Astromineralogijos centras „PARS FORTUNAE“ buvo įsteigtas 1995 metais Vilniuje. Jo sumanytoja ir įkūrėja - Audronė Ilgevičienė-Astrėja. Iki 2000 metų centras veikė J. Basanavičiaus g. 6, o nuo tų metų iki dabar veikia Pamėnkalnio g.
Pavadinimas „PARS FORTUNAE“ kilęs iš astrologinio simbolio, vadinamo Fortūnos ratu. Jis gimimo horoskope nurodo vietą, kurioje žmogaus laukia geriausios galimybės patirti sėkmę.
Fortūnos ratas
1994-1995 metai, kaip ir visi 10 metų atkūrus nepriklausomybę, naujai atgimstančioje ir bandančioje susikurti savo naują tapatybę Lietuvoje buvo specifiniai, nes tiek nauji dalykai formavosi tarsi iš nieko, įkvėpti iškilių Sąjūdžio idėjų, tiek mafijos struktūros vis dar norėjo išlaikyti joms patogias pozicijas, tiek valdžia matavosi naujus laisvės drabužius, po kuriais dar slypėjo senųjų sovietinių programų apatiniai. Nauja buvo ir astromineralogijos sąvoka, jos kryptis.
Pagal ją, mineralas turi būti parenkamas atsižvelgiant į visą žmogaus gimimo horoskopą, geras ir pažeistas planetas, reiškiančias stiprybes ir silpnybes. Vienaip turi būti nešiojami mineralai, galintys palengvinti vidinį darbą su savo ydomis ir silpnybėmis, ir visiškai kitaip - galintys stimuliuoti stiprybes. Tai reiškia, kad tiktai dirbant su savimi pritraukiama sėkmė, nes pats žmogus pradeda dirbti su priežastimis savyje, pritraukiančiomis nesėkmes ir nesusipratimus. Tai reiškia ir tai, kad akmuo negali būti stebuklinga piliule, momentiškai išsprendžiančia problemas.
Astromineralogijos centro įkūrimo aplinkybės
Tuo metu tebedirbo nemažai įprastų nuo sovietmečio laikų juvelyrinių parduotuvių, vienas kitas gatvės prekeivis mugėse pasiūlydavo akmenukų, dažniausiai - „būgninukų“. Todėl Audronė, dar 1994 metais planuodama konsultuoti žmones šiais klausimais, tačiau dar bandydama apeiti sunkumus, susijusius su parduotuvės kūrimo ir palaikymo rūpesčiais, rimtai susimąstė, kad visgi tokia parduotuvė būtina vien tam, kad žmogus rastų joje natūralų, o ne sintetinį arba paveiktą akmenį, kad jo pavadinimas atitiktų jo esmę. Taip 1995 metais ji ėmė ieškoti tiekėjų Vokietijoje (beje, su kai kuriais iš jų centras dirba iki šiol).
Toks sprendimas pasitvirtino, nes net dabar, centrui gyvuojant jau trisdešimt metų, atsirandant vis daugiau akmenų parduotuvių, ta pati problema išlieka. Anksčiau jokios pasiūlos nebuvo, o dabar ji yra perteklinė, tačiau problema ta, kad pasaulio mineralų rinka užversta kiniškais „pagerintais“ mineralų variantais, rusiškais, indiškais, amerikietiškais ir kitokiais padirbiniais, kurie ypač lengvai patenka ir į Lietuvą per elektronines parduotuves, išparduotuves ir pan. Tikrų natūralių mineralų rasti vis sunkiau, todėl centras perka juos tik iš patikimų tiekėjų, turinčių žinių apie mineralų gydomąsias savybes.
Be jokios abejonės, natūralūs kokybiški mineralai visada bus brangesni už padirbinius, sintetiką. Tos kokybės palaikymas - vienas iš Astromineralogijos centro tikslų. Nustebsite, bet net ištaigingose Rytų šalių parduotuvėse apstu padirbinių, „pagerintos“ kokybės brangakmenių, painiojami mineralų pavadinimai, tarkim, rašoma „safyras“, o parduodamas ametistas, jau nieko nebestebina ir tai, kad kaitinti ametistai pavadinami citrinais ir t. t.
Daugybė mineralų prekeivių patys nepažįsta mineralų, neskiria natūralių nuo paveiktų ir sintetinių, painiojasi pavadinimuose, pvz., vietoj mėnulio akmens parduoda sintetinius opalus ir pan. Bet kuriuo atveju A. Ilgevičienei nuo pat pirmųjų Astromineralogijos centro įkūrimo dienų teko užsiimti aktyviu švietimu, bandant supažindinti žmones su nauja mineralų panaudojimo specifika ir metodais. Todėl dažnais centro lankytojais tapo įvairių laikraščių, žurnalų ir televizijos laidų žurnalistai, per kuriuos ta šviečiamoji veikla vyko efektyviausiai.
Savaime teko suburti gražų naujai mąstančių juvelyrų (vienas pirmųjų buvo Vytautas Matulionis) ratą, kurie imtųsi rėminti akmenis taip, kaip jie energiškai dera tarpusavyje, nepainiojant tikrų akmenų su dirbtiniais arba paveiktais. Imtasi ir gana sudėtingos talismanų krypties, reikalaujančios juvelyro sąžiningumo, vidinės švaros ir būtinosios tvarkos laikymosi.
Centro veiklos kryptys ir plėtra
Astromineralogijos centro veikla traukė žmones, besidominčius ne tik mineralais, bet ir platesnio gamtos ir jos karalysčių supratimo galimybe, mokslininkus, plačiau mąstančius verslininkus ir, žinoma, juvelyrus, ezoterikus, astrologus, parapsichologus ir pan. Jis tapo tokių žmonių susiėjimo vieta, kurioje neretai vykdavo ir įvairūs empiriniai, intuityvūs mineralų poveikio ir galimybių tyrinėjimai.
Daugybės straipsnių pagrindu išėjo pirmoji tada dar Audronės Maculevičienės knygelė „Pradžia. 1999 metais į Audronės gyvenimą atėjo Petras Ilgevičius. 2000 metais jie susituokė. Tais pačiais 2000-aisiais Petro pastangomis Astromineralogijos centras išsikėlė iš nuomojamų patalpų į savas, esančias Pamėnkalnio g. 19. Petras rūpinosi remontu ir buvusį bulvių rūsį pavertė nauja švaria erdve. Jo ypatingo susidomėjimo kryptimi tapo paprasti lauko akmenys, šių akmenų galimybės ir sakraliniai statiniai iš jų, todėl ir senosios šventvietės, piliakalniai, energiškai stiprios vietos ir t. t.
Petras ir Audronė kartu tyrinėjo visa tai keliaudami po Lietuvą ir pasaulį, susipažindami su naujais įdomiais, dvasinio kelio ieškančiais arba jame jau esančiais žmonėmis.
1995 m. sausį įkūriau firmą „Pars Fortunae“ ir pasirašiau su Mokslininkų sąjunga nuomos sutartį dėl patalpų Basanavičiaus g. 6. Namo išorė buvo rekonstruota, o vidus tuščias, todėl pati brėžiau sienas, man reikalingus plotus ir rūpinausi remontu. Tuo pačiu metu ruošiau sistemą, pagal kurią vėliau dirbsiu. Ji pasitvirtino ir su tam tikrais papildymais veikia ir po daugybės metų. Susiradau darbuotoją R. Čirbą, kuris dirbo kartu su manimi iki pat 2020 metų.
Nuėjau į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Mineralogijos katedrą, kuriai tada vadovavo prof. Petras Musteikis. Su juo palaikome gražų ryšį iki šiol. Susipažinau su pasišventusiu mineralogu Anicetu Kartavičiumi (deja, jis jau paliko šį žemiškąjį pasaulį). Vokiečiams paprašius kartu sudalyvauti Frankfurto prie Maino mugėje, sutikau su sąlyga, kad man bus leista paskambinti į kai kurias įmones Idare-Oberšteine, kad susirasčiau akmenų tiekėjų, ir kad vėliau, po mugės, mane ten kas nors nuvežtų nors kelioms valandoms. Jie man tai pažadėjo ir savo pažadą tesėjo.
Remontas buvo baigtas, centriuko įranga sustatyta, akmenukai nugulė į stendų lentynas. Susidomėjimas buvo didžiulis, nes Lietuvoje tai buvo naujovė. Labai daug bendravau su astrologija užsiimančiais žmonėmis ir naujais pažįstamais mineralogais, juvelyrais. Į centriuką ateidavo ir žmonių, kuriems buvo įdomūs nepaaiškinami protu dalykai.
Tais pačiais metais su astrologiją praktikuojančiais ir ja giliau besidominčiais žmonėmis įkūrėme Lietuvos astrologų asociaciją. Joje, be manęs, buvo ir dabar žinomi astrologai, dirbantys skirtingomis kryptimis: Angelina Zalatorienė, Palmira Kelertienė, Nijolė Valaitytė-Wolmer, Naglis Šulija, Audrius Beinorius ir kt. Jau tada mes visi dirbome savaip. Tuomet mums buvo labai reikalingas bendravimas, pasidalijimas patirtimis.
Kaip minėjau, susidomėjimas centriuko veikla buvo didelis, todėl televizijos, radijo ir įvairių leidinių žurnalistai vis mynė jo slenkstį. Daug bendravau su įvairiais žmonėmis, turinčiais skirtingų galių, nes juos centriukas, kaip kitokio mąstymo žmonių susibėgimo vieta, ypač traukė. Tai buvo laikas, kai žmonės buvo išsiilgę nuoširdaus bendravimo, todėl jame dažnai po darbo vykdavo įvairūs susitikimai, daug buvo kalbamasi apie mus visus dominančius dalykus.
Dalyvavau daugybėje televizijos laidų, pokalbių, daviau interviu. Teko pradėti rašyti straipsnius apie akmenis, astrologiją, kurių per kelerius metus susikaupė apie tris šimtus. Labai daug meldžiausi, nes naujai atradau Dievą, jaučiau savo dvasinių vedlių vedimą, patyriau daug to, ką žmonės įpratę vadinti stebuklais. Nors finansiškai nebuvo lengva, nes netgi centriuko kai kurias išlaidas padengdavau lėšomis, gautomis už vertėjavimą (mano specialybė - germanistika), nekilo net minties, kad jo reikėtų atsisakyti.
Nagrinėjau savo žemiškųjų mokytojų atvežtą literatūrą. Kitu žvilgsniu pažvelgiau į Bibliją, šventųjų gyvenimus ir apskritai teologiją ir kosmogoniją. Studijų laikais mėgau danų filosofą S. Kierkegorą ir jo egzistencializmą. Daug kartų skaičiau H. Hesės „Stepių vilką“ ir M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Dabar iš naujo atradau šv. Augustiną, J. Tais laikais Lietuvoje informacijos apie akmenis beveik nebuvo, todėl centriuke ant lankytojų stalelio padėtus atšviestus straipsnius žmonės tiesiog išsinešdavo.
Tada „Respublikoje“ dirbęs žurnalistas Virgis Gudas, su kuriuo jau buvome pažįstami, tarstelėjo: „Tau reikia rašyti knygą.“ Iš karto atmečiau tokią idėją. Po kiek laiko paskambino žmogus iš Kauno, prisistatė leidėju ir pasakė, kad nori leisti mano knygą. Nustebau ir atrėžiau, kad nesiruošiu rašyti jokios knygos. Tas neatlyžo: „Rašysit.“ Su man įprastu žemaitišku užsispyrimu atsakiau: „Ne.“ Papasakojau apie tai Virgiui ir jis pasiūlė: ,,O tu tiesiog duok savo straipsnius. Mašininkė juos perspausdins į vieną vietą. Tada matysi.“ Sutikau ir nusprendžiau išleisti kokius kelis šimtus egzempliorių rotaprintu.
Tuo metu tame pačiame name Basanavičiaus g. 6, už sienos, buvo leidykla. Su leidėja Tamara Tichonova kartais susitikdavome troleibuse, važiuojančiame iš Žirmūnų galo į centrą. Papasakojau jai apie savo ketinimus. Ji nepritarė mano rotaprinto variantui, bet turėjo pasiūlymą: „Išleiskime gražią knygelę.“ Taip ir nutiko. Knygos „Pradžia… Mano pokalbis su akmeniu“ pirmasis 2000 egzempliorių tiražas buvo išparduotas per tris mėnesius. Tada buvo išleistas kitas. Vėliau pati sustabdžiau kitų tiražų spausdinimą, pasisakiusi, kad ta knyga man nepatinka.
Laikas buvo labai aktyvus ir įdomus: nauji žmonės, naujos tiek geros, tiek sunkios patirtys, nauji suvokimai. 2000 m. kovo pabaigoje centriukas buvo perkeltas į Pamėnkalnio g. 19. Petras Ilgevičius, 2000 m. tapęs mano sutuoktiniu, iš buvusio bulvių rūsio sukūrė puikias patalpas, pats vadovavo remontui, nes, pasak jo, tai vyrų darbas. ,,Tu daryk, ką darai, ir leisk man nors šitaip pradžioje padėti“, - sakė jis.
Nuvykau į Vokietiją, „Steinheilkunde“ organizacijos konferenciją, susipažinau su jos vadovu M. Giengeriu, tapau tos organizacijos nare.
2001 metais porai įsigijus apleistą sodybą Ažušiliuose, Molėtų rajone, Petras pasinėrė į sakralinių statinių statymą, kuris vystėsi labai greitai ir efektingai. 2019 metais jam išėjus į amžinybę, liko jo palikimas visu tuo besidomintiems žmonėms: jo paties rankomis sukurta knyga, užrašyta akmenų raidėmis savo Tėvynės Lietuvos žemėje, ir trys Didžiųjų Grįžulo Ratų statiniai: pirmasis - Palangos parke, prie Birutės kalno, antrasis - prie Piliakalnių kaimo esančio piliakalnio (Bartninkų sen., Vilkaviškio r.), o trečiasis - Kaltanėnuose (Švenčionių r.). Jo svajonę pastatyti Lietuvos centre „Meilės ir Taikos gėlę“ 2021 metais įkūnijo bendraminčių komanda. Žmonių, kuriems visa tai rūpėjo, ratas aplinkui augo.
2007 metais, atsiradus antropoteosofijai, savaime susiformavo ir Antropoteosofų klubas, jungiantis žmones, besidominčius platesniu savęs, pasaulio suvokimu ir, žinoma, savo dvasiniu augimu. Šis klubas vėliau tapo bendrija. Tai reiškia, kad Astromineralogijos centras niekada nebuvo vien akmenų parduotuvė ar astropsichologinių ir astromineraloginių konsultacijų vieta. Tai vieta, į kurią rinkosi ir tebesirenka bendraminčiai.
Aplink jį tiesiog sukte įsisuko visos Audronės ir Petro veiklos, paskatintos žmonių domėjimosi ir šios poros poreikio dalintis ir padėti kitiems suvokti tai ir taip, kaip jiems paties pavyko. Antropoteosofinės astrologijos asociacija (įsteigta 2015 m.), jungianti astrologus, baigusius A. A. ir P. Štai taip iš Astromineralogijos centro veiklos įsisuko visos minėtosios veiklos, kurias Audronė toliau prižiūri, atidavusi vadovavimą joms tiems, kurie jį prisiėmė pagal savo galimybes.
Ji perleido ilgąsias astropsichologines konsultacijas savo buvusiems studentams, tapusiems jos kolegomis. Pati Audronė pasirinko trumpąsias konsultacijas ir priima savo buvusius ir savo kolegų klientus, kuriems kyla sudėtingesnių klausimų, ypač dvasinio kelio procesuose. Ji dalyvauja kasmetinėse knygų mugėse, kartais susitinka su skaitytojais ir kas kelerius metus veda seminarus.
Rimvydas Čirba, dirbęs nuo pat Astromineralogijos centro įkūrimo 1995 metais iki 2020 metų. Tai puikus, labai atsakingas, patikimas ir pasišventęs darbuotojas, mylintis akmenis, mėgstantis tyrinėti senąsias šventvietes, šventus akmenis, jų kompleksus ir Lietuvoje, ir už jos ribų, giliai nagrinėjantis pačią mineralogiją, todėl tapęs ir kelių Audronės knygų apie akmenis („Rakto į akmenų karalystę“ II dalies ir „Akmenų knygos, arba Žingsnio į platesnį suvokimą“ III tomo) bendraautoriumi.
Violeta Skinderienė dirba centre nuo 2019 metų. V. Skinderienė - humanistinės krypties pedagogė, A. Ilgevičienės išleistos pirmosios astrologų, studijavusių antropoteosofinę astrologiją, laidos absolventė, praktikuojanti antropoteosofinė astrologė, Antropoteosofinės astrologijos asociacijos narė. Ji išklausė A. Ilgevičienės vedamą astromineralogijos kursą, mineralų terapijos kursą ir yra astromineralogė, mineralų terapeutė ir Mineralų terapeutų draugijos vadovė. Norėdama įgyti reikalingą kvalifikaciją, V.
Lina Navickaitė dirba centre nuo 2022 metų. L. Navickaitė yra profesionali interjero dizainerė, A. Ilgevičienės išleistos antrosios astrologų, studijavusių antropoteosofinę astrologiją, laidos absolventė, Antropoteosofinės astrologijos asociacijos narė, taip pat išklausė A. Ji vertinga įvairių krypčių plačiau mąstantiems dvasininkams, šventikams, mokytojams ir rimtiems okultistams, nes padės giliau suprasti senovės šventųjų Misterijų ištakas ir jų procesus.
Taigi, ji skirta tiems, kurie supranta, kad kūnas, jo pojūčiai ir protas - tai tiktai instrumentai, duoti sielai, kaip Dieviškajam atomui, ateinančiam į Žemę, tam, kad įvykdytų savo Paskirtį. Tokiame kontekste net astrologijos gylį ir platumą suvokiantys žmonės nebedrįsta garsiai įvardyti savęs astrologais.
Antropoteosofinė astrologija - tai astrologijos kryptis, kurioje dera antropoteosofinis požiūris ir jo gylis, astropsichologija, karminė astrologija ir dvasinės įžvalgos. Toji kryptis susiformavo autorei užsiimant astrologine praktika daugiau nei 30 metų, realiai tyrinėjant įvairių astrologinių mokyklų sistemas, metodikas, ir, žinoma, sistemingai atliekant dvasines praktikas.
Pasirinktas Kelias, kuriame visada buvo astrologija, padėjo jai pačiai pasikeisti iš esmės, rasti savo Paskirtį ir ją vykdyti - tai skaitytojas gali atpažinti iš jam atiduotų knygų.
Ketvirtajame knygos „Antropoteosofinė astrologija“ tome pateikiama medžiaga apie Jupiterį ir Saturną. Jupiteris, kaip Lemties valdovas, ir Saturnas, kaip Karmos valdovas, labai glaudžiai susiję. Saturnas reikalauja iš žmogaus atsakomybės už savo darbus, veiksmus, žodžius, mintis ir rimto įdirbio, o Jupiteris tą įdirbį išreiškia sėkme arba nesėkme. Taigi, Jupiterio dovanos įmanomos tiktai Saturnui leidus.
Antropoteosofinės astrologijos principai
Antropoteosofinė astrologija - tai astrologijos kryptis, kurioje dera antropoteosofinis požiūris ir jo gylis, astropsichologija, karminė astrologija ir dvasinės įžvalgos.
Štai keletas citatų iš Astrėjos knygų, atskleidžiančių antropoteosofinės astrologijos principus:
- „Laisvės vertas tas, kuris prisiimamų ir kokybiškai vykdomų atsakomybių vertę sielos evoliucijai žino. Laisvė ir chaosas - priešingos sąvokos. Tikroji laisvė - tai sielos būvis. Tai reiškia, kad laisvas žmogus ir kalėjime jaučiasi laisvas, o nelaisvam žmogui ir laisvėje gyvenant visi trukdo ir, jo manymu, į jo laisvę kėsinasi. Taigi, laisvėje visada yra ir harmonija, ir tvarka. Chaosas - tai pabaigos, pereinančios į naują pradžią, būvis, kai senos formos griūva, o naujos dar nesusiformavo."
- „Fatalistai ir tinginiai (tai šiuo atveju dažnai yra sinonimai) teigia, kad žmogus negali pasikeisti, bet tie, kuriems savas nesupratimas ir jo pasekmės taip įgriso, kad jie visas savo jėgas sutelkė savęs keitimuisi, suprasdami, kad pirminiai turi būti ne išoriniai pasikeitimai, o vidiniai, kaip dvasia yra pirminė, o materija antrinė, žino, kad esminiai pokyčiai tikrai įmanomi, tačiau jie su senojo netikusio Aš, vadinamo prasta prigimtimi, mirtimi susiję, nes be to naujasis dvasinis Aš negali gimti."
- „Pradedantysis ieškotojas - tai lyg žmogus, dar besirenkąs profesiją. Jį traukia keli dalykai, kuriuos jis savaip pabando, nors dar nėra įstojęs mokytis specialybės. Jis turi daug svajonių, norų apie savo gyvenimą ir save patį ateityje. Jis galvoja, kaip juos išpildyti. Jis nori dirbti su savimi, su savo prastosiomis savybėmis, atskleisti savo sugebėjimus ir juos kuo geriau panaudoti. Tačiau jam dar neišeina to imtis sistemingai ir nuosekliai. Vieniems trūksta valios, kitiems - kantrybės, tretiems - ryžto ar sistemingumo. Kurį laiką padirbėjęs, apsilankęs ašrame ar kokioje dvasingoje kelionėje, bendraudamas su dvasingais žmonėmis, jis patiria pasitenkinimo ar euforijos momentų. Tada mėgsta apie tai kalbėti ir girtis. Vėliau, įklimpęs į gyvenimišką kasdienybę, tokius darbus pamiršta, todėl krenta į duobę."
Daugiau apie tai - TV3 laidoje „Top 3“.
Krištolinė energija! Mokslas, istorija ir panaudojimas! (Įkelta iš naujo)
tags: #aruno #sodyba #pagal #astrologija