Etnografinės Sodybos Pakalnė Istorija: Kultūros Paveldas ir Kaimo Turizmas

Etninės kultūros globos taryba kartu su Lietuvos kaimo turizmo asociacija, Žemės ūkio ministerija ir Turizmo rinkodaros asociacija nuo 2019 metų organizuoja Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkursą. Konkurso prizines vietas bei nominacijas laimėjusios sodybos įtraukiamos į Etninės kultūros globos tarybos rengiamą Lietuvos etnokultūrinių kaimo turizmo sodybų gidą.

Daugelyje šių sodybų rasite puoselėjamą tradicinę architektūrą, išsaugotą arba atkurtą interjerą. Kitose galėsite susipažinti su tradicinėmis augalų ir gyvūnų veislėmis arba pasivaišinti kulinarinio paveldo patiekalais. Trečiose turėsite galimybę mokytis tradicinių amatų, dalyvauti etnokultūrinėse šventėse, sodybų šeimininkai supažindins su apylinkių istorinėmis vietomis.

Šiame kontekste ypač svarbi sodybos "Pakalnė" istorija ir jos ryšys su vietos kultūra. Panagrinėkime išsamiau šios sodybos bei aplinkinių istorinių vietų reikšmę.

Lietuvos etnografiniai regionai

Alantos Piliakalnis: Istorinis Paveldas

Alantos piliakalnis arba Pakalnė - buvęs piliakalnis Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, prie buvusio Drobiškių kaimo, netoli Alantos, Alantos seniūnija. Piliakalnis buvo įrengtas apie 100 m ilgio pailgoje kalvoje, iš šiaurės, rytų ir pietų apjuostoje šlapių pievų.

Aikštelė buvo keturkampė, pailga rytų-vakarų kryptimi, apie 40 m ilgio ir 15-20 m pločio, su kultūriniu sluoksniu, kuriame rasta daug anglių. Šlaitai vidutinio statumo, 5-6 m aukščio.

XX a. pradžioje piliakalnyje pradėjus kasti žvyrą, iki aštuntojo dešimtmečio jis beveik sunaikintas. Išliko tik dirvonuojančios apatinės šlaitų dalys. Kalvos viršuje buvo pastebimas kultūrinis sluoksnis.

1999 m. Arūnas Strazdas piliakalnio liekanose ištyrė 40 m² dydžio plotą, kultūrinio sluoksnio nerado. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pr. m. e. antrąja puse - I tūkstantmečio pradžia.

Piliakalnio Istorija Šaltiniuose

Pirmą kartą paminėtą Alantos piliakalnį sutinkame XIX a. pabaigoje. F. Pokrovskis nurodo, kad už pusės varsto nuo Alantos Pakalnės (“Dolnoj Ovanty”) kaimo yra 70 sieksnių ilgio pylimas (“vai”). Iš abiejų pusių jį supa nedidelės pelkės.

Gyventojai piliakalnio atsiradimą sieja su švedais (Pokrovskij F. Archeologičeskaja karta Kovenskoj guberniji.-Vilno, 1899.-P.105). Vėliau piliakalnis aprašomas II klasės mokinės Febronės Sabaliauskaitės laiške. Laiško data neaiški, tačiau galima teigti, kad jis rašytas P. Tarasenkai III-ame dešimtmetyje, dar prieš pasirodant P. Tarasenkos knygai “Lietuvos archeologijos medžiaga”.

Šiame laiške pirmą kartą paminėtas ir piliakalnio dydis. Nurodoma, kad jis yra 15 m aukščio ir 40 m ilgio. Toliau rašoma, kad iš trijų pusių piliakalnį supa raistai, o iš ketvirtosios pusės jis susisiekia su dirva, kad žmonės iš piliakalnio ima žvyrą ir randa anglių, o seniau piemenys radę kažkokį nedidelį juodą akmenį, kuris uždegtas gerai degęs.

Be to, F. Sabaliauskaitė rašo, kad žmonės pasakoję, jog prieš I-ąjį pasaulinį karą buvo atjojęs kažkoks žmogus ir prašęs gyventojų padėti piliakalnį iškasti, tačiau šie nesutikę (Valstybės archeologijos komisijos medžiaga.-B.62.-P.7O).

1928 m. piliakalnį pamini ir P. Tarasenka. Jis tik pakartoja F. Sabaliauskaitės laiške apie piliakalnį pateiktus duomenis, nurodydamas, kad į pietus nuo Alantos - Pakalnės kaimo yra 15 m aukščio ir 40 m ilgio piliakalnis, kuris iš trijų pusių apsuptas pelkės, o iš ketvirtos - atsiduria į lauką. Kasant piliakalnyje žvyrą, aptinkama daug anglių (P. Tarasenka. Lietuvos archeologijos medžiaga. - Kaunas, 1928.-P.92).

Alantos nuovados viršininko S. Dambravos 1935 m. gruodžio 29 d. užpildytoje anketoje nurodoma, kad piliakalnis, kasant žvyrą, jau sunaikintas. Likę tik žvyro duobės, kurias matininkas, skirstydamas kaimą į viensėdžius, palikęs bendroje viso kaimo nuosavybėje.

Be to, S. Dambrava girdėjęs, kad prieš 65 m. kažkoks Kiaušas radęs didelį gabalą gintaro, kurio dalį sunaikinęs, o kitą pardavęs kokiam tai žydui (Valstybės archeologijos komisijos medžiaga.-B.62.-P.62).

1936 m. birželio 12 d. piliakalnį aplankė P. Tarasenka. Jo užpildytoje anketoje nurodoma, kad piliakalnis apgadintas kasant žvyrą, likusi tik rytinė jo dalis ir šiaurinis šlaitas. Pats P. Tarasenka kultūrinio sluoksnio nepastebėjo, tačiau girdėjo pasakojant, kad buvo randama anglių ir juodos žemės.

P. Tarasenka daro išvadą, kad piliakalnis mokslinės medžiagos nebeturi, tačiau siūlo uždrausti kasti žvyrą ir pavesti piliakalnį globoti vietos šaulių būriui ir Alantos mokyklai, leidžiant jiems piliakalnį apsodinti ir įrengti jaukų gojelį.

Anketoje P. Tarasenka pateikia ir piliakalnio išmatavimus. Jis nurodo, kad piliakalnį sudaro siauras 180 m ilgio, 40 - 50 m pločio prie pagrindo ir 5 - 7 m aukščio kalvos kyšulys. P. Tarasenka teigia, kad piliakalnis iš rytų į vakarus ėjo vis aukštyn ir buvo sudarytas iš trijų , viena už kitą aukštesnių dalių. (Valstybės archeologijos komisijos mcdžiaga.-B.62.-P.61).

To paties lankymo metu P. Tarasenka atliko piliakalnio topografinius apmatavimus ir jį nufotografavo. P. Tarasenkos sudarytas piliakalnio planas M 1 : 500 pateiktas Valstybės archeologijos komisijos medžiagoje (B.62.-P.73). Ten pat yra ir mažytė neinformatyvi nuotrauka (B.62.-P.74).

P. Tarasenka yra pateikęs dar vieną piliakalnio aprašymą. Čia jis pakartoja savo 1936 m. užpildytos anketos duomenis, pridėdamas tik tai, kad 1910 - 1912 m. piliakalnyje dar buvo matomi anglies bei degėsių sluoksniai. Šalia šio aprašymo yra ir piliakalnio planelis M 1 : 1000. (Aluntos kaimo piliakalnio aprašymas, 4 brėžiniai.- Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštynas.-F.235-8.).

G. Pakalnis, Traupio vid. mokyklos direktorius, 1964 m. Alantos piliakalniui užpildė archeologinio paminklo pasą (pasas saugomas KPC Archeologijos skyriuje). Tiesa, pase klaidingai nurodyta, kad piliakalnis yra Pakryžės kaime. Aprašydamas piliakalnį, G. Pakalnis nurodo, kad jis yra 120 m ilgio, 15 m pločio ir 15 m aukščio.

G. Pakalnis piliakalnio aukštį stipriai padidino (tikriausiai tiesiog nurodė P. Tarasenkos knygoje “Lietuvos archeologijos medžiaga” pateiktą piliakalnio aukštį), o kaip plotį nurodė tik vieno geriau išlikusio šiaurinio šlaito pagrindą.

1970 m. piliakalnį žvalgė bendra Lietuvos istorijos instituto ir Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos ekspedicija. V. Daugudis šio žvalgymo ataskaitoje nurodo, kad piliakalnis, tai apie 83 - 100 m ilgio ir 15 - 23 m pločio neaukšta kalva, kuri beveik visai sunaikinta imant žvyrą.

Be to, V. Daugudis nurodė, kad tuo metu piliakalnis buvo įrašytas į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą, todėl jis piliakalnį siūlė išbraukti iš šio sąrašo ir, gal būt, palikti tik vietinės reikšmės sąraše (V. Daugudis. 1970 05 29 - 06 27 archeologinių paminklų, esančių Anykščių, Molėtų, Rokiškio ir Utenos rajonuose žvalgymo duomenys.- KPC A.-F.27.-Ap.l.-B.15.-P.12-13).

A. Tautavičius to paties žvalgymo ataskaitoje nurodo, kad piliakalnis buvęs mažo upelio krante pailgame rytų - vakarų kryptimi 5 - 6 m aukščio ožnugaryje. Išlikę tik ožnugario šlaitai arčiau pašlaitės. Daroma išvada, kad piliakalnis visu 100% sunaikintas (A. Tautavičius. 1970 metų žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Molėtų, Širvintų, Ukmergės, Anykščių, Utenos rajonuose ataskaita.-KPC A.-F.7.-Ap.l.-B.140.-P.20).

Remiantis šio 1970 m. žvalgymo duomenimis, piliakalnis nebepateko į 1972 m. patvirtintus archeologijos paminklų sąrašus. Piliakalnis paminėtas ir Lietuvos archeologijos atlase (LAA.-T.2.-P.26-27). Jis aprašytas remiantis 1970 m. žvalgymo duomenimis.

1978 m. piliakalnį, žvalgydama Molėtų rajono archeologijos paminklus, aplankė Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba. Piliakalnio aprašymas neišliko.

1991 m. piliakalnį žvalgė Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras. Tuo metu piliakalnio vieta buvo pažymėta ūkio šviesoraštyje ir eilinį kartą konstatuota, kad piliakalnis archeologinės vertės nebeturi (A. Strazdas. 1991 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Molėtų rajone ataskaita.-KPC A.-F.-Ap.l.-P.lO-ll).

Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija 1993 02 17 nutarimu Nr. 01-8- zo3 piliakalnį įtraukė į laikiną istorijos ir kultūros paminklų apskaitą. Įtraukimo pagrindu nurodyta piliakalnio paminėjimas literatūroje (Pokrovskij F. Archeologičeskaja karta Kovenskoj guberniji; P. Tarasenka. Lietuvos archeologijos medžiaga; Lietuvos archeologijos atlasas) ir Utenos apygardos kultūros paveldo inspekcijos viršininko A. Kviečiame pažinti etninę kultūrą kaimo turizmo sodybose!

Valiulio Akmuo: Mitologinis Paveldas

Valiulio akmuo yra archeologijos paminklas, mitologinis akmuo su ženklais Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje tarp Karališkių ir Svobiškėlio kaimų, Alantos seniūnija į šiaurės rytus nuo Glasmyno ežero, Alkos giraitėje, kurios daug ąžuolų ir uosių iškirsta 1988 m.

Apie 0,6 km į pietryčius nuo akmens yra Karališkių piliakalnis, apie 0,6 km į vakarus - Svobiškėlio piliakalnis.

Valiulio akmuo yra rusvo granito, 3,6 m ilgio, 3,0 m pločio ir 1,4 m aukščio. Vakariniame akmens šone iš­kaltas lankas ir strėlė, o rytiniame - spinduliuojanti saulė, mėnulis ir lygiais skersiniais kryžius; jie visi yra apvesti iš­kaltu ovalu.

Pastaraisiais metais išaiškinta, kad apie 100 m į Š nuo Valiulio akmens yra kitas, daug mažesnis ir aptrupėjęs akmuo, kurį žmonės vadina Valiulio tėvu („pasenęs“, „supuvęs“ akmuo) (R P. Šeikis, 67 m., Karališkėse. U. V. Vaitkevičius, 2004 m.).

Aukštaitijos žemėlapis

Istorinė Reikšmė ir Interpretacijos

Tokių ženklų Lietuvoje yra ir daugiau. Kai kurie archeologai (P. Tara­senka) mano, kad jie labai seni, iškalti dar pirmojo tūkstantmečio po Kr. pabaigoje, kada Lietuvoje buvęs išplitęs saulės garbinimas.

Anot P. Tarasenkos (1921), „aplink Valiulį daug kitų akmenų. Jei nupieštume jų schemą, pravesdami vidurines linijas tomis vietomis, kur daugiau akmenų, gautume keturkampį su apskritimu šiaurėje, Valiuliu viduryje ir atvirumu į pietų pusę, ežero [Galmyno. - Vait.\ link“.

Žvalgymus šia linkme tęsė J. Vaiškūnas (1994) ir teigė, jog yra pagrindas manyti, kad „Valiulio akmuo galėjęs būti dangaus šviesulių ir apeigų atlikimo vieta. Iškaltoji rodyklė [t. y. strėlė. - Vait.] yra nukreipta į šiaurės rytus, apytikriai į tą vietą, kur Saulė pateka vasaros saulėgrįžos metu. Nurodytoje pusėje aptiktos kelios šiaurės- pietų kryptimi išdėstytų akmenų eilės“.

Legendos ir Padavimai

Pasakojama, kad Velnias šį akmenį nešė, norėjo „užuspirt“ Skudutiškio bažnyčios duris (LTR 6737/135; altoriaus sudaužyt - LTR 6737/139). Ant akmens esanti Marijos pėda [?] (LTR 6737/136). „Tį Valiulis seniau ugnį kūrindavo“ [?] (LTR 6737/ 134).

Pasakojama, kad kartą kupriuku pasivertęs kipšiukas batukais suviliojo grybaujančią Adomaičio merginą. Norėdami piktos pagundos išvengti, žmonės ant akmens iškalė kryžių. Nuo to laiko <…> kipšiukas ant jo daugiau nebesėdi“.

Kaimo Turizmo Sodybos: Tradicijos ir Šiuolaikiškumas

Kaimo turizmo sodybos, tokios kaip "Pakalnė", ne tik suteikia galimybę atitrūkti nuo miesto šurmulio, bet ir pažinti Lietuvos istoriją, kultūrą bei tradicijas. Šios sodybos dažnai įsikūrusios vaizdingose vietovėse, šalia istorinių paminklų, tokių kaip Alantos piliakalnis ar Valiulio akmuo.

Sodyba „Pakalnė“ įsikūrusi Rusnės saloje, ant Pakalnės upės kranto. Kaip ir dera senai žvejo sodybai: nuo namo iki upės tik 30 metrų, upe tik 2 kilometrai iki Kuršių marių. Sodyba rekonstruota stengiantis kiek įmanoma išsaugoti šio krašto tradicijas, pritaikant ją šiuolaikinio žmogaus poreikiams.

Pagrindinio namo stogas dengtas nendrėmis, jį puošia tradiciniai apvadai. Aplinkui - vaistažolių darželiai, aptverti tradicinėmis tvorelėmis. Sodybos šeimininkė Živilė Skirkevičienė yra kvalifikuota gidė ir gali supažindinti su apylinkių istorinėmis, etnografinėmis vietomis. Šeiminikas Virgilijus Skirkevičius - vaistininkas ir puikus tradicinės medicinos žinovas.

Etnokultūriniai Konkursai ir Sodybų Reikšmė

Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkurse siekiama atrasti ir populiarinti sodybas, kurios puoselėja etninę kultūrą, tradicijas ir paveldą. Tokios sodybos, kaip "Pagulbis", "Senosios Gegužinės ūkis", "Vėjų fėja" ir "Laumės sodyba", yra puikūs pavyzdžiai, kaip galima suderinti šiuolaikinį komfortą su tradicine kultūra ir istorija.

Štai keletas pavyzdžių, kaip sodybos prisideda prie etninės kultūros puoselėjimo:

• "Pagulbis": Dvarelis su išsaugotais autentiškais pastatais ir antikvariniais baldais.
• "Senosios Gegužinės ūkis": Preciziškai atkurtos Aukštaitijos kaimo sodybos detalės ir tradicinių lietuviškų veislių gyvuliai.
• "Vėjų fėja": Renovuoti pastatai su tradiciniais sodybos planavimo elementais ir etnokultūrinės edukacijos.
• "Laumės sodyba": Vaizduotę žadinantis lietuvių mitologinės būtybės Laumės pasaulis ir dėmesingai išsaugoti XX a. pradžios statiniai.

Šios sodybos ne tik suteikia galimybę pailsėti, bet ir mokytis tradicinių amatų, dalyvauti etnokultūrinėse šventėse ir susipažinti su apylinkių istorinėmis vietomis.

Klaipėdos Rajono Turizmo Potencialas

Klaipėdos rajonas taip pat siūlo įvairias turizmo galimybes, kurios susijusios su etnografiniu paveldu ir kaimo turizmu. Štai keletas vietų, kurias verta aplankyti:

• Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro filialas Drevernoje.
• Gargždų krašto muziejaus filialas Gižo etnografinė sodyba Drevernoje.
• Laivų uostas ir 3* kempingas Drevernoje.
• Pobūvių ir konferencijų salė „Elingas“ su stikline terasa Drevernoje.

Šios vietos suteikia galimybę ne tik susipažinti su regiono istorija ir kultūra, bet ir aktyviai praleisti laiką gamtoje, dalyvauti įvairiose ekskursijose ir pramogose.

Panerių Dvaro Istorija

Panerių kaimas yra Vievio seniūnijoje, 6 km į šiaurės rytus nuo Vievio, 1 km į rytus nuo kelio Vievis-Maišiagala-Nemenčinė, priklauso Neries regioniniam parkui. Dvaro sodyba ant Neries kranto kūrėsi apie XVI a.

Manoma, kad jį įkūrė karališkojo dvaro šambelionas (tvarkytojas) Simonas Liudvikas Gutakovskis (1738-1811), tačiau kiti šaltiniai teigė, jog iš pradžių dvaras priklausė Oginskiams, vėliau Gutakauskams [Gutakovskiams]. 1795 m. Panerių (Karageliškių) dvarą įsigijo S. A. Poniatovskio sekretorius Stanislovas Puzina, o po daugiau nei 20 m. kaip kraitis jis atiteko jo dukrai Aleksandrai Römerienei.

XX a. dvaras priklausė grafui Antanui Slaboševičiui. 1922 m. išparceliuotas. Vėliau dvaras tapo pensionu su teniso kortais ir slidinėjimo trasa, paplūdimiu, prieplauka. 1940 m. dvaro rūmai buvo nacionalizuoti ir tapo inteligentų poilsiavietė.

Dabartinį dvaro ansamblį sudaro XIX a. statytas dviaukštis ponų namas bei menkaverčiai pokariniai dvaro ūkiniai pastatai: oficina, kumetynas, tvartai, ledainė. Rūmai apleisti, išlikęs dvaro parkas su ilga liepų alėja.

tags: #etnografine #sodyba #pakalne