodo, kad ji yra neįveikiama. Žmogui, kuriam taikomas proporcingas gydymas ir yra suteikiama bent minimali gyvenimo kokybė, eutanazijos poreikio nėra. A.
„Nė vienas žmogus nėra drįsęs to prašyti. Net būdamas itin sunkios būklės, žmogus labai vertina kiekvieną minutę. Mes kasdieniame darbe matome, kad jis dar gali spėti atsisveikinti su savo vaikais, atvažiuojančiais iš Australijos tai vienai dienai - daug dažniau matome gražią ir orią gyvenimo pabaigą. Kai žmogus yra kritinės būklės ir jam yra taikomas proporcingas gydymas, tai paskutinės dienos, mano manymu, yra labai prasmingos“, - pasakojo A. Prof. dr. Andrius Macas.
„Dar liūdniau, kad vyresni žmonės, matydami savo artimųjų užimtumą, nebenori būti našta savo vaikams. Jie arba renkasi gyvenimą valdiškuose senelių namuose, arba pradeda svarstyti apie eutanazijos poreikį. Man tai sunkiai suvokiama, aš suprantu, kad jie nenori būti našta, bet kartais Dievas duoda tokią užduotį.
„Negalime kalbėti apie eutanaziją, turime kalbėti apie gyvenimą, kuris dar liko. Mes nė vienas neturime galimybės nuspręsti, kad šitas žmogus nebevertas gyvenimo. Kiekvienas žmogus yra didžiulė vertybė, istorija, ir jis nusipelnė savo paskutinės gyvenimo atkarpos, kurioje nebetaikomas aktyvus gydymas, intervencijos. Mes pasirūpiname tuo pavargusiu kūnu, kuris visą gyvenimą dirbo, augino vaikus, rūpinosi šalia esančiaisiais, atliko profesinę pareigą“, - dėstė K.
„Žmogus visada gali pasirinkti. Turime didžiulį savižudybių skaičių, tad gal pradėkime žiūrėti, kiek psichologų galėtų dirbti su šiuo skaičiumi ir nedidinti jo dar labiau? Gal atsisukime į žmogų ir paklauskime: kaip tu šiandien gyveni? Tikrai bus žmogaus teisė pasirinkti, ar jis nori šiandien gyventi, ar ne.
Su tokia pozicija nesutiko slaugytoja L. Baršauskienė, prisiminusi Seimo narių bandymus užkirsti kelią eutanazijos įteisinimui. „Labai neteisinga, kad mes, sveikieji, norime spręsti už visus. Pašnekovė pridėjo: „Liūdna, kai sausi teoretikai, apie įmanomą sunkiausią gyvenimo baigtį neturintys žalio supratimo, mielai uždraustų, atimtų paskutinę galimybę rinktis ne kančią.