Aukštaitija nuo seno buvo vienas iš svarbiausių Lietuvos regionų. Čia klestėjo aktyvus gyvenimas, todėl nenuostabu, kad šalies turtingieji norėjo turėti čia savo valdas. Jie statėsi dvarus, kuriuose gyveno, prekiavo ir ūkininkavo. Šiandien kviečiame susipažinti su Dotnuvos dvaru - vienu iš daugelio Aukštaitijos dvarų, turinčių turtingą istoriją ir savitą architektūrą.
Dotnuvos dvaras
Dotnuvos Dvaro Istorija
Tvenkinių ir seno parko apsuptas Dotnuvos dvaras stūkso Akademijos miestelyje. Sakoma, kad senais laikais čia, prabangioje rezidencijoje, lankėsi caras Aleksandras I su žmona. Dotnuvos dvarvietė rašytiniuose šaltiniuose minima jau nuo XVI amžiaus.
Visgi rūmai, kuriuos galime pamatyti šiandien, buvo pastatyti XIX amžiaus antroje pusėje. Trijų aukštų stačiakampio formos eklektinis pastatas iš parko pusės turi nedidelį prieangį, vedantį prie šalia esančio tvenkinio. Įdomu tai, kad 1863 m. dvaras iš savininkų buvo konfiskuotas caro valdžios, vėliau parduotas varžytinėse ir nuo tų laikų nebepriklausė lietuviškų giminių atstovams.
1911 m. Rusijos valdžia čia įkūrė Žemės ūkio mokyklą, vėliau dvare buvo akademija ir institutas. 1919 m. Dotnuvos dvare įsteigta Žemės ūkio ir miškų mokykla. 1922 m. mokykla pavadinta žemės ūkio technikumu. 1924 m. įsteigta žemės ūkio akademija, kuri 1947 m. iškelta į Kauną. Dvarvietė ilgainiui imta vadinti Akademija.
Dotnuvos dvaro parkas laikomas vienu turtingiausių pagal savo dendrologinę vertę Lietuvoje. XIX amžiaus viduryje įkurtas geometrinio tipo parkas.
Dabartis: Daugiabutis Buvusiame Dvare
Šiuo metu buvę dvaro rūmai tarnauja kaip daugiabutis. Labai gražiai atrodo nufotografuotas nuo priešingo tvenkinio kranto. Deja, ne visiems dvarams pasiseka išsaugoti savo pirminį grožį ir paskirtį. Panaši situacija yra ir Terespolio dvare, kuris taip pat paverstas daugiabučiu. Padalintas į atskirus butus su atskirais savininkais laukia pastatas geresnių ir rūpestingesnių laikų.
„Nors kompaktiškas dvaras labai nugyventas, suniokotas, perstatytas, jis vis tik lieka vertingas istorine prasme - mena 1863 metų sukilimą, - sakė Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras.
Pasak Akademijos bendruomenės pirmininkės Ilonos Gorbunovos, bendruomenė pastatu naudojasi pagal 10-čiai metų sudarytą panaudos sutartį su Kėdainių rajono savivaldybe. Pastatas didelis, 480 kv. metrų, išsikėlus iš jo pradinei mokyklai, ne vienerius metus stovėjo tuščias. „Darbo yra daug, ir aplinka, ir išorė, nekalbu apie vidų. Tikimės laimėti didelius projektus ir eiti pirmyn. Šitokį pastatą mes privalome išsaugoti, jis yra unikalus, be galo gražus ir neįkainojamas. Kai atėjome čia, radome išdaužytus langus, viduje primėtyta akmenų, buvo tapęs beveik landyne. Išvalėme, išvežėme mašiną šiukšlių. Kiek įmanoma, susitvarkėme. Mūsų tikslas - išsaugoti šitą pastatą. Jau pastatytos ir kameros, kurios, tikimės, atgrasys vandalus“, - kalbėjo Akademijos bendruomenės pirmininkė.
2018 metų pradžioje, rajono savivaldybės tarybai pritarus, pastatas buvo perduotas panaudos pagrindais neatlygintinai valdyti Akademijos bendruomenei iki jo pardavimo viešajame aukcione datos. Šių metų vasarį tarybos posėdyje buvo priimtas naujas sprendimas - buvusi mokykla bendruomenei valdyti ir naudotis perduota 10 metų laikotarpiui. Toks terminas reikalingas teikiant projektų paraiškas, siekiant gauti finansavimą.
Du projektai įgyvendinti Akademijoje: projekto „Šilti ir jaukūs bendruomenės namai“, finansuojamo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ir bendruomenės lėšomis, įrengta oro kondicionavimo sistema ir Kėdainių rajono savivaldybės finansuotą projektą „Po mažą žingsnelį gražaus gyvenimo link“ buvo atnaujintos bendruomenės namų menės grindys. „Pasirinkome atstatyti autentiką, grindis atnaujinome, padengėme laku ir jos atrodo kaip originalios“, - rodė bendruomenės vadovė.
Buvusiuose rūmuose šiuo metu gyvena šeimos, rūmus supa išlikę tvenkiniai. Parke pastatyti paminklai žemės ūkio mokslininkams, Klaipėdos krašto vaduotojams. Akmuo skirtas įamžinti Dotnuvos žemės ūkio technikumo moksleivių ir mokytojų žygį 1923 m. vaduoti Klaipėdą.
Štai kaip atrodė Dotnuvos dvaro sodyba 1917 metais:
Dotnuvos dvaro sodyba 1917 metais
Butų Kainos ir Pasiūla
Nors konkrečios Dotnuvos dvaro butų kainos nepateikiamos, galima orientuotis į panašaus tipo butų kainas Kėdainių rajone ir kituose Lietuvos miestuose.
Štai pavyzdiniai butų kainų pasiūlymai Šiauliuose:
| Miestas | Gatvė | Plotas (m²) | Kambarių skaičius | Kaina |
|---|---|---|---|---|
| Šiauliai | V. Grinkevičiaus g. | 52.76 | 2 | - |
| Šiauliai | Ežero g. | 48.02 | 2 | - |
| Šiauliai | Krymo g. | 49.97 | 2 | - |
| Šiauliai | Vilniaus g. | 44.11 | 2 | - |
Taip pat, Kėdainių rajone galima rasti įvairių butų pasiūlymų šiose gatvėse: P. Lukšio g. J. Basanavičiaus g. Dotnuvos g. Sodų g. Smilgos g. Chemikų g. Šėtos g. S. Jaugelio Telegos g. Gegučių g.
Nekilnojamojo turto pardavimo skelbimuose kartas nuo karto galima rasti tikrai įspūdingų pasiūlymų. Skelbime rašoma, kad butas yra Dotnuvos dvare (Kėdainiai), kuris yra saloje. Salą supa ežeras, privažiavimas prie pastato yra per tiltą, taip pat šalia yra du pėsčiųjų tiltai. Teigiama, kad butas yra trijų kambarių, trečiame aukšte. Pardavėjai sako, kad bute yra išlikusių originalios apdailos elementų (ornamentų ir pan.), koklių krosnis. Buto plotas - 52 kv. m, kaina - 29 000 eurų.
„Jau sulaukėme skambučių, klausimų, bet tokiam objektui reikia drąsaus požiūrio, nes butas nėra eilinis, savininkui turėtų patikti panašaus pobūdžio NT. Tai yra gyvenamas pastatas, tame dvare būtų galima net įrengti daugiabutį, nes pastatas yra gyvenamosios paskirties. Sulaukiame nemažai skambučių, kai norima valdyti visą dvaro pastatą savo vizijomis, kad tai galėtų būti viešbutis, daugiabutis, svečių namai“, - tikina pašnekovas.
„Lietuvos dvaruose įkuriami muziejai, rekreacinės sodybos. Dalis dvarų naudojama asmeninėms reikmėms, kiti - parduodami, dažniausiai kaip kompleksai (su žeme, pagalbiniais statiniais). Pasitaiko ir būstų, kurie parduodami dvarų pastatuose, dar sovietmečiu konvertuotuose ir pritaikytuose žmonių gyvenimui. Tokie paprastai būna didesnių miestų centrinėse dalyse ir patenka į prestižinio būsto kategoriją. Pasiūlymai pirkti butą apleistame, atokiau nuo didmiesčių esančiame dvare, nėra dažni“, - tikina T. S. Kvainickas.
Jei toks objektas būtų parduodamas arčiau didžiųjų miestų, T. S. Kvainickas tikina, kad jį iš brokerio „išplėštų kartu su rankomis“, tačiau Dotnuvos dvaras yra beveik 70 km nutolęs nuo Kauno, daugiau nei 50 km - nuo Panevėžio ir daugiau nei 150 km nuo - Vilniaus. „Kaip pagrindinis būstas šis objektas tiktų tik labai ribotam žmonių skaičiui tiek geografine, tiek gyvenimo būdo prasme. Svarstymas jį naudoti kaip antrąjį būstą būtų spekuliatyvus, nes vieta nėra tarp tradicinių atostogų pasirinkimo teritorijų“, - aiškina specialistas.
Pagrindinė pasiūlymo problema - buto būklė. Jis parduodamas nesutvarkytas, t.y. neremontuotas-nerestauruotas. Perkant visą pastatą, anot T. S. Kvainicko, pirkėjo veiksmus ribotų finansiniai ištekliai bei teisinis reguliavimas. „Perkant butą, akivaizdu, kad teks derintis ir prie „kaimynų“ norų bei finansinių galimybių. Norint šį butą įsigyti rekreacijai „kaimynų“ klausimas labai svarbus, tačiau skelbime kalbama tik apie konkretų butą nepateikiant informacijos apie likusios pastato dalies panaudojimą“, - aiškina pašnekovas ir tikina, kad šio buto kaina nėra jau tokia maža.
Už kelių šimtų metrų, pasak T. S. Kvainicko, galima įsigyti geresnės būklės analogiško ploto butus, kuriems papildomų investicijų iš esmės nereikėtų, o teisinis reguliavimas būtų daug aiškesnis. „Ši suma iš esmės yra pakankama ir perkant butą Kėdainių ar Panevėžio miestų pakraščiuose, o kur dar buto dvare restauracijos išlaidos. Apibendrinant teigčiau, kad šio buto pardavimo procesas nėra vykdomas sklandžiai, nes neaišku, į kokį pirkėją yra orientuotas pasiūlymas. Nagrinėjant tiek pagrindinio, tiek antrojo būsto scenarijus, šis pasiūlymas nėra ypač patrauklus nepaisant išskirtinių šio buto savybių“, - tvirtina pašnekovas.
Tebesitęsiant Dotnuvos jubiliejui - 650-osioms metinėms skirtiems renginiams, Dotnuvos krašto gyventojai bei svečiai vasariškai saulėtą praėjusio šeštadienio vakarą vėl buvo kviečiami į įspūdingą renginį. Dotnuvos dvaro sodyboje vyko renginys „Dotnuvos dvare šiandien šventė. Ponas Jonas Mlečka atvyko!“.
Dotnuvos dvaras 1
Idėjos autorė ir projekto vadovė Akademijos kultūros centro direktorė Žydronė Smulskienė pasakojo, kad prieš 450 metų Žygimantas Augustas šį dvarą valdančiam Jonui Mlečkai įteikė privilegiją šalia Dotnuvos dvaro steigti miestelį. Todėl parengė projektą, jį pristatė Lietuvos kultūros tarybai ir gavome finansavimą. Susitelkė visos bendruomenės, organizacijos, institucijos, Akademijos gimnazija ir nutarėme šią datą paminėti tokiu būdu. Pasikvietėme žmogų, kuris galėtų visą renginį apjungti, sutarėme su Pakruojo dvaro baronu - profesionaliu teatro aktoriumi Evaldu Stoke, kuris geranoriškai sutiko mums pagelbėti - jis atliko ne tik pono Jono Mlečkos vaidmenį, bet ir padėjo režisuoti teatralizuotą renginį“, - idėją pagarsino jos autorė Žydronė Smulskienė.
Labiausiai džiugina bendras susitelkimas ir noras ką nors daryti ir kurti. Kad ir štai, paskambino akademiškis žirgyno savininkas Vytautas Nargelavičius ir pranešė, kad specialiai šiam renginiui parūpino žirgą ir karietą, kurie bus skirti ne tik spektakliui „Gekumen“, tačiau ir užsiėmimui „Pasivažinėjimas karieta“, - teigė Ž. Smulskienė.
Ateinančius į šventę pasitiko širdį glostančios rylos melodijos. Renginyje apsilankęs vienintelis Lietuvoje ryla grojantis Virginijus Vyšniauskas pasakojo, kad šis instrumentas pagamintas Vokietijoje, šalia Miuncheno, jau skaičiuojantis 56-tus metus. Ryla yra dvaro kultūros dalis, nes tai mechaniniai (dumpliniai) vargonai. Populiariausia muzika buvo prie dvarų, o iš miestų rylos melodijos dažniausiai skambėjo Vilniuje ir tuometiniame Mėmelyje (dabar Klaipėda). Groti ryla buvo mano vaikystės svajonė. Įsigijęs ją esu 8-ti metai. Lietuvoje dar yra trys negrojančios rylos, dar vienas žmogus Panevėžyje tokią turi, bet jis galbūt ja groja paslapčia“, - kalbėjo rylininkas V. Vyšniauskas, atvykęs su savo dviem neatskiriamais palydovais šuneliais.
Šventė prasidėjo į dvarą atvykus Jonui Mlečkai (aktorius Evaldas Stokė) bei jo tarnui Paul Attere ir išraiškingai perskaičius iš Varšuvos parvežtą privilegiją Dotnuvos dvare įsteigti miestą ir kiekvienais metais šiame mieste leisti po du prekymečius ir du savaitinius turgus.