Lietuvos dvarai - svarbi istorijos ir kultūros paveldo sritis, kuri jau daug dešimtmečių tyrinėjama įvairiais aspektais - istoriniu, architektūriniu, ekonominiu, kultūriniu, menotyriniu ir paveldosauginiu. Dvarai, kaip dideli žemės valdų kompleksai, buvo reikšmingi ekonominiai, kultūriniai ir socialiniai dariniai, turėję svarią įtaką to meto visuomenei. Todėl vienas svarbiausių jų tyrimų aspektų - tai ūkinė-ekonominė dvarų raida.
Šiuolaikiniai dvarų tyrimai dažnai remiasi tarpdisciplininiu požiūriu, apimančiu istoriją, architektūrą, sociologiją ir kultūrinę antropologiją. Tokios metodologijos padeda geriau suprasti dvarų vaidmenį tiek atskiro regiono istorijoje, tiek ir platesniame Europos kontekste. Svarbiausias veiksnys, daręs įtaką Lietuvos dvarų sistemos raidai pagal Europos šalių pavyzdžius, buvo 1557 metų Valakų reforma, kurią įgyvendinus buvo iš esmės pakoreguota ir senoji dvarų sistema - perplanuotos ir sujungtos dvarų žemėnaudos su visa jų struktūra, perplanuotos dvarų sodybos, įsteigta daugybė palivarkų bei lažinio palivarkinio tipo dvarų, suformuota naujų kaimų, keičiama ir socialinė sankloda.
Istorinių šaltinių analizė
Iki šiol dvarai geriausiai pažįstami iš rašytinių šaltinių, kurie yra gausūs ir ganėtinai informatyvūs. Tai visų pirma XVII-XVIII a. dvarų inventoriai, kuriuose detaliai aprašomi dvarų pastatai, jų išdėstymas, funkcijos, konstrukcijos ypatumai. Kazio Misiaus darbuose apžvelgti reikšmingiausi Lietuvos archyvų ir bibliotekų rankraščių fondai, kuriuose saugomi dvarų dokumentai, pateikiama dvaro sąvokos ir sampratos raida, analizuojama dvaro kilmė ir seniausi Lietuvos dvarai, aprašyti dvarų istorijos šaltiniai nuo XV a.
Nuo XVII a. atsiranda ir ikonografinių bei kartografinių šaltinių, kuriuos galima sieti su dvarais. Žemėlapiuose dažniausiai realistiškai piešti dvarų ir palivarkų ūkių kompleksai su kaimais, miškais, vandens telkiniais, gretimais miesteliais bei juos jungusiais keliais, kurie visi kartu sudarė lokalinės urbanistinės struktūros visumą.
Jūratė Kiaupienė tyrinėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir bažnytinės žemėvaldos problemas XV-XVII a., daug dėmesio kreipdama į palivarkų arimų, valstiečių žemėnaudos ir feodalinės rentos formas bei jų santykį. Pagal dvarų inventorius aptarti ir dvaro struktūros dariniai, dvaro ir palivarko reikšmės kaita. XVI a. Žemaitijos privačių dvarų socialinės ir ūkio struktūros elementai, ūkinės veiklos kryptys analizuoti Jolantos Skurdauskienės tyrimuose.
Dvarų sodybos visų pirma buvo gyvenamosios vietos. Jose vyko kasdienis gyvenimas, politiniai susitikimai, buvo rengiamos šventės ir tvarkomi ūkiniai reikalai. Sodybos tapo ne tik funkcionaliomis, bet ir estetiškomis erdvėmis, kurias sudarė statinių kompleksai su parkais bei sodais.
Architektūriniai tyrimai
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos dvarų architektūros studijos pasipildė tyrimais, kuriuose nagrinėjama gyvenamųjų pastatų planinė ir funkcinė struktūra. XVI-XIX a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponų medinių namų tipologija ir planavimo ypatumai analizuojami Dalės Puodžiukienės disertacijoje, kur išskirti trys stambių ir vidutinių bajorų pastatų architektūrinės raidos etapai: ankstyvasis (iki XVII a. vidurio), „barokinis“ (XVII a. vidurys - XVIII a. septintasis dešimtmetis ir „klasicistinis“ (XVIII a. pabaiga - XIX a. vidurys).
Autorė išplėtojo dar Juozo Jurginio pastebėtą nuo XVI a. vidurio atsirandančią pasiturinčių bajorų trijų kiemų struktūrą - kiemo (dwor), kiemelio (dworec) ir kluono (gumno). Dvaro kiemas buvo apstatytas pono bei svečių namais, arklidėmis, virtuve, pirtimi, svirnais, klėtelėmis, dvarelio kieme buvo tvartai, tarnų namai, klėtys, sūrinės, o kluono kiemas skirtas klojimams, daržinėms ir svirnams. Išsamiai nagrinėti esami ir neišlikę Lietuvos bajorijos mediniai gyvenamieji pastatai (ponų namai) nuo Valakų reformos iki 1861 metų, nustatyti pagrindiniai pastatų tipai ir priežastys, lėmusios jų kaitą, analizuoti architektūros savitumai, atskleidžiama naujų idėjų dvaruose sklaida, nulėmusi architektūros pokyčius.
Visiškai naujai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų namų ūkis analizuotas Neringos Dambrauskaitės monografijoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų namai XVI a. - XVII a. pirmoje pusėje“, kur, taikant kasdienybės istorijos prieigą, buvo rekonstruota privati bajorų namų erdvė - tiek dvaro sodybos struktūra, pastatai ir jų suplanavimas, tiek ir toje aplinkoje gyvenanti žmonių grupė.
Archeologiniai tyrimai
Nors į Kultūros vertybių registrą šiuo metu yra įtraukta apie 620 dvarų sodybų, jų fragmentų ir dvarviečių, bet dvaro, kaip archeologijos tyrimų objekto, samprata į Lietuvos mokslą atėjo palyginti neseniai. Dvarų sodybos intensyviau pradėtos tyrinėti tik XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, o pastaraisiais dviem dešimtmečiais didesnės ar mažesnės apimties archeologiniai tyrimai kasmet atliekami net keliolikoje ar keliose dešimtyse dvarviečių.
Vienas pagrindinių dvarų pažinimo aspektų - dvaro lokacija kraštovaizdyje ir jų statiniai: erdvinis dvaro sodybos pastatų išsidėstymas, jų suplanavimas, statybos technika ir naudotos medžiagos, funkcinė paskirtis. Daugumos dvarų sodybų raida truko ne vieną šimtmetį - buvo keičiamas sodybos suplanavimas, jos užstatymas, vieni statiniai sugriauti karų ar gaisrų metu, kiti nugriauti kaip praradę funkcionalumą, dar kiti perstatyti prisitaikant prie naujų poreikių ar pastatyti nauji, atitinkantys to laikmečio poreikius. Kai kurios šios permainos užfiksuotos išlikusiuose dvarų inventoriuose, rečiau - planuose. Trūkstamos informacijos spragą padeda užpildyti archeologinių tyrimų duomenys.
Nors pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos dvarų archeologiniai tyrinėjimai yra gana intensyvūs, bet juose surenkama medžiaga labai skiriasi savo kiekiu ir informatyvumu. Toliau apžvelgsime Šiaurės vidurio Lietuvos regione atliktus dvarų sodybų archeologinius tyrimus, jų raidą bei svarbiausius rezultatus.
Šiaurės vidurio Lietuvos regionas - dabartiniai Šiaulių, Joniškio, Pakruojo, Akmenės ir Radviliškio rajonai - iš dalies atitinka buvusią pietų Žiemgalos teritoriją. Pirmoji dvarvietė šiame regione tyrinėta dar 1956 metais, kai Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologinė ekspedicija, vadovaujama Juliaus Naudužo, kasinėjo Žagarės (Žvelgaičio) piliakalnį, (Joniškio rajonas), kur aptikti dviejų laikotarpių kultūriniai sluoksniai. Pirmasis, XII-XIV a., siejamas su žiemgalių Žagarės žemės ir Kryžiaus karų laikotarpiu. Antrasis piliakalnio horizontas datuojamas XVI a. pabaiga - XVII a. ir priskiriamas Senosios Žagarės dvaro laikotarpiui.
Tikslingi dvarų sodybų archeologiniai tyrinėjimai pradėti XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kai Lietuvoje kasinėtos 7 dvarvietės, bet nė viena iš jų - Šiaurės vidurio Lietuvoje. Intensyviau dvarai pradėti tyrinėti tik po Nepriklausomybės atkūrimo, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Šiuo laikotarpiu daugiausia vykdyti žvalgomieji archeologiniai tyrimai, kurių tikslas buvo įvertinti dvarų sodybų išlikimo laipsnį, patikslinti jų chronologiją, nustatyti saugomas teritorijas.
1995-1998 metais tyrinėti ir pirmieji dvarai Šiaurės vidurio Lietuvoje - tai Impolių (Pakruojo rajonas), Burbiškio (Radviliškio rajonas), Kuršėnų bei Kurtuvėnų (Šiaulių rajonas). Archeologinių tyrimų dvaruose skaičius sparčiai pradėjo augti nuo 2005 metų. Tą lėmė tiek dvarų sodybų įtraukimas į valstybės saugomų kultūros vertybių registrą, tiek ir prasidėjęs dvarų sodybų rekonstravimas bei pritaikymas visuomeninėms ar privačioms reikmėms.
2023 metų duomenimis, Lietuvoje archeologiškai tyrinėta daugiau nei 200 dvarviečių. Iš jų archeologiškai tyrinėtos 26, kas sudaro 36 proc. visų regiono dvarų.
Dauguma dvarų tyrinėta po vieną kartą, surinkta tik pirminė, dažnai mažai informatyvi informacija. Kai kur tyrimai vykdyti ne vienus metus, o juose surinkta medžiaga yra gausi. Iki 2023 metų Šiaurės vidurio Lietuvoje daugiausia tyrinėtos Bubių, Kuršėnų, Kurtuvėnų, Šiaulių, Rėkyvos (Šiaulių rajonas), Burbiškio, Baisogalos (Radviliškio rajonas), Žagarės (Joniškio rajonas) ir Pakruojo dvarų sodybos.
Iš jų savo ištirtumu, surinktos informacijos gausa bei archeologinių tyrimų metu surinktos medžiagos panaudojimu dvaro sodybos rekonstrukcijai išsiskiria Kurtuvėnų dvaras, tyrinėtas su pertraukomis 1995-2021 metais. Atliekant archeologinius tyrimus čia lokalizuoti dvaro rūmų, ledainės, ratinės, sodininko namo, magazino pamatai, nustatyta parko ir parterio struktūra, ūkinio kiemo, takų bei kelių kultūriniai sluoksniai, surinkta per 50 000 radinių. Archeologiniai tyrimai leido atsekti net penkių rūmų liekanas toje pačioje dvaro sodybos vietoje - nuo ankstyviausio XVI a. medinio pastato be pamatų iki XIX a. devintojo dešimtmečio mūrinio dviaukščio su skliautuotais rūsiais.
Vienas pagrindinių dvarų pažinimo aspektų yra jo lokacija kraštovaizdyje ir patys statiniai: erdvinis dvaro sodybos pastatų išsidėstymas, jų suplanavimas, statybos technika ir naudotos medžiagos, funkcinė paskirtis. Daugumos dvarų sodybų struktūros formavimasis truko ne vieną šimtmetį - buvo keičiamas sodybos suplanavimas, vieni statiniai nugriauna...
Kurtuvėnų dvaro archeologiniai tyrimai
Straipsnio objektas - Kurtuvėnų dvaro archeologiniai tyrimai, dvaro sodybos archeologinio paveldo panaudojimas rekonstrukcijai. Straipsnio tikslas - apibrėžti Kurtuvėnų dvaro sodybos archeologinio paveldo struktūrą, aptarti jo tyrimų eigą bei rezultatus ir įvertinti jų įtaką rekonstrukcijos procesui. Naudoti metodai - tyrimų apžvalga ir jų panaudojimo rekonstrukcijai analizė.
Kurtuvėnų dvaras, vienas seniausių Žemaitijos dvarų, istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1498 m. Išlikę dvaro archyvai saugomi Martyno Mažvydo bibliotekoje, „Aušros“ muziejuje, dalis jų dingusi. Pirmoji dvaro istoriją apžvelgė istorikė J. Valužytė. Autorė trumpai nušvietė dvaro savininkų ir jų giminių bruožus, aptarė dvaro sodybą ir parką. Istorikų dėmesį ypač patraukė Nagurskių giminė, valdžiusi dvarą XVIII a. ir įkūrusi čia savo rezidenciją, pastačiusi naująją Kurtuvėnų bažnyčią.
Archeologiniai Kurtuvėnų dvaro sodybos tyrinėjimai buvo pradėti paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai joje numatyta įkurti Kurtuvėnų regioninio parko centrą. Pagrindiniais parko darbuotojų veiklos uždaviniais tapo dvaro istorijos tyrimai, jo sodybos istorinės, kultūrinės, paveldosauginės vertės nustatymas, dalinė sodybos rekonstrukcija ir jos kultūrinės funkcijos atkūrimas bei pritaikymas turizmo reikmėms.
Šiuo metu dvaro sodybos rekonstrukcija pasistūmėjusi gana smarkiai, todėl jau atsirado galimybė pažvelgti, kaip jos tyrimai buvo panaudoti rengiant rekonstrukcijos projektą ir kokiomis kryptimis turėtų būti tęsiami ateityje. Šio straipsnio tikslas yra apibrėžti Kurtuvėnų dvaro sodybos archeologinio paveldo struktūrą, aptarti jo tyrimų eigą bei rezultatus ir įvertinti jų įtaką rekonstrukcijos procesui.
Kurtuvėnų dvaro archeologiniai tyrimai buvo pradėti 1995 metų pavasarį. Šių tyrimų objektas buvo sudegusi dvaro oficina, kurioje paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais veikė kultūros namai. Pastatas turėjo būti rekonstruotas ir pritaikytas Kurtuvėnų regioninio parko direkcijai. Tyrimų metu buvo šurfuojami, o vėliau kasinėjami oficinos pamatai. Nustatyta, kad Pliaterių laikais, XIX a. pabaigoje, statyta oficina stovėjo ant suardyto senesnio pastato pamatų. Po oficinos pamatais aptiktoje duobėje surasta daugiau kaip 1000 radinių, puodų šukių, koklių ir kt.
2006 m. buvo šurfuojama naujai suprojektuoto kelio, kuris turėjo juosti dvaro sodybą iš rytų, pietų ir vakarų, trasa. Kelias turėjo eiti per ūkinę dvaro sodybos zoną, todėl pirmą kartą buvo atidengtas jos kultūrinis sluoksnis. Antras svarbus naujai identifikuotas objektas buvo antroji oficina, kurios liekanos aptiktos vakarinėje sodybos dalyje.
Dvaro sodybos archeologinio paveldo struktūra yra sudėtinga, susidedanti iš daugelio labai skirtingų elementų. Visas jo sudėtines dalis apjungia sodybos teritorija, užėmusi tam tikrą vietos kraštovaizdžio dalį ir integravusi gamtinius (reljefą) bei kultūrinius (parkas, keliai, pastatai) jos elementus. Dvaro sodyboje esama daugiau ar mažiau išlikusių pastatų, statinių bei įrangos ir jau sunykusių jų liekanų.
Archeologiniu paveldu laikomi vien sunykę dvaro sodybos elementai, kuriuos lokalizuoti, nustatyti jų matmenis bei funkcijas galima tik archeologiniais metodais. Pirmosios trys grupės leidžia nustatyti dvaro sodybos išdėstymą erdvėje, jos funkcines zonas (reprezentacinė, gamybinė), visos sodybos ir atskirų jos dalių raidą bei tarpusavio santykius. Jie vadintini archeologiniais objektais.
Kitokio pobūdžio archeologinio paveldo elementai yra kultūrinis sluoksnis ir jo radiniai. Kultūrinio sluoksnio sudėtis ir stratigrafija įgalina pasekti funkcinių zonų ribas, jų slinktis sodybos erdvėje, datuoti daugelį objektų, tačiau dvaro sodyboje labai mažai vietų, kurių stratigrafija nebūtų pažeista perstatymų ir pertvarkymų metu. Radiniai (dirbiniai ir masinė medžiaga) yra dar vienas svarbus paveldo elementas, suteikiantis daugiausiai duomenų apie dvaro buitį.
Specifine dvaro sodybos archeologinio paveldo dalimi gali būti laikoma ir tyrimų dokumentacija bei publikacijos. Mokslinėse ataskaitose ir publikacijose ištirti archeologiniai objektai ir radiniai interpretuojami, susiejami prasminiais ryšiais, nušviečiami dvaro sodybos raidos etapai, konstruojamas bendras kintančios sodybos vaizdas. Nauji tyrimai papildo, o dažnai ir koreguoja ankstesnes interpretacijas, dėl to bendras vaizdas tampa detalesnis, jo bruožai ryškesni.
Kurtuvėnų dvaro sodyboje iš viso buvo tyrinėti įvairios paskirties pastatai. Tai dvaro rūmai, kiti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Mažiausiai buvo žinoma apie ankstesnius nei Pliaterių rūmus, todėl tyrimai 2007 m. suteikė daug naujų duomenų. Tyrinėjant Pliaterių rūmų terasą buvo rasti ankstesnių keturių rūmų liekanos ir pamatai.
Ankstyviausio pastato liekanos buvo užfiksuotos visame tyrinėtame terasos plote 1,2-1,4 m gylyje. Tai buvo 20-30 cm storio pilkos, maišytos žemės sluoksnelis ir jo paviršiuje užfiksuotas 5-7 cm storio degėsių sluoksnelis. Degėsiai liko po čia stovėjusio medinio pastato gaisro. Pastatas galėjo būti mažiausiai 13x9 m dydžio, medinis be akmeninių pamatų. Jame buvo sumūryta puodyninių koklių krosnis.
Gaisravietės vietoje pastatytas antrasis rūmų pastatas buvo jau su akmeniniais pamatais, sukrautais iš stambių - 70x65x50 cm, 60x60x50 cm, 50x40x30 cm, ir kiek mažesnių akmenų, nesurištų skiediniu. Tyrinėtas pietinės išorinės sienos ir vienos iš vidinių sienų pamatas. Šio pamato akmenys yra suskilę, apdegę, su juodų degėsių žymėmis, išsidėsčiusiomis tiesia linija. Visi šie požymiai rodo, kad žemutinis pamatas buvo paklotas mediniam pastatui, kuris taip pat sudegė gaisro metu.
Treti dvaro rūmai vėl buvo atstatyti senojoje vietoje, net ant tų pačių pamatų, tik juos gerokai paaukštinus. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad visi iki Pliaterių laikų Kurtuvėnų rūmų pastatai buvo mediniai. Ketvirtuosius iš eilės dvaro rūmus toje pačioje vietoje pasistatė Nagurskiai XVIII a. pirmoje pusėje, nusipirkę Kurtuvėnų dvarą. Vėliau jie buvo perstatomi. Tyrimų metu ištirti rūmų pamatai, nustatyti pastato planas, matmenys, iš dalies vidaus struktūra.
Penktuosius Kurtuvėnų dvaro rūmus XIX a. pabaigoje pastatė Pliateriai. Naujieji rūmai buvo pastatyti šalia nugriautų Nagurskių rūmų, o pastarųjų vietoje įrengta atvira 36 m ilgio ir 10,2 m pločio terasa. Taigi paaiškėjo, kad Kurtuvėnų dvaro rūmai nuo pat jo sodybos susiformavimo buvo statomi toje pačioje vietoje, išlaikant reprezentacinės zonos erdves toje pačioje vietoje. Greičiausiai tokį pasirinkimą lėmė vietos reljefas.
Kitas tyrinėtas pastatas buvo XIX a. Pliaterių laikais statyta mūrinė oficina, buvusi prie rytinio rūmų fasado. Ji tyrinėta 1995 m., ir nustatyta, kad tai 21,5 m ilgio ir 8,6 m pločio mūrinis pastatas su dviem kaminais. Jame buvo įrengti keturi butai. Oficinos vietoje stovėta dar dviejų ankstesnių pastatų, kurių suardytų akmeninių pamatų likučiai parodė, kad pastarųjų dydis ir planas nesutapo su oficina. Kol kas nenustatyta minėtų pastatų paskirtis, tačiau gali būti, kad oficinos kaip ir rūmai Kurtuvėnų dvare tradiciškai būdavo statomos toje pačioje vietoje.
Trečiojo gyvenamo namo pamatai buvo ištirti 1998 m. Tai buvo pienininko namelis, stovėjęs prie pat minėtosios oficinos iš rytų pusės, atsuktas į ją galu. Pastatas buvęs 8x5,8 m dydžio, keturkampio plano, medinis. Jo akmeniniai pamatai sumūryti iš akmenų, surištų kalkių skiediniu. Ketvirtasis gyvenamasis pastatas - sodininko namas, tyrinėtas 2005 m. Kaip manoma, jis buvo pastatytas XIX a. ir išstovėjo iki 1944 metų. Jis stovėjo vakariniame dvaro sodybos pakraštyje, už sodo, prie tvenkinio. Tai buvo medinis keturkampio plano pastatas.
Kiti tyrinėti Kurtuvėnų dvaro sodybos pastatai buvo ūkinės ir gamybinės paskirties. Vienas iš jų - dvaro ledainė, tyrinėta 2007 metais. Tyrinėjimų tikslas buvo nustatyti tikslią jos vietą, atkasti ir išpreparuoti pamatus, nustatyti jų matmenis.
Jau tapo tradicija trečiąją rudens savaitę visoje Lietuvoje kasmet rengti Europos kultūros paveldo dienas. Panevėžio kraštotyros muziejus ta proga įgyvendino projektą: surengė parodą „Dvaro vartus atvėrus“, o rugsėjo 16 dieną pakvietė į mokslinę konferenciją „Iš Panevėžio praeities: dvarų kultūros atodangos“. Konferenciją sveikinimo žodžiais pradėjo Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotojas Petras Luomanas. Metinio renginio organizatorė Jūratė Gaidelienė pasidžiaugė, kad į konferenciją subūrė darnų lektorių kolektyvą. Konferencijoje perskaityti 8 pranešimai. Pranešėjai pristatė įvairius dvarų kultūros aspektus, pradedant istoriniais tyrimais ir baigiant architektūriniais ypatumais.
tags: #dvaro #sodybu #tyrinejimo #problematika