Feodalizmo laikotarpio sodybų bruožai Dubingių krašte

Autorė: Liongina Giedrytė, Dubingių mokyklos muziejaus įkūrėja, kraštotyrininkė.

Dubingiai - tai nedidelis miestelis, seniūnijos centras, prie gražaus, ilgo ežero tarp kalvų kalvelių. Tas ežeras vietomis toks siauras, kad net panašus į upę. Ežeras vadinamas dviem vardais - Dubingių ir Asvejos. Dubingių kraštas - kalvotų aukštumų kraštas. Žemėlapyje nesunku pastebėti keturias kalvų virtines, gūbrius. Giedraičių-Dubingių kelias eina skersai tų gūbrių. Ant pirmojo įsikūrę Dubingiai, o prie paskutiniojo yra Giedraičiai. Tarp tų kalvų kalvelių ir jų gūbrių yra dar keli loviniai ežerai: Berža, Ilgas, Viranglis, Visbaras.

Kadaise Asvejos pakrantės buvo labai miškingos, o dabar miškai užima vos pusę jų ploto. Išliko gražių miško plotų. Labai gražus didelis Šakymo pusiasalio ąžuolynas tarp Asvejos ir Žalktynės įlankos. Įspūdingiausias jame buvo storas senas ąžuolas su didžiule dreve. Kitas drūtas ąžuolas senolis su didele dreve auga netoli Visbaro ežero prie Dubingių-Giedraičių kelio. Vaizdingais ąžuolynais apaugęs Asvejos šlaitas ties Liudgardos vienkiemiu. Seni žmonės pasakoja, kad tą vietelę buvo pamėgusi didikų Radvilų duktė Liutgarda. Nemažas ąžuolynas išliko ir prie Žverno upelio, tarp Trakų kaimo ir Baluošo ežero.

Likęs vienas kitas to laikotarpio radinys (akmeniniai kirvukai), o to meto sodybų vietos dar neišaiškintos. I tūkst. prieš Kristų atsirado įtvirtintų gyvenviečių piliakalniuose. Viena tokių yra netoli Baluošo ežero pietvakarių kampo. Kalva nedidelė, stačiais šlaitais. Iš pietų ir pietryčių nuo aukštumų skiria apie 10 metrų gylio dauba. Pasak vietinių žmonių, piliakalnis esąs sukilimo laikų. Archeologai laikosi kitos nuomonės: jis turėtų priklausyti pirmajam tūkstantmečiui po Kristaus. Tada čia buvo pilaitė. Joje pavojaus metu prieglobstį rasdavo apylinkių gyventojai.

XIV a. Dubingių žemė ne kartą minima kronikose. Livonijos ordino jėgos, vedamos paties magistro, 1334 m. nusiaubė Dubingių žemę, išžudė 1200 vietos gyventojų lietuvių. 1373 m. jie vėl niokojo Dubingius, išsivedė 1000 žmonių, paėmė daug arklių ir kito turto. 1375 m. kalavijuočiai siaubė Dubingius, paėmė 600 belaisvių. Manoma, kad tuo metu Dubingiuose galėjo būti pilis ar įtvirtinimai.

Rašytiniuose šaltiniuose Dubingių pilis minima 1415 m. Tada Jogaila su savo karališkuoju dvaru lankėsi Lietuvoje pas Vytautą Trakuose, Kaune, Vilkmergėje (Ukmergėje). Po to, kaip rašo J. Dlugošas, vyko „į Dubingius, kur (…) Vytautas buvo pasistatęs naują pilį”. Istorikai mano, kad tuo metu, kai karas su Kryžiuočių ordinu dar nebuvo pasibaigęs, statyta ir minėtoji naujoji Dubingių pilis, saugojusi kelią į Vilnių iš šiaurės, nuo Livonijos pusės. Iš Dubingių 1420 m. rašytas Vytauto laiškas Ordino magistrui. Čia Vytautas pastatė bažnyčią. Lietuvos didikai ne kartą rėmė Dubingių parapijos kleboniją.

XVI-XVII a. Dubingiai buvo reikšmingas LDK centras, juose plėtėsi amatai, veikė drobių audykla. Dubingiuose išaustos medžiagos buvusios aukštos kokybės, konkuravusios net su Karaliaučiaus manufaktūrų dirbiniais.

XVII a. viduryje Dubingių miestelis kūrėsi netoli pilies kalno, ežero pakrantėje. 1686 m. inventoriuje jau minima katalikų bažnyčia miestelyje už tilto. Ankstyviausiuose Dubingių inventoriuose minimi du tiltai per Dubingių ežerą: vienas didysis nuo Vilniaus pusės, jungęs kelią per ežerą su pilies kalnu, ir mažasis - nuo kalno į miestelį Inturkės link. XVII a. inventoriuose teigiama, kad miestelis kadaise buvęs pilies kalne.

Radvilos Dubingiams skyrė nemažą reikšmę: jie titulavosi Biržų ir Dubingių kunigaikščiais.XVII a. dokumentuose (inventoriuose) aptikta daug duomenų apie pilies vaizdą. Pilies teritorijoje dominavo kunigaikščių rūmai su dviejų aukštų bokštu šalimais. Reprezentacinės patalpos buvo ištaigingai įrengtos. Jose priimdavo garbingus svečius.

Su Dubingiais ypač glaudžiai buvo susijęs Jurgio Radvilos sūnus Mikalojus Radvila Rudasis, žymus Lietuvos valstybės veikėjas, didysis etmonas, kovojęs prieš Livonijos ordiną, totorių ordas. Mikalojus Radvila buvo Lietuvos ir Lenkijos unijos priešininkas. Jo sesuo gražuolė Barbora Radvilaitė, slapta susituokusi su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu, 1547 m. šešetą mėnesių, kol Žygimantas buvo išvykęs seimo reikalais į Lenkiją, praleido Dubingių pilyje. Ji gyveno mūriniame name, kuris buvo gerai sutvirtintas nuo vandens pusės. Rūsys buvo nenaujas ir įgriuvo Barborai ir kitiems didikams esant pačiame pastate. Manoma, kad mūrinis pilies namas ar rūmai statyti dar XV a. Tai, ko gero, yra tas pats namas su priestatu - rūmai, kurie minimi XVII a. Dubingių inventoriuose. Šio pagrindinio gyvenamojo pastato, „gerai nuo vandens pusės sutvirtinto”, šiokios tokios liekanos išlikusios vakariniame pilies kalno aikštelės pakraštyje.

Mikalojus Radvila buvo atkaklus Kalvino mokymo šalininkas, visokiomis priemonėmis propagavo šį tikėjimą Lietuvoje, savo valdose steigė maldos namus. Jis tapo pagrindiniu kalvinų globėju Lietuvoje: savo valdose Biržuose, Kėdainiuose, Dubingiuose ir kitur statė kalvinų bažnyčias. Nuo Vytauto laikų Dubingių pilies teritorijoje stovėjusi medinė katalikų bažnyčia buvo sugriauta, o jos vietoje iškilo mūrinė reformatams - kalvinams. Tokiu būdu Dubingiai tapo tam tikru kalvinų centru.

Reformatų judėjimas XVIII a. išblėso, sunyko. Neišsilaikė jis ir Dubingiuose. Dubingių kalvinų bažnyčioje buvo palaidoti kai kurie Radvilos. 1588 m. gegužės 15 d. - Mikalojus Radvila Rudasis. Jo kapas Dubingių mauzoliejuje buvo pažymėtas paminkline lenta su lotynišku tekstu. 1621 m. Dubingių pilies kalvinų bažnyčioje buvo palaidotas ir Jonušas Radvila - Vilniaus pilininkas, 1600 m. pasižymėjęs kovose su švedais Livonijoje. XVIII a. pradžioje kalvinizmo šalininkų Lietuvoje sumažėjus, Dubingių kalvinų bažnyčia buvo apleista. Ilgainiui ir visai sugriuvo. Iki mūsų dienų išliko jos pamatai ir rūsiai. 1939 m. jie iš dalies buvo atidengti, atidengta kripta ir karstas joje.

Šiaurės karo metu Dubingių pilies rūmai sugriuvo, tebestovėjo sienų likučiai. 1702 m. dokumentuose parašyta, kad rūmų krosnys griaunamos, o plytos naudojamos kitoms statyboms. XIX a. Dubingių dvaro tebuvo tik mūro griuvėsiai. Pilies kalne kadaise buvo didelis tvenkinys, sodas, o dabar auga vešli žolė ir matyti sienų likučiai. XIX a. Netoli pilies kalno, ežero pakrantėje, kūrėsi gyvenvietė.

XVII a. viduryje Dubingių miestelis buvo išsidėstęs apie pilies kalną, už ežero. 1634 m. Dubingiuose buvo 32 gyventojai, miestelis turėjo 49 valakus žemės. Miestelį sudarė Dubišių, vėliau pavadintų Ciūniškiais, dalis (už mažojo tilto), Laumikonių (už didžiojo tilto) ir Varonių dalys. 1666 m. miestelis turėjo 55 valakus žemės ir 36 gyventojus. XVIII a. viduryje miesteliui jau nebuvo priskirta Ciūniškių dalis. Laumikonių ir Varonių dalys pavadintos kaimais ir priskirtos prie valsčiaus. XIX a. pradžioje miestelis buvo dar labiau sumažintas. Nuo jo atskirtas Ciūniškių kaimas, o miesteliui palikti tik daržai. 1808 m. miestelyje pažymėti 7 kiemai, moką 99 auksinus ir neiną lažo.

XVI a. sparčiai didėjo žemės ūkio produktų, ypač grūdų, miško meždiagų ir gaminių paklausa Vakarų Europos šalių rinkoje. Intensyviai kirsdami miškus, ypač Sūduvos girias, labai pralobo smulkieji periferijos feodalai, neužėmę krašto valdyme svarbių postų. Sukaupę lėšų, jie ėmė statydintis didingas renesanso stiliaus pilis, tuėjusias kai kurių asociacijų su krašto strateginės reikšmės pilimis. Rezidentines pilys paprastai buvo statomos kartu su įvairios paskirties pagalbiniais ūkiniais ir gamybiniais trobesiais. Sodyboms buvo parenkamos gražios vietos prie ežerų, upių klonių, todel pastatų ansambliai darniai įsiterpė į aplinką, buvo apsupti miškų, sodų, parkų. Kraštovaizdyje jie išsiskyrė monumentaliais tūriais, siluetais. Sodybos kompozicijoje dominavo pilys.

XVI - XVII a. Biržų pilis yra reikšmingas Lietuvos ir Šuaurės rytų Europos civilinės bei karinės statybos pavyzdys.

Žinant visa tai ir liaudiškos, ir profesionalios architektūros pasiekimus siekta pastebėti, nuodugniai aprašyti ir bent tokiais būdais išsaugoti kaip reikšmingą materialios ir dvasinės kultūros paveldą. Etnoso materialios kultūros istorijos požiūriu architektūrinio paveldo objektai gerai atspindi jų kūrėjų santykį su gamta, gebėjimą pritaikyti tam tikrus sprendimus prie būsimos statinio paskirties, objektui numatytų funkcinių uždavinių įgyvendinimo. Jie parodo, ar sprendimai buvo tinkamai derinami prie turimų išteklių, vietinių meistrų gebėjimų. Tai visuomet reikšminga masinėje statyboje, apibūdina statytojų gebėjimą prisitaikyti prie vietos klimato sąlygų, atsižvelgiant į ekonominius poreikius, galimybes ir kitus veiksnius. Senojoje architektūroje dažnai galima įžvelgti ne mažesnes nei šiuo metu pastangas sukurti žmogui ir gyvūnui kuo natūralesnę aplinką. Lietuviškose sodybose buvo siekiama išsaugoti glaudų ryšį su gamta ir, esant galimybėms, ją dar praturtinti. Gana meistriškai buvo sprendžiami statybiniai uždaviniai.

Architekto J. Minkevičiaus profesinės veiklos pradžia beveik sutapo su sodybų tuštėjimo metais. Tos kartos žmonių gyvenamuoju laikotarpiu žemių melioracija sistemingai naikino tai, kas dar buvo likę kaimuose po agresyvios kolektyvizacijos. Vien tik agrotechniniu požiūriu, kaimiškose vietovėse norėta įgyvendinti pažangesnės žemdirbystės prielaidas. Apie smulkių ūkelių stambinimo poreikį diskutuota jau tarpukariu. Tad smulkiausių vienkiemių sujungimas galėjo būti pažangus reiškinys. Tačiau visa tai buvo daroma ganėtinai drastiškai tiek socialiniu ekonominiu, tiek kultūriniu požiūriu, labai nemoksliškai ir negailestingai - organizaciniu požiūriu. Be to, tremtys, kolektyvizacija, kiti veiksniai jau buvo palikę ryškų pėdsaką Lietuvos kaime. Sodybos buvo grobstomos, jos sparčiai nyko. Iš esmės nyko didelės gyventojų socialinės gyvenimo sanklodos bruožai. Buvo išardoma ir perkeliama į kolūkių ir tarybinių ūkių centrus, o kartais tiesiog kūrenama daugybė klojimų, tvartų, svirnų ir kt. Taip susidarė prielaidos ilgaamžės kaimiškosios materialiosios kultūros sparčiai erozijai. Taigi reikėjo sparčiau fiksuoti etnografiniu istoriniu atžvilgiu vertingiausius išlikusius kaimo paveldo bruožus, statinių architektūros, sodybų ir senųjų gyvenviečių ypatumus.

Lietuvių, kaip ir latvių, kaimo sodyboms būdingas atskiras pėrimosi bei prausimosi trobesys - pirtis (lat. pirts). Paprastai jis buvo statomas sodybose atokiau kitų trobesių arba už sodybos: prie vandenų, miškelių, ant plyno lauko. Su sodyba bei gyvenamuoju namu pirtį jungė takas, paprastai vadinamas pirties taku. Į pirtį einama, tai paliudija ir susidariusi pirties ėjimo sąvoka („Šiandien eisim į pirtį“), apimanti visą atitinkamų veiksmų visumą bei higieninių procedūrų ciklą („Ar gera pirtis buvo ?“). Nuėjimas iki pirties pirties dieną buvo įprasmintas apeigomis bei papročiais. Jis lėmė moterų vaisingumą bei sėkmingą gimdymą, mergaičių ateitį ir pan. Moteris tai ypač lietė, kaip ir pirties papročiai. Vyrams pirties ėjimas reiškė kai kuriuos patricentrinių tradicijų momentus.

Pirties ėjimas pirmiausia suprantamas siaurąja prasme: ėjimas nuo namų iki pirties. Mitinėje pasaulėžiūroje jis įgauna žymiai platesnę prasmę. Neilgam takui iki pirties suteikiama ilgo ir reikšmingo žygio prasmė. Pirties ėjimas arba pirties takas subjektyviai „pailginamas“ mitiniais įvaizdžiais, apeigomis, reglamentuotais kūno judesiais. Ėjimas pirtin prasideda atsisveikinimu, atsidievojimu su namais bei namuose pasiliekančiais: „Tai sudie, išeinam į pirtį“, „Sudie, nameliai“. Pasiliekantieji namuose palinki: „Geros pirties“, „Švaraus garo“, „Sudie“, „Švariais pareiti“ ir pan. Tradicinis atsisveikinimas su namais ženklina ilgą laiko erdvės tarpsnį, kurį žmogus, eidamas į pirtį, turės psichologiškai nugalėti, pasitelkęs vaizdinius.

Kasdieninėje liaudies kalboje pirties takas ir pirties kelias dažnai buvo vartojami kaip vienprasmiai pasakymai, nors iš tikrųjų jie nebuvo visiškai vienareikšmiai. Buitiniu požiūriu pirtis buvo trobesys, prie kurio ne visada buvo būtina privažiuoti. Rasta daug atvejų, kai pirtis stovi prie sodybinio ar lauko keliuko ir juo vaikštoma, nepraminant atskiro tako. Todėl vieną kartą jis pavadinamas keliuku, kitą kartą pirties taku. XIX - XX a. pirmojoje pusėje pirtis dažnai buvo statoma nuošalesnėje sodybos vietoje, sodo ar daržo kampe, ir nuo gyvenamojo namo prasidėjęs takas paprastai pasibaigdavo pirtimi. Tą galima pasakyti ir apie atvejus, kai pirtis buvo toliau nuo sodybos, ant lauko, prie upės ar ežero, ir susisiekimas su ja buvo galimas tik taku. Dirbant žemę buvo atsižvelgiama į tai ir paliekamas neužartas lauko ar daržo ruoželis - ežė, kuria ir buvo vaikščiojama („takuojama“) į pirtį. Dažniausiai toks takas buvo apžėlęs žolėmis, mažai pastebimas.

Pirties takui buvo suteikiama pagarba. Ne visada ji turėjo būti išreikšta išoriniais veiksmais, tačiau, kaip sakoma, „niekas jo niekada nepaniekino“. Ypač pagarbiai elgėsi moterys, nes pirties takas susijęs su jų gyvenimo veikla. Pirties taku buvo vaikščiojama ne tik į pirtį, tačiau pirties kūrenimo dieną jis tapdavo ritualiniu „pirties taku“. Tą dieną pirties kūrentojas privalėjo pažiūrėti, ar takas švarus, neapterštas, nes tai būtų didelis viso pirties proceso pažeminimas. Pirties takas turėjo būti ravimas kaip ir rūtų darželis. Darželio ravėjimas reiškė mergaičių skaistybės bei dorovinės nuostatos saugojimą, o pirties tako ravėjimas turėjo simbolizuoti mergaitės deramą ruošimąsi santuokiniam gyvenimui.

Štai keletas iliustracijų, kaip atrodė feodalizmo laikotarpio sodybos:

Sodyba Rumšiškėse

Kaimo sodyba

Feodalizmo laikotarpio sodybų ypatumai

• Medžiagos: Dažniausiai naudota mediena, rečiau akmuo.
• Išplanavimas: Trobesiai išdėstyti aplink kiemą, atsižvelgiant į gamtines sąlygas.
• Pirtis: Būtinai atskiras pastatas, turintis ritualinę reikšmę.
• Apeigos: Pirties takas turėjo ypatingą reikšmę, buvo ravimas ir prižiūrimas.

Štai lentelė, apibendrinanti feodalizmo laikotarpio sodybų bruožus:

tags: #feodalizmo #laikotarpio #sodybos