Žvėryno nekilnojamojo turto istorija: nuo Radvilų medžioklės plotų iki prestižinio rajono

Žvėrynas - Vilniaus miesto dalis, esanti į šiaurės vakarus nuo miesto centrinės dalies, dešiniajame Neries krante. Įsikūręs palei Neries upę, per kurią jungiasi su centrine miesto dalimi Žvėryno ir Liubarto tiltais bei pėsčiųjų tiltu su Vingio parku. Šiandien šis rajonas, matyt, vienas prabangiausių ir paklausiausių Vilniaus „kaimų“.

Žvėrynas išlieka populiarus dėl upės lanksto, pakankamai žalumos ir palyginti nedidelės teritorijos.Tiesa, nusipirkti būstą šiame rajone tampa ne tik vis brangiau, bet ir sudėtingiau - vietų plėtrai mažėja. Žvėrynas pasižymi neaukštuminiais statiniais, nedidelėmis gatvėmis ir želdinių gausa. Dėl to jis yra ypač vertinamas NT pirkėjų.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidento Mindaugo Statulevičius teigimu, Žvėrynas yra unikali Vilniaus miesto dalis, kuri be abejonės vilioja NT plėtotojus. Tad vystytojai projektus šiame mikrorajone vertina gerai, stengiasi čia vystyti pavyzdinius projektus.

Žvėryno privalumai:

• Unikalus mikrorajonas
• Prestižinis
• Saugomas
• Mažaaukštės statybos
• Dominuojantis sodybinis užstatymas
• Vienas žaliausių mikrorajonų, nes yra šalia parkų, teka upė
• Turi visus darnaus gyvenimo atributus

NT analitiko teigimu, Žvėryno seniūniją galima išskirti į dvi dalis: senąjį „pusiasalį“, esantį pietuose nuo T. Narbuto ir Sėlių gatvių, bei Saltoniškes - šiaurinėje seniūnijos pusėje.

Vilniečiai vertina tai, kad mikrorajonas yra arti miesto centro, pasižymi gerai išvystyta viešojo transporto infrastruktūra, jį paprasta pasiekti ir nuosavu automobiliu. Čia taip yra dviračių, pėsčiųjų takų, žaliųjų zonų, netrūksta maitinimo įstaigų, maisto prekių parduotuvių.

Tačiau šis rajonas labiausiai patrauklus dėl savo architektūrinio paveldo ir istorijos.

Žvėryno istorija

Žvėrynas yra vienas seniausių Vilniaus mikrorajonų, įsikūręs dešiniajame Neries upės krante. Dabartinėje Žvėryno teritorijoje nuo seno buvo pušynas, iki XIX a. vidurio priklausęs LDK didikams Radviloms. Jie čia buvo įkūrę medžioklės rezervatą, laikė stumbrų, briedžių, stirnų, lapių ir kitų žvėrių. Iš čia ir kilęs vietovės pavadinimas.

Manoma, kad XVI a. viduryje šiaurinėje Žvėryno dalyje buvo ir Žygimanto Augusto rūmų Vilniuje paiždininkio Ivano Saltono dvaras. Iš Saltono vardo atsirado vietovardis Saltoniškės. Iki XIX a. pradžios dabartinė Žvėryno teritorija buvo vadinama abiem vardais: senuoju - Saltoniškės ir naujuoju - Žvėrynas.

Iki XVIII a. Žvėryno giria buvo aptverta aukšta aštriakuole medine tvora. XVIII a. vietovės dalis buvo paversta parku - su takais, retais medžiais ir gėlynais. Čia ganėsi stirnos, danieliai, kiti gyvūnai. Žvėryno parko teritorijoje išlikę du tvenkiniai, iškasti dar XVI a. Tvenkinius papildo šaltiniai, iš jų vanduo teka į Nerį. Parke yra išlikęs ir senas malūnas. Į jį XVI a. nuo Karoliniškių kalvų, iš aplinkinių kaimų, grūdus veždavo valstiečiai.

1893-iaisiais į žemės sklypus suskirstė ir miestiečiams pardavinėti ėmė Peterburgo pirklys Vasilijus Martinsonas. Dalis rajono gatvių buvo pavadintos žvėrių vardais, o stambesnės gavo kunigaikščių vardus.

Ar kada nors atkreipėte dėmesį, kad stambesnės Žvėryno gatvės gavo kunigaikščių vardus? Centrinei vietovės gatvei suteiktas Kęstučio vardas. Ją nuo pietinės pusės statmenai kerta jauniausio Gedimino sūnaus Liubarto gatvė. Stovėdami Liubarto ir Kęstučio gatvių sankryžoje ir žvelgdami šiaurėn, pastebime, kad iš kairės lygiagrečiai Kęstučio gatvei tęsiasi jo žmonos Birutės gatvė, o iš dešinės - Kęstučio ir Birutės garsiausio sūnaus Vytauto gatvė.

XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Žvėrynas formavosi kaip kurortinis priemiestis. Čia buvo vandens gydyklos, maudyklos su mineraliniais vandenimis, pirtys. Kursavo arkliais traukiamas tramvajus.

Po Pirmojo pasaulinio karo Žvėryne pradėtos grįsti gatvės, sutvarkytas vandentiekis, kanalizacija, įvesta elektra. Žvėryno gatvėmis važinėjo ne tik autobusai. Prie Vingio parko iki 1957 m. siaurais geležinkelio bėgiais važiavo traukinys.

Sovietiniu periodu Žvėryne pastatyta daugiabučių ir visuomeninės paskirties pastatų. Čia yra įsikūrusių ambasadų ir užsienio diplomatų rezidencijų. XX a., iki karo, Žvėryne buvo statomi sodybinio tipo namai, nemažai pastatyta vasarnamių. Kai kurie namai suprojektuoti žymių architektų.

Tarpukario metais Žvėryne veikė Vilniaus gimnazijos moksleivių bendrabučiai, mergaičių „Birutės“ vardo bendrabutis stovėjo prie Neries.

Žvėryno panorama

Architektūra ir kultūros paveldas

Ar žinote, kad 108 seni Žvėryno gyventojų namai yra vertingas medinės architektūros paveldas, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą? Profesionalūs architektai ir paprasti kaimo dailidės papuošė statinius įspūdingais medžio raižiniais (beveik niekur nesikartojančiais).

Žvėryne išlikę per 100 senųjų miesto pastatų, kurie saugomi kaip kultūros paveldo vertybės. Tai mediniai gyvenamieji namai, vilos (19 a. pabaiga-20 a. pradžia) su savitais drožiniais.

Medinis namas Žvėryne

Tačiau Žvėryno architektūros istoriją pasakojantys namai gali sugriūti, nors ir saugomi valstybės. Keliaujant Vytauto gatve nepastebėti šio medinuko tiesiog neįmanoma. Dėmesį jis traukia ne tik išraišingu fasadu, raižiniais, bet ir iš lempučių sudėliota Lietuvos vėliava. Kaip pasakojo šiame name gyvenanti Genutė, tikrai ne dėl grožio jos iškabintos - tokiu būdu bandoma atkreipti dėmesį į prastą pastato, saugomo valstybės, būklę.

Žvėryniškiams baisu kažką daryti, nes tai į Kultūros vertybių registrą įrašytas statinys. Be to - ir valstybės saugomas. Norint padaryti bent mažiausią korekciją, gyventojai turi gauti eilę pritarimų.

Genutės teigimu, per visą laiką, kai pastatytas namas, jam buvo pakeistas stogas, dažytas, tačiau kapitalinio remonto nebuvo. „Iš vidaus esame šiek tiek pasitvarkę, tačiau iš esmės remontuoti be leidimo negalime, bet kiek tada laukti? Sienos kiauros, prausiesi ir jauti, kaip pučia“, - tikino ji.

14 butų turinčio namo gyventojai keletą metų bandė minti įvairių institucijų slenksčius. Jie kreipėsi ne tik į Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūrą, Kultūros paveldo departamentą, bet lankė ir Seimo narius, buvusius ministrus. Tačiau kur beeidavo, visur gyventojams atkertama, kad nėra pinigų. „Neprašome už dyką, bet kas pakabino tą lentelę, tai turėtų prisidėti. Bet niekur neina prisibelsti. Kiekvienas aiškina, kad čia ne jų kompetencijoje. O tai pas ką tuomet eiti? Niekas nenori, gražiai priima, gražiai atsako“, - tikino ji.

Tačiau šimtametis Lietuvos medinis paveldas domina kitus - ne tik paveldosaugininkus, istorikus, bet ir turistus. „Turistai vasarą, čia reikėtų nufilmuoti, neįsivaizduojate, atvažiuoja autobusiukas, išlipa turistai, fotografuoja ir iš kiemo ateina“, - tikino ji.

Pastatą administruojančios bendrovės „Mano būstas“ atstovas Paulius Ugianskis patvirtino, kad namo adresu Vytauto g. 34 būklė išties yra techniškai prasta. Jo teigimu, net be specialios ekspertizės matyti, jog būtina tvarkyti sienas, stogą, kaminą, perdangas, elektros instaliaciją, kitus pastato elementus. Tačiau problema - kad jis yra pripažintas kultūros vertybe.

P.Ugianskio teigimu, prieš metus bendrovės atstovai kartu su medinuko gyventojais lankėsi Seime. Čia bandyta ieškoti sprendimo, kaip geriau išspręsti esamas problemas ir sutvarkyti namo konstrukcijas. „Domėjomės ir galimybe įtraukti šį namą į renovacijos programą, tačiau jokios pagalbos iš valdiškų institucijų nesulaukėme. Mums buvo paaiškinta, kad šis daugiabutis į renovacijos programą nepatenka“, - tikino jis.

Pasak P.Ugianskio, vienintelis realus kelias - turėti parengtą projektą. Be jo, beje, negalima vykdyti ir remonto darbų kultūros vertybės pastatuose. „Tik turėdami šį dokumentą, gyventojams sutikus, galėtume pradėti imtis remonto darbų. Žinant, kad tam prireiktų nemažai investicijų, sudėliotumėme darbų planą ir atnaujinimą galėtume vykdyti etapais. Bet, kaip ir minėjau, pirmiausia tam turi pritarti dauguma šio daugiabučio savininkų“, - sakė „Mano būstas“ atstovas.

Tuo tarpu Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) pavaduotoja Gintarė Burbienė komentavo, kad norint gauti 30 proc. paramą daugiabučiams, priskiriamiems prie kultūros paveldo objektų, po renovacijos užtenka pasiekti 25 proc. energijos sutaupymą. Tuo tarpu daugiabučiams, kurie nėra priskiriami prie kultūros paveldo objektų, privaloma pasiekti ne mažesnį kaip 40 proc. energijos sutaupymą ir ne mažesnę kaip C energinio naudingumo klasę.

Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė Asta Naureckaitė yra sakiusi, kad KPD saugomų namų renovacijai leidimą paprastai išduoda per 20 dienų. KPD nurodo, kaip tiksliai elgtis su tam tikrais namo elementais - kaip juos restauruoti, kokias medžiagas naudoti.

Pasak A.Naureckaitės, paveldosauginiai namai modernizuojami ne itin dažnai, tačiau tokių projektų, žinoma, pasitaiko. „Juk XXI amžius. Nėra tai labai dažnas, bet pasitaiko, tam tikrą dalį užima. Žmonės gerinasi savo gyvenimo sąlygas“, - aiškino KPD atstovė.

NT plėtra Žvėryne

Žvėrynas - kontrastų mikrorajonas. Pasak jo, čia sugyvena ir būstai, kurių kainos - vienos aukščiausių Vilniuje, ir seni apleisti mediniai namai. Pastarieji dažnai ne tik pakliūva į kultūros paveldo teritorija, tačiau būna ir kultūros paveldo objektai.

Nors daliai Žvėryno mikrorajono yra taikoma teisinė apsauga, jame gali būti vystomi nekilnojamojo turto projektai. Vienas tokių yra Paribio gatvėje, kuri patenka į kultūros paveldo objekto - Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos - pozonį.

Šiaurinio Žvėryno gyventojai, sužinoję apie nekilnojamojo turto vystymo ir investicijų valdymo bendrovės UAB „Rewo“ planuojamą daugiabučių namų kompleksą „Paribio 12“ ir plačiau juo pasidomėję, iš pradžių tarpusavyje, o vėliau ir viešai ėmė reikšti nerimą. Daugiabučiai planuojami ten, kur šiuo metu dar stovi sandėliai.

UAB „Rewo“ nurodo, kad Paribio gatvėje planuojamame daugiabučių 7 aukštų komplekse numatyta įrengti 330 butų. Bendrovė tikina dariusi pakeitimų projekte, aptarus su Žvėryno bendruomene.

Vilniaus miesto savivaldybė tikina matanti projekto spragas. Anot vyriausiojo miesto architekto Mindaugo Pakalnio, diskusija buvo konstruktyvi ir labai naudinga. Gyventojai išsakė vertingų ir svarbių pastabų dėl projekto „Paribio 12“, į kurias ir Vilniaus miesto savivaldybė, ir projektą planuojanti bendrovė turės atsižvelgti.

M. Statulevičius akcentuoja, kad statybos Žvėryne kainuoja daugiau. Mat, šioje unikalioje vietoje galioja daugiau reikalavimų statiniams nei sovietiniuose mikrorajonuose.

NT ekspertas tęsia, kad didžioji dalis NT projektų, planuojamų Žvėryne, yra skirti prestižinio būsto segmento pirkėjams. Kita vertus, M. Statulevičiaus teigimu, šiame mikrorajone galima rasti nemažai senųjų medinių namų, kurie yra saugomi kultūros paveldo.

Biurai Žvėryne

Nors daugumai Žvėrynas labiau asocijuojasi su prestižiniu gyvenamuoju rajonu, tačiau pastaruosius 15 metų čia steigiasi vis daugiau įmonių biurų, aktyviai statomi nauji verslo centrai, kurie Žvėryną padalino tarsi į dvi dalis: naująjį ir senąjį.

„Ober-Haus“ duomenimis, šiai dienai senajame Žvėryne yra 7 500 m² modernaus biurų ploto. Senojo Žvėryno patrauklumą NT plėtrai lemia tiek verslui patogi lokacija, tiek teigiamas rajono įvaizdis.

Tuo metu naujojoje Žvėryno dalyje jau pastatyta daug verslo centrų ir žadama statyti dar daugiau: čia per 2017 metus plėtotojai planuoja pateikti rinkai dar 34 900 m² naudingo ploto biuro patalpų.

NT kainos

Žvėrynas ir toliau išlieka prestižine, patrauklia vieta. Ir nors NT rinkos aktyvumas sumažėjęs, tai, pašnekovo žodžiais, nereiškia, kad Žvėrynas, kaip ir Senamiestis, Antakalnis, Valakampiai, Šnipiškės, Žirmūnų dalis tarp Šnpiškių ir Antakalnio, Paupys ar Markučiai, prarado savo patrauklumą.

Šiandien Žvėrynas vertinamas ne tik dėl savo istorijos, bet ir dėl unikalios vietos: mikrorajonas apsuptas gamtos. Tai vienas prabangiausių ir paklausiausių Vilniaus „kaimų“.

„Pietinė Žvėryno dalis būsto kainų atžvilgiu nusileidžia nebent Vilniaus miesto senamiesčiui, o kartais jį netgi lenkia. Taip yra, nes Neries upė supa „pusiasalį“ iš trijų pusių ir formuoja sąlyginai didelę aukšto patrauklumo zoną.

Didelė dalis daugiabučių Žvėryne pastatyti iki 1940 metų, nedidelė plėtra vyko apie 1960 metus. Ilgą laiką plėtra iš esmės nevyko, o atgavus Nepriklausomybę, kasmet pastatomas tik vienas kitas daugiabutis. Seniūnijoje - per 4300 butų, jų vidutinis plotas siekia apie 65 kv. m.

Antrinėje rinkoje, pasak NT analitiko, 1 - 3 kambarių butų kainų rėžiai yra ganėtinai platūs - nuo 1800 iki 3400 Eur/kv.m, tačiau šiame spektre - tik senesni arba šiaurinėje dalyje esantys butai. Išskirtinių apartamentų kainos siekia 5000 Eur/kv.m. ar net daugiau.

Individualių gyvenamųjų namų kainos Žvėryne taip pat ypač aukštos. Pirkėjams šie būstai patrauklūs ne tik kaip būstas, bet ir kaip galimybė objektą konvertuoti į didesnio ploto pastatą.

tags: #zverynas #nekilnojamas #turtas